A-756-204-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-204/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-00950-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija: 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. H. (J. H.),

pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo atstovei Rasetai Medutienei,

vertėjui Fedaee Ahmed Jawed,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. H. (J. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. H. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. 1. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-14 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. H.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (15/6-9)-12PR-14) dalį dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo; 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prieglobsčio prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu, nes jam buvo suteikta papildoma apsauga, bet ne pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Priimant šį sprendimą, neįvertintos visos aplinkybės. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog su šeima gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) name ir turėjo žemės, tačiau savo gyvenamojoje vietoje negalėjo pasilikti dėl etninių nesutarimų, dėl asmeninių šeimos priešų ir dėl pavojaus iš talibų. Kadangi buvo nužudytas jo dėdė, o jo broliui (duomenys neskelbtini) buvo grasinama, jis su šeima 1995 m. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) miestą ir ten išsinuomojo būstą. Kadangi (duomenys neskelbtini) gyveno nelegaliai, jautėsi nesaugus, buvo nuolat mušamas ir iš jo buvo reikalaujama pinigų. 2009 m. išvyko iš (duomenys neskelbtini). Trumpam atvykęs į (duomenys neskelbtini), susitvarkė dokumentus ir išvyko į Kazachstaną, o iš ten – į Rusijos Federaciją, kurioje gyveno trejus metus. Grįžti atgal į savo kilmės šalį jis negali, nes tada bus deportuotas į (duomenys neskelbtini), o ten – suimtas. Migracijos departamentui 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu jis pateikė papildomą paaiškinimą, kuriame nurodė svarbias aplinkybes, kurių nepaminėjo apklausos metu, t. y. kad jo kitas dėdė (mamos brolis) susitarė su šeimos priešais dėl laikinųjų paliaubų ir buvo verčiamas pasakyti pareiškėjo brolio ir dėdės, kurie yra išvykę į Europą, buvimo vietą. Kadangi tokia informacija jiems nebuvo suteikta, pareiškėjo tėvas ir dėdė dingo be žinios. Be to, neaiškiomis aplinkybėmis (duomenys neskelbtini) rajone įvykusio talibų sprogdinimo metu žuvo ir jo mamos brolis. Pareiškėjo manymu, šios įvardytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog prieš jo šeimą yra vykdomas smurtas ir jam gresia pavojus.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. 1. 9–11) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrįstos, nes pirminėje apklausoje jis teigė, jog jo gyvenamajame rajone (duomenys neskelbtini) yra būdingi bendro pobūdžio etniniai kivirčai, dėl kurių jam pasilikti ten gyventi yra nesaugu, o taip pat gresia pavojus dėl asmeninių šeimos problemų. Antrojoje apklausoje pareiškėjas pridūrė, kad jo šeimai grėsė pavojus iš talibų, todėl jis su šeima paliko (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikta informacija nėra nuosekli, jis nenurodo aiškaus ryšio tarp persekiojimo grėsmės ir persekiojimo grėsmę patvirtinančių aplinkybių.

Jo suvokiamas pavojus yra abstraktaus pobūdžio ir grindžiamas įsitikinimais. Nors J. H. yra tadžikų tautybės musulmonas, tačiau savo etninės priklausomybės jis neakcentavo, nenurodė su jo asmeniu (kaip tadžiku), susijusių persekiojimo aplinkybių. Taip pat abejotina, ar jo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), nes tapatybės kortelėje gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) provincija. Pareiškėjas jokioje politinėje veikloje niekada nedalyvavo, taip pat nepriklauso pažeidžiamoms žurnalistų, opozicijos ir pilietinės visuomenės aktyvistų už žodžio ir minties laisvę grupėms, kurios, remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. pažyma Nr. RU-15/6-6-47, (duomenys neskelbtini) gali patirti persekiojimą.

Abejotina ir tai, kad pareiškėjo šeima turi asmeninių priešų, nes pareiškėjas nepaaiškino, kaip kilo šeimos konfliktai, nenurodė, kokį santykį jo dėdės (pulkininko) žūtis turi su šeimos problemomis, kurias jis įvardija kaip pagrindinį persekiojimo motyvą. Be to, pareiškėjas nepatvirtino, kad jam asmeniškai buvo grasinta. Nors jis nurodė, kad su šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini) dar ir dėl to, kad grėsė pavojus iš talibų, tačiau nenurodė jokių individualių grėsmės ar persekiojimo aplinkybių, kodėl juto šį pavojų.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad vykusių talibų sprogdinimo metu žuvo jo kitas dėdė (mamos brolis), kurio jis niekada nėra matęs, negali būti įvardyta kaip priežastis, dėl kurios pats pareiškėjas turėtų būti persekiojimas talibų, nes jis jokių santykių su galimai nuo talibų žuvusiu mamos broliu nepalaikė. Migracijos departamentas įvertino, jog J. H. nupasakoti įvykiai (jo paties suvokiami kaip persekiojimas) neatitinka persekiojimo veiksmų, kurie apibrėžti Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d.

įsakymu Nr. 1V-361 (toliau – ir Aprašas), 66.1 punkte.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu (b. 1. 29–33) pareiškėjo J. H. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenustatytu laiku Vilniaus r., Lavoriškių sen., Pukštėnų kaimo prieigose neteisėtai perėjo Lietuvos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją (byla AFG 0285, b. 1. 1). Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 8 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia pavojus (byla AFG 0285, b. 1. 2). 2011 m. rugsėjo 8 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole (byla AFG 0285, b. 1. 3–8) pareiškėjas paaiškino, kad yra iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jo tautybė – tadžikas, religija – islamas, nepriklauso politinėms organizacijoms, neturi išsilavinimo, išvykimo iš kilmės valstybės priežastys: ten, kur gyveno, jaunimui labai pavojinga, bėgo bijodamas būti nužudytas, dėl jo rajone nesutariančių tautų kivirčų, jo brolį nužudė ir jo dėdė nužudė kitą žmogų, dėl šių priežasčių jaučia persekiojimą, baimę, kad su juo susidoros, į Lietuvą atvyko 2011 m. rugsėjo 7 d. naktį, tikslu patekti į Vokietiją. 2011 m. lapkričio 11 d. prieglobsčio prašytojo apklausos protokole (byla AFG 0285, b. 1. 26–32) pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) negali gyventi, nes turi asmeninių priešų, vyksta šeimų konfliktai, todėl jį gali nužudyti, jo dėdė (tėvo brolis) karininkas žuvo 1993 m., jį nušovė priešai, mamos brolis N. irgi žuvo, tačiau nėra jo matęs ir apie jo šeimą nieko nežino; pareiškėjas nuo 1995 m. iki 2009 m. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nelegaliai, ten juos taip pat persekioja, nors konkrečiai jiems niekas negrasino, politinių persekiojimo priežasčių nėra.

Migracijos departamentas 2013 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-14 (b. 1. 3–4, bylos AFG 0285 b. 1. 157–158) (duomenys neskelbtini) piliečiui J. H.: 1) nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, 2) suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes grįžus atgal į kilmės valstybę kyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla iš karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, 3) išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris galios iki 2014 m. kovo 14 d. Migracijos departamentas sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje argumentavo tuo, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“(toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 . Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Sprendime nurodė, kad visos minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas ir nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Remiantis bylos medžiaga konstatavo, kad J. H. nepateikė individualios bei objektyvios informacijos, kad jis visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl vieno (ar keleto) Konvencijoje numatytų pagrindų, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, todėl vadovaujantis išvardintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų įvykdymo sąlygomis, J. H. negali būti pripažintas pabėgėliu Lietuvos Respublikoje.

Iš Migracijos departamento Sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-14 matyti, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi išdavimo, visapusiškai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus dėl galimos grėsmės jo gyvybei kilmės šalyje, taip pat atsižvelgė į dabartinę situaciją pareiškėjo kilmės šalyje, apibūdintą Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. gegužės 21 d. pažymoje Nr. AFG-15/6-15-6-10 „Apie (duomenys neskelbtini) vyriausybės pajėgumą suteikti apsaugą šalies gyventojams“ (byla AFG 0285, b. 1. 144–147), bei, vadovaudamasis paminėtais duomenimis, nustatė pagrindą pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes grįžus atgal į kilmės valstybę kyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla iš karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2014 m. kovo 14 d. (AFG 0285 b. 1. 157–158). Kita vertus, pareiškėjo pateikta informacija nebuvo įvertinta kaip atitinkanti Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo pagrindus bei 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytas pabėgėlio statuso taikymo nuostatas, todėl prašymas dalyje dėl pabėgėlio statuso suteikimo skundžiamu sprendimu buvo atmestas.

Pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, yra 1951 m. Konvencija, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. UTPĮ detalizuoja minėtos konvencijos nuostatų įgyvendinimą bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva).

Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. UTPĮ 86 straipsnio, reglamentuojančio pabėgėlio statuso suteikimą, 1 dalimi įvesta dar viena persekiojimo priežastis – tautybė, kitos sąlygos paliktos tos pačios. Analogiškai pabėgėlio statusą nustato ir Direktyvos 2 straipsnio c punktas. Taigi nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Kaip minėta, pareiškėjas pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių išvyko iš savo kilmės valstybės (duomenys neskelbtini), nurodė baimę būti nužudytam dėl asmeninių šeimos konfliktų.

Įvertinęs pareiškėjo prašymo motyvus, byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl išvykimo iš kilmės valstybės negali būti priskiriamos prie politinių, rasinių, religinių, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl pilietybės, nes apie tai nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, be to, pats pareiškėjas galimo persekiojimo priežastimis nurodo tik asmeninius konfliktus, kurių priežasčių išsamiau nedetalizuoja, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pagrįstai bijo būti persekiojimas (duomenys neskelbtini) dėl vieno (ar keleto) Konvencijoje numatytų pagrindų. Taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjas ėmėsi visų įmanomų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams jo atžvilgiu kilmės valstybėje, t. y. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl apsaugos savo kilmės valstybėje. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrįstai įvertinti kaip neatitinkantys pabėgėlio statuso kriterijų, t. y. Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų pabėgėlio statuso suteikimo pagrindų bei Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 punktą, „persekiojimu“ laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą, teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas J. H. dalyvavo politinėje veikloje, priklauso pažeidžiamoms žurnalistų, opozicijos ir pilietinės visuomenės aktyvistų už žodžio ir minties laisvę grupėms, politinėms organizacijoms. Nors pareiškėjas viena iš grėsmių kilmės valstybėje priežasčių nurodė etninius neramumus, tačiau nenurodė jokių konkrečių su jo tautybe – tadžiku, susijusių persekiojimo aplinkybių ar kitų galimą individualų pareiškėjo persekiojimą patvirtinančių įrodymų.

Kita vertus, kaip jau minėta anksčiau, atsižvelgus bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) ir vadovaujantis 2013 m. kovo 13 d. Migracijos departamento išvada Nr. (15/6-9)-13PR-14RN (byla AFG 0285, b. 1. 148–156), pareiškėjui suteikta papildoma apsauga bei išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, susiję su apsauga nuo galimos grėsmės jo gyvybei sveikatai, saugumui ir laisvei, smurto kilmės valstybėje, skundžiamu atsakovo sprendimu buvo tinkamai užtikrinti. Skundžiama Migracijos departamento Sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-14 dalis dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas J. H. apeliaciniu skundu (b. 1. 38–41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad jo atžvilgiu Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) jau yra išnagrinėta administracinė byla Nr. A520-2776/2012, kurioje konstatuotos išvados turi prejudicinę galią tiek atsakovui, kuris iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tiek ir pirmos instancijos teismui, kuris tikrino atsakovo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakovas ir teismas, netinkamai vadovavosi minėtoje administracinėje byloje padarytomis išvadomis, netinkamai vykdė teismo įpareigojimus. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavęs, jog nėra pagrindo suteikti J. H. pabėgėlio statusą, nurodė iš esmės tuos pačius argumentus ir priežastis, kurios jau buvo panaikintos LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A520-2776/2012. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovas nesirėmė jokia informacija, kuri buvo surinkta ir nurodyta 2012 m. gegužės 21 d. pažymoje Nr. AFG-15/6-15-6-10 (toliau – ir Pažyma), todėl atsakovas pareiškėjo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo išnagrinėjo neatlikęs išsamaus ir visapusiško tyrimo. Pažymoje yra konstatuota, jog saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) yra pablogėjusi, talibai pradėjo vykdyti išpuolius ir Kabule, Logaro, Paktijos ir Nagarharo provincijose. Po LVAT nutarties byloje Nr. A520-2776/2012 priėmimo, atsakovas neatliko jokios papildomos pareiškėjo apklausos, spręsdamas klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nesivadovavo ir neanalizavo jokios papildomos ir naujausios informacijos apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, taip pat netyrė ir neanalizavo pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų (dviejų raštų). Nors pirminis atsakovo sprendimas LVAT byloje Nr. A520-2776/2012 buvo panaikintas būtent dėl to, jog jis atsisakė tirti šiuos įrodymus ir juos vertinti, palaikydamas juos nepatikimais. Taigi atsakovas nevykdė LVAT nutarties.

Dėl įvardintų priežasčių, pirmos instancijos teismas pareiškėjo skundą nagrinėjo formaliai, jokie LVAT nutartyje (byloje Nr. A520-2776/2012) konstatuoti įpareigojimai atsakovui ir jų įvykdymas pirmos instancijos teismo nebuvo tirti, analizuoti ir patikrinti. Pareiškėjo baimė grįžti į jo kilmės valstybę bei nurodytos šios baimės pagrindimo priežastys yra pakankamos pripažinti, jog J. H. baimė grįžti į kilmės valstybę yra pagrįsta. Priešinga atsakovo išvada yra paremta argumentais, jog tariamai pareiškėjo pateikta informacija ir baimės kilimo priežastys yra nelogiška ir neindividuali. Tačiau ši išvada yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais byloje esančiais duomenimis, yra neaiški ir nekonkreti. Vertinant tas pačias pareiškėjo apklausas, atsakovas, spręsdamas dėl pabėgėlio statuso suteikimo, visiškai neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas yra pabėgęs iš (duomenys neskelbtini) su jo šeima, kai jam buvo apie 3-4 metai, taigi, atsakovo naudojamas argumentas dėl individualiai patirto persekiojimo ir pareiškėjo turimos baimės grįžti į savo kilmės šalį buvimo, privalo būti analizuojamos šių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybės, tarp šeimų vykęs konfliktas, kuris tęsiasi iki šiol, turi reikšmę ir privalo būti vertinamos visumoje su kitomis bylos aplinkybėmis, o ne atsietai vienos nuo kitų. Atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui nepatyrus individualaus tiesioginio persekiojimo, jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra objektyviai nepagrįsta.

Pirmos instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams jo atžvilgiu kilmės valstybėje, prieštarauja byloje esančiai medžiagai. 2012 m. sausio 11 d. Pažymoje Nr. AFG 15/6- 13-6-1 yra nurodoma, jog „garbės nužudymų“ aukų giminės nepraneša policijai apie nužudymus, nes žino, kad tyrimas vargiai bus pradėtas, o jei jis bus pradėtas, tai nusikaltimą įvykdę asmenys duos kyšį ir išengs bausmės“. Taigi, teismas negalėjo reikalauti iš pareiškėjo pateikti kokius nors įrodymus apie tai, jog jis kreipėsi į kilmės valstybės valdžios institucijas, kadangi kilmes šalyje jokia apsauga nėra suteikiama.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. 1. 47–48), kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo teigimu, J. H. nupasakoti įvykiai neatitinka Direktyvos 9 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 66.1 punkte įtvirtintų persekiojimo veiksmų, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip persekiojimą, nukreiptą tiesiogiai prieš jį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. H. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-106 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. H. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-106) ir įpareigoti Migracijos departamentą jo prašymą išnagrinėti iš naujo (byla Nr. AFG 0285, b. l. 69). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu (byla Nr. AFG 0285, b. l. 77–80) šį pareiškėjo skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs J. H. apeliacinį skundą, 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu (byla Nr. AFG 0285, b. l. 125–135) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – atsakovo Migracijos departamento 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-106 panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą J. H. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Migracijos departamentas, vykdydamas šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir 2013 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-14 (b. l. 3–4), kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, tačiau suteikė jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes nustatė, kad grįžus atgal į kilmės valstybę kyla grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tos Migracijos departamento 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-14 dalies, kuria atsakovas nusprendė J. H. nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje. Ginčijama sprendimo dalis priimta motyvuojant tuo, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nurodytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, be to, pareiškėjas nepateikė individualios ir objektyvios informacijos, kad jis visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl vieno (ar keleto) Konvencijoje numatytų pagrindų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl minėtos Migracijos departamento 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-14 dalies panaikinimo, nusprendė, jog atsakovas visapusiškai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus dėl galimos grėsmės jo gyvybei kilmės šalyje, taip pat atsižvelgė į dabartinę situaciją pareiškėjo kilmės šalyje, todėl skundžiama Migracijos departamento 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-14 dalis dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, yra teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Pažymėtina, kad pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, yra 1951 m. Ženevos konvencija, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Šios konvencijos nuostatas detalizuoja bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus nustato Užsieniečių teisinės padėties įstatymas. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Šioje įstatymo nuostatoje išvardytos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos yra iš esmės analogiškos 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Taigi, minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu.

Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012). Asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, turi atitikti pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintą pabėgėlio statuso apibrėžimą pilna apimtimi, o ne iš dalies.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą adm. byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-10/2012).

Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo atlikti išsamų tyrimą, įvertinti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo prašymą, kartu su turimais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį įvertinti, ar pareiškėjo nurodomos aplinkybės gali būti siejamos su minėtuose teisės aktuose įtvirtintomis pabėgėlio statuso suteikimo sąlygomis, t. y. atsakovas turėjo tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti prieglobsčio prašymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-106 teisėtumo bei pagrįstumo, 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-2779/2012 konstatavo, kad, įvertinus atsakovo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. (15/6-9)12PR-106 nurodytas faktines ir teisines aplinkybes bei nagrinėjamos bylos medžiagą, darytina išvada, jog atsakovas nesurinko visos reikalingos medžiagos bei informacijos, reikalingos šiam sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir papildomos apsaugos nesuteikimo priimti, atsakovo tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 ir 87 straipsnių kriterijus, nebuvo išsamus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu atsakovas, be kita ko, buvo įpareigotas išsamiai ištirti (tinkamai apklausiant pareiškėją) aplinkybes, kurias J. H. nurodė prašyme suteikti prieglobstį, t. y. tai, kad 1993 metais susiklostė nepalankūs pareiškėjo šeimai asmeniniai santykiai su kitais asmenimis (priešiška šeima), tarp šių šeimų kilo konfliktas, priešai nužudė pareiškėjo dėdę, todėl pareiškėjo šeima turėto išvykti iš (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjas į šią šalį grįžti negali, nes jį nužudys. Be to, 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo ir tai, jog pareiškėjas tinkamai ir išsamiai nebuvo apklaustas ir apie jo persekiojimo aplinkybes bei nesutapimus tarp jo tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose pateiktos informacijos bei informacijos, nurodytos jo prieglobsčio prašyme (pareiškėjas teigė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau tapatybės kortelėje nurodyta, ne (duomenys neskelbtini), o su juo besiribojanti (duomenys neskelbtini) provincija ir (duomenys neskelbtini) namas; kortelėje nurodyta data – 2008 m. rugpjūčio mėn., tačiau apklausos metu pareiškėjas teigė į (duomenys neskelbtini) išsiimti dokumentų grįžęs tik 2009 m.). Teismas pažymėjo, kad apklausos protokole yra įvairiausių taisymų, braukymų, iš šio protokolo nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas suklydo nurodydamas tam tikrus duomenis, ar juos nurodė teisingai ir jie nesutampa su pateiktais dokumentais. Pažymėtina, kad šios aplinkybės, turi būti įvertinamos kartu su kitais įrodymais, nustatant, ar pareiškėjo paaiškinimuose iškilęs prieštaravimas turi esminės reikšmės nustatant pabėgėlio statusą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju šie įpareigojimai nebuvo įvykdyti, jokia pareiškėjo apklausa, priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2779/2012, atlikta nebuvo, minėtos aplinkybės, priimant ginčijamą Migracijos departamento 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-14, išsamiai ir visapusiškai ištirtos nebuvo. Aplinkybę, jog jokia nauja pareiškėjo apklausa neatlikta, o 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. (15/6-9)-12PR-14 priimtas tik iš naujo įvertinus 2011 m. atliktas pareiškėjo apklausas (byla Nr. AFG 0285, b. l. 3–10, 26–32), apeliacinio teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovo atstovė.

Be to, kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-14 bei 2013 m. kovo 13 d. išvados „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. H.“ Nr. (15/6-9)-13PR-14RN (byla Nr. AFG 0285, b. l. 148–156), kuria remiantis buvo priimtas šioje byloje ginčijamas sprendimas, atsakovas nevertino ir pareiškėjo pateiktų įrodymų – (duomenys neskelbtini) kaimo vyresniųjų rašto, kuriame kalbama apie 1993 m. pareiškėjo šeimoje įvykusį įvykį, kai pareiškėjo dėdė buvo nužudytas dėl asmeninės nesantaikos ir jo šeima emigravo į (duomenys neskelbtini), buvo perimta pareiškėjo šeimos žemė ir namas, nes buvo užmuštas vienas priešiškos šeimos žmogus ir dėl šios žmogžudystės buvo apkaltinta pareiškėjo šeima. Nagrinėjamu atveju, priimant ginčijamą 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-14 šis raštas nebuvo įvertintas, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-2779/2012 pažymėjo, jog šis raštas turi būti vertinamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas nevertino ir J. H. 2012 m. spalio 3 d. Migracijos departamentui pateikto paaiškinimo, kuriame pareiškėjas papildomai nurodė aplinkybes, susijusias su jo prašymu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, kurių nepaminėjo apklausos metu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamą atsakovo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-14 dalį pripažino pagrįsta ir teisėta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas: Migracijos departamento 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-14 dalis, kurioje nuspręsta pareiškėjui J. H. nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, panaikinama ir atsakovas įpareigojamas šioje dalyje pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo J. H. (J. H.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-14 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. H.“ dalį, kurioje nuspręsta pareiškėjui J. H. nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, panaikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo J. H. (J. H.) prašymą dėl prieglobsčio suteikimo šioje dalyje išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė