A-525-804-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-804/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00637-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.3; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės Kauno miškų urėdija apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės Kauno miškų urėdija skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas valstybės įmonė Kauno miškų urėdija (toliau – ir Urėdija, pareiškėjas) su skundu (b. l. 6−9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD, atsakovas) 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S9-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalyje dėl 2013 m. gegužės 15 d. Kauno RAAD Atliekų tvarkymo ir taršos apskaitos skyriaus patikrinimo akto Nr. 23 (toliau – ir patikrinimo aktas) išvadų 1 punkto patvirtinimo.

Nurodė, jog pareiškėjas aktualiu mokestiniu laikotarpiu teikdamas deklaracijas ir mokėdamas mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą atskirais 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metų mokestiniais laikotarpiais, dalį žemesnės, t. y. II kategorijos, medžioklės plotų deklaravo pagal faktinę apskaitą ir Medžioklėtvarkos projektą kaip aukštesnės, t. y. I kategorijos, medžioklės plotus. Už II kategorijos plotus, kurie buvo deklaruoti kaip I kategorijos plotai, pareiškėjas atitinkamai mokėjo didesnius, t. y. I kategorijos medžioklės plotams taikomus, mokesčius, tačiau dėl šios priežasties formaliai sumažėjo II kategorijos plotų kiekis, kadangi kaip minėta, atitinkami II kategorijos plotai buvo priskirti aukštesnei − I kategorijai, už šiuos plotus sumokant didesnį (I kategorijai taikomą) mokestį.

Kauno RAAD Atliekų tvarkymo ir taršos apskaitos skyrius, atlikęs planinį patikrinimą, 2013 m. gegužės 15 d. priėmė patikrinimo aktą. Jame nustatė, jog pareiškėjas už 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus neteisingai deklaravo I, II, III, IV, VI ir VII kategorijos medžioklės plotų dydžius, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau − ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 40 935 Lt. Taip pat 2008, 2009, 2010 metais deklaruoti didesni nei nurodyti Leidime II ir VII kategorijos medžioklės plotai, 2011−2012 m.

− I kategorijos medžioklės plotai. Dėl šios priežasties pareiškėjas gali tikslinti Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijas. Pažymėjo, kad pareiškėjas patikrinimo metu pagrindė duomenų neatitikimo priežastis ir nurodė, kad deklaravimo skaičiai atitinkamose kategorijose buvo sumažinti, kadangi atitinkami medžioklės plotai, pasikeitus jų augimviečių sudėčiai, buvo priskirti aukštesnei kategorijai. Jau minėta, kad dėl tokio netikslumo pareiškėjas bendroje sumoje už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą 2011 ir 2012 m. sumokėjo didesnius mokesčius, negu būtų turėjęs sumokėti pagal patikrinimo rezultatus, t. y. už 2011 metus – 11 438 Lt (vietoje patikrinimo metu apskaičiuotų 8 969 Lt); už 2012 metus – 11 766 Lt (vietoje patikrinimo metu apskaičiuotų 9 224 Lt).

Nepaisant to, Kauno RAAD skundžiamu Sprendimu nusprendė patvirtinti patikrinimo aktą, tame tarpe ir dalyje dėl patikrinimo akto Išvadų 1 punkto patvirtinimo, kuriuo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 40 935 Lt. Atsakovas laikė, kad formaliu požiūriu nepagrįstai sumažinti II kategorijos medžioklės plotai ir dėl to taikytina Įstatyme nustatyta sankcija. Atkreipė dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. D1-162 patvirtintu Medžioklėtvarkos projektų rengimo, derinimo, teikimo tvirtinti ir tvirtinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašu), mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokestiniu pagrindu tampa Medžioklėtvarkos projektas, kuriame inter alia vadovaujantis Aprašo 4.5 punktu pateikiami patikslinti apskaičiuoti rodikliai, nuo kurių priklauso mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydis: medžioklės plotų dydis ir jų pasiskirstymas kategorijomis pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis.

Pareiškėjas, pateikdamas deklaracijas apie medžioklės plotus pagal atitinkamas kategorijas, šiuos duomenis pateikė vadovaudamasi Medžioklėtvarkos projekto rengimo stadijoje pateiktais duomenimis, pateikdamas patikslintus apskaičiuotus rodiklius: medžioklės plotų dydžius ir jų pasiskirstymą kategorijomis pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis. Medžioklėtvarkos projektas buvo parengtas ir suderintas su atsakovu jau 2008 metais. Dėl šio Medžioklėtvarkos projekto neatitikimo plotų ribose galutinis jo patvirtinimas užtruko iki 2011 metų.

Todėl 2003−2010 metų laikotarpiu pareiškėjas mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokėjo pagal išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, o jau už 2011 ir 2012 metų laikotarpius − pagal Medžioklėtvarkos projektą, kuriame aktualūs (I ir II kategorijos) medžioklės plotų duomenys jau buvo pakeisti. Taip pareiškėjas tinkamai deklaravo atitinkamų kategorijų medžioklės plotų dydžius ir teisingai sumokėjo mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, o Įstatyme nustatyta sankcija taikyta nepagrįstai.

Akcentavo, kad mokesčio objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai, įskaitant medžiojamuosius gyvūnus, kurie apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas (Įstatymo 1 ir 4 str.), todėl mokesčių sumokėjimas už naudojamus gamtos išteklius yra vientisa prievolė. Dėl pareiškėjo galimai neteisingai deklaruotų medžioklės kategorijų kiekių bendras mokėtinas mokesčio dydis ir sumokėtas mokestis ne sumažėjo, bet priešingai – padidėjo, todėl įstatyminių sankcijų taikymas nagrinėjamu atveju pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Teigė, kad teisės normos aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo teisės principus, atitinkamos normos esmę, tikslus ir šia norma ginamas vertybes. Tuo tarpu formalus, teisės normos tikslų neatitinkantis teisės taikymas, tiek nacionalinėje teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje yra pripažįstamas netinkamu teisės taikymu.

Atsakovas Kauno RAAD pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 47−51), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Kauno RAAD atliko pareiškėjo planinį patikrinimą, kurio tikslas − mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminti patikrinimo akte. Jame nustatyta, kad Urėdija už 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus neteisingai deklaravo I, II, III, IV. VI ir VII kategorijos medžioklės plotų dydžius, todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu ir yra 40 932 Lt.

Taip pat 2008, 2009, 2010 metais Urėdija deklaravo didesnius nei nurodyti Leidime II ir VII kategorijos medžioklės plotus, 2011−2012 metais − I kategorijos medžioklės plotus. Dėl šios priežasties pareiškėjas gali tikslinti Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijas. Nurodė, kad valstybiniai gamtos ištekliai, kurie yra mokesčio objektas, detalizuoti Įstatyme. Rėmėsi Įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir MĮ) 2 straipsnio 5 dalimi, 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

Pažymėjo, kad pareiškėjas kaip medžioklės plotų naudotojas 2011, 2012 metais teikdamas deklaracijas ir mokėdamas mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius nepagrįstai apskaičiavo mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydį pagal Medžioklėtvarkos projekto 1.1 lentelėje nurodytas medžioklės plotų kategorijas, o ne pagal Kauno RAAD išduoto leidimo priedą apie medžioklės plotų dydį bei pasiskirstymą pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d.

įsakymu Nr. 512 patvirtinta Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12 punkto nuostatomis, išduoto leidimo neatsiejamos dalys yra medžioklės plotų vieneto planas su pažymėtomis teritorijomis, kuriose leidžiama medžioti ir kuriose medžioklė yra uždrausta, žodinis medžioklės plotų vieneto ribų aprašymas ir priedas apie medžioklės plotų dydį bei pasiskirstymą pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis. Kauno RAAD 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 32 pareiškėjui išdavė leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius profesionalios medžioklės ūkio plotų vienete (toliau − Leidimas) Kauno rajono savivaldybėje su priedu apie medžioklės plotų dydį bei pasiskirstymą pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis.

Leidimas iki patikrinimo akto surašymo nebuvo koreguotas. Atliekant planinį Urėdijos patikrinimą dėl mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo, mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklius buvo tikrinamas pagal Leidime suteiktą naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį, kaip tai įteisinta Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje. Planinio patikrinimo metu nustatyta, kad Urėdija Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijose už 2008, 2009, 2010, 2013 ir 2012 metus neteisingai deklaravo I kategorijos (Lapuočių ir mišrūs lapuočių su spygliuočiais medynai (spygliuočių − iki 50 procentų)), II kategorijos (Mišrūs spygliuočių su lapuočiais medynai (lapuočių − nuo 25 iki 50 procentų)), III kategorijos (Mišrūs spygliuočių su nedidele lapuočių priemaiša medynai (lapuočių nuo 11 iki 24 procentų)), IV kategorijos (Gryni pušynai su ne didesne kaip 10 procentų kitų medžių rūšių priemaiša), VI kategorijos (Laukai (žemės ūkio naudmenos ir krūmynai) kitoje Lietuvos Respublikos dalyje) ir VII kategorijos (Vandens telkiniai) medžioklės plotus (patikrinimo aktas 2 lentelė): už 2008−2010 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 0,4 ha I kategorijos medžioklės plotuose; už 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 869,7 ha II kategorijos medžioklės plotuose; už 2008−2010 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 0,7 ha ir 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 504,5 ha III kategorijos medžioklės plotuose; už 2008−2010 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 0,4 ha ir 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 1,3 ha IV kategorijos medžioklės plotuose; už 2011−2012 m, mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 36,8 ha VI kategorijos medžioklės plotuose; už 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 43,1 ha VII kategorijos medžioklės plotuose.

Taip pat 2008, 2009, 2010 metais deklaruoti didesni nei nurodyti Leidime II ir VII kategorijų medžioklės plotai, 2011−2012 m. − I kategorijos medžioklės plotai. Mokesčio už medžiojamuosius gyvūnus tarifai pagal medžioklės plotų kategorijas ir indeksavimo koeficientus 2008, 2009, 2010, 2011, 2012 metams pritaikyti teisingai. Teigė, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Kauno RAAD už neteisingai 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metais deklaruotus I, II, III, IV, VI, VII kategorijų medžioklės plotų dydžius neturėjo skaičiuoti mokesčio didesniu tarifu.

Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Tarifas apskaičiuojamas Įstatymo 3 priedo nustatytus tarifus dauginant iš 10. Informacija apie pareiškėjo neteisingai deklaruotus I, II, III, IV, VI ir VII kategorijos medžioklės plotus, bei apskaičiuotus mokesčius didesniu tarifu už 2008, 2009, 2010, 2013 ir 2012 metus pateikta patikrinimo akto 3 ir 4 lentelėse. Iš viso apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2008− 2012 m. mokestinius laikotarpius yra – 40 935Lt.

Iš patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjas už 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus neteisingai deklaravo atitinkamų kategorijų medžioklės plotų dydžius ir neteisingai sumokėjo mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Įstatyme kaltės forma nedetalizuota, todėl atsakovas didesnį tarifą paskaičiavo teisingai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo VĮ Kauno miškų urėdija skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno RAAD Atliekų tvarkymo ir taršos apskaitos skyrius patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas už 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus neteisingai deklaravo I, II, III, IV, VI ir VII kategorijos medžioklės plotų dydžius, todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 40 932 Lt. Taip pat 2008, 2009, 2010 metais deklaruoti didesni nei nurodyti Leidime II ir VII kategorijos medžioklės plotai, 2011−2012 metais − I kategorijos medžioklės plotai. Dėl šios priežasties pareiškėjas gali tikslinti Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijas. Skundžiamu Sprendimu Kauno RAAD nusprendė patvirtinti patikrinimo aktą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad pareiga teisingai deklaruoti medžioklės plotus yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui, todėl spręstina, jog pareiškėjas turėjo būti apdairus ir teisingai deklaruoti medžioklės plotus, kadangi tai yra jo pareiga.

Iš byloje pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad Kauno RAAD direktoriaus 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 32 pareiškėjui buvo išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete bei nurodytas medžioklės plotų vieneto paskirstymas pagal kategorijas. I kategorijai – 1 815,4 ha, II kategorijai – 1 524,7 ha, II kategorijai − 890,7 ha, IV kategorijai − 1,4 ha, V kategorijai − 0 ha, VI kategorijai – 3 290,0 ha, VII kategorijai − 61,8 ha. Medžioklėtvarkos projektas patvirtintas 2008 m. kovo 28 d.

Remdamasis pateiktomis mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijomis bei patvirtintais medžioklės plotų vieneto paskirstymo pagal kategorijas dydžius, teismas sprendė, kad Kauno RAAD Atliekų tvarkymo ir taršos apskaitos skyrius patikrinimo akte teisingai nurodė, jog pareiškėjas už 2008−2010 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 0,4 ha I kategorijos medžioklės plotuose; už 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 869,7 ha II kategorijos medžioklės plotuose; už 2008−2010 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 0,7 ha ir 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 504,5 ha III kategorijos medžioklės plotuose; už 2008−2010 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 0,4 ha ir 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 1,3 ha IV kategorijos medžioklės plotuose; už 2011−2012 m., mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 36,8 ha VI kategorijos medžioklės plotuose; už 2011−2012 m. mokestinius laikotarpius, nedeklaravo − 43,1 ha VII kategorijos medžioklės plotuose.

Taip pat 2008, 2009, 2010 metais deklaruoti didesni nei nurodyti Leidime II ir VII kategorijų medžioklės plotai, 2011, 2012 metais − I kategorijos plotai. Patikrinimo metu apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu: už deklaruotus mažesnius I kategorijos medžioklės plotų dydžius 2008 metais yra 9 Lt, 2009 m. − 9 Lt, 2010 m. − 9 Lt; už deklaruotus mažesnius II kategorijos medžioklės plotų dydžius 2011 metais yra 13 912 Lt, 2012 m. − 14 308 Lt; už deklaruotus mažesnius III kategorijos medžioklės plotų dydžius 2008 metais yra 8 Lt, 2009 m.

− 8 Lt, 2010 m. − 8 Lt, 2011 m. – 6 052 Lt, 2012 m. – 6 225 Lt; už deklaruotus mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius 2008 metais yra 2 Lt, 2009 m. − 2 Lt, 2010 m, − 2 Lt, 2011 m. − 8 Lt, 2012 m. − 8 Lt; už deklaruotus mažesnius VI kategorijos medžioklės plotų dydžius 2011 metais yra 123 Lt, 2012 m. − 126 Lt; už deklaruotus mažesnius VII kategorijos medžioklės plotų dydžius 2011 metais yra 57 Lt, 2012 m. − 59 Lt. Iš viso apskaičiuota – 40 935 Lt.

Vadovaudamasis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 3 dalimi, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentas, jog pateikdamas deklaracijas apie medžioklės plotus pagal atitinkamas kategorijas, šiuos duomenis teikė vadovaudamasi Medžioklėtvarkos projekto rengimo stadijoje pateiktais duomenimis, kurie yra tikslesni, o ne patvirtintame Leidime, kuriame buvo nurodytas medžioklės plotų vieneto paskirstymas pagal kategorijas, todėl mokesčius mokėjo teisingai, atmestinas, nes pagal Kauno RAAD direktoriaus 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 32 patvirtinto Urėdijai išduoto Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete 19 punktą, Leidimo III skyriuje nurodytos medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo, apsaugos ir gausinimo sąlygos yra patikslinamos kiekvienąkart, kai yra parengiamas medžioklės plotų vieneto medžioklėtvarkos projektas, patvirtinamas medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo projektas arba įsteigiama nauja saugoma teritorija, kurioje medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo, apsaugos ir gausinimo sąlygos nustatomo kitokios nei iki tol buvę. Tokiu būdu, pareiškėjo parengto Medžioklės plotų vieneto VĮ „Kauno miškų urėdija“ profesionalios medžioklės plotų vienetas“ medžioklėtvarkos projekto 1.1 lentelėje nurodyti duomenys (plotai, kategorijos) buvo pagrindu pakeisti Leidimo sąlygas (Leidimo 19 punktas) ir mokėti mokesčius Leidimo 12 punkto pagrindu, tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo atstovų paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjas šios pareigos neįvykdė, todėl pareiškėjui kyla jos neįvykdymo pasekmės.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo pareiga pildyti deklaracijas pagal įstatymą. Tai, kad buvo sumokėta daugiau mokesčio, nei būtų sumokėta, jei pareiškėjas deklaracijas būtų pildęs pagal patvirtintą Leidimą, negalima laikyti svariu argumentu naikinant skundžiamą Sprendimą. Šiuo atveju pareiškėjas savo kaltės, jog pildydamas deklaraciją klydo, nepripažįsta, todėl teismui nėra galimybės vertinti kitas aplinkybes dėl paskaičiuoto mokesčio sumažinimo.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, deklaruodamas mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, neteisingai deklaravo I, II, III, IV,VI ir VII kategorijos medžioklės plotų dydžius, ir juos apmokestino didesniu tarifu, todėl ginčijamas Kauno RAAD Sprendimas dalyje dėl ir patikrinimo akto išvadų 1 punkto patvirtinimo, yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas Urėdija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 98−102), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti 2013 m. birželio 11 d. Kauno RAAD sprendimą Nr. S9-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalyje dėl 2013 m. gegužės 15 d. Kauno RAAD Atliekų tvarkymo ir taršos apskaitos skyriaus patikrinimo akto Nr. 23 išvadų 1 punkto patvirtinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas neįvertino aplinkybės, kad naujas Miškotvarkos projektas buvo parengtas jau 2008 metais bei suderintas su atsakovu. Projekto tvirtinimo administracinės procedūros užtruko dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo ir nesusijusių su duomenimis dėl ginčo dalyko. Todėl jei pareiškėjas deklaracijose už aktualų ginčo laikotarpį būtų pateikęs senus (nors ir galiojančio) Leidimo duomenis, dėl kurių būtų sumažinęs savo mokestines prievoles, jis būtų pasielgęs labiau neteisingai, nei deklaravęs realius, nors Leidime dar nepakoreguotus, duomenis.

2) Tik teismas vykdydamas teisingumą kompetentingas nustatyti, ar nagrinėjamu atveju, pareiškėjas deklaruodamas realius duomenis pagal Miškotvarkos projektą vietoj formaliai Leidime įrašytų, tačiau jau nebeegzistuojančių duomenų, taip padidindamas savo mokestinę prievolę, elgėsi teisingai. Toks teisės taikymas, kurį pateikė pirmosios instancijos teismas, yra išskirtinai formalaus pobūdžio, neatitinka mokestinės sankcijos esmės ir paskirties, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, publikuota Administracinė jurisprudencija Nr. 21; 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1542/2012) išgryninto ir suformuluoto teisingumo teisėtumo principo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nors galimai formaliai teisėtas, savo esme akivaizdžiai neteisingas.

3) Nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog mokesčio buvo sumokėta daugiau, nei būtų sumokėta pagal Leidimą, nėra pagrindas panaikinti Sprendimą, kadangi pareiškėjas savo kaltės dėl suklydimo pildant deklaraciją nepripažįsta, teismas neturi galimybės vertinti kitų aplinkybių dėl paskaičiuoto mokesčio sumažinimo. Pabrėžia, jog pareiškėjas akcentavo objektyvaus suklydimo galimybę ir išsamiai motyvavo, kad jo pateikti duomenys, nors ir teisingi pagal realią padėtį, klaidingi pagal pasenusius Leidimo duomenis. Todėl pareiškėjo pozicija negali būti vertinama kaip kaltės nepripažinimas klaidingai užpildžius deklaraciją.

4) Įstatyminės sankcijos taikymas nagrinėjamu atveju pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu. Akcentuoja, kad mokesčių už naudojamus gamtos išteklius sumokėjimas yra vientisa prievolė. Pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė.

Atsakovas Kauno RAAD pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 117−121; 122−126), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1) Pareiškėjas vertina, kad Medžioklėtvarkos projektas yra dokumentas, pagal kurį turi būti skaičiuojamas ir mokamas mokestis už medžiojamųjų išteklių naudojimą. Tačiau toks teiginys neatitinka ginčui aktualių teisės aktų nuostatų – Įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 1 ir 2 dalių.

2) Nesutinka su apelianto argumentais, kad Medžioklėtvarkos projektas buvo suderintas dar 2008 metais, tačiau užtruko administracinės derinimo procedūros, o Urėdija deklaracijas teikė pagal aktualius naujus, o ne pagal senus (nors ir galiojančio) Leidimo, duomenis. Pažymi, kad remiantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, Medžioklėtvarkos projektas su priedais nėra tapatus Leidimui su priedais. Skiriasi šių dokumentų paskirtis, rengimo, tvirtinimo, derinimo, išdavimo procedūros. Medžioklėtvarkos projektas yra pagrindas keisti Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete sąlygas. Medžioklės plotai pagal atitinkamas kategorijas privalo būti deklaruojami pagal Leidimo duomenis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui išduotas Leidimas iki 2013 m. gegužės 15 d. nebuvo koreguotas, todėl ir atliekant planinį patikrinimą, remiantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklius buvo tikrinamas pagal Leidimu suteiktą naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Nustačius neatitikimus, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pritaikytas didesnis mokesčio tarifas, dauginant iš 10.

3) Argumentas, kad galimai neteisingai deklaruotų medžioklės kategorijų kiekių bendras mokėto mokesčio dydis ne sumažėjo, bet padidėjo, nepagrįstas.

4) Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje kaltės forma nedetalizuojama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė jam išduotą 2013 m. liepos 5 d. leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, 2014 m. vasario 24 d. pareiškėjas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir prašymą prie bylos prijungti papildomus įrodymus − 2014 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštą Nr. (12-1)-D8-999, Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius profesionalios medžioklės ūkio medžioklės plotų vienete dokumentus, taip pat 2014 m. vasario 10 d. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos raštą Nr. 7 d. Šie dokumentai prijungiami prie bylos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo dalies, kuria buvo patvirtintas patikrinimo akto išvadų 1 punktas. Šiame punkte nurodyta, kad pareiškėjas už 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus neteisingai deklaravo I, II, III, IV, VI ir VII kategorijos medžioklės plotų dydžius, todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 40 935 Lt.

Pareiškėjas akcentuoja, kad teikdamas deklaracijas ir mokėdamas mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą atskirais nurodytais mokestiniais laikotarpiais dalį žemesnės (II) kategorijos, medžioklės plotų deklaravo pagal faktinę apskaitą ir Medžioklėtvarkos projektą, kaip aukštesnės (I) kategorijos plotus, už tokius plotus atitinkamai mokėjo didesnius, I kategorijos medžioklės plotams taikomus, mokesčius. Nurodė, kad atitinkami medžioklės plotai aukštesnei kategorijai priskirti pasikeitus augimviečių sudėčiai, pateikdamas šiuos pareiškėjas vadovavosi Medžioklėtvarkos projekto rengimo stadijoje pateiktais duomenimis, remiantis kuriais 2008 metais buvo parengtas ir su atsakovu suderintas Medžioklėtvarkos projektas, galutinai patvirtintas 2011 metais. Tad 2003−2010 metų laikotarpiu pareiškėjas mokestį mokėjo pagal išduotą Leidimą, o už 2011 ir 2012 metų laikotarpius – pagal Medžioklėtvarkos projektą. Pažymėjo, kad duomenys esantys Leidime nebeatitinka realios situacijos, taip pat akcentavo, kad dėl galimai neteisingai deklaruotų medžioklės kategorijų kiekių bendras mokėtinas mokesčio dydis padidėjo, tad įstatyminės sankcijos taikymas nagrinėjamu atveju neteisėtas ir nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas aptariamus duomenis turėjo deklaruoti pagal Leidime esančius duomenis, nes jis nebuvo pakeistas pagal Medžioklėtvarkos projektą, todėl mokesčiai sumokėti neteisingai. O kadangi pareiškėjas turi pareigą pildyti deklaracijas pagal įstatymą, tai, kad buvo sumokėta daugiau mokesčio, nei būtų sumokėta, jei pareiškėjas deklaracijas būtų pildęs pagal patvirtintą Leidimą, negali būti laikoma svariu argumentu naikinant skundžiamą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pastarosiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.

Pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį.

Atitinkami medžioklės plotai, teisė jais naudotis suteikiami leidimais medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti. Tai patvirtina Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (Leidimas medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti – dokumentas, kuris šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete), 4 straipsnio 1 dalis (Teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete) bei Tvarkos 3 punktas (Leidimu suteikiama teisė naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete ir nustatomos pagrindinės medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo, apsaugos ir gausinimo sąlygos, kurių privalo laikytis leidimo gavėjas, įskaitant ir privalomas vykdyti biotechnines, medžiojamųjų gyvūnų gausumo reguliavimo bei kitas priemones, būtinas išlaikyti gyvybingas medžiojamųjų gyvūnų populiacijas bei išvengti žymios šių gyvūnų daromos žalos žemės, miškų ir žuvininkystės ūkiams, kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams).

Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad išduodamame leidime naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete turi būti nurodoma: 1) medžioklės plotų vienetas ir medžioklės plotų naudotojas, kuriam išduodamas leidimas; 2) sąlygos ir apribojimai dėl žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo medžiojant, taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius; 3) leidimo galiojimo laikas, jo panaikinimo bei galiojimo pratęsimo sąlygos; 4) medžioklėtvarkos projektu nustatytos medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo sąlygos.

Tvarkos 5 punktas numato, kad leidimas išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Išduodamas Leidimas parengiamas dviem egzemplioriais, kurių vienas paliekamas saugoti Regiono departamente. Leidime nurodytas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo, apsaugos ir gausinimo sąlygas patikslina Leidimą išdavęs Regiono departamentas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų kiekvienąkart, kai yra parengiamas medžioklės plotų vieneto medžioklėtvarkos projektas, patvirtinamas medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektas arba įsteigiama nauja saugoma teritorija, kurioje medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo, apsaugos ir gausinimo sąlygos nustatomos kitokios nei iki tol buvę.

Remiantis aptartų teisės normų sistemine analize, darytina išvada, jog galutinis teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikiantis dokumentas yra leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, todėl, manytina, kad mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklius turėtų būti skaičiuojamas pagal jame esančius duomenis. Atsižvelgiant į tai, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nurodytais mokestiniais laikotarpiais, remdamasis Medžioklėtvarkos projekto, o ne Leidimo duomenimis, neteisingai deklaravo konkrečių kategorijų medžioklės plotų dydžius.

Tačiau, nagrinėjamu atveju vertintinos ir kitos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės.

Iš Patikrinimo akto (b. l. 10−13) 2 lentelės matyti, kad pareiškėjas 2008−2010 metais deklaravo 7 583 ha, o 2011−2012 metais – 7 997,9 ha medžioklės ploto, nors Leidime nurodytas medžioklės plotas – 7 584 ha. Atitinkamai už 2008 metus pareiškėjas deklaravo 8 248 Lt mokesčio, o patikrinimo aktu apskaičiuota mokesčio suma – 8 249 Lt; už 2009 metus pareiškėjas deklaravo – 8 357, patikrinimo metu apskaičiuota mokesčio suma – 8 358 Lt; už 2010 metus pareiškėjas deklaravo 8 671 Lt, patikrinimo metu apskaičiuota mokesčio suma – 8 672 Lt; už 2011 metus pareiškėjas deklaravo – 11 438 Lt, patikrinimo metu apskaičiuota mokesčio suma – 8 969 Lt; už 2012 metus pareiškėjas deklaravo 11 766 Lt, patikrinimo metu apskaičiuota mokesčio suma – 9 224 Lt.

Taigi pareiškėjas bendrai deklaravo daugiau medžioklės ploto bei mokesčio už juos.

Tuo tarpu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuria vadovavosi atsakovas paskirdamas pareiškėjui sankciją, numato, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

Atsižvelgiant į tai, nesant duomenų, kad pareiškėjas piktybiškai, tikslingai pateikė deklaracijas ne pagal Leidimo, o pagal Medžioklėtvarkos projekto, kuris buvo suderintas su atsakovu, tačiau jis Leidimo pagal Medžioklėtvarkos projektą nepatikslino, duomenis, pagal juos apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo daugiau mokesčio, nei būtų sumokėjęs tuo atveju, jei būtų rėmęsis Leidimo duomenimis, taip pat remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotu ir taikomu teisingumo teisėtumo principu (Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktikoje pažymima, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1542/2012; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011 Administracinė jurisprudencija. 2011, 21)), darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjui nepagrįstai pritaikė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje esančią sankciją, paskaičiuodamas mokestį didesniu tarifu – 40 935 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus bei iš dalies neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija sprendžia, kad pareiškėjo skundas yra tenkintinas, panaikinant Sprendimą toje dalyje, kuria patvirtintas patikrinimo akto išvadų 1 punktas. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo skundas buvo atmestas, naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo valstybės įmonės Kauno miškų urėdija apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo valstybės įmonės Kauno miškų urėdija skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S9-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalyje dėl 2013 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Atliekų tvarkymo ir taršos apskaitos skyriaus patikrinimo akto Nr. 23 išvadų 1 punkto patvirtinimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas