A-525-267-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-267/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00044-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos (b. l. 2-3).

Skunde paaiškino, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) netenkina prašymų, susijusių su nuteistųjų laikymo sąlygomis ir neleidžia pareiškėjo artimiesiems jam (pareiškėjui) perduoti elektrinės pagalvės. Pareiškėjas nurodė, jog gydytojui leidus, asmuo turi teisę gauti ir naudotis medicininės paskirties prietaisais. Pareiškėjo nugaros trauma nustatyta 2008 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikose ir buvo paskirtas gydymas SMS juosmens srityje, todėl reikalinga elektrinė pagalvė.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 45-47) nurodė, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, aiškių ir pagrįstų patikrinamais duomenimis faktų, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, t. y. kas lėmė atitinkamos žalos atsiradimą. Atsakovas veikė tinkamai, nepažeisdamas jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Atkreipė dėmesį į tai, kad nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pažymėjo, kad jokiuose norminiuose teisės aktuose nenumatyta galimybė įrengti kondicionavimo sistemas pataisos namuose, gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu oro apytakos būdu, šiluma yra tiekiama centralizuotai, be to elektrinių šildymo prietaisų naudojimas gyvenamosiose patalpose yra draudžiamas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 pavirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytas nuteistiesiems leidžiamų naudotis įgytais ar perduotais daiktais sąrašas, kuriame elektrinės pagalvės turėjimas nėra leidžiamas. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas siekia jį kankinti, nes jam nustatyta stuburo išvarža, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui ši liga yra nustatyta, tokių įrodymų nepateikė nei pats pareiškėjas.

Kauno apygardos administracinis teismas akcentavo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjo nurodytos skunde aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 1 000 000 000 Lt.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64), kuriame nurodo, kad su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti.

Nurodo, kad 2013 m. birželio 7 d. Marijampolės pataisos namų kratos metu iš pareiškėjo buvo paimti dokumentai ir kiti daiktai, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 69-70) prašo 2013 m. birželio 20 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi faktai, jog 2013 m. birželio 7 d. kratos metu iš pareiškėjo buvo paimti dokumentai ir kiti daiktai, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas nurodytu metu pataisos namuose nebuvo, kadangi 2013 m. birželio 4 d. jis buvo konvojuotas į Kauno tardymo izoliatorių, visus asmeninius daiktus pasiėmė su savimi, pataisos namų daiktų saugojimo sandėlyje jokių asmeninių daiktų saugoti nebuvo palikęs.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas itin dažnai (jo skundai administraciniams teismams per kalendorinius metus sudaro daugiau kaip pusę visų pataisos įstaigos nuteistųjų skundų) rašo nepagrįstus skundus įstaigos administracijai, o vėliau ir administraciniams teismams (nei vieno jo skundo administraciniai teismai įsiteisėjusiu sprendimu nepripažino pagrįstu ir nepriteisė iš atsakovo žalos atlyginimo). Iš esmės visuose skunduose pareiškėjas nuolat tvirtina dėl atsakovo veiksmų patiriantis fizines, dvasines kančias, tačiau jokiais duomenimis to nepagrindžia. Reikalauja atlyginti neturtinę žalą sumomis (milijonas, milijardas litų ir pan.), kurios neturi jokio faktinio pagrindo ir neatitinka jokių protingumo ir proporcingumo kriterijų. Tokie pareiškėjo veiksmai sukelia administracinių kaštų poreikį (rengiant atsakymus į skundus, renkant duomenis, rengiant atsiliepimus į skundus, atstovaujant atsakovą teisme ir t. t.), tokiu būdu nepagrįstai eikvojamos mokesčių mokėtojų lėšos. Atsakovo manymu, tokiuose nuolatiniuose ir sisteminguose pareiškėjo veiksmuose gali būti piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise požymių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė Marijampolės pataisos namuose atlikdamas bausmę, atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), jog valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Kolegija nurodo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija nurodo, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, inter alia, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų atlyginta 100 000 0000 Lt neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis iš esmės patyrė dėl to, kad atsakovas siekia jį kankinti, atimdamas teisę gauti medicininės paskirties elektrinę pagalvę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 pavirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytas nuteistiesiems leidžiamų naudotis įgytais ar perduotais daiktais sąrašas, kuriame elektrinės pagalvės turėjimas nėra leidžiamas. Tai patvirtina ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų raštai pareiškėjui. Taigi konstatuotina, kad Marijampolės pataisos namų darbuotojai veikė pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pareiškėjo V. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Marijampolės pataisos namų, veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Marijampolės pataisos namuose jam turi būti leista naudotis elektrine pagalve, kad esamos sąlygos keltų pavojų jo sveikatai, ar kad būtų pažeidžiama pareiškėjo garbė, orumas, kad būtų nesilaikoma nustatytų bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant deliktinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245-6.249 str.), nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas