A-302-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-302-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03263-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jo laisvė, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių pataisos namai), laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo kalinamas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytose kamerose. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto pareiškėjui teko apie 2,5 kv. m, nes jis realiai galėjo naudotis tik registruota vieta ir likusiu laisvu nuo asmeninių daiktų, inventoriaus ir kolonų plotu, o kitų nuteistųjų registruotose vietose jam draudžiama lankytis be direktoriaus leidimo. Pareiškėjui būnant 3 būrio 2 brigadoje teko 3,03 kv. m, būnant 12 būrio 4 brigadoje – 2,02 kv. m, 14 būrio 2 brigadoje – 2,17 kv. m, 15 būrio 2 brigadoje – 1,99 kv. m gyvenamojo ploto. Šie duomenys gaunami neišskaičius nei kolonų, remiančių lubas, plotų, nei nuteistųjų asmeninių daiktų, aparatūrų, nei valstybės suteikto inventoriaus užimamo ploto. O juos išskaičiavus, jam teko dar mažesnis plotas.

Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, pareiškėjas buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos negali aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus (1500). Esant futbolo ir krepšinio aikštelėms, vadovaujantis 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), turi būti įrengtos rūbinės ir dušas su šiltu ir šaltu vandeniu, kad būtų galima pasportavus nusiprausti, todėl po sporto buvo priverstas praustis po šaltu vandeniu, o tai sukėlė neigiamų pasekmių jo sveikatai. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų. Kameroje neveikia ventiliacija, langas atsidaro minimaliai, todėl joje trūksta oro, didelė drėgmė, tvyro nuolatinis smogas, nuteistieji neskirstomi į rūkančius ir nerūkančius, todėl rūkantieji priversti kvėpuoti tabako dūmais. Neišduodamos higienos priemonės, į dušą vedamas kartą į savaitę, praustuvė įtaisyta taip, kad joje galima tik nusiplauti rankas, veidą bei išsivalyti dantis, drabužiai bei patalynė nerenkami skalbimui. Pataisos namai neturi higienos paso, statinio techninio ir techninio energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, neatitinka priešgaisrinių elektros instaliacijos reikalavimų, nėra evakuacijos išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti bei veistis graužikams ir kitiems parazitams. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis buvo sutrikdyta ir pablogėjo jo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog Pravieniškių pataisos namuose jis buvo kalinamas antisanitarinėmis nežmoniškomis sąlygomis, t. y. pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistieji turi galimybę judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Buvimas gyvenamoje patalpoje yra privalomas tik darbotvarkėje skirtu miegui laiku. Pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), vėdinamos per orlaides, asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų patalpų. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad būtų pažeista jo teisė ne rečiau kaip kartą į savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, kad Pravieniškių pataisos namuose buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją. Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11-1.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Pažymėjo, kad tikslių duomenų apie tai, kiek pareiškėjo skunde nurodytu kalinimo metu nuteistųjų buvo laikoma atitinkamose patalpose byloje nėra, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo pagal konkrečios brigados, į kurią nuteistasis paskirtas įstaigos direktoriaus įsakymu, gyvenamosios patalpos ploto ir jame esančių miegamųjų vietų santykį. Tokiu būdu nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. praleido patalpose, kurių plotas buvo nežymiai –0,08 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d. teko 0,89 kv. m mažiau ploto, nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2012 m. vasario 8 d. teko 1,94 kv. m mažiau ploto, nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. kovo 13 d. teko 0,73 kv. m mažiau ploto, nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2013 gruodžio 23 d. praleido patalpose, kurių plotas buvo 0,94 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2010 m. gruodžio 13 d. buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kur jam vidutiniškai teko 4,05 kv. m ploto, taigi ploto norma nebuvo pažeista. 2012 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kur jam tuo metu teko 2,9 kv. m ploto, t. y. ploto norma buvo pažeista 0,7 kv.m.

Nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus bendro ir vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos pataisos įstaigoje reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Nuteistųjų patalynė, kuria nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbiama 2008 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 14/03-351/56-82 pagrindu. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Bylos duomenys patvirtina, jog nurodytų sutarčių sąlygos dėl šio pobūdžio paslaugų teikimo vykdomos. 2011 m. liepos 11 d. kompetentingai institucijai patikrinus sanitarinių mazgų, grindų, sienų būklę, dezinfekcinių reikalavimų atitikimą teisės normoms, pažeidimų nenustatyta. Taip pat nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad būtų pažeista pareiškėjo teisė, įvirtinta Higienos normos HN 76:2010 68 punkte dėl numatytos galimybės laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Pabrėžė, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punktas numato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Pravieniškių pataisos namų baudos izoliatoriuje yra įrengta priverstinė ir natūrali vėdinimo sistema, o gyvenamosiose patalpose įrengtas natūralus vėdinimas.

Nurodė, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose šilto vandens sistema yra įrengta, byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų įrengta šilto vandens sistema nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose, kaip reikalaujama Higienos normos HN 76:2010 27 punkte, tačiau priėjo prie išvados, kad, atsižvelgiant į trumpalaikio pasimatymo trukmę (iki 4 valandų), per tokį trumpą laiką šilto vandens nebuvimas negalėjo turėti neigiamos įtakos pareiškėjo teisėms. Nurodė, kad nei Higienos normos HN 76:2010 27 punktas, nei kitos minėto teisės akto normos reikalavimo įrengti šiltą vandenį nuteistųjų valgyklose nenumato.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad byloje surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų, Statinio techninio paso.

Remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma priėjo prie išvados jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, ne visiškai atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintus Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus. Taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pataisos namuose būtų parengtas Techninis – energetinis pasas, kurį numato 2002 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 242 patvirtinto Statinių techninio reglamento (STR) „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 20 punktas. Konstatavo, jog nors nustatyta nežymių higienos normų, materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų neatitikimų teisės aktų reikalavimams, tačiau pareiškėjas skunde neišdėstė, kaip konkrečiai minėti neatitikimai teisės aktų reikalavimams pažeidė jo subjektines teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Byloje taip pat nėra surinkta įrodymų, kad atsakovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl sveikatos sutrikimų, nulemtų per mažo ploto, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad minimalaus ploto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertinamas 1 200 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui kompensacijos.

Nurodo, kad pareiškėjas tinkamai neįrodė, kad mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė jam neigiamas pasekmes, o pateikė vien deklaratyvius teiginius, kurie nepagrindžia žalos padarymo.

Teigia, kad pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų taip pat yra deklaratyvūs ir pareiškėjo nurodyti pažeidimai neįrodo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Akcentuoja, jog pareiškėjas visą bausmės laiką nesiskundė dėl kalinimo sąlygų, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas siekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog pareiškėjui dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo – kilo neturtinė žala, kurią teismas įvertino 1 200 Lt (347,54 Eur).

Atsakovas apeliaciniu skundu su pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžiu nesutinka, teigdamas, jog šiuo atveju buvo galima apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 13 d., kai pareiškėjas buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą, kurioje pareiškėjui teko ne mažiau kaip 4,05 kv. m kameros ploto (b. l. 109)) nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. pareiškėjui teko nuo 0,08 kv. m iki 1,94 kv. m mažiau ploto nei nustatyta norma vienam asmeniui. Taigi pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju akcentuotina pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimus tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Kitų neatitikimų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, susijusių su šilto vandens sistemos nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose neįrengimu, nevisiškai pakankamu skaičiumi praustuvių, klozetų, pisuarų ir neturėjimu Techninio – energetinio paso, taip pat nepakanka tam, kad pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Nagrinėjamu atveju vertinant dėl pareiškėjo laikymo teisės aktų reikalavimus nevisiškai atitinkančiomis sąlygomis jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti nedideli nukrypimai nuo normų sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kad nustatytais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis į bausmės vykdymo institucijos administraciją dėl kalinimo sąlygų netinkamumo. Todėl šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, kurioje pareiškėjas atlikinėjo laivės atėmimo bausmę, nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, bei kad joje nuteistasis turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę ir galimybes užsiimti leistina veikla, o buvimas pačioje gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo turėta judėjimo laisvė.

Be to, pažymėtinas, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje metu kokiu nors būdu skundėsi įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013 ir kt.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. S. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys