A-442-1858-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1858/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03748-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl mokestinės priemokos nurašymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 10000246053 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitos kredito įstaigoje“ (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnyje yra įtvirtinti trys mokestinės nepriemokos išieškojimo pagrindai: išieškojimas stabdomas, kai dėl mokestinės nepriemokos vyksta mokestinis ginčas, sudaroma mokestinės paskolos sutartis arba kai mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymą inicijuoja mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais. Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu).

Nurodė, kad 2013 m. birželio 15 d. ji gavo Muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus pranešimą dėl 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0052 ir rašytinį pranešimą apie į apskaitą įtrauktus minėtame sprendime apskaičiuotus mokėtinus mokesčius. Pareiškėja šį sprendimą apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir šiuo metu dėl 2013 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0052 išieškomų sumų vyksta mokestinis ginčas. Todėl skundžiamas 2013 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 10000246053 yra priimtas per anksti, dar negavus Departamento sprendimo dėl apskųsto 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0052.

Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar MAĮ 33 straipsnio 8 punkto, 105 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kuriose nustatoma teisė vietos mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas bei apriboti asmenų turto naudojimą be teismo sprendimo, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai. Nurodė, kad minėtos teisės normos pažeidžia pareiškėjos teisę į nuosavybę, nors pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama. Be to, teisės normos, kuriomis remiamasi ginčijamame sprendime, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad valdžios galias riboja Konstitucija, bei Konstitucijos 109 straipsnio nuostatai, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Mano, kad įstatymo normos, nustatančios, jog mokesčių administratorius turi teisę savo sprendimu, nesant teismo sprendimo, priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas – nusavinti asmens kredito įstaigos sąskaitoje esančias pinigines lėšas, paneigia žmogaus prigimtinę teisę į nuosavybę.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad 2013 m. liepos 8 d. prendimas Nr. 10000246053 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitos kredito įstaigoje“ priimtas per anksti, nes jis priimtas laikantis įstatymų reikalavimų ir nepažeidžiant nustatytų terminų. Atsakovo teigimu, V. B., praleidusi apskundimo terminą Departamentui 2013 m. liepos 26 d. pateikė skundą dėl Muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0052 ir prašymą atnaujinti jo apskundimo terminą. Muitinė, gavusi informaciją, kad pareiškėja Departamentui pateikė skundą dėl Muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0052 ir prašymą atnaujinti sprendimo apskundimo terminą, 2013 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 10000247678 sustabdė PVM, akcizo bei PVM ir akcizo delspinigių išieškojimą kol bus baigtas mokestinis ginčas. Pabrėžė, kad šiuo metu mokestinės prievolės išieškojimas iš pareiškėjos nėra vykdomas, nes 3 470 Lt muitas yra sumokėtas, o mokesčių bei su jais susijusių sumų išieškojimas iš pareiškėjos sąskaitos kredito įstaigoje sustabdytas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Departamentas 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 1A-335 netenkino V. B. prašymo atnaujinti skundo dėl Muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0052 padavimo terminą ir nusprendė skundą laikyti nepaduotu bei grąžinti jį pareiškėjai. Be to, Muitinė mokestinės nepriemokos užtikrinimui (neišieškota 80 885,60 Lt suma) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 5MA-34-1361 nusprendė areštuoti V. B. priklausantį turtą įforminant Turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu ir įregistruoti Turto arešto aktą Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre. Šio sprendimo pagrindu buvo surašytas 2013 m. rugpjūčio 28 d. Turto arešto aktas Nr. 2MA-56.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjos V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismo atlikta sisteminė teisės normų analizė ir faktinių aplinkybių tyrimas leido spręsti, kad pareiškėjos mokestinės prievolės vykdymas buvo atliktas tiksliai pagal teisės aktų reikalavimus ir jų nustatytą tam tikrą harmoningą chronologiją, derinančią mokesčio mokėtojo teisę apskaičiuotus mokesčius sumokėti geruoju, pareigą sumokėti apskaičiuotus mokesčius ir mokesčių administratoriaus pareigą imtis priemonių, kad įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti ir nenuginčyti mokesčiai būtų išieškoti. Dėl šių motyvų teismas darė išvadą, kad nekyla abejonių dėl MAĮ 33 straipsnio 8 punkto, 105 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai. Tokiai išvadai padaryti taip pat buvo reikšmingos aplinkybės, kad pagal MAĮ 36 straipsnio 12 dalį bei 144 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka apskųsti (inter alia – iki teismo) bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą ir kad pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį numatyta, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Tad mokesčių administratoriaus teisė priverstinai, anot pareiškėjos, be teismo, išieškoti mokesčio nepriemoką, dėl kurios teisėtumo ir apskaičiavimo pagrįstumo mokesčių mokėtojui kilo abejonių, nėra begalinė ir nekontroliuojama. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas netenkino ir pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėja V. B. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimu nesutinka. Minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 10000246053 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitos kredito įstaigoje“. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar MAĮ 33 straipsnio 8 punkto, 105 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio1 dalies 1 punkto nuostatos, kuriose nustatoma teisė vietos mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas bei apriboti asmenų turto naudojimą be teismo sprendimo, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad spręsti, ar MAĮ 33 straipsnio 8 punkto, 105 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio1 dalies 1 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, kompetentingas yra tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Taigi konkrečiu atveju administracinis teismas, priėmęs ginčijamą sprendimą, galėjo pernelyg išplėsti savo įgaliojimus. Mano, kad teismas pareiškėjai posėdžio metu pateikus prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, šio prašymo nesprendė ir bylą nagrinėjo toliau, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į skundą iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais, kurie suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 8 d. sprendimo Nr.10000246053 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitos kredito įstaigoje“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. birželio 5 d. sprendimu „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ Nr. 2TR-19-0052/10000243676 pripažino pareiškėją kartu su kitais asmenimis solidariai atsakančiais skolininkais muitinei, įregistravo jiems mokestinę prievolę muitinei: 3 470 Lt muito, 49 727 Lt akcizo, 12 436 Lt PVM, 17 748 Lt akcizo delspinigių, 4 438 Lt PVM delspinigių, bei įpareigojo juos per 10 dienų nuo šio sprendimo dienos sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę (b. l. 25-28).

Muitinės departamento 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendime Nr.1A-335, kuriuo buvo išspręstas pareiškėjos skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0052/10000243676 padavimo termino atnaujinimo klausimas, nurodyta, kad pareiškėja minėtą Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimą gavo 2013 m. birželio 16 d.

Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 4 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustato, kad muitinės administruojamus papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti Bendrijos muitinės kodekse nustatytais muitų mokėjimo terminais. Muitinės administruojamų mokesčių (įskaitant papildomai apskaičiuotus mokesčius) mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Pagal Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 (Vyriausybės 2004 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 414 redakcija) 10 punktą, pareiškėja Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendime Nr. 2TR-19-0052/10000243676 nurodytus mokėtinus mokesčius privalėjo sumokėti į muitinės įstaigos sąskaitą per 10 dienų nuo minėto muitinės sprendimo įteikimo dienos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0052/10000243676 įregistruota mokestinė prievolė muitinei už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą nėra pilnai įvykdyta. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šis mokesčių administratoriaus sprendimas būtų įstatymų nustatyta tvarka panaikintas.

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Kadangi pareiškėja per teisės aktuose nustatytą terminą nesumokėjo Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendime Nr.2TR-19-0052/10000243676 nurodytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius (Vilniaus teritorinė muitinė) įgijo teisę priverstinai išieškoti pareiškėjos mokestinę nepriemoką.

Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamas atsakovo sprendimas prieštarauja minėtiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šioje byloje taikytinų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjos prašymo netenkino. Analogišką prašymą pareiškėja yra pateikusi ir apeliacinės instancijos teismui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos prašymuose dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pateikta pakankamai teisinių argumentų, suponuojančių abejonę dėl byloje taikytinų Mokesčių administravimo įstatymo konstitucingumo.

Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikytų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Remiantis išdėstytais motyvais tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Dainius Raižys Veslava Ruskan