A-502-1928-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1928/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02425-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendras turtas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendras turtas“ skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Š. individualiai įmonei „Aulė“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bendras turtas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Statybos užbaigimo komisijos, sudarytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 29 d. potvarkiu Nr. P3-922, 2013 m. gegužės 6 d. statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-00-130506-00218 (toliau – ir Aktas) dėl pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini).

Skunde (I t., b. l. 1–7, 29–30) pareiškėjas paaiškino, kad valdo pastatą-parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso visos pastate esančios prekybos patalpos. 2013 m. birželio 27 d. susitikimo su A. Š. individualios įmonės „Aulė“ (toliau – ir Įmonė) atstovu A. Š. metu sužinojo, kad Įmonės vardu buvo įregistruoti du nauji pastatai: prekybos centras su ofisais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir prekybos centras su ofisais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenimis, pastatų statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1998 m., tačiau aktas išduotas tik 2013 m. gegužės 6 d., tai yra praėjus 15 metų nuo statybos pradžios ir užbaigimo.

Pareiškėjo įsitikinimu, Aktas išduotas neteisėtai, nesant galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Pastatai pastatyti ant valstybinės žemės, kurioje nėra suformuoto žemės sklypo statybai. Tokiu būdu, pastatai buvo pastatyti pažeidžiant imperatyvias statybos teisės normas. Įmonės pastatams be teisinio pagrindo suteiktas pareiškėjo naudojamo žemės sklypo adresas. Pastatai neatitinka teisės aktuose įtvirtintų esminių statinio reikalavimų, eksploatuojamų objektų gaisrinės saugos reikalavimų, pastatyti nesilaikant teisės aktų nustatytų minimalių atstumų iki gretimo sklypo ribos, eksploatuojami nesilaikant higienos reikalavimų, todėl kelia realią grėsmę pareiškėjo turtui, pastato nuomininkų bei lankytojų saugumui.

Įmonė neturėjo ir neturi teisės būti statytoju, kadangi pastatė pastatus laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nebuvo suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas statybai. Statybos užbaigimo aktas išduotas nesant galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Statiniai pastatyti nesilaikant minimalių atstumų iki pareiškėjo valdomo žemės sklypo ribos, neatitinka esminių statinio reikalavimų. Išduodant Aktą buvo pažeisti imperatyvūs Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimai.

Net ir tuo atveju, jei Įmonė 1998 metais statė pastatus turėdama jų statybą leidžiantį dokumentą, tai 2013 m. gegužės 6 d. tokio statybą leidžiančio dokumento galiojimo terminas jau buvo pasibaigęs, o statinio projektas neatitiko per 15 metų pasikeitusių normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimų. Pažymėjo, jog pastatų teritorija nėra nuolat valoma, gamybos atliekos, šiukšlės neišgabenamos į specialiai tam paruoštas vietas. Privažiavimo keliai ir priėjimai prie pastatų, gaisrinių kopėčių, gaisrinio inventoriaus nelaisvi, netvarkingi.

Tamsiu paros metu neapšviesti. Teritorijoje nėra išdėstytų pirminių gaisro gesinimo priemonių. Tuo iš esmės pažeidžiami teritorijų priežiūrai keliami gaisrinės saugos bendrieji reikalavimai. Pastatų evakuacijos keliai ir išėjimai užkrauti ir nepritaikyti žmonėms evakuoti. Rūsiuose laikomos degios medžiagos, neišvalytos šiukšlės. Neatskirtos, specialiais ženklais nepažymėtos ir tinkamai neįrengtos rūkymui skirtos vietos, koridoriuose, laiptinėse ir ant durų evakuaciniuose išėjimuose nėra evakuacijos kryptį nurodančių ženklų.

Patalpose taip pat nėra pirminių gaisro gesinimo priemonių, todėl ginčo atveju turėjo būti surašytas savavališkos statybos aktas vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsniu.

Atsakovas Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (I t., b. l. 100–104) paaiškino, kad Įmonė 2011 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą išduoti statybos užbaigimo aktą pastatams – prekybos centrui su ofisais (4E2/p) bei prekybos centrui su ofisais (3E5/p), pastatytiems pagal 1998 m. vasario 11 d. leidimą Nr. P1/98-04 (toliau – ir Leidimas). Statybos užbaigimo komisija (toliau – ir Komisija), vadovaudamasi Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. balandžio 29 d. surašė Aktą. Šioje procedūroje dalyvavo 7 asmenų komisija, kurią sudarė atstovai iš įvairių institucijų.

Jiems buvo suteikta prieiga prie visos su prašymu pateiktos dokumentacijos. Pareiškėjas skunde teismui išdėsto argumentus, kuriais siekia įrodyti, jog Aktas buvo išduotas pažeidžiant imperatyvius teisės normų reikalavimus, tačiau nėra suprantama, kaip panaikinus Aktą, bus apgintos jos galimai pažeidžiamos teisės. Pareiškėjas teigia, kad statinių statyba atlikta dar 1998 m., t. y. nepasibaigus Leidimo terminui, per kurį turėjo būti pradėti statybos darbai. 15 metų statytojui nebuvo reiškiamų jokių pretenzijų dėl galimai pareiškėjo pažeidžiamų interesų esamais statiniais iki pat šios dienos.

Atsakovui nesuprantamas pareiškėjo teiginys, kad Įmonė neturėjo statytojo teisės. Taip pat Akto neteisėtumą pareiškėjas grindžia minimalaus teisės aktuose nustatyto atstumo iki žemės sklypo pažeidimu, jokiais įrodymais nepagrįsdamas, jog Įmonei nuosavybės teise priklausantys statiniai pastatyti mažesniu nei 3 metrai atstumu nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Žemės sklypas). Minėti statiniai pastatyti dar 1998 m., todėl pagal kartu su skundu pateikiamo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis – žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius kadastro duomenų nustatymo data tik 2012 m. gegužės 7 d.

Vertinant Akto teisėtumą ir pagrįstumą minėtas pareiškėjo argumentas nenagrinėtinas, nes Žemės sklypas suformuotas tik 2012 m. gegužės 7 d. jau esamais atstumais nuo 14 metų pastatytų statinių. Įstatymų leidėjas Statybos užbaigimo komisijai yra suteikęs diskrecijos teisę spręsti, ar konkretūs nukrypimai nuo bendrųjų rodiklių yra esminiai, todėl kiekvienas Komisijos narys pagal kompetenciją vertina statinio atitiktį statinio projektui ir aktas pasirašomas Komisijos nariams bendru sutarimu nusprendus, kad faktinių statinio rodiklių nukrypimai nuo statinio projekte nurodytų bendrųjų statinio rodiklių yra neesminiai.

Net ir pareiškėjo keliamu gaisrinės saugos neatitikimo klausimu Aktą pasirašė ir pastabų nepateikė Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkas. Atitinkamai minėto pobūdžio klausimai ir turėtų būti keliami Aktą pagal kompetenciją pasirašiusių institucijų atstovams. Be to, skundas paduotas asmens, neturinčio subjektinės teisės ginčyti Aktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Įmonė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti arba bylą nutraukti konstatavus, jog praleistas skundo padavimo terminas.

Atsiliepime (I t., b. l. 58–65) paaiškino, jog Įmonei žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo suteiktas ir jos valdomas teisėtai nuo 1991 m., todėl 1998 m. ji pastatė pastatus turėdama teisę būti statytoja. Statyba baigta galiojant 1998 m. vasario 11 d. išduotam statybos leidimui Nr. 97/98-09, o statybos užbaigimo procedūras galima vykdyti ir pasibaigus statybą leidžiančio dokumento (statybos leidimo) galiojimo laikui. Pareiškėjo skunde reiškiami reikalavimai suformuoti dirbtinai, siekiant kitų, nei skunde atskleista, ketinimų ir tikslų – nuosavybės teise įgyti trečiojo asmens turtą bei praplėsti valdomą teritoriją.

Pagal Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos nurodymą „Dėl objekto priešgaisrinės būklės pagerinimo“, pastatai atitinka Reglamente (ES) Nr. 305/2011 bei kituose teisės aktuose nustatytus gaisrinės saugos reikalavimus. Įmonė pažymėjo, kad Aktas priimtas 2013 m. gegužės 6 d., o skundas paduotas tik 2013 m. liepos 9 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo akto priėmimo. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, t. y. pagal viešame registre esančius duomenis, įrašas apie aktą matomas jau nuo 2013 m. gegužės 15 d.

Atsižvelgiant į tai, jog viešajame registre esanti informacija yra vieša, terminas skundui paduoti turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo šio akto paskelbimo viešajame registre momento, t. y. nuo 2013 m. gegužės 15 d. Būtent nuo tos dienos pareiškėjas galėjo ir turėjo objektyvias galimybes sužinoti apie šį Aktą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pastatai pastatyti laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nebuvo suformuotas žemės sklypas jų statybai ir kuris nebuvo teisėtai suteiktas Įmonei. Pagal Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 28 d. potvarkį Nr. 2025 V „Dėl žemės sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo skirtas apie 0,6 ha papildomas sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vaisių-daržovių parduotuvei, stiklo taros supirktuvei ir transformatorinei projektuoti ir statyti, paimant minėtą sklypą ir valstybinei įmonei „Kapitalinė statyba“ skirto sklypo.

Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1993 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 6-11-31 „Dėl leidimo projektuoti komercinį pastatą su ofisais“ leido trečiajam asmeniui turimame 0,6 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) projektuoti komercinį pastatą su ofisais. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkiu Nr. 391 V leista Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 28 d. potvarkiu Nr. 2025 V skirtame sklype (duomenys neskelbtini) vietoje numatytų vaisių-daržovių parduotuvės ir stiklo taros supirktuvės projektuoti ir statyti platesnio profilio prekybinių, gyventojų aptarnavimo ir buitinių paslaugų kompleksą.

Be to, tuo pačiu potvarkiu buvo nustatyta, kad trečiojo asmens prekybinių, gyventojų aptarnavimo ir buitinių paslaugų komplekso (duomenys neskelbtini)

žemės sklypas yra 7 289,40 m2, kurio ribos pažymėtos miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1–6. 1996 m. sausio 18 d. pažyma patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros ir statybos skyrius, remdamasis Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkiu Nr. 391 V, gyventojų aptarnavimo ir buitinių paslaugų kompleksui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatė 7 289 m2 žemės sklypą. Taigi žemės sklypas, ant kurio stovi Įmonei nuosavybės teise priklausantys pastatai, yra teisėtai suteiktas, valdomas ir naudojamas nuo 1991 m. Pastatų statyba baigta galiojant 1998 m. vasario 11 d. išduotam statybos leidimui Nr. 97/98-09, o statybos užbaigimo procedūras galima vykdyti ir pasibaigus statybą leidžiančio dokumento galiojimo laikui. Statybos leidimas reikalingas statybos darbams vykdyti, o statybos užbaigimo procedūras galima vykdyti ir pasibaigus statybą leidžiančio dokumento galiojimo laikui, jeigu užbaigti visi statybos darbai. Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros ir statybos skyriaus 1996 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 4-V „Dėl sklypo ribų ir dydžio nustatymo“ buvo patikslintas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 391 V antras punktas, nustatant, kad (duomenys neskelbtini) sklypas yra 7 289 m2 dydžio. Pareiškėjo argumentas, kad vietoj Akto turėjo būti surašytas savavališkos statybos aktas, yra nepagrįstas, kadangi statyba buvo pradėta bei vykdoma teisėtai, nepažeidžiant esminių statinio projekto sprendinių, ir baigta galiojant statybą leidžiančiam dokumentui. Pareiškėjo sutikimas pastatams statyti nebuvo ir nėra būtinas. Statybos metu prekybos patalpos šalia pastatų UAB „Bendras turtas“ nepriklausė. Jam nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) priklauso negyvenamoji patalpa – prekybos patalpos. Nurodytas prekybos patalpas 1994 m. pastatė ir iki 1997 m. nuosavybės teise valdė Įmonė. Pareiškėjas nuosavybės teisę į nurodytas prekybos patalpas įgijo tik 2005 m. gegužės 31 d.

Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras), Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepimuose prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra (III t., b. l. 2–3, 7–9, 18–19).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau – ir Valdyba) nesutiko su pareiškėjo skundu.

Atsiliepime (III t., b. l. 4–6) paaiškino, kad 2013 m. buvo atliktas pastato planinis ir operatyvinis patikrinimai. Nustačius Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimus, surašytas nurodymas pagerinti objekto priešgaisrinę būklę, Įmonės savininkas patrauktas administracinėn atsakomybėn. Nustatyti pažeidimai buvo pašalinti. Valdyba pažymėjo, kad pasirašant statybos užbaigimo aktą pastato neatitikimų gaisrinės saugos reikalavimams nenustatyta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Bendras turtas“ skundą atmetė (III t., b. l. 168–178).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie ginčijamo akto priėmimą sužinojo ne anksčiau kaip 2013 m. birželio 27 d., o skundą pateikė 2013 m. liepos 9 d., t. y. nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Vienu iš skundo motyvų pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su statybų neteisėtumu ta prasme, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“) 3 priedo 1.1 punkte nustatyti atstumai, taip pat ginčo pastatų neatitikties esminiams statinio, t. y. gaisrinės saugos, reikalavimams (Statybos įstatymo 4 str. 1 d. 2 p.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gretimame žemės sklype esančiame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjas nuosavybės teisėmis valdo visas šiame pastate esančias patalpas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas, ginčydamas pastatų atitiktį gaisrinės saugos reikalavimams, taip pat skundą grįsdamas norminiuose teisės aktuose nustatytų minimalių atstumų tarp pastatų reikalavimų pažeidimu, turi materialinį teisinį suinteresuotumą Akto panaikinimu. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą, visą Lietuvos Respublikos valstybinę žemę (išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams) patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Tarp žemės valdytojo ir Įmonės nėra ginčo dėl žemės sklypo suteikimo (nesuteikimo) pastatų statybai. Todėl pareiškėjo skundo motyvai, kuriais grindžiamas statybų neteisėtumas tuo aspektu, jog ginčo statiniams teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo suteiktas žemės sklypas, o taip pat jog dėl to negalėjo būti išduotas leidimas statybai, niekaip nesusiję su pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, todėl nėra teisiškai reikšmingi.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog pastatai pastatyti mažesniu negu 3 metrų atstumu nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių tas aplinkybes, kad faktinė ginčo statinių statyba buvo baigta dar 1998 metais. Pareiškėjas nuosavybės teises į patalpas, esančias žemės sklype(duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgijo tik 2005 m. gegužės 31 d., šio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastriniai matavimai atlikti 2012 m. gegužės 7 d.

Atsižvelgus į tai pripažinta, kad Žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti jau esamais atstumais nuo Įmonės pastatytų ginčo statinių, pareiškėjas nuosavybės teises į patalpas, su kurių naudojimo pažeidimu siejamas ginčo reikalavimas, įgijo pasibaigus statyboms, o ginčas dėl norminiuose teisės aktuose nustatytų minimalių atstumų reikalavimų pažeidimo yra keliamas praėjus 15 metų nuo faktinės statybų užbaigimo pradžios. Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažinta, kad pareiškėjas 2005 m. gegužės 31 d. įsigydamas nuosavybės teises į prekybos patalpas, akceptavo šių patalpų tiek faktinę, tiek teisinę padėtį, todėl ginčą dėl gretimai esančių ginčo pastatų statybos teisėtumo kelia nepagrįstai.

Statybos įstatyme nėra reglamentuojami senaties terminai neteisėtų ar pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus vykdomų statybų atveju. Tačiau teisinių santykių stabilumo reikalavimas, taip pat išplaukiantis iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, reikalauja, kad asmens teisinė padėtis negali būti neapibrėžta nepagrįstai ilgą laiką. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Ginčo atveju yra aktualus Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 25 dalies reguliavimas. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte pažymėta, kad tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – statybas leidžiančiu dokumentu yra šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. Minėto straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų nebuvo pateikta pretenzijų statytojui arba statinio savininkui.

Byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad pretenzijos dėl normatyviniais teisės aktais nustatytų atstumų pažeidimų iki šioje byloje nagrinėjamo skundo pateikimo nebuvo reiškiamos. Remiantis aptartais motyvais pripažintina, kad UAB „Bendras turtas“, ginčydama Aktą, iš esmės kelia ginčą ir dėl norminiuose teisės aktuose nurodytų atstumų tarp pastatų pažeidimo, tačiau vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi šios pareiškėjo teisės negali būti ginamos. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užbaigus naujo statinio statybą, statinio rekonstravimą, atnaujinus (modernizavus) daugiabutį namą ar negyvenamosios paskirties pastatą, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka surašomas statybos užbaigimo aktas.

Statybos užbaigimo akto surašymo procedūros yra nustatytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir Reglamentas), kurio 8.2 punkte nustatyta, kad statybos užbaigimo aktas – šiame Reglamente nustatyta tvarka sudarytos statybos užbaigimo komisijos surašytas dokumentas, patvirtinantis, kad statinys pastatytas, rekonstruotas ar daugiabutis namas ar visuomeninės paskirties pastatas atnaujintas (modernizuotas) pagal statinio projekto sprendinius.

Pagal Reglamento 12 punktą, norėdamas gauti statybos užbaigimo aktą, statytojas padaliniui, esančiam apskrities, kurioje yra statinys, teritorijoje, pateikia prašymą. Reglamento 2 priede nurodoma, kad kartu su prašymu turi būti privalomai pateikiama kompiuterinė laikmena su statinio projekto įrašu. Priedo išnašoje pažymima, kad pateikiama statinio projekto, kurio antraštiniame lape, kiekviename statinio projekto brėžinyje, techninėse specifikacijose yra žyma, kurią sudaro žodžiai „Taip pastatyta“, statinio statybos vadovo ir statinio statybos techninio prižiūrėtojo vardai ir pavardės bei parašai, kompiuterinė laikmena arba statinio projekto, patvirtinto statinio statybos vadovo, statinio statybos techninio prižiūrėtojo elektroniniais parašais, kompiuterinė laikmena arba statinio projekto be žymų ar elektroninių parašų kompiuterinė laikmena, pridedant pažymą apie statinio atitiktį projektui.

Kompiuterinė laikmena formuojama pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 punkte nurodytus reikalavimus. Reglamento 21 punkte nustatyta, kad kiti su prašymu neprivalomi pateikti Reglamento 3 priede nurodyti dokumentai pateikiami Komisijai jos darbo metu. Iš Akto matyti, kad kartu su statinių projektu buvo pateikta 2012 m. lapkričio 13 d. pažyma apie statinio atitiktį projektui. Remiantis tuo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundo motyvai, jog kartu su prašymu išduoti statybos užbaigimo aktą nebuvo pateiktas statinio projektas, taip pat kiti pareiškėjos teismui pateiktame ekspertizės akte nurodyti dokumentai, yra nepagrįsti.

Be to, ekspertizės akte yra išreiškiama tik nuomonė ginčo klausimais, o jame nurodyti kiti netikslumai (nenurodyti kadastriniai sklypo duomenys), nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų (pastatų atstumų iki sklypo ribos, gaisrinės saugos reikalavimų) pažeidimu.

Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2013 m. kovo 28 d. A. Š. individualiai įmonei surašė nurodymus pašalinti pastato patalpose nustatytus neatitikimus bendriems saugos reikalavimams ir šie įpareigojimai buvo visiškai įvykdyti. Tai, jog buvo pašalinti pareiškėjo nurodyti galimi priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimai, patvirtina ir Įmonės teismui pateikti įrodymai – antstolio I. G. 2013 m. spalio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. spalio 21 d. surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas. Taigi pareiškėjo skundo motyvai, jog pastatai neatitinka gaisrinės saugos reikalavimų, yra nepagrįsti.

III. Pareiškėjas UAB „Bendras turtas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Apeliacinis skundas (III t., b. l. 182–194) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Aktą, įteisinantį neteisėtus veiksmus ir pažeidžiantį ne tik pareiškėjo teisėtus interesus, bet ir viešųjų tikslų turinčias statybos teisės normas.

2. Teismas, nepaisydamas aplinkybės, jog pareiškėjas reiškė tik vieną materialinį teisinį reikalavimą, t. y. reikalavimą panaikinti Aktą, jo suinteresuotumą bylos baigtimi vertino ne skundo dalyko (reikalavimo panaikinti aktą), o atskirų skundo pagrindų (t. y. teisinių argumentų) atžvilgiu. Tokia pozicija neatitinka ne tik ABTĮ nuostatų, bet ir nuoseklios teismų praktikos.

3. Asmenys, ginčijantys statybos teisėtumą teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, yra atleidžiami nuo pareigos įrodyti, kokią konkrečią žalą jiems sukelia šie pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010).

Pareiškėjo, kuris yra teisėtas žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, naudotojas, interesai yra pažeidžiami pačiu neteisėto statybos užbaigimo akto priėmimu, kadangi šio individualaus akto pagrindu neteisėtai pastatytiems statiniams yra suteikiamas Žemės sklypo adresas, sudaroma galimybė juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir toliau eksploatuoti, nepaisant esminio akto neatitikimo imperatyvioms teisės normoms.

4. Pastatų statybai nėra suformuotas žemės sklypas, nėra ir nebuvo jokio teisinio pagrindo išduoti Įmonei statybą leidžiantį dokumentą ir statybos užbaigimo aktą, o tuo pagrindu – atsirasti Įmonės nuosavybės teisei į neteisėtai pastatytus Pastatus.

5. Teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad ginčo pastatai pastatyti be statybą leidžiančio dokumento, nes kadastrinių matavimų bylos data yra 1998 m. kovo 26 d., o statybą leidžiantis dokumentas išduotas 1998 m. vasario 11 d.

6. Inspekcija pažeidė statybos atitikimo projektui vertinimo ir statybos užbaigimo akto surašymo procedūras.

7. Teismas nesilaikė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti. Netinkamas ir nepilnas bylai svarbių faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas, be kita ko, pasireiškė atsisakymu skirti teismo ekspertizę, kurios metu būtų įvertinta, ar ginčo pastatai atitinka teisės aktų reikalavimus (įskaitant ir klausimą, ar pastatai pastatyti mažesniu negu 3 m atstumu nuo Žemės sklypo).

8. Pareiškėjui savo iniciatyva pateikus teismo ekspertės aktą, patvirtinantį esminius statybos užbaigimo akto neatitikimus teisės aktų reikalavimams, jis buvo prijungtas prie bylos medžiagos, tačiau iš esmės neįvertintas.

Atsakovas Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (IV t., b. l. 14–17).

Tretieji suinteresuoti asmenys Valdyba ir Įmonė atsiliepimuose prieštarauja pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinimui (IV t., b. l. 1–12).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje sprendžiama, ar Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo sudaryta Komisija pagrįstai ir teisėtai 2013 m. gegužės 6 d. surašė statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-00-130506-00218, patvirtinantį, kad prekybos centras su ofisais (4E2/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir prekybos centras su ofisais (3E5/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti pagal statinio projekto sprendinius.

Pažymėtina, jog statybos užbaigimo aktas laikytinas administraciniu aktu, kurį nustatyta tvarka gali teismui skųsti kiekvienas suinteresuotas subjektas, manantis, kad pažeistos jo teisės ar teisėti interesai (iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Statybos įstatymo 24 str. 6 d., šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 24 str. 7 d.). Kita vertus, aplinkybė, kad toks administracinis aktas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, tik sudaro procesines prielaidas bylai administraciniame teisme iškelti ir pati savaime nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Taigi vertindama pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą Akto panaikinimu, teisėjų kolegija konkrečiu atveju privalo išsiaiškinti, ar UAB „Bendras turtas“ turi gintiną subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą, ar Aktas šią subjektinę teisę ar įstatymų saugomų interesą pažeidžia.

Nustatyta, kad Akto galiojimą pareiškėjas ginčija keturiais aspektais: 1) Įmonė neturėjo teisės būti statytoju; 2) Aktas išduotas nesant galiojančio pastatų statybą leidžiančio dokumento; 3) pastatai pastatyti nesilaikant minimalių atstumų iki jo naudojamo žemės sklypo ribos; 4) pastatai neatitinka esminių (įskaitant priešgaisrinius) statinio reikalavimų.

Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas teisminės gynybos kreipėsi kaip parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atitinkamai valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. Įmonės pastatams (prekybos centrams su ofisais) gretimo žemės sklypo, naudotojas. Šie pagrindai, UAB „Bendras turtas“ nuomone, paneigia jos pareigą įrodinėti neigiamų padarinių, kilusių iš skunde įvardytų imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimo, atsiradimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų praktika bylose dėl normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatytų minimalių atstumų, taikomų statinių išdėstymui gretimų sklypų atžvilgiu, nesilaikymo, 2012 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012 konstatavo, kad tokių atstumų pažeidimas savaime kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas. Kitaip tariant, minėtų teisės aktų pagrindu atsiranda sklypo savininko teisė reikalauti, kad gretimame sklype statomas statinys būtų ne mažesniu atstumu nuo jo sklypo, nei teisės aktuose nustatytas atstumas. Ši teisė yra savarankiška ir gali būti ginama įstatymų nustatytais būdais. Jokių kitų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo pareiškėjai neturi įrodinėti. Vadinasi, pareiškėjui teigiant, kad gretimame sklype esantis statinys buvo pastatytas nesilaikant nustatyto atstumo, įrodinėjimo dalykas byloje yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių (kitų) neigiamų padarinių jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs aplinkybes, reikšmingas pareiškėjo inicijuotam ginčui teisingai išspręsti, nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso prekybos patalpos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios pastate, plane pažymėtame 1E2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis parduotuvės pastatas stovi žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio savininkas yra Lietuvos Respublika. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, valstybės nuosavybės teisė ar konkrečios nuosavybės teisės turinį sudarančios teisės į minėtą sklypą nėra perduota kitiems asmenims, tačiau ji suvaržyta administraciniu aktu – Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2012 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-1148 – nustatytais servitutais: kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas); servitutas – teisė tiesti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas); servitutas – teisė statinių savininkui naudotis žemės sklypu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas konstatuotina, jog faktas apie nustatytą servitutą į žemės sklypą, užimtą nekilnojamaisiais daiktais, kuris leidžia kitiems asmenims ten esančias parduotuvę ir transformatorinę eksploatuoti pagal paskirtį, nesudaro pagrindo pripažinti, kad UAB „Bendras turtas“ yra valstybinės žemės sklypo naudotoja, todėl ji nepagrįstai teisme kvestionuoja gretimo žemės sklypo savininko (naudotojo) teisę duoti sutikimą statytojui nukrypti nuo STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1 punkte nurodytų pastatų išdėstymo sklype atstumų. Kita vertus, nepaneigta, kad pareiškėjas nuosavybes teise valdo parduotuvę ar jos dalį, o tai lemia pareiškėjo teisę prašyti pašalinti pažeidimus, susijusius su gaisrinės saugos reikalavimų, nustatančių minimalius atstumus tarp gretimų pastatų, t. y. parduotuvės ir prekybos centrų su ofisais, nesilaikymo. Šiuo klausimu UAB „Bendras turtas“ paaiškino, kad Įmonė piktybiškai ignoruoja Bendrąsias priešgaisrinės saugos taisykles, patvirtintas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (toliau – ir Taisyklės), tuo keldama grėsmę jo turtui.

Vadovaujantis Taisyklių 1 punktu, Taisyklės įtvirtina bendruosius eksploatuojamų objektų, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formas, gaisrinės saugos reikalavimus, kurių privalo laikytis visi Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys asmenys. Taigi pagal taikymo sritį Taisyklės nėra statybos teisinius santykius reglamentuojantis norminis teisės aktas ir konkrečių statybos dalyvių pareigų nenustato. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad prašydamas panaikinti Aktą dėl tam tikrų Taisyklių pažeidimų trečiajam suinteresuotam asmeniui eksploatuojant ginčo prekybos centrus su ofisais, pareiškėjas pasirinko netinkamą savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynybos būdą, todėl šiuo motyvu jo skundas taip pat negali būti tenkinamas.

Be kita ko, nagrinėjamoje byloje UAB „Bendras turtas“ siekia įrodyti, kad Įmonė neturėjo teisės būti statytoju ir Aktas jai išduotas nesant galiojančio pastatų statybą leidžiančio dokumento, t. y. iš esmės teigia, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies prasmę, viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali pripažinti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą (pvz.: išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant materialinių teisinių prielaidų ginti pareiškėjo pažeistą subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą bei nenustačius, kad pareiškėjas yra tinkamas asmuo atstovauti viešąjį interesą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o UAB „Bendras turtas“ apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendras turtas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas