A-143-195-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-195/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00415-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 11–13), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 3 500 Lt neturtinės žalos bei įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą laikytis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo karantino kameroje Nr. 113, kurios plotas buvo iki 8 kv. m, kartu su dar dviem asmenimis. Nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. kalėjo kameroje Nr. 254, kurios plotas iki 34 kv. m, kartu su dar devyniais nuteistaisiais. Pažymėjo, kad buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nes: nebuvo išduodama jam priklausanti patalynė, kamerose esančios lovos yra dviejų aukštų, jos yra per žemos, neišeina pasėdėti ant jų nesusilenkus, nėra klozeto, tik kiaurymės, bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų ir lubų lupasi tinkas su dažais ir krenta ant galvų, staliukas per mažas, kamerose lakstydavo tarakonai, nepatekdavo pakankamai natūralios dienos šviesos, nes langai buvo maži, siauri. Nurodė, kad buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, kad būdamas perpildytoje kameroje jis negalėjo pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Atsižvelgdamas į tai, prašė priteisti neturtinę žalą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 18–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 28 d. atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir buvo laikomas iki 2012 m. rugsėjo 25 d. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto kiekvienam asmeniui. Atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo ir tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl natūralaus apšvietimo paaiškino, kad Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą, kai buvo tikrinamos įstaigos kameros, pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui nėra taikomas.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugsėjo 6 d. atliko kameros Nr. 254 patikrinimą ir nustatė tik dirbtinio naktinio apšvietimo pažeidimą bei rekomendavo, esant finansinėms galimybėms, atlikti šios kameros paprastąjį remontą. 2012 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs pakartotinį kameros Nr. 254 patikrinimą, jokių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatė. Dėl patalynės paaiškino, kad įstaigoje suimtiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę yra išduodamas švarus patalynės komplektas, užvalkalas antklodei nėra išduodamas, kadangi pagal teisinį reglamentavimą jis neprivalo būti išduodamas ir net nėra įtrauktas į sąrašą.

Vietoje jo yra išduodamos papildomos paklodės. Pažymėjo, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą tą pačią dieną buvo išduodami daiktai asmeniniam naudojimui. Dėl neturtinės žalos priteisimo pažymėjo, kad, remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 109–112) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 1.2 punktu yra patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Normos). Atkreipė dėmesį į tai, kad Normos nenustato, jog turi būti išduodamas užvalkalas antklodei. Šių normų 6 pastaba nustato, kad vietoje dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei.

Pažymėjo ir tai, kad, pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.

Pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamento ar Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas paminėtoje įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo, ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais.

Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, skundas teismui pateiktas tik 2013 m. vasario 5 d., praėjus keturiems mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Teigė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 137–144) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas; atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Teismas taip pat vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Teismas, be to, vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 76:2010, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalėjo 29 dienas. Nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. ir 2012 m. rugsėjo 19 d. ryte pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą – ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šie įrodymai patvirtina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija tik atsiradus galimybei ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją arba iš jo kameros kalinius į kitas laisvesnes kameras, t. y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose neneigė, kad kalinamųjų skaičius Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktų nustatytą ribą, tačiau atkreipė dėmesį, kad visuomet stengiamasi pagal esamas galimybes perkelti kalinius į laisvesnes kameras. Išanalizavęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teismas padarė išvadą, kad tik 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 19 d. vakare ir dar 6 dienas nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki jo išvykimo (2012 m. rugsėjo 25 d.), iš viso: 7,5 dienas iš 29 dienų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Vadinasi, tik šias konkrečiai nurodytas dienas galima konstatuoti buvus atsakovo veiksmų neteisėtumą, t. y. 7,5 dienas pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m ploto.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo išduodama patalynė ir taip pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punkte įtvirtintas reikalavimas. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2, 4 dalimis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63, 66 punktais. Remdamasis pareiškėjo armatūrinės kortelės duomenimis, teismas nustatė, kad jam atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pasirašytinai buvo išduota: čiužinys 1 vnt., pagalvė 1 vnt., antklodė 1 vnt., o paklodę, užvalkaliukus, rankšluostį, puoduką, dubenėlį, šaukštą, šakutę ir arbatinį šaukštelį pareiškėjas pasirašytinai atsisakė priimti. Tačiau jau 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo jam išduota paklodė 1 vnt., rankšluostis 1 vnt., užvalkaliukas 1 vnt., o 2012 m. rugsėjo 10 d. išduota dantų pasta ir dantų šepetėlis. 2012 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjui vėl buvo išduoti paminėti daiktai po 1 vnt. Nors armatūrinėje kortelėje yra pareiškėjo įrašas, kad „Savo patalynės neturiu, o valdiškos neišduoda“, tačiau, teismo vertinimu, išduotų daiktų pareiškėjui sąrašas patvirtina, jog pareiškėjas buvo aprūpintas daiktais, dalį jų pats atsisakė imti. Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Normomis, neprivaloma išduoti užvalkalo antklodei. Šių normų 6 pastaba nustato, jog vietoje dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Sistemiškai aiškindamas ir taikydamas šias nuostatas, teismas padarė išvadą, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, neišduodamas pareiškėjui užvalkalo antklodei, nepažeidė nei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punkto, nei tuo labiau Normų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentą dėl viso patalynės komplekto neišdavimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundėsi teismui ne tik dėl per mažo kamerų ploto dydžio, patalynės neišdavimo, bet ir dėl prastų, nehigieniškų kalėjimo sąlygų. Pareiškėjas nurodė, kad lovos kamerose buvo per du aukštus, antri aukštai per žemi, kad būtų galima pirmame aukšte sėdėti, langai labai maži ir jie įrengti per aukštai, todėl natūralios dienos šviesos į kameras pakankamai nepatenka, klozetų nėra (įrengtos senoviško tipo kiaurymės), per mažas stalas, nebuvo galimybės visiems kartu prie jo valgyti, kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė, lupasi nuo lubų ir sienų dažai bei tinkas. Teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 6 d. ir 2012 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo aktais, paminėtus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameras, tarp jų ir kamerą Nr. 254, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, nenustatė jokių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų, išskyrus pažeidimą dėl dirbtinio naktinio apšvietimo, bei rekomendavo, esant finansinėms galimybėms, atlikti kameros paprastąjį remontą. Tačiau nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23 punkto reikalavimo pažeidimas (dėl naktinio dirbtinio apšvietimo) nedelsiant buvo pašalintas, nes jau pakartotiniame po kelių dienų atliktame patikrinime Vilniaus visuomenės sveikatos centras jokių pažeidimų neberado. Todėl byloje nesant objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo paminėtus nusiskundimus, teismas juos atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas dėl per mažo ploto, antisanitarinių kalinimo sąlygų ir patalynės neišdavimo prašė iš atsakovo priteisti 3 500 Lt neturtinės žalos. CK 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas prašė teismo atlyginti patirtą neturtinę žalą, tačiau teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto jis neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Pareiškėjo argumentus, kad kalinimas per mažo ploto kamerose ar patalynės neišdavimas pablogino jo sveikatą, teismas vertino kritiškai. Remdamasis pareiškėjo sveikatos istorija, teismas nenustatė, jog jis konkrečiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinimo laikotarpiu (nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d.) būtų turėjęs rimtų sveikatos sutrikimų ar ligų, kurios kiltų nuo prastų laikymo sąlygų. Kiti pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, sutriko miegas), teismo vertinimu, yra abstraktūs, laikytini nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nesiskundė administracijai dėl prastų kalinimo sąlygų. Todėl pareiškėjo patirti trumpalaikiai fiziniai nepatogumai (pakankamo ploto nebuvimas) nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala. Tai neišvengiama padėtis esant pernelyg dideliam suimtųjų, nuteistųjų skaičiui šalyje ir ji nėra išskirtinė ar prastesnė lyginant su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktų nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.).

CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.

L. prieš Prancūziją, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A2-718/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012). Vertindamas anksčiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime į administraciją nesikreipė, teismas pripažino, kad pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą buvo pažeista 7,5 dienas iš 29 dienų, tačiau nesutiko, jog dėl to pareiškėjui sukelti fiziniai ir psichologiniai nepatogumai buvo esminiai.

Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad netinkamos kalinimo kameroje sąlygos būtų neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą ar apriboję jo galimybę bendrauti, teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktų nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, kaip ir kiti viešojo administravimo subjektai, vykdydami savo veiklą, turi įstatymų nustatytą pareigą įgyvendinti įstatymus ir kitus teisės aktus, juos vykdyti, todėl dėl tokio bendro pobūdžio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nepažeidinėti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punkte įtvirtintų reikalavimų teismas atskirai plačiau nepasisakė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai įvertino reikalavimą priteisti 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, kadangi nežino, kokios iš tikrųjų yra kalinimo sąlygos paminėtose kamerose. Teismas suvaržė jo procesines teises teikti įrodymus, neišreikalavo šių kamerų fotonuotraukų. Sanitarinis mazgas (tualetas) neturi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl buvo priverstas kvėpuoti fekalijų smarvę. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-768-580/2013 konstatavo, kad kameroje Nr. 254 tualeto plotas negali būti skaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Lovos yra per žemos sėdėti, stalas – tik keliems asmenims, priverstas valgyti nuo žemės, siaučia tarakonai, nuo lubų bei sienų krenta tinkas su dažais, ant sienų – pelėsiai, labai mažai laisvo ploto, neįmanoma nei praeiti, nei fiziškai pailsėti, trūksta oro, patiria didžiulių nepatogumų, tampa irzlus, nervingas, patiria emocinę depresiją, pažeidžiamas orumas. Buvo priverstas būti tokiomis sąlygomis 23 val. per parą, todėl neteisinga tai vertinti kaip trumpalaikį ir mažareikšmį nepatogumą.

2. Teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priimtas sprendimas prieštarauja Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 166–168) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui tam tikrą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Pažymi, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodo, kad, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš skunde nurodytų atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ir neveikimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. Nurodytos 3 500 Lt dydžio neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad dėl atsakovo neteisėto elgesio jis, kalėdamas pas atsakovą, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus ir kitą neigiamą poveikį. Toks pareiškėjo nurodytas neigiamas poveikis pagal savo pobūdį yra jo asmeniniai išgyvenimai, kurie (kaip nurodė pats pareiškėjas) laiko aspektu prasidėjo nuo įkalinimo pas atsakovą pradžios.

Pasisakydama dėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodyto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normos pažeidimo, kolegija pažymi, kad atsakovas iš esmės neginčijo ir neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl paminėtu laikotarpiu pareiškėjui realiai atitekusio gyvenamojo ploto dydžio nukrypimo nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus tokio ploto dydžio (3,6 kv. m). Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu (tuo pačiu ir valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu) tokie nukrypimai nuo teisės akto nustatytų minimaliai leistinų nuteistųjų laikymo tardymo izoliatoriaus įstaigoje normų laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais. Tačiau kartu pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl paminėtų teisės normų pažeidimo sąsajos su jo patirtais nepatogumais yra deklaratyvūs, t. y. jo nėra siejami su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu ir nėra patvirtinti byloje esančiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismo nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo mastas (nukrypimai nuo šiame teisės akte nustatytos minimalios normos, kurie, kaip nurodė pats pareiškėjas, svyravo nuo 1 kv. m – vieną dieną kameroje Nr. 113, iki 0,02 kv. m – kameroje Nr. 254), kaip ir jų buvimo laikotarpis – iš viso 7,5 dienas, yra sąlyginai nedideli. Todėl CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu, nenustačius kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių, toks pažeidimas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs jo skunde teismui nurodytus dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nesikreipė į bausmės vykdymo administraciją dėl įkalinimo sąlygų netinkamumo. Teismas taip pat padarė, kolegijos manymu, pagrįstas išvadas, kad aukščiau nurodyti nedideli nukrypimai nuo paminėtos normos negalėjo sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių. Todėl kolegija, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-921/2013), daro išvadą, kad vien tik tokios aplinkybės (dėl gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo) CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjas patyrė pinigais išreiškiamą neturtinę žalą. Todėl šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kolegijos pripažintina pagrįsta.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimo negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė