A-438-1076-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1076/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02287-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5; 8.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir A. M. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–8), patikslintu skundu (I t., b. l. 88–95) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. S-82(7-71/2013) (toliau – ir Sprendimas Nr. S‑82(7-71/2013);

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 68-37 (toliau – ir Sprendimas Nr. 68-37);

3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-177 (toliau – ir Sprendimas Nr. (4.65)‑256-177).

Paaiškino, jog Vilniaus AVMI, pakartotinai patikrinusi su nekilnojamojo turto nuoma susijusių pajamų, gautų per 2005–2009 m. laikotarpį, apmokestinimo ir sumokėjimo teisingumą, 2012 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-04-77-29 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. (4.65)‑04-77-29) priskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 31 562 Lt GPM, 2 473 Lt PSD įmokų, 18 762,02 Lt GPM delspinigių, 687,25 Lt PSD įmokų delspinigius, 156 Lt GPM baudą ir 247 Lt PSD įmokų baudą. Vilniaus AVMI Sprendimu Nr. (4.65)-256-177 patvirtino Patikrinimo aktą, o VMI Sprendimu Nr. 68-37 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Komisija Sprendimu Nr. S-82(7-71/2013) patvirtino VMI 2013 m. vasario 15 d. sprendimą ir pareiškėjo neatleido nuo GPM ir PSD įmokų delspinigių bei baudų. Komisija sprendime nurodė, kad nuomos pajamų, gautų iš Ukrainos Respublikos ambasados kaip iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę, negalima priskirti A klasės pajamoms, kadangi pati nuolatinė buveinė, kaip užsienio vieneto veiklos Lietuvos Respublikos išraiška, yra siejama su ūkinės–komercinės veiklos vykdymu. Tuo tarpu užsienio valstybės diplomatinė atstovybė yra Lietuvos Respublikoje veikiantis užsienio valstybės reikalų tarnybos padalinys, atstovaujantis tai užsienio valstybei, ginantis jos ir jos piliečių teises bei interesus Lietuvoje, palaikantis oficialius tarpvalstybinius santykius. Sutiko su centrinio mokesčių administratoriaus išvada, jog Ukrainos Respublikos pasiuntinybė, kaip diplomatinė atstovybė, negali būti priskirta prie užsienio vieneto nuolatinės buveinės.

Pareiškėjas nesutiko su Komisijos teiginiais dėl 2005–2009 m. pajamų, gautų iš Ukrainos Respublikos pasiuntinybės už nekilnojamojo turto nuomą ir jų priskyrimo B klasės pajamoms. Šią poziciją grindė tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 12 punktą nuolatinė buveinė – užsienio vieneto veiklos Lietuvoje išraiška, užsienio vienetas laikomas veikiančių per nuolatinę buveinę Lietuvoje, jeigu jis Lietuvoje nuolat vykdo veiklą. GPMĮ nenurodyta, kad veikla turi būti komercinė arba gamybinė. GPMĮ „nuolatinės buveinės“ sąvoka buvo siejama su ūkinės–komercinės veiklos vykdymu tik nuo 2008 m. gruodžio 23 d., kai buvo priimti GPMĮ pakeitimai ir papildymai. GPMĮ neišskiria ambasadų ir konsulinių įstaigų į atskirų subjektų grupę, kuriems nustatyta kita nei numatyta įstatymo mokesčių išskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka. Ukrainos Respublikos ambasada yra savarankiškas Lietuvos teritorijoje per nuolatinę buveinę veikiantis užsienio subjektas (juridinis asmuo), kadangi yra įsteigtas nustatyta tvarka, jam suteiktas Lietuvos juridinio asmens kodas ir yra įregistruotas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų registre, turi savo banko sąskaitą Lietuvoje ir antspaudą. Ukrainos Respublikos ambasada yra Lietuvos Respublikoje veikianti užsienio valstybės įstaiga, o jos konsulinė įstaiga vykdo konsulinę veiklą. Atitinkamai, pareiškėjo pajamos, gautos iš Ukrainos Respublikos ambasados, atitinka kaip iš nuolat vykdančio veiklą Lietuvoje užsienio juridinio asmens arba užsienio vieneto gautas pajamas ir pačiam asmeniui esant Lietuvoje, kurios faktiškai turi būti priskirtos A klasės pajamoms. Prievolė pačiam fiziniam asmeniui susimokėti pajamų mokestį nuo A klasės pajamų, kai išmokantis subjektas yra Ukrainos Respublikos ambasada, turintis Lietuvos juridinio asmens statusą ir akredituotas prie Užsienio reikalų ministerijos, o kaip užsienio vienetas vykdantis veiklą (konsulinę) Lietuvoje ir turi nuolatinę buveinę, o pagal 1961 m. Vienos konvenciją atleista nuo mokesčių, Lietuvos mokesčių įstatymuose nėra numatyta.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 9 straipsnyje numatytu apmokestinimo aiškumo principu ir nurodė, jog mokesčių teisės neaiškumai ir prieštaravimai aiškinami mokesčių mokėtojų naudai. Mokesčių mokėtojas neturi finansiškai nukentėti, jei nėra jo kaltės požymių.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamame Komisijos sprendime nepagrįstai nurodoma, kad atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų GPM delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra pagrindo. Paaiškino, jog 2006 m. mokestinio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjo sutuoktinė turėjo pakankamai pajamų lizingo įmokoms už įsigytą nekilnojamąjį turtą mokėti. Pareiškėją ir jo sutuoktinę suklaidino Vilniaus AVMI atsakymas pagal mokestinį tyrimą Nr. 90-673, kad 2006 m. mokestinio tyrimo metu, išanalizavus 2003–2005 m. mokesčių mokėtojos (A. M.) metinės pajamų mokesčio deklaracijas, tyrimui pateiktas dokumentų kopijas apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinių ir jų pagrindimą bei įvertinus VĮ Registro centro ir kitų VMI informacinių bazių duomenis, trūkumų ir prieštaravimų nenustatyta. Pažymėjo, kad apie 2006 m. Vilniaus AVMI mokestinio tyrimo tikslą sužinojo tik šio mokestinio patikrinimo metu. Be to, Vilniaus AVMI, nesupažindindama sutuoktinės su 2006 m. mokestinio tyrimo patikrinimo aktu, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2006 m. mokestinio tyrimo metu Vilniaus AVMI buvo pateikti visi paaiškinimai ir nekilnojamojo turto nuomos sutartis su Ukrainos piliečiu G. M. iki 2007 m. spalio 1 d., kuris sudarant nuomos sutartį neveikė Ukrainos Respublikos ambasados interesais, o sudarė sutartį kaip fizinis asmuo, dėl to ir buvo vykdoma veikla pagal verslo liudijimą, o nekilnojamojo turto nuomos sutarties su Ukrainos Respublikos pasiuntinybe pareiškėjas neturėjo. 2003 m. nekilnojamojo turto nuomos sutartis ruošė Ukrainos Respublikos ambasados darbuotojai, jos buvo surašytos rusų ir ukrainiečių kalbomis, už sutuoktinę pagal įgaliojimą pasirašė V. L., kuri perskaitė vieną sutarties egzempliorių su Ukrainos piliečiu G. M. ir visus pasirašė. 2011 m. lapkričio 1 d. Valstybinės Ukrainos mokesčių tarnybos rašte Nr. 2134 /56/12-2020 nurodyta, kad Ukrainos Respublikos pasiuntinybėje nėra informacijos, dėl kokių priežasčių yra du skirtingi dokumentai dėl vienų ir tų pačių nekilnojamojo turto objektų nuomos identiškiems laikotarpiams.

Pareiškėjas nesutiko su Komisijos teiginiu, kad jo sutuoktinė sąmoningai nepateikė mokesčių administratoriui informacijos apie sudarytą nuomos sutartį su Ukrainos Respublikos pasiuntinybe, kadangi ji apie kitą sutarties egzempliorių nežinojo. Pažymėjo, kad 2006 m. mokestinio tyrimo metu Vilniaus AVMI buvo pateikta nekilnojamojo turto nuomos sutartis su Ukrainos piliečiu Ukrainos Respublikos pasiuntinybės darbuotoju G. M. ir mokesčių administratorius žinojo, kad faktiškai nekilnojamąjį turtą nuomoja Ukrainos Respublikos pasiuntinybės konsulatas, bet 2006 m. mokestinio tyrimo metu mokesčių administratorius netinkamai vykdydamas savo pareigas, nepastebėjo ir nepaaiškino jo sutuoktinei, kad vietoj veiklos pagal verslo liudijimą (patalpų nuoma) turėjo mokėti 15 procentų pajamų mokestį nuo nuomos pajamų ir pajamų natūra. Manė, kad mokesčių administratorius sąmoningai neigia, kad 2006 m. mokestinio tyrimo metu neturėjo nekilnojamojo turto nuomos sutarties. GPMĮ ir MAĮ neaiškumai ir mokesčių administratoriaus 2006 m. klaidinantis mokesčių mokėtojui atsakymas leido atsirasti neatitikimams apskaičiuojant mokesčius, nesant mokesčių mokėtojo kaltės. Pareiškėjui nesuprantama, kaip galima buvo 2006 m. mokestinio tyrimo metu nustatyti ar jo sutuoktinė turėjo pakankamai pajamų lizingo įmokoms mokėti, nepatikrinus pajamų gavimo šaltinio ir jų pagrindimo (nekilnojamojo turto nuomos sutarties), nors 2006 m. Vilniaus AVMI pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. 21.26-89-3241 nurodyta, kad, mokestinio tyrimo metu išanalizavus mokesčių mokėtojos pateiktas deklaracijas, tyrimui pateiktas dokumentų kopijas apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinių ir jų pagrindimą, bei įvertinus VĮ Registrų centro ir kitų VMI informacinių bazių duomenis, trūkumų ir prieštaravimų nenustatyta. Atitinkamai, pareiškėjas sprendė, jog 2006 m. Vilniaus AVMI mokestinio patikrinimo metu turėjo jo sutuoktinės pajamų pagrindimą – nekilnojamojo turto nuomos sutarties kopiją.

Pažymėjo, jog mokestinio tyrimo patikrinimo aktas turėjo atitikti VAĮ 2 straipsnio 9 dalies reikalavimus. VMI 2006 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. (11.27)-46-35533 ir su juo pateiktas 2006 m. gruodžio 4 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. 21.26-89-3241, kuriame nurodyta, kad, išanalizavus pareiškėjo sutuoktinės (A. M.) pateiktas deklaracijas, tyrimui pateiktas dokumentų kopijas apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, bei įvertinus VĮ Registrų centro ir kitų VMI informacinių bazių duomenis, trūkumų nenustatyta, yra rimtesnis dokumentas nei mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Atitinkamai, papildomai pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikomas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas – jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (galimai mokesčių įstatymus pažeidė dėl GPMĮ ir MAĮ neaiškumo).

Pareiškėjas nurodė, jog Komisija nepasisakė dėl jo prašymo atleisti jį nuo GPM ir PSD įmokų delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ekonominė sankcija pagal MAĮ gali būti skiriama tik esant bendrosioms teisinės atsakomybės sąlygoms, tame tarpe ir mokesčio mokėtojo ar mokestį išskaičiuojančio asmens kaltei dėl padaryto mokesčio įstatymo pažeidimo. Siekiant įgyvendinti nuostatą, kad baudžiamas tik kaltasis, mokesčių teisės aktų neaiškumus ir prieštaravimus būtina taikyti mokesčio mokėtojo naudai besąlygiškai ir be išlygų.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 152–154) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Vilniaus AVMI, vykdydama 2012 m. liepos 25 d. pavedimą tikrinti Nr. 83 88, atliko pareiškėjo GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pakartotinį mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-29, kuriame už 2005–2009 m. laikotarpį papildomai apskaičiavo 31 562 Lt GPM (6 282 Lt 2005 m. + 6 257 Lt 2006 m. + 6 308 Lt 2007 m. + 6 527 Lt 2008 m. + 6 188 Lt 2009 m.) ir už 2009 m. 2 473 Lt PSD įmokų. Vilniaus AVMI Sprendimu Nr. (4.65)-256-177 patvirtino patikrinimo aktą ir apskaičiavo 18 769,02 Lt GPM delspinigių, 687,25 Lt PSD įmokų delspinigių bei skyrė minimalias 10 proc. dydžio 3 156 Lt GPM ir 247 Lt PSD įmokų baudas.

VMI Sprendimu Nr. 68-37 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą, o Komisija Sprendimu Nr. S-82(7-71/2013) patvirtino VMI Sprendimą Nr. 68-37. Pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė A. M. pagal 2005 2009 m. įsigytus verslo liudijimus patalpų nuomai (su žyma xx) išnuomojo 2 butus su jiems priklausančia žemės sklypo dalimi ir du garažus, adresu Suvalkų g. 4-1, 4-2A, Vilniaus m., G. M., veikusio Ukrainos Respublikos pasiuntinybės Lietuvos Respublikoje interesais. Pakartotinio patikrinimo metu, vadovaujantis 2002 m. liepos 2 d.

GPMĮ 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“, VMI viršininko 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 333 patvirtinto Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatoriaus nuostatomis konstatuota, kad pareiškėjo sutuoktinė per įgaliotą asmenį turto nuomos sutartį sudariusi su juridiniu asmeniu – Ukrainos pasiuntinybe Lietuvos Respublikoje – neturėjo juridinio pagrindo pagal verslo liudijimą suteikti nekilnojamojo turto nuomos paslaugų juridiniam asmeniui, t. y.

Ukrainos atstovybei Lietuvos Respublikoje, nes verslo liudijimas „Patalpų nuoma“ (xx) (EVRK klasę 70.20) suteikia teisę teikti paslaugas tik gyventojams. Vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis GPMĮ 22, 25 ir 27 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis pajamų, gautų iš užsienio valstybių vienetų (ne per nuolatinę buveinę), esančių užsienyje, ir užsienio valstybių gyventojų (ne per nuolatinę bazę), priskyrimo B klasės pajamoms (2 str.), jų deklaravimo (25 str.) ir mokesčio apskaičiavimo bei sumokėjimo (27 str.) tvarką, taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1 dalimi, už turto nuomą gautų pajamų pripažino pareiškėjo pajamomis, nuo kurių apskaičiavo mokėtiną 15 proc.

GPM bei 6 proc. PSD įmokas (nuo 2009 m. pajamų).

Nurodė, jog pagal GPMĮ, PMĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės pasirašytos Sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – ir Sutartis) nuostatas nuolatinė buveinė yra suprantama kaip užsienio vieneto veiklos Lietuvos Respublikoje išraiška ir siejama su ūkinės–komercinės veiklos vykdymu. Tuo tarpu užsienio valstybės diplomatinė atstovybė yra Lietuvos Respublikoje veikiantis užsienio valstybės užsienio reikalų tarnybos padalinys, atstovaujantis tai užsienio valstybei, ginantis jos ir jos piliečių teises bei interesus Lietuvoje, palaikantis oficialius tarpvalstybinius santykius. Atitinkamai, Ukrainos Respublikos pasiuntinybė negali būti priskirta prie užsienio vieneto nuolatinės buveinės, kadangi ji suprantama kaip užsienio valstybės oficialus atstovas priimančioje valstybėje.

Pažymėjo, kad nei Sutartis, nei Vienos konvencijoje „Dėl diplomatinių santykių“ nėra nuostatų dėl diplomatinės atstovybės įsipareigojimų GPM apskaičiavimo, mokėjimo, deklaravimo ir pan. srityse vykdymo, šiose srityse tarp Lietuvos ir Ukrainos Respublikų taip pat nėra sudarytų specialių susitarimų. Atitinkamai, pagrįstai konstatuota, jog Ukrainos Respublikos pasiuntinybei negalima nustatyti mokestį išskaičiuojančio asmens prievolių. Iš diplomatinės atstovybės pareiškėjo gautos pajamos pagrįstai priskirtos ne A, o B klasės pajamoms, dėl kurių gavimo pareiškėjas privalo vykdyti 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ, GPMĮ ir SDĮ nuostatų imperatyvius reikalavimus, t. y. teisingai, laiku deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą 15 proc. dydžio GPM bei 6 proc. dydžio PSD įmokas.

Atsakovas rėmėsi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir nurodė, jog mokesčių administratoriaus išvada, padaryta 2006 m. mokestinio tyrimo metu, negalėjo pareiškėjo suklaidinti dėl pajamų iš užsienio diplomatinės atstovybės apmokestinimo aspektu. 2006 m. gruodžio 5 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. 90-673 užfiksuota, kad mokestinis tyrimas buvo atliktas, siekiant nustatyti, ar A. M. ir pareiškėjas turėjo finansines galimybes dengti UAB „Parex lizingas“ įmokas už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Iš ataskaitos matyti, kad mokesčių administratorius atliko pajamų ir išlaidų analizę, kurios metu buvo įvertintos ir A. M. 2003‑2005 m. laikotarpiu deklaruotos nuomos pajamos pagal verslo liudijimą. Mokestinio tyrimo metu nebuvo pateikta nekilnojamojo turto nuomos sutartis su Ukrainos Respublikos pasiuntinybe. Apie šią nekilnojamojo turto nuomos sutartį mokesčių administratorius apskritai sužinojo tik pareiškėjo sutuoktinės mokestinio patikrinimo metu, iš Ukrainos valstybinės mokesčių inspekcijos gavus informaciją (2011 m. lapkričio 1 d. raštas Nr. 2134/5/122020), jog Ukrainos pasiuntinybės Lietuvos Respublikoje archyve dėl tų pačių patalpų nuomos yra du originalūs 2003 m. sausio 1 d. nuomos sutarčių egzemplioriai: sutartis su fiziniu asmeniu Ukrainos piliečiu G. M. (asmuo, veikęs pasiuntinybės interesais, buvęs administracinis-techninis darbuotojas, ūkio vedėjas) ir sutartis su pasiuntinybe. Sutarčių nuostatos, išskyrus šalių rekvizitus, yra identiškos. Už nuomojamas patalpas iš pasiuntinybės kasos nuomotojui buvo mokama grynaisiais pinigais. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinė nuomos santykius ir pajamas iš šios veiklos grindė sutartimi su fiziniu asmeniu. Būtent tokiais pareiškėjo sutuoktinės pateiktais duomenimis vadovavosi bei išvadas dėl trūkumų ir prieštaravimų darė mokesčių administratorius 2006 m. mokestinio tyrimo metu. Nepateikus mokesčių administratoriui informacijos apie sudarytą nuomos sutartį su Ukrainos pasiuntinybe, kuri ir buvo tikrasis nuomininkas, mokėjęs nuomos mokestį, nėra pagrindo teigti, kad mokestinio tyrimo išvada galėjo suklaidinti. Priešingai, pareiškėjo sutuoktinei, nepateikus informacijos apie tikrąjį patalpų nuomininką, suklaidintas buvo mokesčių administratorius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo atleisti pareiškėjo nuo delspinigių remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Pažymėjo, jog pareiškėjas, kaip sąžiningas, protingas, rūpestingas mokesčių mokėtojas, kartu su sutuoktine gaudami nekilnojamojo turto nuomos pajamų iš Ukrainos pasiuntinybės Lietuvos Respublikoje, žinojo (turėjo žinoti) apie savo GPM ir PSD įmokų mokestinių prievolių dydį, todėl nėra pagrindo teigti, kad mokesčių įstatymai pažeisti nesant jo kaltės. Įrodymų apie objektyvių kliūčių, kurios sąlygojo pareiškėjo imperatyvių mokesčių įstatymų nuostatų pažeidimą, egzistavimą pareiškėjas nepateikė. Mokesčių mokėtojas privalo veikti atidžiai ir rūpestingai, būti aktyvus, domėtis savo vykdomos veiklos apmokestinimo teisiniu reglamentavimu. Esant neaiškumams dėl mokesčių mokėjimo, mokesčių mokėtojas turi teisę gauti iš mokesčių administratoriaus konsultacijas šiais klausimais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Byloje nesant duomenų apie MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nurodytų atleidimo nuo baudos sąlygų buvimą, pareiškėjo atleidimas nuo paskirtų GPM ir PSD įmokų baudų klausimas nenagrinėtinas.

Manė, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą pareiškėjui, t. y. įvykdė jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai, pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, o ne apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 146) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą tenkinti iš esmės pareiškėjo skunde nurodytais argumentais (I t., b. l. 175–181).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (III t., b. l. 53–61) pareiškėjo M. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas pateiktame skunde iš esmės ginčija tik mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimų dalis, kuriomis 2005–2009 metais jo gautos pajamos iš Ukrainos pasiuntinybės priskirtos B klasės pajamoms, kadangi mokesčius privalo išskaičiuoti ir sumokėti Ukraina, kuri Lietuvoje turi diplomatinę atstovybę, t. y. nuolatinę buveinę ir nuo jų (mokesčių) yra atleista, taip pat sprendimų, dalis, kuriomis atsisakyta atleisti jį nuo GPM ir PSD įmokų delspinigių ir baudų. Aritmetinis GPM ir PSD įmokų, šio mokesčio bei įmokų delspinigių ir baudų paskaičiavimas nebuvo ginčijamas.

Pažymėjo, jog bylai reikšmingu laikotarpiu, t. y. 2005–2009 metais, galiojusios redakcijos GPMĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio pajamų priskyrimą klasėms pagal mokesčio mokėjimo tvarką, 2 dalis, be kita ko, nustatė, kad A klasės pajamoms priskiriamos iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę gautos pajamos. Iki 2008 m. gruodžio 29 d. galiojusios redakcijos GPMĮ 2 straipsnio 12 dalis (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) numatė, kad nuolatinė buveinė – užsienio vieneto veiklos Lietuvoje išraiška. Užsienio vienetas laikomas veikiančiu per nuolatinę buveinę Lietuvoje, jeigu jis Lietuvoje: nuolat vykdo veiklą; arba vykdo savo nuolatinę veiklą per priklausomą atstovą (agentą); arba naudoja statybos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą; arba gamtos išteklių tyrimui ar gavybai nuolat naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius arba laivus, o nuo 2008 m. gruodžio 30 d. galiojanti GPMĮ 2 straipsnio 12 dalis nustato, kad nuolatinė buveinė suprantama kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – ir PMĮ).

2008 m. gruodžio 30 d. galiojusios PMĮ redakcijos 2 straipsnio 19 dalis ir nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojančios šio įstatymo redakcijos 22 dalis numatė ir numato, kad nuolatinė buveinė – užsienio vieneto veiklos Lietuvos Respublikoje išraiška. Užsienio vienetas laikomas veikiančiu per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje: nuolat vykdo veiklą; arba vykdo savo veiklą per priklausomą atstovą (agentą); arba naudoja statybos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą; arba gamtos išteklių tyrimui ar gavybai naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius arba laivus. Nuolatinumo apibrėžimą, atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kaip numato 2008 m. gruodžio 30 d. galiojusios redakcijos PMĮ 2 straipsnio 36 dalis ir nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos 2 straipsnio 40 dalis, šio įstatymo prasme veikla – bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos.

Nurodė, jog Sutarties 5 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad Sutarties tikslams sąvoka „nuolatinė buveinė“ reiškia pastovią komercinės–ūkinės veiklos vietą, per kurią vykdoma visa įmonės komercinė–ūkinė veikla arba jos dalis, o sąvoka „nuolatinė buveinė“ pirmiausia apima: a) vadovybės buvimo vietą, b) filialą, c) įstaigą, d) gamyklą, e) dirbtuvę, f) įrangą ar statinį, skirtą gamtinių išteklių tyrimui, g) kasyklą, naftos ar dujų gręžinį, karjerą arba bet kokią kitą gamtinių išteklių gavybos vietą, h) sandėlį ar kitą statinį, naudojamą gaminių pardavimui. Sutarties 29 straipsnis nustato, kad ji neliečia diplomatinių ar nuolatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų darbuotojams taikomų mokestinių privilegijų, nustatomų remiantis bendraisiais tarptautinės teisės principais arba specialių susitarimų nuostatomis.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas, nurodė, jog nėra pagrindo nesutikti su mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimų išvada, kad GPMĮ 22 straipsnio 2 dalis prasme užsienio vieneto nuolatinės buveinės, kaip jo veiklos išraiška Lietuvoje, sąvoka yra susijusi su ūkinės–komercinės veiklos vykdymu. Pažymėjo, jog užsienio diplomatinė valstybių veikla, susijusi su oficialių tarpvalstybinių santykių palaikymu, jos ir jos piliečių teisių ir interesų atstovavimu Lietuvoje, nėra prilyginama ūkinei–komercinei veiklai. 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvencijoje „Dėl diplomatinių santykių“, Sutartyje nėra nuostatų dėl GPM apskaičiavimo ir mokėjimo, pajamos, gautos nuomojant patalpas Ukrainos diplomatinei atstovybei, taip pat natūra gautos pajamos pagal GPMĮ nuostatas priskiriamos B klasės pajamoms, nuo kurių, atsižvelgiant į GPMĮ 25 straipsnio nuostatas, pajamų mokestį deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Atitinkamai, teismas sprendė, jog ginčijami sprendimai dalyse, susijusiose su nurodymu sumokėti GPM ir PSD įmokas nuo tokių pajamų, yra teisėti.

Nurodė, jog nėra pagrindo sutikti su skunde bei pareiškėjo ir jo atstovo teismo posėdyje išsakytais teiginiais, kad jis nenustačius jo kaltės turėtų būti atleistas nuo GPM ir PSD įmokų delspinigių ir baudų, kadangi teisinis reglamentavimas, kurio pagrindu jam papildomai apskaičiuotas GPM ir PSD įmokos yra neaiškus, be to, jį suklaidino 2006 m. atlikto mokestinio tyrimo išvados. Teismas, remdamasis MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, 141 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog teisinis reglamentavimas, susijęs su pajamų, gautų nuomojant patalpas Ukrainos diplomatinei atstovybei Lietuvoje, apmokestinimu yra pakankamai aiškus, nėra klaidinantis. Mokesčių administratoriaus teiginius, kad 2006 m. atlikto mokestinio tyrimo metu nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad A. M. patalpas nuomojo ne fiziniam, o juridiniam asmeniui, patvirtino teismo išreikalauta mokestinio tyrimo medžiaga, taip pat aplinkybė, kad duomenys apie tai, jog dėl tų pačių patalpų nuomos tuo pačiu yra sudarytos dvi sutartys, iš Ukrainos valstybinės mokesčių tarnybos buvo gauti 2011 m., tuo tarpu pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo įrodymų savo paaiškinimams, kad mokestinio tyrimo metu nurodė visus pajamų gavimo šaltinius, t. y. tame tarpe ir iš diplomatinės atstovybės, patvirtinti nepateikė.

Remdamasis nurodytais argumentais teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas M. M. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 66– 79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei bylą išnagrinėjo nevisapusiškai.

Pareiškėjas remiasi GPMĮ 2 straipsnio 12 punktu, pateikiančiu nuolatinės buveinės sąvoką, ir nurodo, jog GPMĮ nenurodyta, kad veikla turi būti komercinė arba gamybinė. GPMĮ „nuolatinės buveinės“ sąvoka buvo siejama su ūkinės–komercinės veiklos vykdymu tik nuo 2008 m. gruodžio 23 d., kai buvo priimti GPMĮ pakeitimai ir papildymai (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymas Nr. XI-III, įsigaliojo nuo 2008 m. gruodžio 30 d.). Kaip numato 2008 m. gruodžio 30 d. galiojusios redakcijos PMĮ 2 straipsnio 36 dalis ir nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos 2 straipsnio 40 dalis, šio įstatymo prasme veikla – bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. Diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje pavesta vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę. Pagal 1963 m. Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių ir Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos konsulinę konvenciją Ukrainos ambasada vykdo veiklą pilietybės ir civilinės būklės srityje, pasų ir vizų srityje ir kt. Mokestį už vizų išdavimą galima traktuoti kaip siekimą gauti ir (arba) uždirbti pajamų.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai išaiškino „nuolatinės buveinės“ sąvoką, pakartodamas VMI teiginius, kad sąvoką „nuolatinė buveinė“ reikia traktuoti, kaip sąvoką apibrėžtą Sutartyje. Pažymi, jog Lietuvos Respublikoje gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčių tvarką nustato GPMĮ, kurio 2 straipsnyje 12 punkte yra pateikta nuolatinės buveinės sąvoka, todėl nėra pagrindo traktuoti šią sąvoką, kaip ji yra nurodyta Sutartyje.

Pareiškėjas remiasi GPMĮ 2 straipsnio 26 punktu ir nurodo, jog GPMĮ neišskiria ambasadų ir konsulinių įstaigų į atskirų subjektų grupę, kuriems nustatyta kita nei numatyta įstatymo mokesčių išskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka. Ukrainos Respublikos ambasada yra savarankiškas Lietuvos teritorijoje per nuolatinę buveinę veikiantis užsienio subjektas (juridinis asmuo), kadangi yra įsteigtas nustatyta tvarka, jam suteiktas Lietuvos juridinio asmens kodas ir yra įregistruotas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų registre, turi savo banko sąskaitą Lietuvoje ir antspaudą. Ukrainos Respublikos ambasados buveinės nuolatinumą nustato 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. Remiasi 1991 m. spalio 3 d. įstatymo „Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikos statuso“ 1 straipsniu ir nurodo, jog Ukrainos Respublikos ambasada yra Lietuvos Respublikoje veikianti užsienio valstybės įstaiga, o jos konsulinė įstaiga vykdo konsulinę veiklą. Nurodytas teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, leidžia teigti, kad Ukrainos Respublikos ambasada ir jos konsulinė įstaiga Lietuvos Respublikos teritorijoje nuolat vykdo veiklą (nebūtinai komercinę ar gamybinę) kaip apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 12 punkte (iki 2008 m. gruodžio 30 d.).

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą dėl jo atleidimo nuo skirtų baudų ir delspinigių. Paaiškina, jog teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, kad skundžiamame Komisijos sprendime nurodyta, kad 2006 m. mokestinio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjo sutuoktinė turėjo pakankamai pajamų lizingo įmokoms už įsigyta nekilnojamąjį turtą mokėti. Apie 2006 m. Vilniaus AVMI mokestinio tyrimo tikslą pareiškėjas ir jo sutuoktinė sužinojo tik 2011 m. mokestinio patikrinimo metu. 2006 m. gruodžio 6 d. po mokestinio tyrimo buvo gautas Vilniaus AVMI raštas Nr. (1.27)‑46 35533 dėl pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą ir pats 2006 m. gruodžio 4 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. 21.26-89-3241. Su mokestinio tyrimo medžiaga ir patikrinimo aktu pareiškėjas supažindintas nebuvo. 2006 m. Vilniaus AVMI pranešime Nr. 21.26‑89-3241 nebuvo pasakyta apie mokestinio tyrimo tikslą patikrinti, ar pakankamai pareiškėjo sutuoktinė turėjo pajamų lizingo įmokoms mokėti. Vilniaus AVMI, nesupažindinęs pareiškėjo sutuoktinę su 2006 m. mokestinio tyrimo patikrinimo aktu, pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies imperatyvius reikalavimus.

Pabrėžia, kad 2006 m. mokestinio tyrimo metu AVMI buvo pateikti visi paaiškinimai ir nekilnojamojo turto nuomos sutartis su Ukrainos piliečiu G. M. iki 2007 m. spalio 1 d., kuris sudarant nuomos sutartį neveikė Ukrainos Respublikos ambasados interesams, o sudarė sutartį kaip fizinis asmuo, dėl ko ir buvo vykdoma veikla pagal verslo liudijimą. 2006 m. mokestinio tyrimo metu Vilniaus AVMI buvo pateiktas nekilnojamojo turto nuomos sutartis su Ukrainos piliečiu Ukrainos Respublikos pasiuntinybės darbuotoju G. M. ir mokesčių administratorius žinojo, kad faktiškai nekilnojamąjį turtą nuomoja Ukrainos Respublikos pasiuntinybės konsulatas. Dėl gyventojų pajamų mokesčio nuo nuomos pajamų mokėjimo tvarkos į mokesčių administratorių (Vilniaus AVMI) buvo kreiptasi ir 2003 m. pradedant veiklą pagal verslo liudijimą ir 2006 m. mokestinio tyrimo metu. Mokesčių administratorius žinojo, kad nekilnojamąjį turtą nuomoja Ukrainos Respublikos pasiuntinybės konsulatas, bet 2003 m. ir 2006 m. buvo paaiškinta, kad užsienio valstybių atstovybės atleisti nuo mokesčių mokėjimo ir galima vykdyti patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą. 2006 m. mokestinio tyrimo metu mokesčių administratorius netinkamai vykdydamas savo pareigas, kaip to reikalauja MAĮ 2 straipsnio 23 dalis, nepaaiškino pareiškėjo sutuoktinei, kad vietoj veiklos pagal verslo liudijimą (patalpų nuoma) ji turėjo mokėti 15 procentų pajamų mokestį nuo nuomos pajamų ir pajamų natūra.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo paprašyta, kad mokesčių administratoriaus atstovas pristatytų archyvinę bylą su 2006 m. mokestinio tyrimo medžiaga. 2013 m. spalio 28 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas su savo atstovu susipažino su VMI pristatyta 2006 m. mokestinio tyrimo medžiaga, bet medžiaga buvo ne archyvinėje byloje, o naujai suformuotoje byloje, kur matėsi dviguba bylos lapų numeracija. Byloje nebuvo nei sutarties kopijos su Ukrainos piliečiu Ukrainos Respublikos pasiuntinybės darbuotoju G. M., nei VMI dokumento su nurodytais dokumentais, kuriuos pareiškėjo sutuoktinė pristatė 2006 m. mokestiniam tyrimui. Tokie faktai rodo, kad siekiama nuslėpti tiesą.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 99–101) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija, tiek teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus sprendimus. Atsakovas sutinka su ginčo sprendimuose nurodytu faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl mano, kad naikinti šių sprendimų pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 96) nurodo, jog jis, palaikydamas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 93–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant skundą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-177 (I t., b. l. 52–66) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2013 m. vasario 15 d. sprendimo „Dėl M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) skundo“ Nr. 68-37 (I t., b. l. 29–38), Komisijos 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo „Dėl M. M. 2013-03-15 skundo“ Nr. S‑82(7-71/2013) (I t., b. l. 12‑21), kuriais buvo patvirtintas Vilniaus AVMI sprendimas, t. y. nurodymas pareiškėjui sumokėti 31 562 Lt GPM, 18 769,02 Lt GPM delspinigių ir 3 156 Lt GPM baudą; 2 473 Lt PSD įmokų, 687,25 Lt PSD įmokų delspinigių ir 247 Lt PSD įmokų baudą; neatleisti pareiškėjo nuo GPM ir PSD įmokų delspinigių ir baudų mokėjimo; ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo (III t., b. l. 53–61) teisėtumo ir pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas tikrintu laikotarpiu (nuo 2005 iki 2009 metų) už nekilnojamojo turto nuomą iš Ukrainos ambasados gavo pajamų, priskirtinų B klasės pajamoms, taip pat, kad pareiškėjas pagrįstai nebuvo atleistas nuo jam apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių ir baudų mokėjimo, todėl ginčijami Komisijos ir mokesčių administratoriaus sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų išsamiai nebekartoja.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš tiesų jis nekilnojamąjį turtą nuomojo fiziniam asmeniui G. M., o ne Ukrainos ambasadai, pasisakytina, jog šiuos savo teiginius paneigė pats pareiškėjas bei jo atstovas tiek Komisijos posėdžio, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžių metu, taip pat patvirtindami, jog nuomos mokestį jiems mokėjo būtent Ukrainos ambasada (MGK II t., b. l. 161).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys