A-914-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-914-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03141-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-3984(11) bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, 5 601,53 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam nuo 2008 m. birželio 30 d. paskirta 490,55 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pensija buvo mažinama kaip dirbančiam pensininkui ir turinčiam draudžiamųjų pajamų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjas turi teisę gauti jam priklausančią neišmokėtą pensijos dalį. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsižvelgti, kad pakankamai ilgai reikėjo laukti Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo dėl ginčui taikomų teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai, kad teisės aktuose nebuvo įtvirtinti ginčui taikytini senaties terminai, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija tik 2013 m. lapkričio 7 d. pateikė išaiškinimą dėl kreipimosi į teismą terminų ginčuose dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apie pensijos mažinimą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija už sausio mėnesį. Vidaus reikalų ministerija ginčijamo sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo – net iki 2014 m. birželio 17 d., kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūčių laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą skundui paduoti, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 5 601,53 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką ginčuose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų taikomas trejų metų skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), tačiau pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas darė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas pareiškėjui buvo žymiai apsunkintas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nurodytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui, todėl atnaujino pareiškėjo skundo padavimo terminą (ABTĮ 34 str.) ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 601,53 Lt.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-3984(11), teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, ir, atsižvelgdamas į tai, administracinės bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. rašto Nr. 1D-3984(11) panaikinimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas pernelyg didelis (daugiau nei metai), pareiškėjo nurodomos termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014) ir pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų ir tai, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti laikoma objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo bei dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. rašto Nr. 1D-3984(11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, 5 601,53 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o administracinės bylos dalį dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. rašto Nr. 1D-3984(11) panaikinimo nutraukė.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos dydžio. Taip pat apeliaciniame skunde neginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 1D-3984(11). Teisėjų kolegija, patikrinusi į bylą pateiktus duomenis, pažymi, kad pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos ir pirmosios instancijos teismo priteistos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos sumą – 5 601,53 Lt, patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. pažyma apie pareiškėjo pensijos 2010–2013 metais dydį Nr. 11DP(P)-2862 (b. l. 10).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis 2014 m. balandžio 29 d., Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, o pareiškėjui skundą teismui pateikus tik 2014 m. birželio 18 d. (b. l. 1), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, nurodo, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje suformuota Nr. AS502-169/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs tam tikrą laiko tarpą, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2014 m. balandžio 29 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. birželio 18 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui R. L. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos ir pirmosios instancijos teismo priteistos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 5 601,53 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė