3K-3-461/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-461/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03684-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 123.5; 123.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. O. ieškinį atsakovui UAB „SEB gyvybės draudimas“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu draudimo tarpininkavimo sutarties (Toliau – ir Sutartis), sudarytos su atsakovu, nutraukimą, priteisti 18 544,33 Lt žalos, atsiradusios dėl neteisėto sutarties nutraukimo, 695,41 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad atsakovas be pagrindo nutraukė Sutartį bei nesilaikė nustatytos nutraukimo procedūros. Atsižvelgdama į tai, kad sutarties galiojimo terminas buvo iki 2013 m. kovo 1 d., ieškovė teigė, kad jos patirti nuostoliai sudaro 18 544,33 Lt negautų pajamų, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl neteisėto sutarties nutraukimo patyrė daug neigiamų išgyvenimų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, negali gauti darbo, pablogėjo jos sveikata.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 1 d. šalys sudarė draudimo tarpininkavimo sutartį, kurios dalykas – atsakovo kaip draudimo bendrovės ir ieškovės kaip draudimo tarpininkės santykių reguliavimas, ieškovei atsakovo vardu ir interesais vykdant draudimo tarpininkavimo veiklą. Atsakovas 2012 m. gegužės 21 d. raštu pranešė, kad Sutarties 8.2 punkto pagrindu vienašališkai nutraukia sutartį nuo 2012 m. birželio 7 d. Teismas sprendė, kad šalių teisinius santykius reglamentuoja Draudimo įstatymas, o CK 2.167 straipsnio nuostatos dėl kompensacijos už sutarties nutraukimą prieš terminą, nesant prekybos agento kaltės, netaikytinos. Atsižvelgdamas į tai, kad Sutartyje įtvirtinta šalių teisė nutraukti ją prieš terminą, nesant nei įstatymuose, nei Sutartyje nustatyto pagrindo bei nemokant jokių kompensacijų, teismas sprendė, jog atsakovo veiksmai, nutraukiant Sutartį, nelaikytini neteisėtais ir nėra pagrindo reikalauti atlyginti žalą. Teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginiai dėl Sutarties nutraukimo nesilaikant Sutartyje nustatytos tvarkos buvo paneigti atsakovo pateiktais įrodymais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 18 544,33 Lt nuostolių, ir perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita, tačiau įstatyme nenustatyta, kad komercinis atstovavimas galimas tik sudarant prekių ar paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis.

Atsižvelgdama į Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22, 23 dalių nuostatas teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė buvo atsakovo priklausoma draudimo agentė, o šalių sudaryta Sutartis laikytina komercinio atstovavimo sutartimi, nes ja ieškovei buvo suteikta teisė atsakovo vardu tarpininkauti sudarant draudimo sutartis, pareiga pateikti atsakovo klientams bendrovės nurodytą ir teismo aktuose nustatytą informaciją, o atsakovas įsipareigojo mokėti komisinį atlyginimą už tarpininkavimą sudarant draudimo sutartis, sudaryti sąlygas tinkamai vykdyti draudimo agento pareigas (aprūpinti dokumentais, informacija, reklamine medžiaga, vizitinėmis kortelėmis ir pan.).

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 2.166 straipsnio 1 dalį apibrėžtam terminui sudarytą komercinio atstovavimo sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Terminuotoje komercinio atstovavimo sutartyje šalys gali įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, jeigu kitai šaliai apie tai pranešama iki sutartyje numatyto termino, todėl teisėjų kolegija laikė, kad Sutarties 8.2 punkto nuostata įstatymui neprieštarauja. Kadangi atsakovas pranešimą apie sutarties nutraukimą siuntė 2012 m. gegužės 12 d. registruotu laišku adresu, nurodytu Sutartyje, o Sutartis nutraukta nuo 2012 m. birželio 6 d., tai teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas nepažeidė pranešimo apie sutarties nutraukimą tvarkos.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendė, kad Sutartis nutraukta teisėtai ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šalių draudimo tarpininkavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių, nes CK 2.166 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius; CK 2.167 straipsnio 1 dalyje – kad jeigu sutartis nutraukta prieš terminą ne dėl prekybos agento kaltės, jis turi teisę į kompensaciją.

Prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas (2.167 straipsnio 2 dalis); kompensacija turi atitikti teisingumo principą; prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kurių jis patiria dėl sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą, ypač jeigu prekybos agentas netenka komisinio atlyginimo, kurį būtų gavęs dėl tinkamo komercinio atstovavimo sutarties įvykdymo, o atstovaujamasis turi esminės naudos iš prekybos agento veiklos, arba (ir) kai yra neapmokėtos prekybos agento išlaidos, kurių jis turėjo vykdydamas atstovaujamojo nurodymus (2.167 straipsnio 6 dalis).

Kadangi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą atlyginti žalą, nesvarstė, ar ieškovė, kaip atsakovo prekybos agentė, po komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo be jos kaltės įgijo teisę į kompensaciją (CK 2.167 straipsnis), teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos esmė dėl nuostolių atlyginimo nebuvo atskleista. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nevertino ieškovės pateiktų nuostolių apskaičiavimo, nereikalavo įrodymų dėl atsakovo gautos dėl ieškovės veiksmų naudos.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas atlyginti nuostolius, ir bylą dėl šios dalies perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl prekybos agento sampratos Lietuvos ir Europos Sąjungos teisėje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartis, sudaryta priklausomo draudimo tarpininko ir draudiko, atitinka komercinio atstovavimo santykių požymius, nes atsižvelgiant į CK antrosios knygos III dalies XII skyriaus pirmojo skirsnis „Prekybos agentas“ normų turinį galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tarpininkavimas apima tik veiklą, susijusią su prekių pirkimu ar pardavimu (pvz., CK 2.157 straipsnio 1 dalis, 2.159 straipsnio 2 dalis, 2.162 straipsnio 2 dalis).

Teiginį, kad prekybos agento veikla apima tik prekių pirkimą ar pardavimą, patvirtina ir Europos Sąjungos teisė. CK 2.152–2.168 straipsniuose įtvirtintas komercinio atstovavimo institutas yra grindžiamas Direktyvos 86/563/EEB (toliau – Direktyva) nuostatomis. Pagal šios Direktyvos 2 straipsnio 2 dalį prekybos agentu laikomas savarankiškai dirbantis tarpininkas, kuris turi ilgalaikį įgaliojimą derėtis dėl prekių pardavimo arba pirkimo kito asmens (atstovaujamojo) naudai arba derėtis ir sudaryti tokius sandorius tokio atstovaujamojo naudai ir jo vardu.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje akcentuojama, kad perkeliant į nacionalinę teisę Direktyvoje įtvirtintą „komercinio atstovo“ sąvoką, ji gali būti apibrėžiama plačiau ir apimti situacijas, kai tarpininkas turi įgaliojimą derėtis ne tik dėl prekių pardavimo arba pirkimo sutarties, bet ir dėl paslaugų teikimo sutarties, tačiau tokiu atveju nacionalinės teisės normose turi būti aiškiai nurodytas toks prekybos agento veiklos pobūdis (2004 m. vasario 10 d. nutartis byloje C-85/03, 2006 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Nr. C-3/04), o to Lietuvos teisėje nepadaryta.

Dėl priklausomo draudimo tarpininko veiklos kvalifikavimo. CK tiesiogiai įtvirtinta, kad prekybos agentu gali būti pripažįstamas tik nepriklausomai veikiantis subjektas, todėl neaišku, ar priklausomo draudimo tarpininko samprata atitinka šį prekybos agento veiklą kvalifikuojantį požymį, nes subordinacijos santykis tarp draudiko ir priklausomo draudimo tarpininko egzistuoja.

Be to, draudimo veiklos vykdymas reiškia paslaugų teikimą (CK 6.357 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 31 punktas), o CK nuostatos tarpininkavimą sieja tik su prekių, o ne paslaugų pirkimu ar pardavimu. Dėl šių priežasčių manytina, kad draudimo tarpininkavimas labiau atitinka pavedimo teisinius santykius (CK 6.756 straipsnio 1 dalis, 6.757 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-315/2009) nurodyta, kad komercinį atstovavimą reglamentuojančios teisės normos netaikomos, kai yra tik tariamasi (deramasi) dėl draudimo sutarčių sąlygų, t. y. vykdoma draudimo tarpininkavimo veikla, ir ieškovo tarpininkavimo veikla vertinta kaip teisinių veiksmų atlikimas, o tai atitinka pavedimo sutarties dalyką.

Naujausioje teisės doktrinoje akcentuojama, kad komercinio atstovavimo sutartis savo prigimtimi yra mišri sutartis, turinti pavedimo ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių bruožų (Molienė, R. ir kt. Laisvųjų profesijų asmenų įsisteigimo laisvė. Vilnius: 2003, p. 34-36).

Bet kokiu atveju, aiškinant sutarties sąlygas, negalima pasiekti tokio rezultato, kuris paneigtų sutarties esmę ir tikslą. Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvados paneigia esminius draudiko ir priklausomo draudimo tarpininko sudarytos sutarties elementus ir leidžia šią sutartį kvalifikuoti kaip į komercinio atstovavimo sutartį panašią sutartį, kuri tokia neturėtų būti laikoma. Priklausomo draudimo tarpininko ir draudimo įmonės sutartis turi būti kvalifikuojama kaip sui generis, kuriai negali būti taikomos jokios konkrečios CK nuostatos, reglamentuotos sutarčių rūšį.

Dėl pažeistų teisių gynimo būdų tarpusavio santykio nutraukus draudimo tarpininkavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas, nepagrįstai nuspręsdamas, kad ginčo sutartis turi komercinio atstovavimo sandorio požymių, netinkamai nustatė priklausomo draudimo tarpininko pažeistų teisių gynybos būdą. Dėl ne visiškai tikslaus Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę CK nustatyti trys alternatyvūs prekybos agento pažeistų teisių gynimo būdai komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo atveju: nuostolių atlyginimas pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį ir CK 2.167 straipsnio 6 dalį bei kompensacijos priteisimas pagal CK 2.167 straipsnio 2 dalį.

Jei būtų nuspręsta, kad priklausomo draudimo tarpininko veikla nepriskirtina komerciniam atstovavimui, o turi būti kvalifikuojama kaip pavedimo sutarties rūšis arba kaip sui generis sutartis, reglamentuojama Draudimo įstatymo normomis ir subsidiariai pagal įstatymo analogiją CK pavedimo sutarties nuostatomis, tai klausimo dėl pozityviųjų nuostolių atlyginimo (CK 2.167 straipsnis) nekiltų, nes pagal pagrindinę pavedimo teisinių santykių taisyklę, įgaliotojui teisėtai nutraukus sutartį su įgaliotiniu, jokie pozityvieji nuostoliai jam nėra atlyginami.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad priklausomo draudimo tarpininko veikimas atitinka prekybos agento veiklą, neteisingai aiškino ir taikė atitinkamas CK ir Draudimo įstatymo normas, apibrėžiančias prekybos agento ir priklausomo draudimo tarpininko teisinį statusą; netinkamai kvalifikavus ginčo sutartį, buvo nepagrįstai ir neteisėtai pripažinta, kad sandoriui, sudaromam draudiko ir priklausomo draudimo tarpininko, turi būti taikomos komercinio atstovavimo taisyklės, kuriomis remiantis, priklausomas draudimo tarpininkas, kaip ir prekybos agentas, turi teisę į pozityviųjų nuostolių atlyginimą, net nenustačius neteisėto sutarties nutraukimo fakto (CK 2.167 straipsnio 2 ir 6 dalys).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė draudimo tarpininkavimo veiklą UAB „SEB Gyvybės draudimas“ vykdė nuo 2005 m. spalio 28 d., buvo sąžininga, lojali, veikė rūpestingai, vykdė visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas. Įrodymų, kad ieškovės tarpininkavimo veiklos rezultatai buvo blogesni, nei kitų atsakovo draudimo tarpininkų, byloje nepateikta.

Dirbdama ieškovė pastebėjo, kad jos parašai yra klastojami, todėl kreipėsi į Vilniaus miesto 3-iąjį PK, kuriame buvo pradėtas tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Atsakovas darė ieškovei spaudimą ir dėl to, kad pastarosios iniciatyva buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, su ja nutraukė tarpininkavimo sutartį. Po draudimo tarpininkavimo sutarties nutraukimo atsakovas turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovė.

Dėl sutarties kvalifikavimo. Prekybos agento samprata reglamentuojama CK 2.152 straipsnio 1 dalyje. Įstatyme nenustatyta, kad komercinis atstovavimas galimas tik sudarant prekių ar paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis, todėl darytina prielaida, kad įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvą į nacionalinę teisę, išplėtė sąvokos „prekybos agentas“ taikymo sritį paslaugų teikimo sutarčių atžvilgiu.

Kasatorius (atsakovas) nepagrįstai teigia, kad tarpininkavimas apima tik veiklą, susijusią su prekių pirkimu ar pardavimu, nes CK 2.164 straipsnio 2 dalies normoje nurodoma, kad toks įsipareigojimas dėl nekonkuravimo gali būti apibrėžtas inter alia ir paslaugų rūšimis.

Prekybos agentas yra savarankiškai veikiantis verslo subjektas, tai reiškia, kad tarp atstovaujamojo ir prekybos agento negali būti darbo santykių. Prekybos agentas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris savarankiškai vykdo savo veiklą (užsiima verslu), savarankiškai nustato savo darbo (veiklos) laiką, laisvai sprendžia dėl užsiėmimo tokia veikla trukmės, taip pat laisvai nustato savo veiklos vykdymo taisykles, išskyrus tas, kurias nurodo prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis. Pagrindinė prekybos agento veikla – tarpininkauti sudarant sutartis ar sudaryti sutartis. Tarpininkavimas sudarant sandorius reiškiasi tuo, kad prekybos agentas daro poveikį klientui, skatindamas jį sudaryti sutartį. Kliento skatinimas sudaryti sutartį – tai klientų paieška, derėjimasis dėl sutarties sąlygų ir pan. Prekybos agentas tarpininkauja ir (arba) tarpininkauja ir sudaro sutartis atstovaujamojo vardu ir jo naudai (jo sąskaita), jo veikla yra tęstinė (CK 2.152 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta sutartis turi komercinio atstovavimo sutarties požymių, nes Sutarties 1 priede ieškovei suteikta teisė atstovaujamojo vardu konsultuoti klientus ir tarpininkauti sudarant sandorius (CK 2.152 straipsnio 1 dalis); ieškovė veikė ir sudarinėjo sandorius tik atsakovo vardu ir jo naudai (jo sąskaita), jos veikla buvo atlygintinė, o tai – privalomas komercinio atstovavimo požymis; draudimo tarpininkavimo veiklą ieškovė vykdė nuolatos nuo 2005 m. spalio 28 d. iki Sutarties nutraukimo 2012 m. birželio 7 d.; byloje nėra duomenų, kad ieškovė dirbtų kaip nepriklausoma draudimo tarpininkė (draudimo brokerė) arba dirbtų pagal draudimo tarpininkavimo sutartis kitoms draudimo bendrovėms.

Dėl šių priežasčių laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal savo turinį Sutartis nagrinėjamoje byloje atitinka komercinio atstovavimo santykių požymius ir yra komercinio atstovavimo sutartis, kuriai taikytinos CK antrosios knygos XII skyriaus, įskaitant CK 2.166, 2.167 straipsnius, nuostatos, reglamentuojančios terminuotos prekybos agento sutarties nutraukimą ir nutraukimo teisinius padarinius. Toks aiškinimas atitinka ir Teisingumo Teismo formuojamą praktiką.

Dėl terminuotos sutarties nutraukimo. CK 2.166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apibrėžtam terminui sudarytą komercinio atstovavimo sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Galimybė nutraukti sutartį įtvirtinta ir Sutarties 8.2, 8.4, 8.4.1, 8.4.2, 8.4.3-8.4.9 punktuose. Atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino, kad nagrinėjamu atveju Sutartis nutraukta nesant jos pažeidimo, taigi Sutartis buvo nutraukta pagal 8.2 punktą, o aplinkybių, nurodytų Sutarties 8.4,1-8.4.9 punktuose ir leidžiančių draudimo bendrovei vienašališkai nutraukti sutartį nedelsiant dėl draudimo tarpininko kaltės, byloje nenustatyta. Apie Sutarties nutraukimą atsakovas turėjo informuoti ieškovę raštu prieš 30 d., tačiau to kasatorius nepadarė. CK 2.165 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 15 straipsnyje nustatyti minimalūs pranešimo apie komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo terminai, kurių trumpiausias – vienas mėnuo. Atsakovas ieškovei pranešimą išsiuntė 2012 m. gegužės 21 d. t. y. likus 17 kalendorinių dienų iki Sutarties nutraukimo. Kadangi ieškovė tarpininkavimo veiklą nepertraukiamai vykdė nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2012 m. birželio 7 d., t. y. ilgiau kaip trejus metus, atsakovas apie Sutarties nutraukimą turėjo ją informuoti prieš keturis mėnesius (CK 2.165 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o ne prieš 17 kalendorinių dienų. Šie terminai yra imperatyvūs ir negali būti trumpinami.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, nutraukdamas šalių Sutartį be ieškovės kaltės, Sutarties nuostatų, reglamentuojančių nutraukimo pagrindus ir tvarką, nepažeidė, todėl svarbu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakytų, ar pranešimo apie terminuotos komercinio atstovavimo sutarties nutraukimą terminai gali būti trumpesni, nei nurodyti įstatyme, ir ar Sutartis nutraukta teisėtai.

Ieškovė taip pat pateikė prašymą, kuriame nurodo, kad kasacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl kasacinis procesas nutrauktinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl kasacinio skundo padavimo termino

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kėlė du pagrindinius reikalavimus: pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti dėl jos nutraukimo atsiradusius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti nuostolius, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kasaciniu skundu kasatorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą. Taigi, nors kasatorius prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo nutartį, darytina išvada, kad jis kasacine tvarka ginčija tik tą nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl nuostolių atlyginimo grąžinta nagrinėti iš naujo, nes kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (dėl Sutarties nutraukimo) apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Tai patvirtina ir kasaciniame skunde išdėstyti argumentai: kasatorius pasisako dėl prekybos agento sampratos, vertina, kaip turėtų būti kvalifikuojama šalis siejusi Sutartis, pasisako dėl jos nutraukimo padarinių, t. y. kasatorius kasaciniame skunde nurodo argumentus tik dėl dalies skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka – o ginčija nuostolių dėl Sutarties nutraukimo priteisimo galimybę, tuo tarpu kasaciniame skunde nėra nurodyta argumentų dėl teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo dalyje, kurioje atmestas ieškinio reikalavimas Sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Šioje byloje kasatorius UAB „SEB gyvybės draudimas“, nors kasaciniu skundu prašo visiškai panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijų teismų nutartį, tačiau kasaciniame skunde nurodo argumentus tik dėl dalies skundžiamos nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka, t. y. dalies, kuria bylos dalis dėl nuostolių atlyginimo grąžinta nagrinėti iš naujo. Dėl to kasacinio peržiūrėjimo objektu nagrinėjant kasatoriaus UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasacinį skundą galėtų būti tik skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti nuostolius, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusi apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą Sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, negalėtų būti kasacinio peržiūrėjimo objektu.

Kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta 2013 m. gruodžio 5 d. Pagal CPK 331 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 345 straipsnio 1 dalyje, kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Tačiau šioje proceso teisės normoje yra nustatyta išimtis – kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo. Pagal CPK 345 straipsnio 2 dalį asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, kai kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tais atvejais, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad kasatorius UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasaciniu skundu skundžia tik tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl to konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasaciniam skundui turi būti taikomas vieno mėnesio kasacinio skundo padavimo terminas, kuris negali būti atnaujinamas (CPK 345 straipsnio 1, 2 dalys). UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas 2014 m. kovo 3 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos (2013 m. gruodžio 5 d.). Dėl to konstatuotina, kad UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasacinis skundas pateiktas ir teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartimi priimtas praleidus įstatyme nustatytą terminą.

Kasacinio skundo padavimo termino, kai kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, praleidimas yra absoliutus atsisakymo priimti kasacinį skundą pagrindas (CPK 345 straipsnio 2 dalis, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo priėmimas pažeidus proceso normų reikalavimus nesudaro teisėto pagrindo nagrinėti bylą kasacine tvarka. CPK 356 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu nustačius, jog yra šio Kodekso 350 straipsnio 2 dalyje (išskyrus 3 punktą) nustatyti pagrindai atsisakyti priimti kasacinį skundą, kasacinis procesas nutraukiamas. Konstatuotina, kad kasatoriaus UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasacinį skundą, paduotą praleidus jo padavimo terminą, turėjo būti atsisakyta priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o šiai aplinkybei paaiškėjus jau bylos nagrinėjimo metu, kasacinis procesas turi būti nutrauktas (CPK 356 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 356 straipsnio 6 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį procesą pagal atsakovo UAB „SEB gyvybės draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo nutraukti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus

Antanas Simniškis