A-1085-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1085-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01288-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–6), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam būnant LAVL kamerose Nr. 27 bei Nr. 29 nebuvo laikomasi elementarių higienos normų reikalavimų, kadangi po kameras bėgiodavo tarakonai, kurie lįsdavo į maistą. Dėl to, pareiškėjas jautė diskomfortą, depresiją. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad dėl parazitų kamerose su skundais kreipėsi į LAVL administraciją ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau jokių priemonių išnaikinti parazitus nebuvo imtasi. Be to, pareiškėjas tvirtino, jog jam LAVL buvo netinkamai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Šiuo aspektu paaiškino, kad jam buvo reikalinga gydytojo oftalmologo konsultacija, kadangi akyse liejosi vaizdas ir jis buvo patyręs galvos traumą, todėl 2013 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų buvo etapuotas į LAVL. Tačiau, pareiškėjo teigimu, LAVL gydytojai buvo abejingi jo sveikatos nusiskundimams, jokių patologijų nenustatė ir gydymo neskyrė. Priešingai, pasak pareiškėjo, jį apžiūrėjęs gydytojas oftalmologas jį apšmeižė, nurodydamas, jog jis tenorėjo ištrūkti iš Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus ir pasivažinėti. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad tokiu atveju, nenustačius jam jokio sveikatos sutrikimo ir pripažinus jį sveiku žmogumi, neaišku, kodėl jis vis tiek buvo laikomas LAVL dar dvi savaites antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų nežmoniškų LAVL administracijos pareigūnų veiksmų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, tai žemino jo orumą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 86–88) prašė pareiškėjo skundo dalį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo palikti nenagrinėtą, o kitą dalį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažymėjo, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka.

Atitinkamai, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo pirma kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti, o tik po to, nesutikdamas su nurodytos komisijos sprendimu, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Tačiau pareiškėjas nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Be to, atkreipė dėmesį, kad Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi Nr. T-110/2013 išsprendė rūšinio teismingumo klausimą ir konstatavo, kad bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams. Pasisakydama dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, LAVL pabrėžė, jog įstaigos palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Visus atsiradusius defektus LAVL Ūkio skyriaus darbuotojai šalina minimaliais terminais.

Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) visiškai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų. Taip pat akcentavo, kad LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai, laikantis higienos normų reikalavimų, atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau, visi darbai registruojami žurnaluose.

Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL papildomai pažymėjo, kad turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, įrodantį, jog LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, be to, pareiškėjas, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, tačiau nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo bei tariamai atsiradusių pasekmių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 34–40) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 200 Lt (57,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, tuo tarpu administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamai pareiškėjui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų, kildinamų iš sveikatos priežiūros paslaugų, pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo teismui, jo skundų LAVL administracijai ir kitų duomenų matyti, kad jis, kaip pacientas, nepatenkintas LAVL jam suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Pasak pareiškėjo, gydymo paslaugos, hospitalizuojant jį LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (dėl akių ligos), jam apskritai nebuvo suteiktos, nors vėliau, kai jis pakartotinai buvo paguldytas į LAVL, diagnozė buvo nustatyta ir gydymas paskirtas.

Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju ginčas kyla dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. dėl netinkamų LAVL darbuotojų (gydytojų) veiksmų (neveikimo), teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra konstatavęs, jog paslaugų (inter alia asmens sveikatos priežiūros paslaugų) teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (CK Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, todėl ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (rėmėsi LVAT 2013 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-600/2013).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius dėl sveikatos paslaugų suteikimo reglamentuoja CK normos ir sveikatos apsaugos įstatymai, todėl ginčas dėl LAVL medicininių paslaugų teikimo, tarp jų ir žalos atlyginimo, spręstinas šių teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl ginčas šiuo klausimu gali būti keliamas bendrosios kompetencijos teisme. Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad toks išaiškinimas numatytas ir LVAT bei Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje dėl šio pobūdžio bylų teismingumo (rėmėsi LVAT 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS624-914/2014, 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-327/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS62-604/2011, taip pat Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2006 m. lapkričio 8 d. nutartimi).

Be to, teismas pabrėžė, jog Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Atitinkamai minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Remdamasis nurodytomis nuostatomis, teismas konstatavo, kad kilusiam ginčui yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, dėl ko pareiškėjo skundas dar negali būti nagrinėjimas ne tik administraciniame, bet ir bendrosios kompetencijos teisme, todėl administracinės bylos dalis dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamai pareiškėjui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismui kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjo skundo dalies dėl jo laikymo sąlygų LAVL teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos normos HN 76:2010) bendrosiose nuostatose, be kita ko, nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Be to, Higienos normos HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Esant reikalui, įstaigos administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama administracijos nustatyta tvarka. Atitinkamai iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) LAVL teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo išrašuose nurodyta, jog reguliariai, kas mėnesį, yra atliekami graužikų, vabzdžių naikinimo darbai.

Taip pat Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba 2011 m. vasario 24 d. suteikė LAVL licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, patvirtinantį, kad įstaiga atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir gali versti ūkine veikla, t. y. teikti ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau teismas kartu nustatė, kad pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis su skundais į LAVL administraciją dėl palatoje esančių tarakonų, jų lindimo į maistą.

Tai, pasak pareiškėjo, jam sukėlė nepatogumus, jis jautė diskomfortą, pažeminimą, išgyveno depresiją. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui dėl šių pareiškėjo teiginių (tarakonų) iš esmės nepasisakė, o nurodė tik faktą, jog LAVL patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbus atlieka pasamdyta įmonė. Taigi, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir įvertinęs tai, kad LAVL pastatas yra senas, reikalaujantis renovacijos ir remonto, o pareiškėjas ne kartą skundėsi įstaigos administracijai dėl tarakonų buvimo palatoje, teismas sprendė, jog šiuo atveju tikėtina, kad pareiškėjui gydantis LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., parazitai (tarakonai) jo palatoje-kameroje galėjo būti.

Todėl pareiškėjo skundo argumentą dėl nehigieniškų jo laikymo sąlygų LAVL palatoje teismas laikė pagrįstu. Atitinkamai, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, veiksmų neteisėtumą, kadangi pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 6 ir 60 punktų nuostatas. Teismas kartu pažymėjo, kad tarakonų buvimas žmogaus gyvenamosiose patalpose kiekvienam sukelia neigiamas emocijas, fizinį diskomfortą ir netgi stresą. Tuo tarpu asmuo, kuris yra gydomas ligoninėje ir kuriam reikalingas poilsis bei ramybė, neturėtų išgyventi papildomo streso dėl po palatą bėgiojančių parazitų.

Taigi teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis galėjo jausti dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, tam tikrą pažeminimą dėl jo kameroje-palatoje esančių tarakonų. Todėl teismas konstatavo, kad tarp nurodytų atsakovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas rėmėsi LVAT formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą, šių pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 200 Lt suma neturtinei žalai atlyginti, kuri laikytina adekvačia dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Šiame kontekste teismas papildomai pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar pažeidimas būtų ilgalaikis.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 47–48), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. LAVL mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas tinkamai neįvertinus visų bylai svarbių aplinkybių ir įrodymų bei vadovaujantis prielaidomis. Pažymi, kad Higienos normos HN 76:2010 6 punkto nuostatą, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. LAVL išduotas leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690. Be to, LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai, laikantis higienos normų reikalavimų, atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau, visi darbai registruojami žurnaluose.

Pareiškėjas V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 56) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam buvo netinkamai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį tenkino iš dalies ir, konstatavęs, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 6 ir 60 punktų nuostatas, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 200 Lt (57,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamai pareiškėjui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pirmosios instancijos teismas nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydama jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde LAVL iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 6 ir 60 punktų nuostatas ir dėlto patyrė neturtinę žalą. Tačiau kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų nei pareiškėjas, nei atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisakys.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teisėjų kolegijos vertinimu, pateikė pakankamai aiškų bei detalizuotą jo laikymo sąlygų LAVL apibūdinimą, todėl pareiga paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes (dėl tarakonų (ne)buvimo LAVL palatose) tenka būtent LAVL. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju LAVL nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl tarakonų buvimo įstaigos palatose, kuriose jis buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl visos abejonės šiuo atveju vertintinos pareiškėjo naudai.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad LAVL pateikta dėl patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 57-1/500 (I t., b. l. 99–102) buvo sudaryta tik 2014 m. sausio 2 d. ir galiojo nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Atitinkamai byloje esantys Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo išrašai (II t., b. l. 28–30) patvirtina tik kenkėjų kontrolės darbų atlikimą 2014 m. sausio 15 d. ir 2014 m. vasario 10 d. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad LAVL, siekdama išvengti buitinių kenkėjų ir palaikyti švarą patalpose, būtų ėmusis atitinkamų veiksmų ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. atitinkamą sutartį su asmenimis, turinčiais visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla, būtų sudariusi anksčiau ir tokia sutartis būtų galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) bei nurodytu laikotarpiu LAVL būtų atliekami kokie nors kenkėjų kontrolės veiksmai.

Pabrėžtina, jog tokių duomenų LAVL nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors tokią galimybę turėjo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nei Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. LAVL išduota Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 (I t., b. l. 103), nei Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. LAVL išduotas leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (I t., b. l. 104) savaime nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

LAVL palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tarakonai. Taigi, byloje iš esmės nesant jokių objektyvių duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL ėmėsi atitinkamų veiksmų, siekdama išvengti buitinių kenkėjų ir palaikyti švarą patalpose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju konstatuotinas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, veiksmų neteisėtumas, t. y. kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 6 ir 60 punktų nuostatas.

Kita vertus, nors minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl, jo teigimu, kamerose buvusių parazitų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba šiuo aspektu.

Be to, nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis (15 dienų), o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent buvimo LAVL metu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi LAVL administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl parazitų jo laikymo kamerose, pareiškėjas skundą Kalėjimų departamentui, be kita ko, dėl parazitų kamerose, pateikė tik 2014 m. sausio 27 d. (I t., b. l. 20), t. y. jau išvykęs iš LAVL. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas, atmetant pareiškėjo skundo dalį dėl jo laikymo LAVL sąlygų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas, atitinkamai pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir atmetant pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo jam priteisimo dėl jo laikymo LAVL sąlygų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti ir atmesti pareiškėjo V. M. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė