A-143-395-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-395/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02903-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 33.3; 26 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Oksvida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Oksvida“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Oksvida“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Oksvida“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 60–63), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 3R-236(AG-216/04-2012); 2) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. BR6-(11.13)-6979; 3) įpareigoti Agentūrą priimti UAB „Oksvida“ prašymą dėl pavėluotai teikiamos 2012 m. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų paraiškos.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka nei su Agentūros, nei su Komisijos priimtais sprendimais. Pažymėjo, kad teikdamas paraišką pridėjo išrašus iš medicininių dokumentų bei kitus papildomus dokumentus, pagrindžiančius tai, kad UAB „Oksvida“ atsakingas už paraiškas asmuo – O. P. nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. liepos 19 d. buvo patyrusi anemijos negalavimų, dėl kurių sutriko jos atmintis. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, įvertinęs pateiktus dokumentus, nepagrįstai nusprendė, kad prašymo patenkinti negali, ir nepriėmė pavėluotai pateiktos paraiškos, nurodydamas, jog O.

P. galėjo įgalioti kitą asmenį pateikti paraišką. Atkreipė dėmesį į tai, kad yra juridinis asmuo, įkurtas 2000 m. sausio 11 d. individualios įmonės statusu kaip O. P. įmonė „Oksvida“. 2011 m. įmonė buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę. Pažymėjo, kad pateiktos paraiškos patvirtina, jog paraiškų pildymo ir teikimo funkciją vykdė tik savininkė O. P. Aštuonerių metų tendencija atskleidžia, kad tik O. P. jo vardu ir interesais vykdė funkciją, susijusią su paraiškų teikimu. Šią funkciją laikė ne tik įmonės savininkės teise, bet ir per daugelį metų nusistovėjusia praktika.

Nurodė, kad Agentūra ir Komisija neteisingai nustatė, jog UAB „Oksvida“ galėjo įgalioti direktorių ar kitą asmenį pateikti paraišką, nes tai laikė tik formalumu, kad įkurtą bendrovę valdo vadovas. Ne konkrečios pareigybės pavadinimas atskleidžia juridinio asmens darbuotojo teisių ir pareigų daugetą, o pareiginiais nuostatais numatytos darbuotojo pareigos. Pabrėžė, kad UAB „Oksvida“ vykdė dvi veiklas, t. y. viešojo maitinimo ir žemės ūkio veiklą. Už viešojo maitinimo veiklą buvo atsakingas bendrovės vadovas, o už žemės ūkio – O.

P. Nurodė, kad iš UAB „Oksvida“ vadovo pareiginių nuostatų matyti, jog vadovas organizavo tik kavinės veiklą, o pačios savininkės O. P. valia buvo pačiai kuruoti žemės ūkio sritį. Pareiškėjo vertinimu, tik O. P. buvo ir yra vienintelis atsakingas asmuo, kuris galėjo pateikti paraišką Agentūrai. Nelogišku atsakovo argumentu pareiškėjas laikė tai, jog O. P. galėjo įgalioti kitą asmenį pateikti paraišką. Tvirtino, jog akivaizdu, kad profesinis nedarbingumas sąlygojo ne tik pagrindinės funkcijos įvykdymo negalimumą, bet ir kitų veiksmų atlikimą, nes atminties sutrikimas sąlygoja ne tik tam tikros srities užmiršimą, bet ir visas asmens ūkinės ir buitinės veiklos sferas.

Svariu argumentu, kad tik O. P. galėjo pateikti paraišką, laikė tai, jog bendrovė nuo pat pradžių, kuomet dar buvo individuali įmonė, dalyvauja tiesioginių išmokų už cukrų Lietuvos Respublikos žemės ūkio subjektams programoje. Programos tarpinio etapo pabaiga numatyta 2013 m., todėl, pareiškėjo teigimu, O. P., individualios įmonės vardu pradėjusi dalyvavimą programoje, įsipareigojo tinkamai įgyvendinti ir baigti šią programą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 68–69) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Agentūroje 2012 m. liepos 25 d. buvo gautas pareiškėjo 2012 m. liepos 18 d. prašymas priimti pavėluotai pateiktą paraišką. Prašymas buvo pasirašytas UAB „Oksvida“ savininkės O. P. Prašyme buvo nurodyta, kad prašoma priimti pavėluotai pateiktą 2012 m. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, nes paraiška buvo pavėluotai pateikta dėl prastos sveikatos būklės ir atminties sutrikimo. Prie prašymo buvo pateikti medicininiai dokumentai, susiję su O. P. gydymu (gydymo laikotarpis nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. liepos 19 d.).

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintomis Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes bei pateiktus pareiškėjo papildomus dokumentus, Agentūra nusprendė nepatenkinti prašymo ir nepriimti pavėluotai pateiktos paraiškos, nes UAB „Oksvida“ savininkė O. P. galėjo įgalioti kitą asmenį/bendrovės darbuotoją pateikti paraišką.

Nurodė, kad Taisyklių 22 punkte yra pateiktas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios gali būti vertinamos kaip nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, kai pavėluotai teikiama paraiška. Atsakovo nuomone, ilgalaikis profesinis nepajėgumas savaime negali būti vertinamas kaip nuo pareiškėjo valios nepriklausanti aplinkybė, kai ilgalaikį profesinį nepajėgumą patiria pareiškėjo, juridinio asmens, darbuotojas. Pareiškėjas yra UAB „Oksvida“, o ne O. P. Pažymėjo, jog pritaria Komisijos nuomonei, kad pareiškėjas privalėjo pagrįsti, jog paraiškos negalėjo pateikti nei vienas juridinio asmens atstovas.

Visi prie prašymo pateikti dokumentai yra susiję su bendrovės savininkės sveikatos būkle, tačiau nepakankami pagrįsti bendrovės pavėluotą paraiškos pateikimą. Neneigė, kad paraiškas Agentūrai teikė UAB „Oksvida“ savininkė, tačiau tvirtino, kad tai nereiškia, jog 2012 m. paraiškos negalėjo pateikti kitas asmuo. Atsakovo nuomone, prašyme nurodytos vėlavimo priežastys nelaikytinos nepriklausančiomis nuo bendrovės valios. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog savininkė bendrovės vardu įsipareigojo tinkamai įgyvendinti ir užbaigti programą ir už tai yra atsakinga.

Pabrėžė, kad reikalavimai tiesioginėms išmokoms už baltąjį cukrų gauti yra nustatyti Taisyklėse, o paraiškos tiesioginėms išmokoms už baltąjį cukrų gauti teikimas yra pareiškėjo teisė, bet ne prievolė. Tvirtino, kad paraiškos pateikimas nesukuria pareiškėjui jokios pareigos tokią paraišką teikti ir kitais metais, t. y. ši priemonė nėra tęstinė, todėl tai, kad bendrovė ankstesniais metais teikė paraiškas tiesioginėms išmokoms už baltąjį cukrų, nereiškia, kad bendrovei atsirado prievolė tokią paraišką teikti ir 2012 m.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (b. l. 86–90) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl to, ar Agentūra pagrįstai nusprendė nepriimti UAB „Oksvida“ pavėluotai pateiktos paraiškos. Teismas vadovavosi Taisyklių 20, 21, 21.3, 21.3.1, 21.3.1.2, 22 punktais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 3D-139 „Dėl žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimo bei tiesioginių išmokų žemės ūkio veiklos subjektams teikimo 2012 metais parengiamųjų darbų organizavimo“ 1.2 punktu, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1, 4, 6 dalimis.

Teismas nustatė, kad prašymą priimti pavėluotai pateiktą paraišką UAB „Oksvida“ vardu pateikė jos savininkė O. P. Teismo vertinimu, O. P. pateikė prašymą Agentūrai kaip bendrovės atstovė. Tiek Komisijai, tiek teismui pareiškėjas nurodė, kad vienintelis asmuo bendrovėje, kuris galėjo pateikti paraišką Agentūrai, buvo UAB „Oksvida“ savininkė O. P. Tai, kad UAB „Oksvida“ valdo bendrovės vadovas, pareiškėjas laikė formalumu. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo argumentais. Nustatė, kad UAB „Oksvida“ direktorė yra K. P. Bendrovės įstatai patvirtino, kad šios bendrovės veiklos objektais yra žemės ūkis, gamyba, statyba, prekyba, transportas, operacijos nekilnojamuoju turtu, įvairių paslaugų teikimo ir kita veikla, o tai teismui leido padaryti išvadą, kad skunde nurodytas argumentas, jog bendrovės direktorius buvo atsakingas tik už viešojo maitinimo veiklą kavinėje, yra nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, o šiuo konkrečiu atveju dar turėjo teisę pateikti ir paraišką. Pažymėjo, kad ne visais atvejais įmonės savininkas ir vadovas sutampa. Teismas nepaneigė savininkės O. P. išreikštos valios (taip nurodyta skunde) – pačiai kuruoti žemės ūkio sritį, tačiau pažymėjo, kad šie veiksmai turi būti tinkamai įforminti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pateikdamas prašymą Agentūrai pareiškėjas prie prašymo nepridėjo įgaliojimo, suteikiančio teisę O. P. bendrovės vardu teikti paraišką, tačiau teismas nenagrinėjo šių aplinkybių, nes Agentūra šios aplinkybės nevertino ir prašymą priimti atsisakė visiškai kitu pagrindu. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.140 straipsnio 1, 3 dalimis, 2.176 straipsnio 1 dalimi, 2.177 straipsnio 1 dalimi, 2.178 straipsnio 1, 2 dalimis.

Teismo vertinimu, Taisyklių 22 punktas pateikia pavyzdinį sąrašą aplinkybių, kurios gali būti vertinamos kaip nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, kuomet pavėluotai (po liepos 10 d.) pateikiama paraiška. Viena iš jų – profesinis nepajėgumas. Būtent šią aplinkybę pareiškėjas buvo nurodęs savo prašyme Agentūrai, tačiau prie prašymo pridėjo medicininius dokumentus, pagrindžiančius bendrovės savininkės O. P. negalėjimą atlikti tam tikro veiksmo (šiuo atveju – pateikti paraišką). Teismas sutiko su atsakovo bei Komisijos vertinimu, kad pateikti dokumentai įrodo išskirtinių aplinkybių įtaką dėl pavėluotos paraiškos pateikimo O.

P., tačiau nėra pakankami, kad force majeure pagrindu galėtų būti pateisinti bendrovės veiksmai pavėluotai teikiant paraišką. Vertinant 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (toliau – ir Reglamentas), 31 straipsnio a–e punktus, 2 straipsnio a punktą bei Lietuvos Respublikos teisės aktų reguliavimą, force majeure aplinkybių įtaka juridiniam asmeniui turi būti pagrįsta įrodymais bei dokumentais, kurie patvirtintų, kad nei vienas tam juridiniam asmeniui turintis teisę atstovauti ir veikti jo vardu asmuo to atlikti negalėjo.

Teismas pripažino, kad O. P., kaip bendrovės atstovė, įrodė išskirtinių aplinkybių įtaką jos galimybėms pateikti paraišką. Tačiau byloje nėra jokių patvirtinančių dokumentų, susijusių su kitų bendrovės galimų atstovų negalimumu pateikti paraišką iki nustatyto termino (liepos 10 d.), nors tokia pareiga nustatyta būtent bendrovei. Pareiškėjo argumentą, kad nuo pat pradžių dalyvauja tiesioginių išmokų už baltąjį cukrų Lietuvos Respublikos žemės ūkio subjektams programoje, o šios programos tarpinio etapo pabaiga numatyta 2013 m., todėl savininkė bendrovės vardu įsipareigojo tinkamai įgyvendinti ir užbaigti šią programą, kad CK 2.104 straipsnio 2 dalies prasme yra ne tik įgaliota, bet ir atsakinga už bendrovės tinkamą programos įgyvendinimą, teismas laikė teisiškai nepagrįstu.

Įvertinęs Taisyklių 6–11 bei 19 punktus, teismas pritarė Agentūros nuomonei, kad paraiškos tiesioginėms išmokoms už baltąjį cukrų gauti teikimas yra pareiškėjo teisė, bet ne prievolė, kad paraiškos pateikimas nesukuria jokios pareigos pareiškėjui tokią paraišką teikti ir kitais metais, todėl pareiškėjo argumentus, kad bendrovės vardu savininkė įsipareigojo užbaigti paminėtą programą, atmetė.

Teismas, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Agentūros 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. BR6-(11.13)-6979 bei Komisijos 2012 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 3R-236(AG-216/04-2012) yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei motyvuoti, atsakovas nepažeidė teisės aktų nuostatų reikalavimų bei Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad reikalavimas dėl Agentūros įpareigojimo priimti pareiškėjo prašymą dėl pavėluotai teikiamos 2012 m. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų paraiškos yra išvestinis iš reikalavimo dėl Agentūros sprendimo panaikinimo, todėl, konstatavęs, kad Agentūros 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. BR6-(11.13)-6979 yra teisėtas, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95–98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2004 m. Agentūrai teikia paraiškas tiesioginėms išmokoms gauti. Tik O. P. bendrovės vardu ir interesais vykdė funkciją, susijusią su paraiškų teikimu. Pateikdama prašymą Agentūrai, O. P. nepridėjo įgaliojimo, suteikiančio jai teisę bendrovės vardu pateikti paraišką. Atsakovas nepareikalavo pateikti įgaliojimą. Tai įrodo, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovas per daugelį metų paraiškų pateikimo–priėmimo procese sukūrė tarpusavio santykių paprotį. Šie santykiai tęsėsi iki 2012 m. paraiškos pateikimo–priėmimo procedūros, kuomet atsakovas nusprendė pažeisti paprotį ir nebelaikyti O. P. vieninteliu asmeniu, galinčiu pareiškėjo vardu teikti paraiškas. Teismas neįvertino papročio įtakos ginčo šalių tarpusavio santykiams. Taikant teisėtų lūkesčių principą su turinio viršenybės prieš formą principu nelieka abejonių dėl ginčo šalių tikrųjų ketinimų ir pareigų pagal tuos ketinimus turinio. Atsakovo veiksmai (atsisakymas priimti paraišką) turėjo būti pripažinti neteisėtais. Pažymi, kad niekas nedraudžia įmonės savininkui elgtis vadovaujantis tokiais pat principais, kaip ir įmonės vadovui. Tai paaiškinama savininko interesu veikti jam priklausančiai įmonei naudingiausiu keliu. Nors paraiškų pateikimas pareiškėjui kaip juridiniam asmeniui yra tik teisė, tai atstovo veiksmai siekiant naudos pareiškėjui – tai jau pareiga, kuria atstovą susaistė CK 2.104 straipsnio 2 dalis. Tai tik patvirtina, kad O. P. pareiškėjo vardu veikė ne tik vedina papročio, fiduciarinių pareigų, bet ir imperatyvių teisės normų sukurtos atsakomybės.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123–124) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Agentūrai nėra suteikta neribota teisė bet kokiomis sąlygomis skirti pareiškėjams Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos lėšas. Agentūra vykdo jai priskirtas funkcijas vadovaudamasi teisės aktais, o ne nusistovėjusia praktika ar papročiais. Taigi negali priimti pavėluotai pateiktos paraiškos pažeisdama teisės aktuose nustatytus reikalavimus (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui neįrodžius nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių). Pažymi, kad pareiškėjas yra UAB „Oksvida“, o ne UAB „Oksvida“ savininkė O. P. Neginčija fakto, kad 2004–2011 m. pareiškėjo vardu Agentūrai paraiškas teikė savininkė O. P., bet šis faktas nereiškia, kad 2012 m. paraiškos negalėjo pateikti kitas asmuo. Paraiškos tiesioginėms išmokoms už baltąjį cukrų gauti teikimas yra pareiškėjo teisė, o ne prievolė. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą objektyviomis aplinkybėmis sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės paduoti atsakovui 2012 m. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką.

Kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl tokio pobūdžio paraiškų padavimo ir jų priėmimo reglamentuojami specialaus teisės akto – Taisyklių. Todėl, sprendžiant šį ginčą, pirmiausia yra būtina vadovautis Taisyklių nuostatomis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nurodyta paraiška kartu su prašymu ją priimti atsakovui buvo paduota 2012 m. liepos 18 d., nors pagal Taisyklių 22 punktą (2012-04-20 įsakymo Nr. 3D-276 redakcija) ji, kaip pavėluotai teikiama paraiška, galėjo būti paduota tik iki 2012 m. liepos 10 d. Šiame Taisyklių punkte, be kita ko, nurodyta, kad, pasibaigus pavėluotai teikiamų paraiškų priėmimo terminui, paraiška priimama tik tais atvejais, kai vėlavimas nepriklauso nuo pareiškėjo valios (pvz., pareiškėjo mirtis, ilgalaikis profesinis nepajėgumas, stichinė nelaimė, padariusi stiprų poveikį valdai). Tokiais atvejais pareiškėjas ar jo įpėdinis per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kai sužinojo arba galėjo sužinoti apie nuo pareiškėjo valios nepriklausančias aplinkybes, seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojui kartu su paraiška pateikia prašymą priimti pavėluotą paraišką ir vėlavimo priežasties pagrindimo dokumentus <...>. Paraiškos, pateiktos pasibaigus pavėluotai teikiamų paraiškų priėmimo terminui (po einamųjų metų liepos 10 d.), priimamos iki einamųjų metų gruodžio 1 d.

Pareiškėjas, teigdamas, kad jis praleido paminėtą terminą (iki 2012-07-10) dėl Taisyklių 22 punkto taikymo požiūriu pateisinamos (svarbios) priežasties, nurodė, jog tai įvyko dėl jo (pareiškėjo) savininkės O. P. ligos, kuriai patvirtinti jis pateikė atsakovui šio asmens (pareiškėjo akcijų savininkės) sveikatos būklę laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. liepos 19 d. pagrindžiančius medicininius dokumentus. Atsakovas, pripažinęs, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys Taisyklių 22 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintos svarbiomis, 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymo priimti paminėtą paraišką nepatenkino.

Aiškindama Taisyklių 22 punkto nuostatas dėl paraiškų padavimo termino (iki 2012-07-10) praleidimo priežasčių, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl jo valia (apsisprendimas dėl vienokio arba kitokio elgesio modelio santykiuose su kitais asmenimis) yra išreiškiama specialiu teisės aktų nustatytu būdu – įgalioto atstovauti juridiniam asmeniui santykiuose su kitais asmenimis tam tikros valios išreiškimo būdu. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalį bei pareiškėjo įstatus (b. l. 105-117), tinkamas ir vienintelis pareiškėjo atstovas santykiuose su kitais asmenimis yra (paraiškos padavimo metu buvo) pareiškėjo vadovė – direktorė K. P. Todėl, sprendžiant klausimą, ar pareiškėjo, kaip uždarosios akcinės bendrovės, valia paduoti paminėtą paraišką atsakovui buvo išreikšta, būtina nustatyti, kad tai buvo padaryta pareiškėjo vadovės K. P. Byloje nėra kvestionuojama, jog paminėta pareiškėjo vadovė santykiuose su atsakovu dėl paraiškos pateikimo nedalyvavo. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo vadovė prokūros būdu buvo įgaliojusi atstovauti pareiškėjui ginčo santykiuose kurį nors kitą asmenį, tarp jų ir pareiškėją. Todėl teisės taikymo požiūriu darytina vienareikšmiška išvada, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų pavesta administruoti ginčo teisinius santykius, neturėjo patikimų duomenų apie pareiškėjo ketinimą dalyvauti suteikiant 2012 m. paramą. Taisyklių 22 punkto taikymo prasme tai reiškia, kad tokioje situacijoje atsakovas iš viso neturėjo pagrindo spręsti klausimą dėl paminėtos paraiškos pateikimo termino praleidimo priežasčių.

Aiškindama Taisyklių 22 punkto taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija taip pat pažymi, kad šiame punkte nurodytas poveikis pareiškėjo valiai turi būti suprantamas ir aiškinamas kaip tam tikrų aplinkybių, dėl kurių objektyviai pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, buvo užkirsta arba ženkliai apsunkinta galimybė laiku paduoti paraišką, atsiradimas ir jų buvimas tokį laiką, kuris apima paraiškos padavimo terminą. Paprastai, tokiomis aplinkybėmis galėjo būti laikomos išorinio poveikio bendrai pareiškėjo veiklai reikšmingos aplinkybės, kurių nagrinėjamoje situacijoje nėra (pareiškėjas jų nenurodė). Pareiškėjo nurodyta paraiškos padavimo termino (iki 2012-07-10) praleidimo priežastis išimtinai yra siejama su vidiniu, kolegijos manymu, bendrovės įprastinei ūkinei veiklai nereikšmingu faktoriumi – pareiškėjo savininkės susirgimu. Todėl kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šio faktoriaus įtakos paminėto termino praleidimui vertinimo argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad Taisyklių 22 punkto taikymo požiūriu tai negali būti laikoma aptariamo termino praleidimo svarbia priežastimi, dėl kurios šis terminas galėtų būti atnaujintas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Oksvida“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė