A-386-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-386-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08180-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 15.2.1.1; 15.2.3.1; 15.2.3.2;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. G. kreipėsi į teismą su skundu prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės 462 150,00 Lt turtinei ir 100 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1–6).

Skunde paaiškino, kad 1991 m. spalio 30 d. pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 straipsnio nuostatas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo K. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą Vilniaus mieste. Remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10 pareiškėja turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,0150 ha dydžio buvusio žemės savininko K. Š. 6,0962 ha turėtos žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisės į dalį, t. y. 0,2420 ha, žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,5124 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. liepos 19 d. pateikė prašymą nuosavybės teisių atkūrimą tęsti Vilniaus mieste į likusią neatkurtą 0,7740 ha žemės dalį. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius vilkino nuosavybės teisių atkūrimą, todėl ji kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2004 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I16 -1203/2004 jos skundą tenkino: įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją išreikalauti iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106 punkte jos kompetencijai priskirtus veiksmus, atkuriant nuosavybės teises į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini).

Tačiau Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius minėto teismo sprendimo nevykdė, toliau pažeidinėjo jos teises, todėl 2005 m. ji vėl kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas 2005 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1184-15/2005 pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino jos kompetencijai priskirtų pareigų vykdymą – vengė priimti D. G. atžvilgiu sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai priklausančią iš 5,58 ha žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo D.

G. į jai priklausančią žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 11 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 3 d. sprendimą. Vykdydama teismo sprendimą, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3170 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į 0,688 ha jos tėvo K. Š. valdytos žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0973 ha žemės sklypą daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybai (duomenys neskelbtini), tačiau į likusią žemės dalį nuosavybės teisės perduodant naują sklypą liko neatkurtos ir, pareiškėjos įsitikinimu, jau nebus atkurtos.

Nurodė ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 10 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės natūra į jai tenkančią K. Š. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,0544 ha žemės, buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje bendrosios dalinės nuosavybės teise su visais kitais pretendentais. Mano, kad šio Vilniaus apskrities viršininko sprendimo negalima laikyti priimtu vykdant aukščiau nurodytus 2004 m. lapkričio 4 d. ir 2005 m. spalio 11 d. teismo sprendimus, kadangi nuosavybės teisės atkurtos bendrosios dalinės nuosavybės teise su visais kitais pretendentais.

Akcentavo, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio K. Š. žemę Vilniaus mieste natūra Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė dar 2003 m. kovo 20 d. Pagal tuo metu galiojusius į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus savivaldybių nustatomus naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžius, jai turėjo būti perduotas ne mažesnis nei 0,09 ha ir ne didesnis kaip 0,20 ha naujas žemės sklypas kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą žemę Vilniaus mieste, ko ji pagrįstai tikėjosi ir laukė, teikė įvairius prašymus. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. sausio 3 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-6 „Dėl prašymų nagrinėjimo“, 2013 m. kovo 15 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-522 „Dėl skundų nagrinėjimo“ informavo, kad vadovaujantis nauja aukščiau minėto Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 920 redakcija patvirtintais savivaldybių nustatomais naujais žemės sklypų miestuose dydžiais Vilniaus mieste naujas individualiai statybai perduodamas žemės sklypas neturi viršyti 0,12 ha. Tai reiškia, kad dėl neįvykdytų teismo sprendimų ji neteko teisės gauti 20 arų sklypą natūra. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3170 atkūrus jai nuosavybės teises į 0,0973 ha jos tėvo K. Š. valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,0973 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), neteko galimybės gauti ir 12 arų sklypą, nes pagal aukščiau nurodytą Vyriausybės nutarimą perduodamo žemės sklypo plotas Vilniaus mieste negali būti mažesnis nei 0,04 ha. Tokiu būdu, anot pareiškėjos, buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir tikrumo principai, kurie yra sudedamoji teisinės valstybės principo dalis, pažeista asmens teisė į teismą, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, kurie įtvirtinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir 13 straipsnyje.

Dėl Nacionalinės žemės tarnybos nepateisinamo teismo sprendimų nevykdymo, teigia patyrusi žalą, kurią vertina netektos 0,1027 ha žemės rinkos verte šiai dienai (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis vieno žemės aro rinkos kaina (duomenys neskelbtini) , yra 45 000 Lt. Taigi, iš viso patirta turtinė žala sudaro 462 150,00 Lt (45 000 Lt x 10,27 arai), į kurios atlyginimą ji turi teisę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas.

Nurodė ir tai, kad be turtinės žalos patyrė ir neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, stresą, dvasinius nepatogumus, sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pablogėjo sveikata. Akcentavo, kad nors turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nuosavybės teisės nėra atkurtos ir nebus jai atkurtos, nes neliko laisvos žemės. Pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė dar 1991 m. spalio 30 d., taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta daugiau nei 20 metų, teismo sprendimai nevykdomi 9 ir daugiau metų, kas negali būti vertinama kaip normalu, protinga ar pateisinama. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo preambulėje pabrėžiama, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikinamos ir turi tęstinumą, o Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises ir nuosavybę. Pareiškėjos teigimu, Nacionalinė žemės tarnyba turi pareigą aktyviai veikti realizuodama įstatyme numatytus siekius, užtikrinti piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei padėti įgyvendinti jiems konstitucinę teisę į nuosavybę. Tačiau šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija, Nacionalinė žemės tarnyba, vilkindamos nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, veikė formaliai ir biurokratiškai, pažeidė teisės aktus, šiurkščiai pažeidė įstatymais saugomas teises ir teisėtus interesus, parodė absoliutų teisinį nihilizmą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėja vertina 100 000,00 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir turtinės žalos fakto, todėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti jos naudai iš Lietuvos valstybės turtinę žalą netenkino. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2000 metais išreiškė valią gauti neatlygintinai nuosavybėn 2,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vietoje jos tėvui priklausančios žemės Vilniaus apskrityje (II t. b. l. 34). Taigi, pareiškėja pasirinko Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėjai už jai tenkančią atkurti nuosavybės teises žemės dalį parengta Vilniaus apskrities 2000 m. birželio 8 d. išvada „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10. Remiantis šia išvada Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 41-10546 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje D. G.“ atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2420 ha žemės, vietoj turėtos 0,2420 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,5124 ha žemės (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 196).

Vėliau, t. y. 2001 m. gruodžio 27 d., pareiškėja VAVA Vilniaus žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,2 ha žemės sklypą Vilniaus mieste už jos tėvo K. Š. turėtą žemę (6,08 ha) Vilniuje, į kurios dalį ji turi paveldėjimo teisę (II t., b. l. 31). Šiuo prašymu pareiškėja išreiškė valią nuosavybės teisių atkūrimo procesą tęsti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu būdu.

Naudodamasi įstatymo suteikta teise iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pareiškėja 2003 m. kovo 20 d. prašyme nurodė, kad į likusią dalį jai tenkančios žemės nuosavybės teises pageidauja atkurti natūra (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., 21 str. 3 d.; II t., b. l. 31). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pati pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeitė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – pasirinko atkurti nuosavybės teises į likusią dalį žemės natūra, todėl jos skundo teiginys, kad dėl teismų sprendimų nevykdymo ji prarado teisę atkurti nuosavybės teises suteikiant neatlygintinai iki 0,20 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai yra nepagrįstas.

Be to, bylos duomenys rodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas toliau vykdomas keliais pareiškėjos pageidaujamais būdais. Nustatyta, kad pareiškėjai sutikus su VAVA siūlymu, Vilniaus VAVA 2005 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3170 jai suteiktas neatlygintinai nuosavybėn 0,0937 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja su šiuo sprendimu sutiko ir jo neginčijo. Pareiškėjos pageidavimu 2006 m. buvo parengta išvada Nr. 01-2.12-169 dėl 0,32 ha žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas iki šiol nėra pasibaigęs. VAVA 2006 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3569 ir NŽT 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 49S-377 pareiškėjai natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,0544 ir 0,0005 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Savivaldybei suformavus sklypus, bus toliau vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams į (duomenys neskelbtini) esančią žemę proporcingai jų turėtai nuosavybei.

Pasisakydamas dėl skundo reikalavimo atlyginti pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjos atžvilgiu nėra baigtas Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais. Tačiau, kaip matyti, nuosavybės teisių atkūrimas vyksta. Į dalį nekilnojamojo turto pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal pareiškėjos prašymuose nurodytą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tai rodo, kad ginčo teismo sprendimai iš esmės yra vykdomi. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas (duomenys neskelbtini) nėra baigtas dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra suformavusi sklypų. Pareiškėja nėra pareiškusi valios, kad atsisako toliau dalyvauti šiame atkūrimo procese ir pageidauja kompensacijos. Teismo vertinimu, užsitęsusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą lėmė ne tik VAVA ir Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai, kurių teisėtumas įvertintas pareiškėjos skunde nurodytuose teismo sprendimuose, bet ir dėl to, kad pati pareiškėja pasirinko kelis nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Be to, byloje jokių duomenų, kad pareiškėjai nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į likusią dalį žemės, nėra. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra nustatytas neturtinės žalos buvimo faktas, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėja D. G. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Papildomai nurodo, kad atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. Š. ik nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 5,58 dešimtinių (6,0962) žemės sklypą, prašymą 1991 m. spalio 30 d. pateikė pati pareiškėja, o ne tik jos sesuo L. M.. Atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo rėžinis. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I(16)01203/2004 pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkina atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1184-15.2005 pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino jos kompetencijai priskirtų pareigų vykdymą – vengia priimti D. G. atžvilgiu sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jai priklausančią iš 5,58 ha žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 10 d. sprendimu paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 3 d. sprendimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pareiškėjos teiginys, jog (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo rėžinis, neatitinka tikrovės. Šį faktą grindžia prie atsiliepimo pridėtais dokumentais (II t., b. l. 120–121).

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. raštu Nr. 31/05/22-984 buvo informuota apie naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodamų nuosavybėn neatlygintinai piliečiams komisijos posėdžio, už iki nacionalizacijos turėtą turtą, datą ir laiką. 2005 m. balandžio 12 d. atvykusi į VAVA turėjo galimybę rinktis bet kurį suformuotą žemės sklypą, pagal savo eilės numerį (Nr. 8), iš visų tuo metu buvusių suformuotų sklypų, kurių plotai atitiko tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus dydžius (nuo 0,09 ha iki 0,20 ha). Pareiškėja 2005 m. balandžio 12 d. pasirinko 0,0973 ha ploto žemės sklypą, kuris jai buvo perduotas VAVA 2005 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3110, prieš tai 2005 m. gegužės 12 d. sutikusi su savo pasirinkimu ir pasirašiusi pasiūlymą-sutikimą Nr. 31/05/22-1484. Pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėja galėjo pasirinkti ir gauti neatlygintinai tik vieną žemės sklypą, o anksčiau minėtas vyriausybės nutarimas, pakeitęs galimų perduoti sklypų plotus, įsigaliojo tik 2010 m. kovo 31 d. VAVA 2005 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 2.4-1-311, kuriuo D. G. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naują sklypą, pareiškėja neskundė. Būtent dėl šių aplinkybių manytina, kad pareiškėjos skunde nurodytas valstybės tarnautojų pažeidimas (neteisėti veiksmai ar neveikimas), dėl kurio jai neva atsirado žala – nepagrįstas.

Nors pareiškėja neįrodė valstybės institucijos nepagrįsto ir neteisėto veikimo (neveikimo), dėl ko galėtų kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą, užsitęsęs atkūrimo procesas nėra baigtas, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra suformavusi sklypų, tačiau pareiškėja nepareiškė valios, kad atsisako dalyvauti atkūrimo procese ir nori kompensacijos. Vadovaujantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškėja turėjo įrodyti dar ir kitas dvi sąlygas, būtinas neturtinei žalai pagrįsti: žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo, nes VAVA veiksmų neoperatyvumo ar delsimo nėra, todėl negali būti ir pareiškėjos nurodytos patirtos žalos, o juo labiau priežastinio ryšio, kas yra būtina sąlyga pareigai atlyginti neturtinę žalą atsirasti. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar pablogėjo jos reputacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja apeliaciniame skunde reikalaudama priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, jos atsiradimą sieja su Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtais veiksmais (neveikimu), dėl kurių visa apimtimi nebuvo tenkintas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos vertinimu, neteisėti Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai pasireiškė tuo, kad ši institucija nevykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 4 d. ir 2005 m. birželio 3 d. sprendimų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 11 d. nutarties, kuriais dar Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota per teismo nustatytą terminą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią neatkurtą žemės dalį.

Bylos duomenimis, atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko K. Š. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 5,58 dešimtinių (6,0962 ha) žemės sklypą, prašymą 1991 m. spalio 30 d. pateikė L. M.. Prašyme L. M. nurodė ir kitus jai žinomus pretendentus į šio turto grąžinimą, tarp kurių buvo įvardinta ir pareiškėja D. G. (adm. byla Nr. I-1184-15/2005, II t. , b. l. 52).

Pareiškėja D.G. 2000 m. gegužės 4 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti galimybę neatlygintinai gauti 2,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) vietoje jos tėvui priklausančios žemės Vilniaus apskrityje (I t., b. l. 48). Pareiškėja 2000 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą jai tenkančią tėvo K. Š. turėtos žemės dalį persikelti į rajoną ir išduoti pažymą apie turėtą žemę (II t., b. l. 34).

Tenkinant D. G. 2000 m. gegužės 26 d. prašymą, į jai tenkančią buvusio žemės savininko K. Š. žemės sklypo dalį buvo parengta Vilniaus apskrities 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad D. G. turėjo teisę neatlygintinai gauti lygiavertį turėtajam 1,0150 ha plotui žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 50).

Vadovaujantis šia išvada Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 41-10546 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei D. G.“, kuriuo vietoj turėtos 0,2420 ha žemės neatlygintinai nuosavybėn buvo perduotas lygiavertis 0,5124 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 61). Šio sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį 0,7730 ha žemės (vertė 7718 Lt) bus atkurtos vėliau (I t., b. l. 196).

Pareiškėja 2001 m. gruodžio 27 d. VAVA Vilniaus žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,2 ha žemės sklypą Vilniaus mieste už jos tėvo K. Š. turėtą žemę (6,08 ha) Vilniuje, į kurios dalį ji turi paveldėjimo teisę. Prašyme pažymėjo, kad jis yra kartotinis (pirmasis prašymas pateiktas dar 1991 m.), taip pat pareiškė pageidavimą, kad sklypas būtų suteiktas jos tėvo buvusios valdos ribose (duomenys neskelbtini) arba lygiavertis Antakalnio mikrorajone (II t., b. l. 31).

Pareiškėja 2003 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą sugrąžinti jai priklausančią tėvo K. Š. turėtos žemės dalį Vilniaus mieste natūra (II t., b. l. 15, 51).

Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1597-41 patikslintas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 41-10546 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei D. G.“ preambulėje nurodytą buvusio savininko K. Š. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto vertę – vietoje „ 10134 Lt“ nurodant „6334 Lt“, įsakymo 4 punkte vietoje „0,7730 ha“ įrašant „0,6278 ha“ ir vietoje žodžių „vertė 7718 Lt“ įrašant „vertė 3918 Lt“ (I t., b. l. 62a).

Pareiškėja 2004 m. birželio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė nustatyti, jog VAVA vilkina jos kompetencijai priskirto sprendimo priėmimą – vengia atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą, kuriuo nuosavybės teisės į žemę (duomenys neskelbtini) būtų kuo greičiau atkurtos (I t., b. l. 189–190).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I16-1203/2004 2004 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: pripažino, kad VAVA vilkina atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo VAVA išreikalauti iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106 punktu jos kompetencijai priskirtus veiksmus, atkuriant nuosavybės teises D. G. į žemę (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 178–179).

VAVA, vykdydama minėtą teismo sprendimą, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-9658-01 patikslino 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, jos preambulėje po žodžių „Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą vietoje „6,0934 ha žemės“ įrašant „5,5800 ha žemės“, 1.1. punkte po žodžių „turi teisę atkurti nuosavybės teises į „ vietoje „1,0150 ha žemės“ įrašant „0,9300 ha“, 1.2 punkte po žodžių „valstybės išperkamai žemei“ vietoje „1,0150 ha (vertė 6334,00L)“ įrašant „0,2420 ha (vertė 2416 Lt)“ (I t. b. l. 183).

Pareiškėja 2005 m. balandžio 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) nustatyti, kad VAVA vilkina jos kompetencijai priskirto sprendimo įgyvendinimą – t. y. vengia atkurti jai nuosavybės teises į jos tėvo valdytą 6,0934 ha žemę (duomenys neskelbtini) ; 2) įpareigoti VAVA grąžinti jai likusią žemės dalį – 0,7730 ha (b. l. 4–12; adm. byla Nr. I-1184-15/2005, b. l. 2–3).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1184-15/2005 pripažino, kad VAVA vilkina jos kompetencijai priskirtų pareigų vykdymą, t. y. vengia priimti D. G. atžvilgiu sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai priklausančią iš 5,58 ha žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) bei įpareigojo VAVA per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo D. G. į jai priklausančią žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (I t. b. l. 11–12). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 11 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 3 d. sprendimą (I t. b. l. 13–14).

VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 31/05/22-984 informavo pareiškėją, kad 2005 m. kovo 31 d. Naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai, perduodamų nuosavybėn neatlygintinai piliečiams, skirstymo komisija protokolu Nr. 11 patvirtino sąrašus piliečių, kuriems siūloma suteikti naujus žemės sklypus Vilniaus mieste. Nurodė, kad D.G. eilės Nr. 8. Taip pat pareiškėja šiuo raštu pakviesta 2005 m. balandžio 12 d. atvykti į VAVA vyksiantį komisijos posėdį susipažinti su informacija apie turimus laisvus žemės sklypus Vilniaus mieste ir jų suteikimą (II t., b. l. 52).

VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. gegužės 12 d. išsiuntė pasiūlymą-sutikimą Nr. 31/05/22-1484, kuriuo pareiškėjai pasiūlytas žemės sklypas Nr. 21.1, kurio ribos ir plotas patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 2131V „Dėl žemės sklypų (Nr. 20.1-20.14, 21.1-21.5, 23.1-23.20, 24.1- 24.16, 26.1-26.14 Pašilaičių komunalinės zonos teritorijoje ribų ir plotų tvirtinimo“. Pasiūlyme-sutikime paaiškinta, kad sutikimą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėja turi pateikti per dvi savaites nuo pasiūlymo įteikimo dienos. Pareiškėja parašu patvirtino, kad sutinka su aukščiau aptartu pasiūlymu (II t., b. l. 53).

Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3170 D.G. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0973 ha žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybai (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 133). Tame pačiame sprendime buvo pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį 0,5907 ha žemės bus atkurtos vėliau. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 2.3-11324-01, 2005 m. birželio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo patikslintas ir vietoj žemės valdos dalies 0,5907 ha, kuri bus atkurta, nurodyta „0,6767 ha“.

Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3569 D. G. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį žemės, grąžinant natūra 0,0544 ha žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 130–131).

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su 2006 m. sausio 24 d. ir 2006 m. vasario 7 d. prašymais, kuriuose nurodė, kad buvusiame (duomenys neskelbtini) , vietoj prašytų 20 arų grąžinta tik 0,0544 ha žemės, todėl ji pageidauja, kad 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10 būtų grąžinta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ir klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į laisvą valstybinę žemę, esančią šalia jos namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), būtų sprendžiamas toliau (I t., b. l. 128–129).

Pareiškėja 2006 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą dėl 0,3200 ha žemės ploto, į kurį liko atkurti nuosavybės teises, „perkėlimo“ į Vilniaus rajono teritoriją pagal jos vardu 2000 m. birželio 8 d. parengtą išvadą Nr. 10, tačiau 2006 m. gegužės 19 d. buvo parengta nauja išvada Nr. 01-2.12-169. Tenkinant minėtus prašymus, pareiškėjai į 0,3200 ha tenkančią buvusio žemės savininko K. Š. žemės sklypo dalį parengta Vilniaus apskrities 2006 m. gegužės 19 d. išvada Nr. 01-2.12-169 „ Dėl žemės, miško, vandens telkinio peravimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir pateikta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui (I t., b. l. 126). Šioje išvadoje nurodoma, kad D. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,32 ha valstybės išperkamos žemės (vertė 1996,80 Lt), t. y. jai priklausančią dalį iš K. Š. valdytos 6,0961 ha žemės. Taip pat pažymėta, kad pareiškėjai jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,3937 ha žemės (vertė 27943,92 Lt) (I t., b. l. 126).

VAVA 2007 m. sausio 22 d. raštu Nr. 20-55 pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-4326-41 pradėtas rengti Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas ir patvirtinti sąrašai piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką Didžiosios Riešės kadastro vietovėje, pagal pateiktus iki 2006 m. kovo 24 d. prašymus ir išvadas, sugrupuotas pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę. Kadangi pareiškėjos vardu parengta išvada Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gauta 2006 m. gegužės 26 d., t. y. po nustatytos datos, kitas lygiavertis žemės sklypas galės būti formuojamas paskelbus naują projekto papildymą (I t., b. l. 120).

Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-569 sudaryta komisija nagrinėjo klausimą dėl galimybės tikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (I t. b. l. 119). Komisija konstatavo, kad vykdant teismo sprendimą Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-9658-01 buvo iš dalies pakeista 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10, įrašant vietoje ploto „1,0150“ plotą „0,2420“, t. y. tą, už kurį buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis žemės sklypas, suprojektuotas Vilniaus rajono teritorijoje. Ši pataisyta išvada turi būti grąžinta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui kaip Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 41-10546 pagrindas.

Pareiškėja 2012 m. gegužės 2 d. NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pranešė, kad nepageidauja pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta teise pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais. Pažymėjo, kad yra pasirinkusi ir toliau pageidauja nuosavybės teises į žemę atkurti natūra (I t., b. l. 73).

D.G. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 49S-377 atkurtos nuosavybės teisės į 0,0005 ha ploto turėtos žemės sklypo dalį grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 30-2215 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ suformuotą 0,0520 ha ploto žemės sklypą.

Įvertinusi nurodytas bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) 2 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos:

1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja;

2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), <...>, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje <...>;

3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, <...> miestus <...>.

Atkūrimo įstatymas nustato tris nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdus (Atkūrimo įstatymo5 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad pareiškėja 2000 metais išreiškė valią gauti neatlygintinai nuosavybėn 2,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vietoje jos tėvui priklausančios žemės Vilniaus apskrityje (II t., b. l. 34), taip pasirinkdama Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. 2000 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija parengė išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10. Remiantis šia išvada Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 41-10546 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje D. G.“ atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2420 ha žemės, vietoj turėtos 0,2420 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,5124 ha žemės (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 196). 2001 m. gruodžio 27 d. pareiškėja VAVA Vilniaus žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,2 ha žemės sklypą Vilniaus mieste už jos tėvo K. Š. turėtą žemę (6,08 ha) Vilniuje, į kurios dalį ji turi paveldėjimo teisę (II t., b. l. 31). Šiuo prašymu pareiškėja išreiškė valią nuosavybės teisių atkūrimo procesą tęsti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu būdu.

Pareiškėja, naudodamasi įstatymo suteikta teise iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, 2003 m. kovo 20 d. prašyme nurodė, kad į likusią dalį jai tenkančios žemės nuosavybės teises pageidauja atkurti natūra (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., 21 str. 3 d.; II t., b. l. 31).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjai pakeitus nuosavybės teisių atkūrimo būdą – pasirinkus atkurti nuosavybės teises į likusią žemės dalį natūra, jos skundo teiginys, kad dėl teismų sprendimų nevykdymo ji prarado teisę atkurti nuosavybės teises suteikiant neatlygintinai iki 0,20 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai yra nepagrįstas. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procesas toliau buvo vykdomas keliais pareiškėjos pageidaujamais būdais.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai sutikus su VAVA siūlymu, VAVA 2005 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3170 jai suteiktas neatlygintinai nuosavybėn 0,0937 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja su šiuo sprendimu sutiko ir jo neginčijo. 2006 metais pareiškėjos pageidavimu buvo parengta išvada Nr. 01-2.12-169 dėl 0,32 ha žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas iki šiol nėra pasibaigęs. VAVA 2006 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3569 ir NŽT 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 49S-377 pareiškėjai natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,0544 ir 0,0005 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini) . Savivaldybei suformavus sklypus, bus toliau vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams į (duomenys neskelbtini) esančią žemę proporcingai jų turėtai nuosavybei.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), jog valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d.; sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja apeliaciniame skunde ir nurodo, jog atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai pasireiškė tuo, jog jis nevykdo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų (bendrąja prasme), kuriais VAVA įpareigota per teismo nustatytą terminą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią neatkurtą žemės dalį, pareiškėja per visą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą neskundė nei VAVA nei vėliau VAVA teises perėmusios NŽT sprendimų, kuriais pareiškėjai tam tikrais laikotarpiais buvo atkurta nuosavybės teisė į tam tikrą jai tenkančią žemės dalį.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas pareiškėjos pasirinktais būdais. Šiuo metu procesas yra laikinai sustojęs dėl objektyvių nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams į (duomenys neskelbtini) esančią žemę proporcingai jų turėtai nuosavybei bus tęsiamas savivaldybei suformavus sklypus.

Teisėjų kolegija atsižvelgia taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. A-492-1981/2012 padarytas išvadas. Pareiškėja šioje byloje teigė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02788-2010-1, nepagrįstai atmetė jos reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti natūra 0,3013 ha žemės sklypą Vilniaus mieste pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad minėtos išvados pagrindu pareiškėjos teisės buvo įgyvendintos visa teisės aktuose numatyta apimtimi. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-9658-01 patikslinta 2000 m. birželio 8 d. išvados Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ 1.2 punkte po žodžių „valstybės išperkamai žemei“ vietoj „1,0150 ha (vertė 10 133,76 Lt)“ įrašyta „0,2420 ha (vertė 2 416,00 Lt)“ . Išvadoje taip pat padarytas įrašas – „ (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2001-04-06 sprendimu Nr.41-10546 į 0,5124 ha (vertė 2 416 Lt) žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valda)“. Taigi ši išvada yra visiškai realizuota, nes už visą šioje išvadoje nurodytą minėto buvusio savininko turėtos žemės 0,2420 ha ploto dalį pareiškėjai buvo perduotas lygiavertis 0,5124 ha naudojamas namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) . Klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti natūra 1,72 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pagal 2006 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 01-2.12-169 išspręstas administracinėje byloje Nr. I-3299-281/2011.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą kompetentingų valstybės institucijų veiksmų seką ir pačios pareiškėjos veiksmus ginčo laikotarpiu, darytina išvada, kad pareiškėjos argumentai, kad atsakovui vilkinant teismo sprendimų vykdymą ir pasikeitus reglamentavimui pareiškėja patyrė turtinę ir neturtinę žalą, yra nepagrįsti ir nepakankami tam, kad galima būtų tenkinti skundą bei apeliacinį skundą.

Apibendrinus konstatuotina, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog Nacionalinė žemės tarnyba atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip, kaip turėjo veikti ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę ar neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė