A-992-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-992-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00110-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius, atsakovas) 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. PE-SP1-6396 (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimas Nr. PE-SP1-6396) dalį ta apimtimi, kuria į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d.; 2) panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-641 (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimas Nr. (10.1)3-641), kuriuo paliktas nepakeistas ankstesnis VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas; 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2014 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1313 (toliau – ir VSDFV Sprendimas Nr. (6.5)I-1313), kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. PE-SP1-6396 ir 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-641 panaikinimo; 4) įpareigoti atsakovą įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (toliau – ir VSPD stažas) laikotarpį nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas neįskaitė į jo VSPD stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai (toliau – ir senatvės pensija) laikotarpio nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d., kuriuo jis dirbo tuometiniame valstybės saugumo komitete (KGB) motyvuodamas tuo, kad jis neprisiekė Lietuvos valstybei.

Pareiškėjas paaiškino, kad pagal 1973 metais sudarytą 5 metų laikotarpiui darbo sutartį su tuometiniu valstybės saugumo komitetu (KGB), jis dirbo minėtoje struktūroje budėtojo komendanto padėjėju, budėdavo naktimis, saugodavo pastatą. Tarnybos laikotarpiu jam buvo suteiktas praporščiko laipsnis. 1978 m. liepos 17 d. pasibaigus sutarties laikotarpiui, jis išėjo iš tarnybos ir pradėjo dirbti Panevėžio mėsos kombinate (paprastu darbininku, vairuotoju ekspeditoriumi). Pareiškėjas neturėjo galimybės prisiekti Lietuvos valstybei, kadangi valstybės saugumo komitete (KGB) dirbo tuo laikotarpiu, kai Lietuva dar nebuvo nepriklausoma valstybė, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jam niekas nesiūlė prisiekti Lietuvos valstybei. Atsakovas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nustatą, kurioje nurodyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai <...> prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai. Pareiškėjo nuomone, pagal šią įstatymo normą į VSPD stažą turėtų būti įskaitomi tarnybos valstybės saugumo komiteto (KGB) struktūrose laikotarpiai tik tų asmenų, kurie turėjo realią galimybę prisiekti (pereiti tarnauti) Lietuvos Respublikai, tačiau to nepadarė. Ši norma negali būti taikoma tiems buvusiems valstybės saugumo komiteto struktūros pareigūnams, kurių tarnyba baigėsi iki Nepriklausomybės atkūrimo ir kurie vėliau, atkūrus Nepriklausomybę, objektyviai nebeturėjo galimybės prisiekti ir pereiti tarnauti Lietuvos Respublikai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 14–16) paaiškino, kad pareiškėjas, buvęs SSRS valstybės saugumo pareigūnas, neprisiekė Lietuvos Respublikai ir neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai, todėl laikotarpis nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. pagrįstai neįskaitytas į jo VSPD stažą. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte aiškiai nurodyta priesaika Lietuvos Respublikai (perėjimas tarnauti Lietuvos Respublikai). Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis jau buvo baigęs tarnybą Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete (KGB) atsakovas pažymėjo, kad Pensijų įstatymas jokių išimčių nenumato, todėl VSDFV Panevėžio skyrius negali minėtą įstatymo normą aiškinti plečiamai ir negali minėtą laikotarpį įskaityti į pareiškėjo VSPD stažą. Pareiškėjo pensijos byloje Nr. 168441 (toliau – ir Pensijos byla) nėra duomenų, kad jis būtų prisiekęs Lietuvos Respublikai, todėl pagal nustatytą teisinį reglamentavimą neprisiekusio asmens buvimo SSRS valstybės saugumo komiteto pareigūnu laikotarpis negali būti įskaitytas į jo VSPD stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23–25) paaiškino, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai). Laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. (Pensijų įstatymo įsigaliojimo), kurie prilyginami valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnyje, kurio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai. Nuostatų 192 punkte nurodyta, jog sprendžiant, ar asmenys, dirbę SSRS valstybės saugumo komiteto sistemoje, laikytini valstybės saugumo pareigūnais, vadovaujamasi SSRS valstybės saugumo komiteto pareigybių ir padalinių, kuriose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88 (toliau – ir Kadrinių darbuotojų sąrašas).. Pagal pareiškėjo pateiktos darbo knygelės įrašus ir Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktą Valstybės saugumo komiteto (LTSR KGB) darbuotojų kartotekoje saugomą A. P. tarnybos kortelę nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. tarnavo Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete (KGB), tarnybos metu jam suteiktas karinis laipsnis. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas ėjo Panevėžio miesto valstybės saugumo komiteto skyriaus budinčiojo komendanto padėjėjo pareigas, t.y. Kadrinių darbuotojų sąrašo 31.19 punkte nurodytas pareigas. Taigi, Pensijų įstatymo prasme pareiškėjas laikytinas buvusios SSRS valstybės saugumo pareigūnu. Tam, kad jo darbas minėtoje struktūroje būtų įtrauktas į VSPD stažą pensijai gauti, jis turėjo būti prisiekęs Lietuvos Respublikai (perėjęs tarnauti Lietuvos Respublikai). Nesant pareiškėjo priesaikos, nėra pagrindo tarnybos laikotarpį nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. įskaityti į jo VSPD stažą pensijai gauti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 74–78) pareiškėjo A. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. PE-SP1-6396 dalies, VSDFV Panevėžio skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-641 ir Fondo valdybos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1313, kuriais į pareiškėjo VSPD stažą neįskaičiuotas tarnybos Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio miesto skyriuje laikotarpis nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d., teisėtumo.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. PE-SP1-6369 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo A. P.“ (b. l. 27) nusprendė paskirti pareiškėjui 541,31 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, tačiau į VSPD stažą nebuvo įskaičiuotas tarnybos Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio miesto skyriuje laikotarpis nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. Nesutikdamas su VSDFV Panevėžio skyrius Sprendimo Nr. PE-SP1-6369 dalimi dėl ginčo laikotarpio neįskaitymo į jo VSPD stažą, pareiškėjas šį sprendimą apskundė. VSDFV Panevėžio skyrius 2014 m. sausio 7 d. sprendime Nr. (10.1)3-841 „Dėl pensijos“ (b. l. 28) nurodė, kad sprendimas neįskaičiuoti į VSPD stažą laikotarpio nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. buvo priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Nuostatų 192 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88 „Dėl SSSR valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų) kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSSR valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašo patvirtinimo“ bei remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo 2013 m. sausio 30 d. raštu Nr. P2-391. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dokumento apie tai, jog perėjo tarnauti Lietuvos Respublikai, nepateikė, todėl 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. PE-SP1-6396 paliko nepakeistą. Fondo valdyba 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1313 konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo, nes iš pareiškėjo pensijos byloje esančių duomenų nustatyta, kad jis ginčo laikotarpiu buvo valstybės saugumo pareigūnas, tačiau neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai, todėl minėtas laikotarpis negali būti įskaitytas į jo VSDP stažą.

Nagrinėdamas bylą teismas vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais: Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88 patvirtintu SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašu.

Laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. (t. y. iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo), kurie yra prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnyje. Šio įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai.

Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. dirbo Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio miesto skyriuje 1 kategorijos budinčiojo komendanto padėjėju (priimtas į tikrąją karinę tarnybą 5 metų laikotarpiui), jam suteiktas praporščiko laipsnis (b. l. 45–61; Pensijos bylos l. 6, 10). Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar ginčo laikotarpis (nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d.) prilygintinas VSPD stažui, turi būti vertinama, ar pareiškėjo darbas Lietuvos TSR VSK Panevėžio miesto skyriuje laikytinas valstybės saugumo pareigūno tarnyba, ar pareiškėjas prisiekė Lietuvos Respublikai (perėjo tarnauti Lietuvos Respublikai).

Lietuvos Respublikos 1998 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. VIII-859 Įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą VSK kadriniu darbuotoju yra laikomas asmuo, kuris VSK ėjo etatines kariškio pareigas, ar kitoks darbuotojas, kurio pareigybė ar padalinys (struktūra), kuriame jis dirbo, yra nurodyti Vyriausybės patvirtintame sąraše. Nuostatų 192 punktas, kuriuo Nuostatai buvo papildyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 836, numato, jog sprendžiant, ar asmenys, dirbę SSRS valstybės saugumo komiteto sistemoje (struktūrose), laikytini valstybės saugumo pareigūnais, vadovaujamasi SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88.

Teismas nustatė, kad pareigos, kurias ginčo laikotarpiu minėtoje struktūroje užėmė pareiškėjas (1 kategorijos budinčiojo komendanto padėjėjo pareigas) yra nurodytos Kadrinių darbuotojų sąrašo 31.19 punkte, vadinasi, jas ėję asmenys laikomi valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, o pagal Nuostatų 192 punktą, – ir valstybės saugumo pareigūnais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo eitos 1 kategorijos budinčiojo komendanto padėjėjo pareigos Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio miesto skyriuje laikytinos valstybės saugumo pareigūnų tarnyba, nes tai patvirtina byloje esantys Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai (b. l. 44–61), be to, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas atitinka vieną iš būtinų Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų – t. y. jo darbas Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio miesto skyriuje ginčo laikotarpiu pripažintinas valstybės saugumo pareigūno tarnyba.

Vertindamas, ar pareiškėjas atitinka Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto antrąją sąlygą, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prisiekė (perėjo tarnauti) Lietuvos Respublikai. Todėl, remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas nusprendė, kad pareiškėjo tarnybos Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete laikotarpis neturėjo būti įskaičiuojamas į jo VSPD stažą. Pareiškėjo skundo argumentus, kad jis negalėjo prisiekti Lietuvos Respublikai, kadangi tarnybą saugumo struktūroje baigė dar 1978 m. liepos 17 d., t. y. iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, teismas vertino kaip nereikšmingus. Pats pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad jis neprisiekė Lietuvos Respublikai. Teismas pažymėjo, kad nėra galimybės pareiškėjui taikyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir į jo stažą įtraukti tarnybos Lietuvos TSR VSK laikotarpį, kadangi pareiškėjas neatitinka šioje normoje numatytos sąlygos.

Remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, asmens, kuris neprisiekė Lietuvos Respublikai (neperėjo jai tarnauti), laikotarpiai, kuriais jis tarnavo Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete, į VSPD stažą neįskaičiuojami. Teismo vertinimu, šios normos negalima aiškinti kitaip, nei ji yra išdėstyta, ir netaikyti priesaikos davimo reikalavimo. Jokių išimčių dėl galimybės ginčo laikotarpį įskaityti į VSPD stažą teisės aktai nenustato. Todėl teismas konstatavo, kad tiek VSDFV Panevėžio skyrius, tiek Fondo valdyba teisingai pritaikė Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir laikotarpio nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d., kuriuo pareiškėjas dirbo tuometinio valstybės saugumo komiteto struktūroje, pagrįstai neįskaitė į jo VSPD stažą. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas ginčijamus sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl šių sprendimų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo įskaityti į pareiškėjo VSPD stažą laikotarpį nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d.

Nepatenkinęs pareiškėjo skundo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, taip pat netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 80–81) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja tuo pačius argumentus, kuriais jis grindė savo skundą pirmosios instancijos teismui. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą aiškino ir taikė formaliai, nepagrįstai traktuodamas, jog apelianto (pareiškėjo) priesaikos Lietuvos Respublikai nebuvimo bei neperėjimo tarnauti Lietuvos Respublikai faktas pateisina atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą neįskaityti į pareiškėjo (apelianto) VSPD stažą laikotarpio nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d., kai jis tarnavo tuometinio saugumo struktūrose. Pasak apelianto, toks teisės aiškinimas ir taikymas reiškia formalų įstatymo taikymą, neatsižvelgiant į nurodytos teisės normos tikrąją prasmę ir esmę.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 86–88) atsakovas remiasi argumentais, analogiškais išdėstytiems jo atsiliepime pirmosios instancijos teismui. VSDFV Panevėžio skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu galėtų būti daroma išvada, jog teismas netinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ar neištyrė įrodymų administracinėje byloje. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte yra tiesiogiai įvardyta priesaika Lietuvos Respublikai (perėjimas tarnauti Lietuvos Respublikai) ir nėra numatyta galimybė aiškinti šią sąvoką plečiamai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1994 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Remdamasis šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu, atsakovas mano, jog Pensijų įstatymą taikyti nagrinėjamu atveju privaloma, kadangi kilusio ginčo teisinis santykis aiškiai reglamentuotas, o pirmosios instancijos teismui nekilo būtinybė užpildyti teisinio reguliavimo spragas arba pašalinti tokio reguliavimo neapibrėžtumą. Apelianto siekis išplėsti normą ir numatyti papildomą aplinkybę, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytas reikalavimas prisiekti tik tiems buvusiems pareigūnams, kurie turėjo realią galimybę prisiekti ir pereiti tarnauti, yra nepagrįstas ir prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės įstatymui principui. Apelianto išreiškiamas lojalumas Lietuvos Respublikai nekeičia fakto, kad jis neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai, nes pats apeliantas pripažino, kad jis neprisiekė Lietuvos Respublikai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 90–93) atsakovas pakartoja argumentus, kuriais rėmėsi atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai Fondo valdyba pažymi, jog apeliacinio skundo argumentai dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatų aiškinimo yra tik apelianto samprotavimai, nepagrįsti jokiais norminiais teisės aktais. Fondo valdybos nuomone, skundžiamas teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus bei pritaikius teisės normas, todėl pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo. Fondo valdybos nuomone, sprendžiant ginčą turiu būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1785/2014 pateiktus išaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjama ginčą pareiškėjas iškėlė siekdamas, kad VSDFV Panevėžio skyrius laikotarpį nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d., kuriuo jis dirbo Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio miesto skyriuje budinčiojo komendanto padėjėju, įskaitytų į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti.

Pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. PE-SP1-6396, kuriuo pareiškėjui nuo 2013 m. gruodžio 13 d. paskirta senatvės pensiją dalį, kuria atsakovas laikotarpio nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. neįskaitė į pareiškėjo VSPD stažą pensijai gauti, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, taip pat 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-641, kuriuo atsakovas nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl minėto laikotarpio įskaitymo į VSPD stažą. Be to, pareiškėjas prašė panaikinti Fondo valdybos 2014 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1313, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl minėtų VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių įskaityti ginčo laikotarpį į pareiškėjo VSPD stažą senatvės pensijai gauti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentu, esą pirmosios instancijos teismas

Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą aiškino ir taikė formaliai, neatsižvelgiant į nurodytos teisės normos prasmę.

Pensijų įstatymo (bylai aktuali senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo metu galiojusi 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-433 redakcija) 54 straipsnio 2 dalies 1-10 punktai nustato kokie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą asmens VSPD stažui prilyginami prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.

Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje išvardyti laikotarpiai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitomi Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka ir tik tuo atveju, jei už juos asmuo negauna kitos valstybės pensijos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje numatyta apimtimi, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir materialinės teisės normų taikymu.

Teisėjų kolegijos nuomone pareiškėjo atvejis nepatenka į Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto reguliavimo sritį pagal faktines aplinkybes.

Pareiškėjo tarnyba Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio miesto skyriuje apėmė laikotarpį nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. ir baigėsi likus daugiau nei 11 metų iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo (1990 m. kovo 11 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatos dėl laikotarpio, buvusio iki 1995 m. sausio 1 d. (Pensijų įstatymo įsigaliojimo) prilyginimo asmens VSPD stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį narystės ar tarnybos pagrindu, pareiškėjo atveju negali būti taikomos, kadangi Nepriklausomybės paskelbimo laikotarpiu jis nebuvo atitinkamos SSRS valstybės saugumo komiteto sistemos (struktūros) pareigūnas ir nepateko į apsisprendimo situaciją prisiekti ar neprisiekti Lietuvos Respublikai, pereiti ar nepereiti tarnauti Lietuvos Respublikai.

Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad ginčui aktualus laikotarpis nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. pareiškėjo darbo knygelėje, taip pat Tarnybos VSK prie TSRS Ministrų tarybos lape įvardytas kaip tikroji karo tarnyba (virštarnybinis laikas, t. y. liktinė tarnyba) (b. l. 45, 51, Pensijos bylos l. 6, 10). Tarnybos lape nurodyta, kad VSK prie LTSR GM 1973 m. sausio 9 d. įsakymu Nr.3 pareiškėjas nuo 1973 m. sausio 15 d. buvo priimtas į tikrąją karinę tarnybą 5 metų laikotarpiui Valstybės saugumo komiteto Panevėžio miesto skyriuje prie LTSR GM į budinčio komendanto padėjėjo pareigas. Tarnybos lape nurodyta, kad TSRS LTSR VSK 1978 m. liepos 18 d. įsakymu Nr.172, vadovaujantis Nutarimo dėl karinės tarnybos TSRS Ginkluotosiose pajėgose 46 p. „a“ dalimi, pareiškėjas nuo 1978 m. liepos 17 d. buvo paleistas iš tikrosios karinės tarnybos į TSRS Ginkluotųjų pajėgų atsargą ištarnavus nustatytą tarnybos laiką (b. l. 45, 51). Šie duomenys, kaip jau buvo minėta, yra pareiškėjo pensijos byloje (Pensijos bylos 6,10 lapai), tačiau VSDFV Panevėžio skyrius, priimdamas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. PE-SP1-6396 ir 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-641, taip pat Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir priimdama 2014 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1313, duomenų apie pareiškėjo faktinį karinės tarnybos laiką (šiuo atveju liktinę tarnybą ) nevertino ir pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai taikė Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis) ir minėtos Pensijų įstatymo taikymo klaidos neištaisė.

Pažymėtina, kad pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatas faktinio karinės tarnybos laiko, buvusio iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginimą asmens VSPD stažui, esant įstatyme nurodytoms sąlygoms, numato Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas.

Konstatavusi, kad ginčo situacija nepatenka į Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo sritį ir pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė šią materialinės teisės normą, teisėjų kolegija dėl kitų teismo sprendimo argumentų nepasisako, nes šiuo atveju tai neturi teisinės prasmės.

Dėl atsakovo nuomonės, kad šio ginčo atveju turėtų būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1785/2014 pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų precedentais gali būti teisingai pasiremta tik tais atvejais, kai bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, o sprendžiant ginčą taikytinos atitinkamos tos pačios (atitinkamo teisės akto tos pačios redakcijos) normos. Atsakovo nurodyta administracinė byla skiriasi nuo nagrinėjamos pagal faktines aplinkybes, nes, kaip jau buvo minėta, pareiškėjo atveju Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas netaikytinas.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. PE-SP1-6396 dalies ir 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-641, taip pat Fondo valdybos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1313 panaikinimo, yra nepagrįsta, neteisėta ir turi būti panaikinta. Panaikinus skundžiamus sprendimus VSDFV Panevėžio skyrius įpareigotinas iš naujo spręsti dėl ginčo laikotarpio nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. prilyginimo pareiškėjo VSPD stažui pensijai gauti pagal atitinkamas kitas Pensijų įstatymo 54 straipsnio normas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas nepatenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą laikotarpį nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. įskaityti į jo VSPD stažą pensijai gauti, paliktina nepakeista. Nors pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė nepagrįstai taikydamas Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą, tačiau šis netinkamo materialinės teisės normų taikymo atvejis apeliacinės instancijos teismui nesuteikia pagrindo pagal ginčo šioje byloje ribas įpareigoti atsakovą įskaityti ginčo laikotarpį į pareiškėjo VSPD stažą pensijai gauti pagal atitinkamą kitą Pensijų įstatymo 54 straipsnio normą. Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Teismo kompetencija patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto pagrįstumą ir teisėtumą tada kai kyla ginčas. Šioje administracinėje byloje išspręstas ginčas tuo aspektu, kad nustatyta, jog atsakovas nepagrįstai neįskaitė ginčo laikotarpio į pareiškėjo VSPD stažą pensijai gauti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu. Taigi, VSDFV Panevėžio skyrius pagal įstatymų leidėjo jam suteiktą kompetenciją turi iš naujo vertinti dokumentus dėl laikotarpio nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d. ir spręsti dėl šio laikotarpio (kaip faktinės karinės tarnybos laikotarpio) prilyginimo pareiškėjo VSPD stažui pagal kitas Pensijų įstatymo 54 straipsnio normas ir priimti atitinkamą sprendimą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija primena, kad ABTĮ 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apskundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Tai, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas gali būti skundžiamas teismui, ginčo šalių procesinės padėties nekeičia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Administracinė jurisprudencija, Nr. 19, 2010, 453–493 l.). Fondo valdyba 2014 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1313 priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjas savo skunde Fondo valdybą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė pagrįstai, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, 2013 m. kovo 7 d. nutartimi nepagrįstai pakeitė Fondo valdybos (ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) procesinę padėtį, įtraukdamas ją į bylą atsakovu (ABTĮ 32 straipsnio 3 dalis). Ši aplinkybė nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes ji bylos išsprendimui įtakos neturėjo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. PE-SP1-6396 dalį ta apimtimi, kuria į A. P. valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1973 m. sausio 15 d. iki 1978 m. liepos 17 d.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-641.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1313.

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis