AS-481-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-481-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05485-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas A. F. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 18 d. išsiuntė teismui skundą (b. l. 1-13; 40-50), kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8554(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 25 445,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. bei 9 505,13 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė, kad apie tai, kad nebus grąžinamos pensijos, jis sužinojo tik 2014 m. rugsėjo 15 d., todėl tik šią dieną pareiškėjas faktiškai suvokė apie savo pažeistas teises ir nusprendė jas ginti. Pabrėžė, kad dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatų pratęsimo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar nepasisakė, todėl tai taip pat sutrukdė pareiškėjui suvokti, kad jo teisės yra pažeistos, nes ginčo teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Taip pat nurodė, kad termino kreiptis į teismą jis nepraleido, nes terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d., kada buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, iš kurio pareiškėjas suprato, kad pensijų mažinimas buvo atliktas pažeidžiant konstitucinius principus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi (b. l. 51-52) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas apie pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., tuo tarpu į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2014 m. rugsėjo 15 d. ar 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, vertino kritiškai. Be to, teismas pažymėjo, kad, nors ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažintina, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant nurodytą aplinkybę, kadangi pareiškėjas net ir po 2013 m. kovo mėn. delsė daugiau nei metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, todėl teismas padarė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintas, skundą atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Pažymėta, kad, neatnaujinus praleisto termino skundui paduoti, reikalavimas panaikinti VRM sprendimą laikytinas išvestiniu iš pareiškėjo reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo, todėl jį taip pat atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas A. F. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 88-114), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo skundą bei prašymą nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas neva pareiškėjo argumentus dėl termino praleidimo ir atnaujinimo aplinkybių, nurodė visai ne tuos argumentus, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs savo skunde ir prašyme pirmosios instancijos teismui. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą teisinį ir faktinį nutarties pagrindą, nesirėmė ir neįvertino bylos įrodymų. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimą dėl įrodymų vertinimo, nemotyvavo savo nutarties, šioje byloje liko neišspręstų klausimų, palikta neaiškumų.

Pažymi, jog savo skunde nebuvo nurodęs, jog valstybinė pensija jam buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. VRM 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 1D-8554(11) atsisakė išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką (34 950,78 Lt).

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nurodytų argumentų ir prie skundo pridėtų įrodymų. 2014 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas sužinojo, kad nebus grąžintos sumažintos pensijos iki 2016 m., todėl nuo to laiko pareiškėjas sužinojo apie savo teisių ir interesų pažeidimą, o gavęs VRM 2014 m. gruodžio 2 d. raštą nutarė kreiptis į teismą. Iki to laiko pareiškėjas nežinojo, ko iš jo reikalauja teisė, todėl neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos tik vėlesnėje administracinių teismų praktikoje. Ypač pareiškėją suklaidino Laikinojo įstatymo 15 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų galiojimo pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, iki pat pareiškėjo skundo padavimo dienos vyravo teisinis neaiškumas bei neapibrėžtumas dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo terminų ir tvarkos. Pareiškėjas tikėjosi, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijos sumažinimo, bus jam kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, tačiau to neatsitiko. Pensijų kompensavimo tvarka nebuvo nustatyta tiek po 2012 m. vasario 6 d., tiek po 2014 m. kovo 7 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Tik vėliau, masinėse informavimo priemonėse atsirado informacija, kad dėl sumažintų pensijų grąžinimo reikia kreiptis į atitinkamas viešojo administravimo institucijas. Net ir po minėtų Konstitucinio Teismo išaiškinimų pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraėjus trims metams po sužinojimo, kad atitinkamos teisės nuostatos, kuriomis remiantis buvo mažinta pareiškėjo valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai. Išvardytos priežastys, pareiškėjo įsitikinimu, sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-745/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-745/2014, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-842/2014, 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-843/2014 ir kt.).

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, jog savo teisių operatyviai negalėjo ginti dėl objektyvių priežasčių, t. y. jo garbaus amžiaus, teisinių žinių neturėjimo. Savo teises pareiškėjas ėmėsi ginti per protingą terminą. Prašymą grindė tuo, kad vyravo teisinės situacijos neaiškumas, todėl pareiškėjui buvo sudarytos objektyvios kliūtys laiku paduoti skundą teismui. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo, jog pareiškėjas suklydo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų, tačiau tai įvyko ne dėl pareiškėjo aplaidumo, o dėl apskundimo tvarkos ir terminų neaiškumo, įstatymų leidėjo neveikimo.

Pažymi ir tai, kad dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos konstitucingumo Konstituciniame Teisme yra nagrinėjama byla ir dėl to sprendimas dar nėra priimtas, todėl ši administracinė byla turėjo būti sustabdyta, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Taip pat teigia, jog tarp VRM ir pareiškėjo yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl atsakovo skola už neišmokėtą pensijos dalį laikytina žala ir turtiniais praradimais, dėl kurių atlyginimo pareikštam reikalavimui taikytinas Lietuvos respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas ir atsisakyta priimti jo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 25 445,65 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 505,13 Lt, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8554(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo bei pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“. Taip pat pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn., todėl apie pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją pareiškėjas turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėn., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą, nusprendė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas termino praleidimo aplinkybes vertino kaip subjektyvias, nuo pareiškėjo valios priklausiusias, todėl neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus (Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsniai), gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Aptariamu atveju faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos (taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas) kreipėsi 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Nesuprantami ir bylos įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad apie savo teisių ir interesų pažeidimą jis sužinojo tik 2014 m. rugsėjo 15 d. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vėliausiai 2013 m. lapkričio 7 d. buvo nustatyta, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. (įskaitant ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakciją) susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 18 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015).

Tačiau pastebėtina ir tai, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2196 redakcija) ir vėlesniam laikotarpiui nebuvo pratęstas. Todėl, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, reikalavimui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareikšti procesinis terminas taip pat yra 3 metai ir turi būti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pareiškėjas į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos (taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas) kreipęsis 2014 m. gruodžio 18 d., taip pat praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-65-146/2015; 2015 m. sausio 21 d. Nr. AS-90-146/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., bei dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. gruodžio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą po daugiau nei metų laiko nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą.

Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies minėtu laikotarpiu praleidimo priežastimis. Taip pat ir pareiškėjo garbus amžius, teisinių žinių stoka, pensininko socialinis statusas, pažeistos teisinės vertybės svarba, ginčo santykių socialinis jautrumas, teisinis neaiškumas, pareiškėjo tikėjimasis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijos sumažinimo, bus jam kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, negali pateisinti pareiškėjo pernelyg ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Be to, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas neva pareiškėjo argumentus dėl termino praleidimo ir atnaujinimo aplinkybių, nurodė visai ne tuos argumentus, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs savo skunde ir prašyme pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas aprašė būtent tuos pačius pareiškėjo argumentus dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, kuriuos jis buvo nurodęs savo skunde ir prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pirmosios instancijos teismui (b. l. 1-13; 40-50) bei pakartojo patikslintame atskirajame skunde apeliacinės instancijos teismui, ir juos teisingai įvertino.

Taip pat nesuprantami ir nepagrįsti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir neįvertino bylos įrodymų. Pastebėtina, jog byloje pateikti tik skundžiamas VRM 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. pažyma apie 2010-2013 m. pareiškėjo pensijos dydį, Lygių galimybių kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 26 d. pažyma dėl siūlymo dėl įstatyminių nuostatų, susijusių su patirtų dėl pensijų sumažinimo dirbantiems ir gaunantiems pareigūnų ir karių valstybines pensijas kompensavimo tvarkos nustatymo, ir pareiškėjo sąskaitos išrašai, patvirtinantys tam tikras jam išmokėtos valstybinės pensijos sumas.

Visi šie įrodymai susiję su pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo galimybe bei neišmokėtos valstybinės pensijos dydžiu, tačiau nepagrindžia pareiškėjo pernelyg ilgo delsimo apskritai kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Todėl nėra aišku, į kokius dar įrodymus pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino kreiptis į teismą praleidimo ir jo atnaujinimo. Taigi, aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d.

– 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, ir už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą ir dėl jam paskirtos valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kadangi, kaip minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 metams ir 2013 metams.

Taigi, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. ribota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį esant ne tam pačiam teisiniam pagrindui, kuris buvo taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmą nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Skundas teisme gautas 2014 m. gruodžio 19 d., todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, priteisimo. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-191-556/2015; 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-123-146/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-240-146/2015; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-335-602/2015; 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-341-602/2015; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-253-502/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-412-146/2015; 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-475-756/2015 ir kt.).

Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai, susiję su pensijos nepriemokos, kaip turtinio pareiškėjo praradimo, jo teisių pažeidimo, priteisimu, teisės į pensiją pažeidimu ir jos turtinių aspektų gynimu, kurių, neva pirmosios instancijos teismas neįvertino ir deramai nepašalino, taip pat su Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų teisėtumu ir pagrįstumu, jų konstitucingumu (prieštaravimu asmenų lygiateisiškumo principui ir kitiems konstituciniams principams), dėl pareiškėjo diskriminavimo ir kiti yra ginčo iš esmės klausimai, todėl pirmosios instancijos teismas, sprendęs skundo priėmimo klausimą, neprivalėjo jų vertinti. Be to, pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą Nr. KT15-N9/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai. Todėl šioje byloje išnyko pagrindas stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismas šiuo klausimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. F. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas