AS-81-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-81-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04955-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. K. ir D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. K. ir D. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai A. K. ir D. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr.(31-01)-3-3539 „Dėl susipažinimo su informacija“; 2) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Ministeriją pateikti pareiškėjų prašomą informaciją: Lietuvos Respublikos vardu bendrovei „Gazprom“ (toliau – ir Bendrovė) pateiktų dokumentų kopijas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 13 d. gautų Bendrovės pasiūlymų kopijas; 2013 m. rugsėjo 6 d. įvykusio Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko susitikimo su Bendrovės vadovu A. M. atmintinės kopiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjai Seimo nariai A. K. ir D. K. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-989/2013 pareiškėjų atskirąjį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį panaikino ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija atsižvelgė į skundą pateikusių subjektų – Seimo narių – statusą, keliamo ginčo kompleksiškumą: skundžiami atskiros Ministerijos veiksmai, prašoma įpareigoti ją ir Vyriausybę atlikti veiksmus, ginčo klausimai galimai susiję su Seimo nario teisėmis ir veikla, taip pat Vyriausybės veikla, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai siekia ginti viešąjį interesą ir todėl skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, yra skubota. Teisėjų kolegijos nuomone, aptariamu atveju tik nagrinėjant bylą iš esmės galima nustatyti aplinkybę, ar pareiškėjų skundas yra dėl viešojo intereso gynimo, ar ne.

Teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad skundo priėmimo stadijoje nagrinėjami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas procesinį klausimą – ginčo nepriskirtinumą administraciniams teismams, grindė pareiškėjų materialinių reikalavimų turiniu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nurodė, jog jie skundu siekia ginti ne viešąjį interesą, o savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad jei dėl pareiškėjų reikalavimų apibrėžtumo teismui kyla abejonių skundo priėmimo stadijoje, taikytinas skundo trūkumų šalinimo institutas (ABTĮ 37 str. 1 d.). Teisėjų kolegija darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą atsisakymo priimti skundą pagrindą, jei skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą iki 2014 m. sausio 6 d. skundo trūkumams pašalinti: 1) pateikti teismui ginčijamą aktą arba, jei jis yra pateiktas, tačiau skunde padaryta klaida nurodant jo duomenis, patikslinti savo reikalavimą dėl ginčijamo akto, nurodant tikslius ginčijamo sprendimo duomenis; 2) paaiškinti teismui, kokiomis konkrečiomis jų, kaip Lietuvos Respublikos Seimo narių, pareigoms atlikti reikalinga prašoma informacija.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų Seimo narių A. K. ir D. K. skundą ir skundo patikslinimą.

Pareiškėjai patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Ministerijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (31-01)-3-3539 „Dėl dokumentų kopijų pateikimo“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką ir Ministeriją pateikti pareiškėjams Lietuvos Respublikos vardu Bendrovei pateiktų dokumentų kopijas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 13 d. gautų Bendrovės pasiūlymų kopijas, 2013 m. rugsėjo 6 d. įvykusio Ministro Pirmininko susitikimo su Bendrovės vadovu A. M. atmintinės kopiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjų patikslintą skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsniu, 2 straipsnio 1, 15 dalimis, 16 straipsnio 2 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, kurioje pažymėta, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) arba inicijuotos teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas nustatė, kad vienas iš pareiškėjų reikalavimų yra įpareigoti Ministrą Pirmininką pateikti jiems Lietuvos Respublikos vardu Bendrovei pateiktų dokumentų kopijas, Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 13 d. gautų Bendrovės pasiūlymų kopijas ir 2013 m. rugsėjo 6 d. įvykusio Ministro Pirmininko susitikimo su Bendrovės vadovu A. M. atmintinės kopiją. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas iš esmės pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Ministrą Pirmininką atlikti prašomus veiksmus, teismas turėtų tirti Ministro Pirmininko veiklą, kurios tyrimas pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Ministrą Pirmininką pateikti pareiškėjams Lietuvos Respublikos vardu Bendrovei pateiktų dokumentų kopijas, Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 13 d. gautų Bendrovės pasiūlymų kopijas, 2013 m. rugsėjo 6 d. įvykusio Ministro Pirmininko susitikimo su Bendrovės vadovu A. M. atmintinės kopiją nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl šią bylos dalį nutraukė (ABTĮ 16 str. 2 d. ir 101 str. 1 p.).

Teismas vadovavosi Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 1 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo doktriną dėl Seimo nario laisvo mandato ir pažymėjo, kad nei Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Seimo nario konstitucinį teisinį statusą, nei jos nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą ir ignoruojant kitas konstitucines nuostatas bei jų sąsajas, inter alia, su Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis Seimo nario konstitucinį statusą ir / arba asmens teises ir laisves, ignoruojant šių konstitucinių nuostatų turinio tarpusavio santykį, konstitucinių vertybių pusiausvyrą ir konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmę.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 9 straipsnio 11 punktu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimus, vadovavosi Seimo statuto 213 straipsnio 1, 2 dalimis, 216 straipsniu ir pažymėjo, kad paklausimo teisės įgyvendinimo procedūra yra viena esminių laisvo Seimo nario mandato įgyvendinimo garantija, kurios metu Seimo narys vykdo parlamentinės kontrolės funkciją Vyriausybės narių ar kitų Lietuvos Respublikos Seimo statute numatytų subjektų atžvilgiu. Šios funkcijos įgyvendinimo esminis bruožas – viešumas, t. y. paklausimas yra nagrinėjamas Seimo posėdyje. Toks paklausimo nagrinėjimo būdas iš vienos pusės skirtas užtikrinti, kad Seimo nariai savo laisvą mandatą įgyvendintų tinkamai, kad nekiltų viešųjų ir privačių interesų supriešinimo, iš kitos pusės svarbu užtikrinti, kad subjektas, kuriam pateiktas paklausimas, tinkamai ir atsakingai atliktų savo pareigas pagal jam suteiktą kompetenciją. Paklausimo teisės įgyvendinimo procedūra užkerta kelią galimiems asmeninio pobūdžio konfliktams tarp Seimo narių ir Vyriausybės narių ar kitų pareigūnų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2013 m. rugsėjo mėnesį raštu kreipėsi į Ministrą Pirmininką ir Vyriausybės narį (energetikos ministrą), reikalaudami pateikti informaciją, susijusią su jo vadovaujamos komisijos veikla bei su Bendrove vykstančiomis derybomis. Ministerija Seimo nariams pateikė šioje administracinėje byloje ginčijamą 2013 m. rugsėjo 20 d. aktą. Teismas Seimo narių A. K. ir D. K. kreipimusis į Ministrą Pirmininką ir Vyriausybės narį (energetikos ministrą) laikė Seimo narių kreipimaisis, pateiktais įgyvendinant jų, kaip Seimo narių, konstitucinę paklausimo teisę, įtvirtintą Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 213–216 straipsniuose.

Teismas, sistemiškai įvertinęs Seimo narių statuso ir veiklos ypatumus, su jų paklausimo teisės įgyvendinimu susijusį teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo statute, konstatavo, kad tarp Seimo narių ir Ministerijos kilęs ginčas laikytinas ginču, kilusiu įgyvendinant specialią Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo statute įtvirtintą procedūrą – Seimo nario paklausimo teisę, kuriai taikoma speciali Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatyta tokių paklausimų nagrinėjimo tvarka. Ministerijos pateiktą atsakymą teismas laikė atsakymu, pateiktu išnagrinėjus Seimo narių paklausimą. Teismas pažymėjo, kad šis paklausimas toliau turėjo būti nagrinėjamas Seimo posėdyje Lietuvos Respublikos Seimo statuto 216 straipsnyje nustatyta tvarka, jei paklausimo procedūra būtų tęsta. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 216 straipsnio 8 dalimi ir pažymėjo, kad rezoliucijos, kurioje Seimas įvertina atsakymą, projekto pateikimas Seimui svarstyti yra ta pasekmė, kuri galima, jeigu paklausimo teikėjų netenkina atsakymas į paklausimą.

Teismas nustatė, kad Seimo narys D. K. 2014 m. birželio 5 d. pateikė rašytinį klausimą Ministrui Pirmininkui dėl Vyriausybės pozicijų Stokholmo arbitraže susilpninimo bei informacijos apie derybų su „Gazpromu“ rezultatus slėpimo. Seimo narių grupė 2014 m. birželio 9 d. pateikė prašymą Seimo sekretoriatui iškviesti į 2014 m. birželio 10 d. Seimo plenarinį posėdį Ministrą Pirmininką ir pateikti jam prašyme nurodytus klausimus. Seimo opozicijos lyderis A. K. 2014 m. birželio 13 d. po 2014 m. birželio 12 d. Seimo plenarinio posėdžio Ministrui Pirmininkui pateikė prašymą pateikti rašte nurodytą informaciją. Šie dokumentai, teismo vertinimu, patvirtina, kad Seimo nariai D. K. ir A. K. po skundo padavimo teismui naudojosi paklausimo teise, siekdami išsiaiškinti iš esmės analogiškus klausimus ir gauti prašomą informaciją.

Teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Seimo statute įtvirtinta paklausimo procedūra nelaikytina administracine procedūra, kuri reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje. Seimo narių paklausimo teisės įgyvendinimo stadijoje kilęs Seimo narių (paklausimo teikėjų) ir subjekto, kuriam buvo pateiktas paklausimas, ginčas nelaikytinas administraciniu ginču, kilusiu dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas, įvertinęs ABTĮ nuostatas, kurios reglamentuoja administracinio teismo kompetenciją, ir faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad teisinis santykis, iš kurio kilo šis ginčas, nėra administracinio teisinio pobūdžio ir nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka. Teismas bylos dalį, kurioje prašoma panaikinti ginčijamą Ministerijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (31-01)-3-3539 „Dėl dokumentų kopijų pateikimo“ ir įpareigoti Ministeriją pateikti pareiškėjams Lietuvos Respublikos vardu Bendrovei pateiktų dokumentų kopijas, Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 13 d. gautų Bendrovės pasiūlymų kopijas, 2013 m. rugsėjo 6 d. įvykusio Ministro Pirmininko susitikimo su Bendrovės vadovu A. M. atmintinės kopiją, nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėjai Seimo nariai A. K. ir D. K. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad jų paklausimas Vyriausybės kanceliarijoje ir Ministerijoje nebuvo nagrinėjamas Seimo statuto 34 skirsnyje nustatyta tvarka, t. y. Seimo narių klausimas atsakovams buvo išsiųstas tiesiogiai, ne per Seimo posėdžių sekretoriatą, pareiškėjų klausimas ir skundžiamas atsakovo sprendimas nebuvo nagrinėjamas plenariniame Seimo posėdyje. Pareiškėjai pažymi, kad po skundo padavimo pateikti atsakovo atsakymai patvirtina, jog atsakovai vengia pateikti Seimo nariams jų prašomą informaciją. Pareiškėjai remiasi Seimo statuto 9 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir daro išvadą, kad Seimo narys turi teisę kreiptis į kitas institucijas dėl informacijos, būtinos jo funkcijų vykdymui, pateikimo. Pareiškėjų teigimu, ginčai dėl tokios teisės įgyvendinimo laikytini administraciniais ginčais, kurie nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjai pabrėžia, kad viena iš Seimo nario funkcijų yra parlamentinė valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos kontrolė, o esminė parlamentinės kontrolės sąlyga – Seimo nario pareigoms vykdyti būtinos informacijos gavimas. Pareiškėjų manymu, šioje byloje skundžiamu atsakovo sprendimu informacijos gavimo sąlyga yra paneigiama, skundžiamu Ministerijos sprendimu ir neteisėtu atsakovų neveikimu ribojama Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Seimo nario teisė, pažeidžiamas Seimo nario laisvo mandato principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties, kuria teismas nutraukė bylą pagal pareiškėjų Seimo narių A. K. ir D. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų Seimo narių A. K. ir D. K. skundą dėl Ministerijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (31-01)-3-3539 panaikinimo ir įpareigojimo Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką ir Ministeriją pateikti pareiškėjams Lietuvos Respublikos vardu Bendrovei pateiktų dokumentų kopijas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 13 d. gautų Bendrovės pasiūlymų kopijas, 2013 m. rugsėjo 6 d. įvykusio Ministro Pirmininko susitikimo su Bendrovės vadovu A. M. atmintinės kopiją, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis numato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad priėmus nagrinėti pareiškėjų skundo reikalavimą įpareigoti Ministrą Pirmininką atlikti prašomus veiksmus būtų tiriama Ministro Pirmininko veikla, kurios tyrimas pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Ministrą Pirmininką pateikti jiems Lietuvos Respublikos vardu Bendrovei pateiktų dokumentų kopijas, Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 13 d. gautų Bendrovės pasiūlymų kopijas, 2013 m. rugsėjo 6 d. įvykusio Ministro Pirmininko susitikimo su Bendrovės vadovu A. M. atmintinės kopiją nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Seimo nario teisė pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo narys, vadovaudamasis Seimo statuto 9 straipsnio 11 punktu, turi teisę kreiptis su paklausimais į valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems klausimų, o Statuto 12 straipsnio 4 dalis suponuoja jų pareigą išnagrinėti Seimo nario paklausimą ir jam atsakyti nustatytais terminais.

Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė reikalavimus, adresuotus atsakovui Ministerijai, prašydami panaikinti šios institucijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (31-01)-3-3539 ir įpareigoti Ministeriją atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus. Pareiškėjai pabrėžia, kad jie, kaip Seimo nariai, turi teisę gauti būtiną informaciją jų konstitucinėms pareigoms atlikti.

Ministerija pareiškėjų skundžiamu 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (31-01)-3-3539 (b. l. 15), be kita ko, atsakė į pareiškėjų 2013 m. rugsėjo 11 d. raštą (b. l. 12), kuriuo prašoma pateikti Lietuvos Respublikos vardu Bendrovei pateiktų dokumentų kopijas, ir Seimo nario A. K. 2013 m. rugsėjo 16 d. raštą Nr. 136-S-125 (b. l. 14), kuriuo prašoma supažindinti su Vyriausybei pateiktais Bendrovės pasiūlymais, nurodydama, kad Ministro Pirmininko 2013 m. balandžio 17 d. potvarkiu Nr. 139 sudaryta darbo grupė veda derybas su Bendrovės atstovais, derybos nėra pabaigtos, todėl pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 6 dalį pareiškėjų prašomą informaciją atsisakyta pateikti.

Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui 2014 m. liepos 22 d. pateiktame prašyme nurodė, kad dar keletą kartų kreipėsi į atsakovus dėl informacijos apie derybų eigą pateikimo, tačiau atsakovai atsisakė minėtą informaciją pateikti. Tokį atsakovų neveikimą pareiškėjai vertino kaip neteisėtą trukdymą Seimo nariams atlikti jų konstitucinę pareigą – vykdyti parlamentinę Vyriausybės priežiūrą. Kaip matyti iš prie šio pareiškėjų prašymo pridėtų dokumentų, Seimo narys D. K. 2014 m. birželio 5 d. rašytiniu klausimu kreipėsi į Ministrą Pirmininką (b. l. 99-100), pareiškėjai, kartu su grupe kitų Seimo narių, vadovaudamiesi Seimo statuto 208 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta 10 Seimo narių teise prieš posėdį įteikti Posėdžių sekretoriatui raštišką klausimą Vyriausybės nariui dėl ypač svarbios problemos su reikalavimu, kad į jį būtų atsakyta to paties posėdžio metu, 2014 m. birželio 9 d. raštu Nr. 136-S-163 (b. l. 101-102) kreipėsi į Seimo posėdžių sekretoriatą, Seimo narys A. K. 2014 m. birželio 13 d. raštu (b. l. 103-104) kreipėsi į Ministrą Pirmininką. Šie byloje esantys dokumentai, taip pat Ministro Pirmininko 2014 m. birželio 20 d. rašto Nr. 17-2278, 2014 m. birželio 25 d. rašto Nr. 17-2307 (b. l. 105-107; 108-109) pobūdis rodo, kad pareiškėjai dėl iš esmės tapačių klausimų, dėl kurių ginčas keliamas šioje administracinėje byloje, kreipėsi į Ministrą Pirmininką, naudodamiesi Seimo statute įtvirtintomis Seimo nario teisėmis.

Apeliantų teiginiai dėl galimai netinkamo Seimo nario teisių procedūrinio įgyvendinimo, t. y., kad pareiškėjų paklausimas Vyriausybės kanceliarijoje ir Energetikos ministerijoje nebuvo nagrinėjamas Seimo statuto 34 skirsnyje nustatyta tvarka – klausimas atsakovams nebuvo išsiųstas Seimo posėdžių sekretoriatui, atsakovo atsakymas nebuvo nagrinėjamas plenariniame Seimo posėdyje, savarankiškai nesudaro pagrindo laikyti tokius paklausimus išeinančius iš Seimo statutu reglamentuojamų Seimo nario teisių ir jų įgyvendinimo tvarkos ribų. Be to, kaip matyti iš vėlesnių pareiškėjų veiksmų, Ministro Pirmininko atsakymų, Seimo statute įtvirtintas Seimo nario teises pareiškėjai siekė įgyvendinti pagal Seimo statute nustatytą procedūrą. Tokį pareiškėjų siekį patvirtina ir Seimo nario A. K. 2014 m. liepos 1 d. raštas Nr. 136-S-166 Seimo Pirmininkei, kuriame akcentuojama, kad į atsakovus buvo kreipiamasi naudojantis Seimo statute apibrėžta Seimo nario teise, siekiant įgyvendinti konstitucinę pareigą vykdyti efektyvią parlamentinę vykdomosios valdžios priežiūrą. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų keliamas ginčas kilo įgyvendinant specialią Konstitucijoje ir Seimo statute įtvirtintą procedūrą, kuriai taikoma speciali Seimo statute nustatyta tvarka, ginčas nepatenka į Viešojo administravimo įstatymo reglamentavimo sritį ir nelaikytinas administraciniu ginču, kilusiu dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka. Seimo narių ir vykdomosios valdžios atstovų ginčai spręstini parlamentinės kontrolės procedūromis, numatytomis Konstitucijos 61 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Seimo statute. Pažymėtina, kad apeliantai, tvirtindami, jog jų teisių įgyvendinimo gynyba patenka į viešojo administravimo sritį ir kilęs ginčas nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, apsiriboja tik deklaratyvių teiginių dėstymu bei nepateikia pakankamų argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą nutraukti administracinę bylą. Tenkinti pareiškėjų atskirąjį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Seimo narių A. K. ir D. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas