AS-613-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-613-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00673-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 28 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą, panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-818 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 6 594,15 Eur (22 768,28 Lt).

Pareiškėjas nurodė, jog Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 5 272,67 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigė, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad gavęs pirmą sumažintą pensiją suprato, jog tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tikėjo, jog toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti kartu ir praradimai dėl mažinimo.

Pareiškėjas pažymėjo, jog ginčo teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas yra apsunkintas, ir atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas, todėl gali būti pateikiamas kitoks teisės aiškinimas nei ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjo R. S. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kitą skundo dalį priėmė.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015, nurodė, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo taikomas 3 metų procesinis terminas, ir konstatavo, jog iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. gegužės mėnesį, todėl pareiškėjas, išsiųsdamas skundą teismui 2015 m. sausio 28 d., praleido 3 metų procesinį terminą.

Teismas, spręsdamas dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių ir individualių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, todėl nusprendė prašymo atnaujinti praleistą terminą netenkinti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-818(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. paduotas nustatytu terminu, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių reikalavimus, todėl yra priimtinas.

III. Pareiškėjas R. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo pat išėjimo iš tarnybos ir valstybinės pensijos paskyrimo pirmos dienos draudžiamųjų pajamų neturėjo. Priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins ribojimus, o susidarę praradimai bus kompensuoti. Pareiškėjas teigia, jog terminą kreiptis į teismą praleido dėl objektyvių ir svarbių priežasčių, nes pagrindinė priežastis, sutrukdžiusi laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą, yra ginčo teisinių santykių srityje vyraujantis teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, taip pat tai, kad iki šiol nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, o momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, nustatytas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Pareiškėjas, vadovaujasi CK 1.125 straipsnio 9 dalimi ir teigia, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas, bei paaiškina, kad 2010 m. gegužės mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesio orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas R. S. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padavė skundą, kuriuo siekė inicijuoti ginčą teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, tačiau iš bylos duomenų (b. l. 10–11) galima spręsti, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atsisakyti atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjui, vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria nesutinka pareiškėjas. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie tai, jog jam skirta valstybinė pensija buvo sumažinta, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. gegužės mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. balandžio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. balandžio–2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 28 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigia, jog praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, todėl pareiškėjas, gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, bei teigia, kad apie galbūt pažeistas savo teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Nagrinėjamu klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo kreiptasi 2015 m. sausio mėnesį, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-253-502/2015; 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-386-602/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-440-146/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinis terminas kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismui padavė tik 2015 m. sausio 28 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nėra nustatytas valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmas, 3 metų ieškinio senaties terminas nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, nežinojo ko iš jo reikalauja teisė) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Pareiškėjas teigia, jog terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, kadangi tik po nutarimo paskelbimo jis sužinojo, kad jo pensija buvo sumažinta pažeidžiant konstitucinius principus. Kaip jau buvo minėta, reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas, kuris skaičiuojamas nuo dienos, kai buvo išmokėta pirma sumažinta valstybinė pensija. Be to, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, taikyta nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuria vadovaujantis pareiškėjui sumažinta skirta valstybinė pensija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė