A-575-1046-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1046/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03375-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. balandžio 23 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, buvo priverstas kraustytis iš kameros į kamerą, gniuždomas psichologiškai ir sužalotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipėsi į administraciją, jog nebūtų taip dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta. Be to, visose kamerose nebuvo užtikrintas pagal teisės aktus privalomas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, o gamtinius reikalus reikėdavo atlikti kamerose, kur buvo ir valgoma. Paaiškino, kad tualetui valyti buvo duodama tik soda. Kamerose buvo drėgna, nes būdavo džiovinami drabužiai arba prausiamasi. Kameros taip pat buvo prastai vėdinamos, kadangi ventiliacija iš vienos pusės uždengta metaline klostele, o langas aptrauktas smulkiu metaliniu tinklu. Nuo sienų ir lubų luposi dažai, ant sienų buvo pelėsis. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad buvo sužalotas kito kartu su juo gyvenusio nuteistojo ir dėl to patyrė psichologinę traumą, todėl lankosi pas psichologę bei vartoja vaistus. Nuo 2013 m. sausio mėn. pareiškėjas buvo izoliuotas nuo rūkančių asmenų ir perkeltas į rūsyje įrengtas kameras, kuriose jam irgi nebuvo garantuotas 3,6 kv. m kameros plotas, jose buvo labai drėgna. Pareiškėjas pabrėžė, kad kamerose praleisdavo beveik 24 val. per dieną, tik dienomis buvo leidžiama 1 val. su puse pasivaikščioti lauke, vieną kartą per savaitę sudaroma galimybė naudotis sporto sale, o vasarą kelis kartus buvo sudaryta galimybė pažaisti krepšinį ir futbolą. Tačiau kaliniams neužtikrinama galimybė dalyvauti užimtumo programose, nes tokių programų nėra.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad pareiškėjui būnant kamerose 2012 m. balandžio 23 d. vakare, 2012 m. birželio 12 d. ryte, 2012 m. liepos 2 d. vakare, 2012 m. liepos 3 d. ryte, 2012 m. liepos 11 d. ryte, 2012 m. liepos 13 d. ryte, 2012 m. liepos 23 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 4 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d., 2012 m. rugpjūčio 20 d. ryte, nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 5 d. vakare, 2012 m. rugsėjo 6 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 12 d. ryte, nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 23 d., 2012 m. spalio 24 d. ryte, 2012 m. lapkričio 7 d. ryte, 2012 m. lapkričio 16 d. ryte, 2012 m. lapkričio 20 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27 d. ryte, 2012 m. gruodžio 3 d. ryte, nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d., 2012 m. gruodžio 8 d. ryte, nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d., 2012 m. gruodžio 19 d. ryte, nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 21 d., 2013 m. vasario 22 d. ryte, 2013 m. vasario 26 d. vakare ir nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Taip pat laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. liepos 2 d. ir nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2012 m. liepos 23 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Kartu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atkreipė dėmesį, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K taip pat pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 43–47) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 050 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė termino, už kurį prašo priteisti neturtinę žalą, galutinės ribos, o bausmę iki šiol atlieka Lukiškių TI-K, teismas sprendė, jog nagrinėjamų atveju turi būti vertinama, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., t. y. iki skundo teismui padavimo dienos. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu, išskyrus laikotarpius nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. liepos 2 d. ir nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2012 m. liepos 23 d., buvo kalinamas Lukiškių TI-K, iš viso 469 dienas, iš kurių 210 dienų jis buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. neužtikrinant jam pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą minimalaus 3,6 kv. m ploto.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Lukiškių TI-K administracija sąmoningai siekė jį sugniuždyti, todėl nuolatos perkeldavo iš vienos kameros į kitą, teismas akcentavo, jog įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą įstaigoje, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K nepagrįstai dažnai ir sąmoningai perkėlinėjo pareiškėją iš vienos kameros į kitą. Teismas atkreipė dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kaip suimtasis, o po to kaip nuteistasis.

Tuo tarpu Lukiškių TI-K, siekdama užtikrinti tinkamą suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, turi atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, turinčias įtakos skirstant asmenis į gyvenamąsias kameras. Be to, pats pareiškėjas patvirtino, kad administracija atsižvelgė į jo prašymą būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų, todėl pareiškėjas ne kartą buvo perkeltas į kameras, kuriose laikomi tik nerūkantys asmenys. Taip pat po kilusio konflikto su vienu nuteistuoju pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą. Pareiškėjo skundo argumentus, kad Lukiškių TI-K kameros neatitinka higienos reikalavimų, kadangi ant sienų ir lubų yra pelėsis, nuo jų lupasi dažai, prasta ventiliacija, drėgmė, kriauklėms ir unitazams valyti išduodama tik soda, teismas vertino kaip neįrodytus, juolab kad pats pareiškėjas pripažino, jog kai kuriose kamerose yra įrengta vėdinimo sistema arba jos vėdinamos per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus.

Teismas taip pat nenustatė, kad netinkamos kalinimo sąlygos galėjo lemti kito nuteistojo veiksmus ir priversti jį panaudoti fizinį smurtą prieš pareiškėją, todėl padarė išvadą, jog dėl šio pareiškėjo argumento, kaip pagrindo žalai priteisti, negali būti nustatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys. Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K negali lemti santykių tarp nuteistųjų, o duomenų apie tai, kad prieš užpuolimą pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl perkėlimo į kitą kamerą, nėra.

Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas pripažino, jog jam buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, o smurtą panaudojęs nuteistasis nedelsiant buvo perkeltas į kitą kamerą, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi Lukiškių TI-K jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir negali būti atsakingas už kitų nuteistųjų elgesį, todėl nėra atsakingas ir dėl pareiškėjo psichologinės būklės bei būtinybės vartoti vaistus ir lankytis pas psichologą. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad 210 dienų pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kas sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog jam atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.

Kita vertus, pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinės problemos ar kiti intensyvaus pobūdžio neigiami išgyvenimai. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, bendrą šalies ekonominę situaciją, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 050 Lt suma neturtinei žalai atlyginti, kuri laikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III. Pareiškėjas E. U. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52–54), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. buvo perkeltas į rūsyje esančią kamerą Nr. 227, kuri yra drėgna, dėl to pareiškėjas parašė skundą Vilniaus visuomenės sveikatos centrui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 8–10, 14–17, 21–23) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 476,5 parų, iš kurių 218 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo apie 1,74 kv. m iki 3,47 kv. m, o didžiąją šio laiko dalį buvo apie 2–2,6 kv. m.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi kamerose buvo drėgna, nes trūko ventiliacijos, nuo sienų ir lubų luposi dažai, ant sienų buvo pelėsis, pareiškėjas buvo priverstas kraustytis iš kameros į kamerą, gniuždomas psichologiškai ir sužalotas. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Tuo tarpu Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 19), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo teiginiai dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kamerų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti.

Be to, kaip minėta, nustačius, jog kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas buvo ypač mažas ir tai tęsėsi gana ilgą laiką, nėra būtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis. Minėtos aplinkybės iš esmės reikšmingos sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai detaliau nenagrinėjo minėtų pareiškėjo teiginių.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 050 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Be to, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir pats pareiškėjas iš esmės patvirtino, kad Lukiškių TI-K administracija atsižvelgė į jo prašymą būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų, o po kilusio konflikto su kitu nuteistuoju pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą. Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 24–29), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu.

Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Tuo tarpu aplinkybė, kad dėl kito kalinio padaryto sužalojimo pareiškėjas patyrė psichologinę traumą ir dėl to lankosi pas psichologę bei vartoja vaistus, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti, kadangi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, dėl šio fakto nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai ir priežastinis ryšys.

Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 30 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 4 500 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. U. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 500 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys