A-2118-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2118-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02751-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo periodiškai kalinamas nuo 2007 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 10 d. su kitais asmenimis perpildytose kamerose, kurių plotas apie 20 kv. m, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerose buvo šalta, tamsu (nėra natūralaus apšvietimo), drėgna. Kamerose yra įrengtas tualetas, sanitarinis mazgas, pastatyti gultai, stalas ir kiti baldai. Tokiose perpildytose patalpose žmogus yra priverstas gulėti arba sėdėti. Taip pat atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti iki apatinio trikotažo. Be to, kalinamiesiems turi būti tiekiamas kaloringas maistas. Pareiškėjo nuomone, 20 kv. m patalpoje turėtų būti ne daugiau kaip 4 miegamieji gultai, tačiau jų buvo daugiau. Dėl tokių tyčinių Šiaulių TI pareigūnų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kilo konfliktinės situacijos su Šiaulių TI pareigūnais.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo leidžiama tik 1 val. per parą pasivaikščioti gryname ore, o tokie veiksmai prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmogiškomis arba žeminančiomis sąlygomis Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/int (92)3 pateiktam paaiškinimui, jog kalinamiesiems turi būti leista 8 val. per parą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 5 straipsnio 3 dalimi, 44 straipsniu, Šiaulių TI vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Higienos norma 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsniais bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus tyrimu Nr. 4D-2008/21277. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) įsakymas Nr. V-124, kuris nustato 3,6 kv. m plotą tenkantį vienam asmeniui, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui.

Pareiškėjas, grįsdamas skunde išdėstytus argumentus, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2001 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Mandi ir Jovič prieš Slovėniją; 2000 m. gruodžio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją; 2004 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją; 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Kazakevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Anayev prieš Rusiją ir kt.). Pareiškėjas savo reikalavimą taip pat grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; A756-122/2010; A502-1774/2011; A502-913/2011; A146-1662/2012) praktika.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą ir depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Kalinimas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis yra žmogaus orumo, kuris kaip viena didžiausių vertybių įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, pažeidimas. Be to, Šiaulių TI pareigūnų veiksmai yra sadistiški. Pareiškėjo teigimu, kalinimas netinkamomis sąlygomis pagal Konvenciją prilygsta genocidui ir kankinimui, o tokiems veiksmams negali būti taikomas sutrumpintas senaties terminas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 13 d.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus, ir Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, kuris nustatė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsakovas taip pat nurodė, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl šio laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl minėto laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas rėmėsi Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 13 punktais, Higienos normos HN 76:2010 2 punktu ir nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Atsakovas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 56–60 punktais ir nurodė, kad teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvės ir kibiras). Dėl nepakankamo finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir / ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovas nurodė, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Departamento 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143 p., 144 p.). Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Atsakovas teigė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimų tvarka vykdoma vadovaujantis SVĮ 29 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) XVI skyriumi bei Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, užtikrinant suimtųjų (nuteistųjų) teisę kiekvieną dieną ne ilgiau nei vieną valandą praleisti gryname ore.

Atsakovas pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą už kalinimą nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2011 m. vasario 1 d. netinkamomis sąlygomis yra praleistas 3 metų senaties terminas, nurodytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011) bei CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir nurodė, kad atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 13 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2011 m. vasario 1 d.

Teismas rėmėsi tuo, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2011 m. vasario 1 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį taikė ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė pareiškėjo pasirašytą 2009 m. birželio 4 d. įsipareigojimą, jog jis su SVĮ, suimtųjų, nuteistųjų, nuteistųjų areštu elgesio taisyklėmis, įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis ir dienotvarkės reikalavimais susipažino. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismo teigimu, pareiškėjo nurodytos termino kreiptis į teismą praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės aktų turinio nežinojimu.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir jo skundą išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad anksčiau negalėjo susipažinti su šiai bylai aktualia EŽTT praktika, nes nemoka prancūzų kalbos, todėl apie ją žino tik iš kitų asmenų. Pareiškėjas mano, jog už Konvencijos bei kitų tarptautinių dokumentų vertimą bei pateikimą visuomenei susipažinti yra atsakinga Lietuvos valstybė. Pareiškėjas neturėjo galimybės su šiais dokumentais susipažinti, o kopijų lietuvių kalba nepaprašė, nes intensyviai ruošėsi baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo nusisamdyti advokato, nes neturi tam lėšų ir šiuo metu kalinimo įstaigoje nedirba, nes trūksta darbo vietų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lietuva nesilaiko savo prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų ir pažeidinėja Konvencijos 2 ir 3 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas mano, kad šiuose straipsniuose įtvirtintos teisės yra fundamentalios, todėl jų gynimas negali būti apribotas senaties terminu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas remiasi šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant ieškinio senaties termino taikymą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A26l-1798/2013; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A573-836/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1493/2014 ir kt.), ir pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Atsakovas nesutinka, jog pareiškėjas anksčiau kreiptis į teismą negalėjo dėl to, kad EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėta pareiškėjo nurodyta aplinkybė vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti nurodytų kriterijų. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1652/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. R. už kalinimą Šiaulių TI sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas šioje byloje teigia, kad jis nuo 2007 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 10 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, kuriame jam tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų standartų (36 mėnesius periodiškai kalinamas perpildytose kamerose), taip pat kalinimo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų (šalta, nėra natūralaus apšvietimo, vėdinimo, drėgna, tiekiamas nekaloringas maistas, asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis), Šiaulių TI pareigūnai elgiasi sadistiškai. Pareiškėjas, teigdamas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, prašo priteisti jam 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2011 m. vasario 1 d., tačiau pareiškėjas neturtinę žalą prašė priteisti už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2007 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 10 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2011 m. vasario 1 d, ir dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su pareiškėjo kalinimu nuo 2011 m. vasario 2 d iki 2012 m. spalio 10 d., nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje išreikalavo papildomus įrodymus, iš kurių matyti, kad nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 10 d. pareiškėjas nebuvo kalinamas Šiaulių TI, o periodiškai buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K). Atsižvelgus į šią aplinkybę darytina išvada, jog žala dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 10 d. negali būti kildinama iš Šiaulių TI pareigūnų veiksmų. Tai reiškia, kad šioje byloje pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neapima viso pareiškėjo skunde nurodomo laikotarpio ir šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2012 m. vasario 1 d. Be to, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., t. y. šioje nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjo kalinimo nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 10 d.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad yra praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, nurodytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, tačiau pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, jog nagrinėjamu atveju iš viso negali būti taikomas senaties terminas, o be to, savo teisių jis ginti anksčiau negalėjo, nes neturėjo galimybės susipažinti su aktualiais šiam ginčui EŽTT sprendimais bei Konvencijos nuostatomis.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, pirmiausia nurodo, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.). Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės gynimo, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (tokia situacija civilinės teisės teorijoje vadinama „miegančios teisės“ doktrina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2011 m. vasario 1 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. lapkričio 13 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą minėtą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą, tačiau, kaip minėta, skundas teismui išsiųstas 2014 m. lapkričio 13 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų ir dėl to patirtų neigiamų pasekmių, kurias jis jautė, kai buvo kalinamas minėtu laikotarpiu, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis grindžia patirtą neturtinę žalą, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 13 d., nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2011 m. vasario 1 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas savo uždelstą kreipimąsi į teismą iš esmės grindžia tuo, jog į lietuvių kalbą nėra išversti EŽTT sprendimai dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo taikyti ieškinio senatį ir dėl to atmesti pareiškėjo skundą, kad pareiškėjui turi būti atnaujintas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsti bylos įrodymais ir galiojančios teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 str.), todėl jis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė