A-645-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-645-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00115-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Panevėžio tarnyba) 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0366, kuriuo atsisakyta teikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno tarnyba) 2014 m. sausio 14 d. rašto Nr. O-2-(1.5)-132 apskundimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Kauno tarnybos prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl skolos išieškojimo iš Kazachstano Respublikos Vyriausybės, remiantis Kazachstano Respublikos Reabilitacijos banko 1998 m. vasario 18 d. išvada Nr. 443. Tačiau Kauno tarnyba prašymą paliko nenagrinėtą, konstatavusi, kad pareiškėjo reikalavimai susiję su jo vykdyta ūkine komercine veikla, todėl antrinė teisinė pagalba negali būti skiriama. Nesutikdamas su Kauno tarnybos sprendimu, pareiškėjas 2014 m. sausio 23 d. kreipėsi į Panevėžio tarnybą, prašydamas peržiūrėti Kauno tarnybos 2014 m. sausio 14 d. raštą Nr. O-2-(1.5)-132. Panevėžio tarnyba pareiškėją informavo, kad jis turi pateikti prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu nustatytą ir patvirtintą prašymo formą bei metinę turto ir pajamų deklaraciją, nes jo pateiktas neįgaliojo pažymėjimas nesuteikia teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas, atsakydamas į šį Panevėžio tarnybos raštą, nurodė, kad tinkamos formos prašymą pateikė Kauno tarnybai, todėl kreipdamasis į Panevėžio tarnybą privalėjo pateikti tik paprastą prašymą bei nurodyti argumentus, o Panevėžio tarnyba turėjo išsireikalauti iš Kauno tarnybos pareiškėjo pateiktą tinkamos formos prašymą. Be to, teiginiui, jog jam neprivalu pateikti deklaraciją, pagrįsti, pateikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-114/2010, tačiau Panevėžio tarnyba neatsižvelgė į jo argumentus ir 2014 m. vasario 13 d. sprendimu atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo nuomone, Panevėžio tarnyba nepagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, kurių jis neprivalėjo teikti, priimdama šį sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, kurios jo atžvilgiu netaikytinos.

Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas pateikti ieškinį Kazachstano Respublikos Vyriausybei dėl 1 296 044,00 Lt žalos atlyginimo, Kauno tarnybai pateikė 2014 m. sausio 7 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. M. B. kreipėsi į Panevėžio tarnybą dėl Kauno tarnybos 2014 m. sausio 14 d. rašto Nr. O-2-(1.5)-132, kuriuo atsisakyta jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Panevėžio tarnyba 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (1.3)-SR1-275 pareiškėjui nurodė, kad jis turi pateikti tinkamos formos prašymą bei dokumentus, reikalingus teisinei pagalbai gauti. Kartu su šiuo raštu išsiuntė tinkamo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą blanką. Tačiau pareiškėjas prašomų dokumentų nepateikė. Atsakovas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad jam antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į jo gaunamas pajamas ir turtą, tačiau jis Panevėžio tarnybai nepateikė tinkamo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad tinkamos formos prašymo nepateikimas tarnyboms pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktą yra pakankama sąlyga atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prašymo Kauno tarnybai turinys buvo susijęs su ieškinio pateikimu Kazachstano Respublikos Vyriausybei dėl 1 296 044,00 Lt žalos atlyginimo, o ne su Kauno tarnybos 2014 m. sausio 14 d. rašto Nr. O-2-(1.5)-132 apskundimu. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktais ir pažymėjo, kad fizinis asmuo, kuris teikia prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, privalo bendradarbiauti su tokią pagalbą teikiančiomis institucijomis bei asmenimis.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu ir pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1747/2012 ir pažymėjo, kad net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (Įstatymo 11 str. 7 d.).

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, rėmėsi Įstatymo 9 straipsniu, nustatė, kad Panevėžio tarnyba atsisakymą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą grindė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, kuriame reglamentuojama, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Teismas nustatė, kad M. B. Panevėžio tarnybai 2014 m. sausio 23 d. pateikė prašymą, neatitinkantį reikalaujamos formos, todėl laikė, kad pareiškėjas nepateikė visų Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (nepateikė nustatytos formos prašymo).

Teismas rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad Panevėžio tarnyba 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (1.3) SR1-275 pareiškėjui nurodė, jog prašymas turi būti pateiktas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtinta prašymo forma, kurią reikia užpildyti, su šiuo raštu pareiškėjui išsiuntė ir prašymo formą, kurią jam reikėjo užpildyti ir pateikti Panevėžio tarnybai, tačiau jis formą atitinkančio prašymo Panevėžio tarnybai nepateikė, o 2014 m. vasario 10 d. prašyme tik išdėstė savo argumentus dėl reikalavimo pateikti deklaraciją.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad formą atitinkančio prašymo jis pateikti neprivalėjo, nes tokį prašymą jau buvo pateikęs Kauno tarnybai. Teismas nustatė, kad M. B. Kauno tarnybai pateikė 2014 m. sausio 7 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl skolos išieškojimo iš Kazachstano Respublikos Vyriausybės, o Panevėžio tarnybai pateikė savarankišką prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Kauno tarnybos sprendimo apskundimo, todėl, teismo vertinimu, privalėjo pateikti ir formą atitinkantį naują prašymą. Teismas pažymėjo, kad formoje reikalaujama pateikti nemažai duomenų, apibrėžiančių prašomos suteikti antrinės teisinės pagalbos ribas bei patvirtinančių besikreipiančio asmens teisę tokią pagalbą gauti, iš kurių atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba galėtų spręsti, ar antrinė teisinė pagalba besikreipiančiam asmeniui gali būti suteikiama ir ar ji teiktina būtent toje tarnyboje, taip pat formoje reikalaujama pareiškėjo parašu patvirtinti, kad teikiami duomenys yra išsamūs bei teisingi. Tokios formos pareiškimo pateikimą numato ir Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, todėl teismas konstatavo, kad Panevėžio tarnybai pareiškėjas privalėjo pateikti formą atitinkantį prašymą.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, Panevėžio tarnybai pareikalavus, nepateikė formą atitinkančio prašymo, t. y. per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, ir tai, teismo vertinimu, buvo pagrindas atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 7 d. 14 p.).

III. Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir įpareigoti Kauno tarnybą užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kreipdamasis į Kauno tarnybą 2014 m. sausio 7 d. pateikė prašymą skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1-4 punktai ir 7 dalies 1 punktas netaikomi antrinės teisinės pagalbos teikimui tarptautinėse teisminėse institucijose. Pareiškėjas pažymi, kad pateikė būtinus įrodymus: Neįgaliojo ir Invalidumo pažymėjimus, Kazachstano Respublikos Vyriausybės Reabilitacijos banko išvadą Nr. 443, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį. Pareiškėjo teigimu, iš jo nebuvo reikalaujama pateikti metinę turto ir pajamų deklaraciją, nes prašymas nesusijęs su reikalavimu skirti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, kad pareiškėjas privalėjo pristatyti prašymą bei turto ir pajamų deklaraciją už metus. Pareiškėjo manymu, tai prieštarauja Įstatymo 13 straipsniui. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnį, nes neužtikrino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. ir 2010 m. sausio 25 d. nutarčių vykdymo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Invalidumo pažymėjime nurodyta, jog jis yra pripažintas nedarbingu neterminuotam laikui, todėl teismų nutartys galioja neterminuotai. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nenagrinėjo jo reikalavimo skirti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 5 punktu, taip pat nevertino Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių, šalims nesutariant, kokie dokumentai turi būti pateikiami, norint gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Pareiškėjas manė, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba jam turi būti teikiama, kaip neįgaliam asmeniui, nereikalaujant iš jo jokių papildomų dokumentų. Atsakovas, kurio poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas, pabrėžė, kad M. B., net ir pakartotinai prašomas, nepateikė nustatytos formos prašymo valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti, todėl jam tokia pagalba ir nebuvo teikiama.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja savo pirminio skundo teismui argumentus, papildomai išsakydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką tais aspektais, kad jame nebuvo atsakyta į visus pareiškėjo argumentus bei pažeistas ABTĮ 14 straipsnis.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių normų reikalavimus įvykdė tinkamai. Teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė rašytinius įrodymus ir jais remdamasis motyvuotai, išsamiai ir aiškiai išdėstė savo išvadas, kurias pagrindė konkrečiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgė į ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Apelianto teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 14 straipsnio reikalavimus, nepagrįsti, nes šioje teisės normoje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas neprivalėjo Panevėžio tarnybai pateikti jo metinės turto ir pajamų deklaracijos ar kitokių dokumentų, įrodančių, kad jis patenka į asmenų, kurie gali pretenduoti į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ratą. Tokiu dokumentu laikomas pareiškėjui išduotas invalidumo, o vėliau ir neįgaliojo pažymėjimas, kaip ir buvo konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. ir 2010 m. sausio 25 d. nutartyse. Tačiau vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pagal savo sveikatos būklę turi teisę į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, savaime nesuponuoja to, kad tokia pagalba visais atvejais privalo būti teikiama. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai akcentavo, kad asmens teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti. Ji teikiama vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais ir tik nesant šiame įstatyme nustatytų atvejų, kai antrinę teisinę pagalbą gali arba turi būti atsisakoma suteikti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad tokia teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ją teikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi, įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, minėto straipsnio 7 dalies 14 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų.

Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus <...>. Taigi, kaip matyti iš nurodytų nuostatų, būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą. Nagrinėjamu atveju M. B. Teisingumo ministro įsakyme nustatytos formos prašymo Panevėžio tarnybai nepateikė, jo laisva forma surašytų ir pateiktų dokumentų bei juose užfiksuotų duomenų nepakako visapusiškai nustatyti, kokios konkrečios teisinės pagalbos ir kokiame teisme pareiškėjas pageidauja; ar nėra sąlygų ar aplinkybių, dėl kurių ši pagalba neturėtų būti teikiama, todėl atsakovas pagrįstai pripažino pareiškėją tinkamai nebendradarbiaujančiu su tarnyba subjektu ir atsisakė jam teikti teisinę pagalbą.

Šios išvados negali pakeisti ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas Teisingumo ministro įsakyme nustatytos formos prašymą buvo pateikęs Kauno tarnybai. Į atsakovą pareiškėjas kreipėsi atskirai, keldamas ne atstovavimo civilinėje byloje su Kazachstanu klausimą, o Kauno tarnybos veiksmų teisėtumo klausimą, todėl privalėjo pateikti ir atskirą Teisingumo ministro įsakyme nustatytos formos prašymą.

Apelianto minimi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1-4 punktai ir 7 dalies 1 punktas iš tikrųjų netaikomi antrinės teisinės pagalbos teikimui tarptautinėse teisminėse institucijose, tačiau nagrinėjamu atveju M. B. Panevėžio tarnybos prašė suteikti teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos teismuose, o ne tarptautiniuose teismuose.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas