A-577-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-577-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00203-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

pareiškėjas G. K. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos iš atsakovu Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Panevėžio AVPK) pateikė 2013 m vasario 14 d. skundą, gautą ir užregistruotą 2013 m. vasario 15 d., reg. Nr. 285. Pareiškėjas prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Panevėžio AVPK areštinės darbuotojo A. Z. veiksmų 2013 m. vasario 14 d. nuo 8 val. 40 min. iki 8 val. 50 min. areštinėje, atidarius kameros Nr. 14 duris, nustatyti visų liudytojų, buvusių kamerose Nr. 11, 12, 13 ir laikino sulaikymo patalpose Nr. 1, 2, 3, 4, 5 vardus ir pavardes, prijungti prie tyrimo medžiagos visų kamerų filmuotas medžiagas. Prašė atleisti visus darbuotojus, kurie žemina pareigūno vardą, žmonių orumą ir garbę, daro nusikalstamas veikas, terorizuoja, baugina susidorojimu. Prašė jo atžvilgiu imtis apsaugos priemonių, nes areštinės darbuotojai jam grasina, siekia jį nužudyti.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas į jo 2013 m. vasario 14 d. skundą atsakė 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 50-S-3322, praėjus 40 dienų, pažeisdamas sprendimo priėmimo terminą. Rašte neišdėstė jo skundo turinio, neteisingai nurodė skundo datą, nenurodė, kada skundas gautas, nenurodė jo registracijos numerio, nepranešė, kad nebuvo atliekamas tarnybinis tyrimas, nenustatė liudytojų, neišsaugojo filmuotos medžiagos. Taip pat, priėmęs ir užregistravęs pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundą, neatsiuntė jam šio skundo kopijos, nors jis to prašė.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovui pateikė 2013 m. balandžio 18 d. prašymą reg. Nr. 587, kuriame prašė įteikti jam skundo, dėl kurio buvo priimtas 2013 m. balandžio 4 d. nutarimas „Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 50-A-00042-13“, kopiją, prašė duoti susipažinti su policijos darbuotojų A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P., D. Ž. tarnybiniais pranešimais, padaryti jų kopijas, pateikti informaciją, kokiam Panevėžio AVPK darbuotojui buvo perduotas nagrinėti jo skundas, dėl kurio buvo priimtas 2013 m. balandžio 4 d. nutarimas, pateikti registracijos šaknelės išdavimo laiką, pranešti tarnybinio patikrinimo, apie kurį rašoma 2013 m. balandžio 4 d. nutarime, medžiagos numerį, išvados datą, supažindinti su joje esančia informacija apie pareiškėją, pranešti, kada buvo įvykių registre užregistruota medžiaga Nr. 0113000163701, kas ją užregistravo. 2013 m. balandžio 18 d. prašymu reg. Nr. 588 prašė patraukti drausminėn atsakomybėn A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P..

Nurodė, kad Panevėžio apskrities policijos komisariato viršininkas, gavęs jo 2013 m. balandžio 18 d. skundus, reg. Nr. 587, Nr. 588, atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą pagal gautus skundus, juos nagrinėti, 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 50-S-4583, nurodė, kad G. K. skundžiasi dėl tų pačių dalykų, kaip ir 2013 m. vasario 14 d. skunde reg. 285. Pabrėžė, kad atsakovo atstovas šiame sprendime nenurodė jo skundų Nr. 587 ir Nr. 588 turinio, nenurodė priimto sprendimo apskundimo tvarkos. 2013 m. balandžio 26 d. atsakyme Nr. 50-17-S-81 nenurodė, ko pareiškėjas prašo. Pabrėžė, kad atsakovo atstovas, užregistravęs skundus Nr. 587 ir Nr. 588, neįteikė pareiškėjui skundų patvirtintų kopijų, nors skunduose jis prašė tai padaryti.

Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK viršininkas 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 50-S-4683 atsisakė tenkinti jo 2013 m. balandžio 29 d. prašymą Nr. 685.

Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK viršininkas atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą, spręsti klausimą dėl policijos darbuotojų A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P. patraukimo drausminėn atsakomybėn dėl jų tarnybinių pareigų neatlikimo, nepateikė informacijos, kodėl nebuvo perrašyta vaizdo medžiaga, daryta 2013 m. vasario 14 d. areštinės vaizdo kameromis, nors kai Panevėžio AVPK buvo gautas jo skundas, informacijos saugojimo laikas dar nebuvo pasibaigęs, nesprendė klausimo dėl jo saugumo, priimant teisės aktus, darant areštinėje garso įrašus, nepateikė 2013m. gegužės 14 d. prašymo Nr. 50-AP-207 kopijos.

Pareiškėjas nurodė, kad jam padaryta neturtinė žala ir dėl to, kad atsakovo atstovas 2013 m. birželio 13d. raštu Nr. 50-S-5895 atsisakė įteikti jam 2013 m. vasario 14 d. skundo Nr. 285 bei jo 2013 m. gegužės 16 d. skundo Nr. 782 kopijas, kurias jis prašė pateikti 2013 m. gegužės 16 d. skunde Nr. 782, savo rašte nenurodė pareiškėjo skundo motyvų.

Taip pat nurodė, kad atsakovo atstovas, 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 50-S-6153 atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. gegužės 17 d. skundą, atsisakė supažindinti jį su Lietuvos generalinio komisaro 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 ir Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklėmis, atsiųsti jų kopijas.

Teigė, kad atsakovo atstovas jo 2013 m. gegužės 15 d. prašymą, reg. Nr.788, persiuntė nagrinėti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorei, nors jis pagal priklausomybę ir kompetenciją turėjo būti nagrinėjamas, nenurodė, kokiu registracijos numeriu yra užregistruotas persiunčiamas prašymas. Atsakovo atstovas, gavęs ir užregistravęs 2013 m. gegužės 15 d. prašymą reg. Nr. 788, neįteikė pareiškėjui šio prašymo kopijos.

Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 13 atsakyme Nr. 50-S-5892 į jo 2013 m. gegužės 20 d. prašymą Nr. 813 nenurodė, kokių policijos pareigūnų pareigybių aprašymų jis prašė. Atsisakė jį supažindinti su Panevėžio AVPK vidaus tyrimo poskyrio, Imuniteto skyriaus Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus nuostatais. Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojas M Ambraziūnas 2013 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 50-S-5298 persiuntė pareiškėjo 2013 m. gegužės 20 prašymą prokuratūrai, tačiau nenurodė to prašymo registracijos numerio, neįteikė jam prašymo, kurį persiuntė prokuratūrai, kopijos, todėl jis nežino, koks jo prašymas buvo persiųstas į prokuratūrą.

Teigė, kad Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojas O. B. 2013 m. birželio 18 d. atsakyme Nr. 50-S-6043 į pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. prašymą Nr. 921, atsisakė pateikti informaciją apie tai, ar pareiškėjas 2013 m. vasario 14 d. pažeidė Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus vidaus tvarkos taisykles. Atsakovo atstovas, užregistravęs 2013 m. gegužės 18 d. prašymą Nr. 921, pareiškėjui neįteikė jo kopijos, nors jis prašė įteikti. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK darbuotojai jį filmuoja pasivaikščiojimo kiemeliuose metu ir tuo pažeidžia jo privatumą.

Pareiškėjas teigė, kad dėl Panevėžio AVPK darbuotojų neveikimo, nerūpestingumo, patyrė nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, buvo žeminamas, negalėjo tinkamai dalyvauti procese nagrinėjant administracines bylas, prarado pasitikėjimą valdžios institucijų darbuotojų sąžiningumu, pareigingumu. Tokiu būdu Panevėžio AVPK darbuotojai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir tuo pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo parengti atsakymai į visus jo pateiktus skundus ir suteikta informacija nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad neprivalėjo pateikti pareiškėjui dokumentų kopijų.

Paaiškino, kad tarp atsakovo atstovo veiksmų ir pareiškėjo neva patirtos neturtinės žalos nėra priežastinio ryšio, be to, pareiškėjas nepagrindė šio reikalavimo konkrečiais įrodymais.

Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl jo stebėjimo filmavimo kameromis, nurodė, kad jas įrengdamas vadovavosi Policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 484 patvirtintais „Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo ir priežiūros reikalavimais“.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nepaisant to, jog pareiškėjas neginčijo Panevėžio AVPK sprendimų, teismas, nagrinėdamas žalos atlyginimo klausimą, privalo tirti ir faktinį pagrindą, nepaisant to, kad jis nebuvo nuginčytas atskira tvarka.

Teismas pabrėžė, kad Panevėžio AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis bei Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356.

Teismas, įvertinęs visų pareiškėjo G. K. skundų, prašymų, adresuotų Panevėžio AVPK, turinį bei keliamus prašymus – reikalavimus, pažymėjo, kad jie iš esmės yra dėl informacijos apie 2013 m. vasario 14 d. įvykius Panevėžio AVPK areštinėje pateikimo. Teismas pabrėžė, kad visi pareiškėjo prašymai, skundai buvo išnagrinėti, į juos pareiškėjui buvo išsamiai atsakyta, suteikta informacija, kuria disponavo Panevėžio AVPK.

Taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas skundais, prašymais 2013 m. balandžio 18 d. reg. Nr. 587 ir Nr, 588, 2013 m. balandžio 29 d. reg. 685, 2013 m. balandžio 27 d., 2013 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK tuo pačiu klausimu, nenurodydamas naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, nepateikdamas papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, padarė išvadą, kad Panevėžio AVPK, atsisakydamas pakartotinai teikti informaciją, nepažeidė jokių teisės aktų, elgėsi pagal nustatytus reikalavimus.

Remdamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punktu nurodė, kad Panevėžio AVPK pagrįstai atsisakė suteikti informaciją pareiškėjo 2013 m. gegužės 20 d. prašymu reg. Nr. 813 ir 2013 m. gegužės 20 d. prašymu, kadangi jis nenurodė šios informacijos gavimo tikslo.

Taip pat nurodė, kad Panevėžio AVPK pareigūnai, neįteikę pareiškėjui gautų ir užregistruotų jo skundų ir prašymų kopijų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, kadangi tokia pareiga taikytinuose teisės aktuose nėra numatyta.

Dėl pareiškėjo argumento, jog neturtinė žala jam kilo ir dėl to, kad buvo filmuojamas vaizdo kameromis pasivaikščiojimo kiemeliuose metu ir tuo buvo pažeidžiamas jo privatumas, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK pagrįstai vadovavosi Policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 484 patvirtintais „Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo ir priežiūros reikalavimais.“

Remdamasis minėtų aplinkybių visuma nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjo skundžiamus atsakovo atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais ar sukėlusiais pareiškėjui jo nurodyto masto ir pobūdžio neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nuslėpė pareiškėjo parodymus ir tinkamai jų neįvertino. Pareiškėjas prašo perklausyti teismo posėdžio garso įrašą.

Pabrėžia, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėtų, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, sukeldamas pareiškėjui stresą, žemino jo orumą bei pažeidė jo teisėtus interesus, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti tenkinamas.

Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo visus pareiškėjo argumentus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad Panevėžio AVPK pareigūnai netinkamai išnagrinėjo jo prašymus, skundus, nesuteikė prašomos informacijos, neįteikė gautų jo skundų ir prašymų kopijų bei filmavo jį pasivaikščiojimo kiemeliuose metu, tokiu būdu pažeidžiant jo teisę į privatumą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje numatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, jog, be kita ko, jis buvo filmuojamas vaizdo kameromis pasivaikščiojimo kiemelyje metu ir tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į privatumą. Atsakovas filmavimo fakto neginčija, tačiau nurodo, kad filmavimo stebėjimo sistema yra būtina ir jos tikslas yra užtikrinti visuomenės saugumą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar pareiškėjas buvo filmuojamas teisėtai, nurodė, kad vaizdo stebėjimo sistemos įrengimą reglamentuoja Policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 484 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos ir vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo ir priežiūros reikalavimai. Daugiau jokių argumentų dėl pareiškėjo filmavimo fakto teisėtumo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas teisės aktas nepaskelbtas viešai, jo nėra ir bylos medžiagoje. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas minėtą teisės aktą, nepagrindė ir neišsiaiškino jo taikymo pagrindo, neargumentavo, kodėl ir kaip minėtas teisės aktas pagrindžia Panevėžio AVPK veiksmų teisėtumą. Todėl teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti, ar yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo filmavimo teisėtumo.

Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo aukštesnę galią turinčių teisės aktų, reguliuojančių kalinamų asmenų filmavimo bei vaizdo stebėjimo sąlygas.

Suėmimo vykdymo 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo.

Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti nuteistąjį, kurio laisvė apribota, be išankstinio jo sutikimo.

Pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti, ar, sprendžiant šį ginčą, taikytinos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, kurio tikslas ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, nuostatos. Šio įstatymo 16 straipsnis nustato, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

Taigi pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo filmavimo fakto Panevėžio AVPK areštinėje teisėtumo atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, t. y. visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo surinkti ir ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą

Kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys