3K-3-97/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-97/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10130-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.6; 50.11.2; 114.11; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, V. R., SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimo panaikinimo, nuomos sutarties nutraukimo ir gyventojų iškeldinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R.“, kuriuo nusprendė išnuomoti V. R. trijų kambarių 68,70 kv. m bendrojo (naudingojo) ploto socialinį būstą (duomenys neskelbtini). Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su V. R. 2011 m. kovo 2 d. sudarė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177 (toliau – Nuomos sutartis). Ieškovas nurodo, kad Nuomos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis neteisėtu Tarybos sprendimu, todėl yra neteisėta ir turi būti nutraukta, o gyventojai iškeldinami iš patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos. Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme (toliau – Įstatymas) nurodytų sąrašų eiliškumo, o kiekvienas sąrašas sudaromas atsižvelgiant į asmens prašymo įregistravimo savivaldybės institucijoje datą. Sprendimo 2011 m. sausio 3 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad į socialinio būsto nuomos sąrašą V. R. neįrašyta. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimu už akių buvo nutraukti nuomos teisiniai santykiai tarp atsakovo ir V. R. Nurodoma, kad net jei V. R. ir būtų įrašyta į asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašus, socialinis būstas turėtų būti nuomojamas laikantis eiliškumo. Be to, sprendimo dėl socialinio būsto nuomos priėmimas yra ne Tarybos, o savivaldybės vykdomosios institucijos, t. y. Administracijos direktoriaus, kompetencija.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini), išnuomojimo V. R.“, nutraukė 2011 m. kovo 2 d. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, sudarytą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir V. R.; likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju V. R. atitiko Įstatyme įtvirtintas sąlygas socialiniam būstui gauti pagal gaunamų pajamų dydį ir pagal tai, kad ji neturėjo nuosavybės teise priklausančio būsto, tačiau niekada nebuvo įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti. Savivaldybės socialiniam fondui priklausantis būstas nuomojamas įstatymo nustatyta tvarka laikantis eiliškumo pagal atskirų kategorijų sąrašus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, tačiau byloje nėra duomenų, kad V. R. galėtų būti priskirta prie tų asmenų, kuriems taikytina išimtis. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog ginčo socialinio būsto išnuomojimas V. R. prieštarauja Įstatymui, patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentas 2011 m. sausio 3 d. aiškinamajame rašte. Teismas konstatavo, kad, nors V. R. nuo gimimo gyveno ginčo būste, tačiau ši aplinkybė nėra esminė, sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo.

Netenkintas ieškovo reikalavimas iškeldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1378-535/2010, kuriuo nuspręsta iškeldinti V. R., yra įvykdytas. V. R. į ginčo butą nebuvo įsikėlusi, kaip paaiškino teismo posėdžio metu, ji gyvena pas kaimynus.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinio reikalavimas iškeldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, buvo atmestas, panaikino ir dėl šios dalies ieškinio reikalavimą patenkino; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovę nurodė, kad šio netenkina, nes atsakovė teismo sprendimu yra iškeldinta iš ginčo buto, į jį nebuvo įsikėlusi, o teismo posėdyje nurodė, kad gyvena pas kaimynus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma (2011 m. kovo 31 d. buto perdavimo ir priėmimo aktas Nr. N-5.22-1177, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento 2011 m. liepos 20 d. pažyma Nr. 40, teismo lydraščiai su atsiliepimų nuorašais, V.

R. atsiliepimas į ieškinį) paneigia šią teismo išvadą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su atsakovės gyvenimu ginčo bute, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo iškeldinti atsakovę. Teisėjų kolegija nurodė, kad tam, jog būtų galima išsinuomoti socialinį būstą, nepakanka duomenų apie tai, kad asmens pajamos ir turtas neviršija nustatytų dydžių. Asmuo dar turi būti įrašomas į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašus (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad V. R. būtų buvusi įrašyta į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą, taip pat kad ji būtų priskirta prie tų asmenų, kuriems taikytina išimtis (Įstatymo 11 straipsnio 6 dalis), dėl ko jai galėtų būti nuomojamas socialinis būstas nesilaikant Įstatyme nustatyto eiliškumo. Ankstesnė su V. R. motina sudaryta nuomos sutartis buvo nutraukta dar prieš jos motinos M. S. mirtį, t. y. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimu už akių (civilinė byla Nr. 2-1378-535/2010), kuris yra įsiteisėjęs ir įvykdytas.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, nuomos teisiniai santykiai tarp V. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės nutrūko, o 2011 m. kovo 2 d. sudaryta nauja ginčijama socialinio būsto nuomos sutartis, kuri nėra prieš tai galiojusios ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimu už akių nutrauktos sutarties pratęsimas ar pakeitimas. Tai, kad V. R. nuo gimimo gyveno ginčo būste, nėra esmingai svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, nes šalių nuomos teisiniai santykiai buvo nutraukti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teismo vertinimu, tai kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atskiriama nuo Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijos bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Dėl to savivaldybės institucijos, priimdamos sprendimus, privalo atsižvelgti į teisės aktus, reglamentuojančius savivaldybės funkcijų įgyvendinimą. Teisėjų kolegija nesutiko su argumentu, kad tik ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nustatęs, jog, remiantis savivaldybės administravimo subjekto teisės aktu, neatitinkančiu Konstitucijos ir įstatymų, yra sudarytas sandoris savivaldybės vardu ir tas sandoris pažeidžia viešąjį interesą, taip pat kai yra kitų įstatymų numatytų sandorių negaliojimo pagrindų, Vyriausybės atstovas bendrosios kompetencijos teismui pareiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynimo pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį. Dėl to pagrįstai nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje turėjo teisę kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniau miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto. Turi būti nustatoma, ar iškeldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamąsias patalpas asmenų teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik nustatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Sprendžiant šį klausimą, privalo būti atsižvelgiama į asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį, turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu. V. R. ginčo socialiniame būste teisėtai gyveno nuo gimimo, t. y. 1958 m., jos pajamos ir turtas neviršija teisės aktų nustatytų dydžių socialinio būsto nuomai. Tačiau teismai formaliai aiškino ir taikė teisės aktus bei nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta įrodymų, jog ji buvo įrašyta į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą ar priskirta prie asmenų, kuriems gali būti taikoma Įstatymo išimtis. Šio formalaus pagrindo konstatavimas nepakankamas vertinant Sprendimo ir Nuomos sutarties neteisėtumą ir pagrindą iškeldinti ją iš ginčo buto. Nagrinėjamu atveju negali būti paneigiama Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo laisvės savarankiškumas, įgyvendinant įstatymus ir jai suteiktus įgaliojimus vykdant savivaldybių savarankiškas funkcijas. Savivaldybės taryba, įvertinusi visas aplinkybes, santykių specifiką, šio konkretaus atvejo aplinkybes galėjo ir savarankiškai sprendė dėl V. R. teisės į socialinio būsto nuomą. Teismų praktikoje konstatuota, kad ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt.). Šiuo atveju negalima ignoruoti po V. R. iškeldinimo paaiškėjusių faktinių aplinkybių, dėl kokių priežasčių kurį laiką nebuvo sumokėtas nuomos mokestis bei komunalinių paslaugų mokesčiai, t. y. dėl sunkios finansinės padėties, rūpinantis ir prižiūrint sergančią motiną.

Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prisideda prie Vilniau miesto savivaldybės kasacinio skundo reikalavimų ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto. Vertinant asmens teisės į būstą prioritetą, šios teisės apsauga ir gynimas neturėtų būti suabsoliutinamas. Teisė į būsto užtikrinimą turi būti vertinama atsižvelgiant į įstatymų, reglamentuojančių būsto suteikimą, nuostatas, į nuomotojo bei nuomininko teisinį statusą, į nuomotojui keliamus reikalavimus valdant nuomojamą turtą, į asmenų lygiateisiškumo principą. Suteikiant socialinį būstą, pirmiausia yra įgyvendinama viešosios nuosavybės teisė, kuri lemia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais.

Remiantis Įstatymu asmuo įgyja teisę į socialinio būsto nuomą tik tada, kai yra įvykdomos visos šio teisės akto sąlygos. Socialinio būsto nuomos santykiai susiklosto savivaldybei įgyvendinant jai priskirtą socialinę funkciją, todėl šių santykių sritis siejasi ir su kitų asmenų, įtrauktų į savivaldybės sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, teisėtais interesais. Dėl to socialinis būstas turi būti suteiktas tik griežtai laikantis Įstatyme nustatytos tvarkos, nes tik toks socialinio būsto suteikimas atitinka viešąjį interesą.

Esant socialinio būsto trūkumui, sudarius socialinio būsto nuomos sutartis su asmenimis, kurie neatitinka Įstatymo sąlygų, neužtikrinami asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančiųjų eilėje šį būstą išsinuomoti, teisės. Kasatoriaus nurodoma teismų praktika susijusi su nuomotojo ir nuomininko tarpusavio ginčais, kylančiais iš socialinio būsto nuomos sutarčių, jų nutraukimas nuomininkui nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl sprendimo suteikti socialinį būstą ir nuomos sutarties sudarymo teisėtumo.

V. R. į sąrašus būsto nuomai nebuvo įrašyta, o Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant būtų galima suteikti būstą ir neįrašytam į sąrašus asmeniui, nebuvo, tai negalėjo būti suteikiamas socialinis būstas. Pažymėtina, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi prejudicinę galią, o šiuo atveju nuomos santykiai buvo nutraukti ir V. R. iš ginčo buto buvo iškeldinta vadovaujantis įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimu. Savivaldybė neįrodė, kad V. R. teisės turi būti ginamos labiau nei kitų asmenų teisės. Vien ta aplinkybė, kad po socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo V.

R. nuosavybės teises neturi gyvenamųjų patalpų, o jos pajamos minimalios, nesudaro pagrindo ginti jos teises į ginčo butą, nes taip neproporcingai būtų pažeisti teisę į socialinio būsto nuomą turinčių ir įrašytų į sąrašus įtrauktų asmenų interesai. Taip pat pažymėta, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o bet kokie veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo

Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatyta teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms šeimoms forma. Socialinio būsto nuoma priskiriama savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai sudaro savivaldybės socialinio būsto fondą, kuris turi įstatyme konkrečiai nustatytą tikslinę paskirtį – yra skirtas nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal įstatymo nustatytas sąlygas (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Taigi socialinis būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, o socialinio būsto suteikimas reiškia, kad jis bus naudojamas pagal tokios patalpos tikslinę paskirtį – jame gyvens asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) jis suteiktas.

Teisę į socialinio būsto nuomą turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turintys fiziniai asmenys ir šeimos, atitinkantys Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Šeimos ar šie asmenys, pateikę rašytinį prašymą, registruojami savivaldybės vykdomojoje institucijoje. Savivaldybės socialiniam fondui priklausantis būstas nuomojamas pagal įstatymo nustatyta tvarka sudarytas atskirų kategorijų asmenų eiles (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnis). Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal nurodytus sąrašus, išskyrus atvejus, kai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka gyvenamosios patalpos išnuomojamos šeimoms ir asmenims, netekusiems būsto dėl gaisro, potvynio, stipraus vėjo ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise neturi kito tinkamo gyventi būsto, šeimoms, auginančioms penkis ir daugiau vaikų, ir šeimoms, kurioms vienu kartu gimsta trys ar daugiau vaikų, taip pat vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 3, 6 dalys). Taip įstatymų leidėjas nustato, kokia socialinė grupė remtina visų pirma, o pasisakydamas apie tame pačiame sąraše esančių asmenų teises, aiškiai įtvirtina eiliškumo taisyklę.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimu buvo nutraukti nuomos teisiniai santykiai tarp atsakovo ir V. R.; 2010 m. liepos 21 d. pateiktas antstolės iškeldinimo protokolas, patvirtinantis V. R. iškeldinimą iš socialinio būsto. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R.“ nusprendė V. R. išnuomoti 68,70 kv. m ploto socialinį būstą, kuriame ji gyveno iki Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo ir įpareigojo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudaryti su ja nuomos sutartį. 2011 m. kovo 2 d. buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis.

Ieškovas ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą ir Nuomos sutartį, kaip prieštaraujančius Įstatymo nuostatoms, nes V. R. buvo suteiktas socialinis būstas, nors ji į Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto nuomos sąrašą nebuvo įrašyta. Savivaldybė argumentuoja, kad šiuo atveju socialinio būsto nuoma priskiriama prie savarankiškų savivaldybės funkcijų, todėl ji, atsižvelgusi į šią konkrečią situaciją, galėjo savarankiškai nuspręsti paskirti socialinį būstą V. R. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų, tačiau tai nereiškia, kad šią funkciją savivaldybė gali vykdyti nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Taigi tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).

Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymų. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi Savivaldybė paskirdama V. R. socialinį būstą turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam būstui gauti ir tik tada priimti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad V.

R. gaunamos pajamos neviršija teisės aktų nustatytų dydžių, ji kito nuosavybės teise priklausančio buto neturi, taip pat ji nebuvo įrašyta į sąrašą asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, nėra. Taigi šiuo konkrečiu atveju Savivaldybė turėdama įstatymu įtvirtintą pareigą išnuomoti socialinį būstą tik asmeniui, atitinkančiam Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytas sąlygas, jos tinkamai neįgyvendino. Kadangi dėl savivaldybės netinkamų įstatyme įtvirtintų pareigų vykdymo kyla socialinio būsto nuomininkui, t. y. socialiai jautriai šaliai, neigiami padariniai – iškeldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tai tokiu atveju turi būti įvertinamas tokių priemonių proporcingumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63;

Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. K-3-51/2010; 2008 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v.

G. D., bylos Nr. 3K-3-249/2008). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45). Nagrinėjamu atveju V. R. socialiniame būste (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1975 m., o byloje pateikiami duomenys, kad gyveno šiame bute nuo gimimo, nes šis kaip socialinis būstas buvo paskirtas jos motinai, kuri mirė 2010 m. liepos 12 d.

Susidarę įsiskolinimai už buto nuomą, kurie taip pat buvo vienas iš pagrindų Savivaldybės reikalavimui nutraukti nuomos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1378-535/2010, V. R. buvo panaikinti. Nustatyta, kad V. R. nuo 2011 m. kovo mėn. apsigyvenimo socialiniame būste teisėtai, sudariusi Nuomos sutartį, byloje pateikti duomenys apie jos tvarkingos kaimynystės užtikrinimą. Byloje pateikti duomenys, kad po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo už akių paaiškėjo tuo metu nežinotos faktinės aplinkybės, kodėl buvo susidarę įsiskolinimai už buto nuomą ir komunalines paslaugas, t. y. dėl sunkios finansinės padėties, V.

R. nedirbant, rūpinantis ir prižiūrint sunkiai sergančią motiną. Pažymėtina, kad griežčiausias teisės į būsto neliečiamybės gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis) apribojimas – būsto netekimas – bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas šios konkrečios bylos faktines aplinkybes bei į tai, kad nors Savivaldybė paskyrė socialinį būstą asmeniui, neatitinkančiam Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytų sąlygų, darytina išvada, kad V.

R. priverstinis iškeldinimas iš buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų neproporcingas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pernelyg formaliai vertino šiuo atveju susiklosčiusią situaciją, neįvertino abiejų šalių interesų ir taikomos priemonės, t. y. asmens iškeldinimo iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, proporcingumo.

Vertinant Nuomos sutarties teisėtumą turi būti atsižvelgta į Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad savivaldybės socialinio būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, neturi viršyti 14 kv. m, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Šiuo atveju ginčo Nuomos sutartis sudaryta tik su V. R. ir jai paskirtas 68,70 kv. m butas. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar šiuo atveju buvo Įstatymo 9 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatyti pagrindai, leidžiantys asmeniui paskirti didesnį nei 14 kv. m ploto socialinį būstą. Byloje pateikta duomenų, kad V. R. buvo pasiūlyta galimybė apsigyventi vieno kambario 29,39 kv. m bendro ploto bute (duomenys neskelbtini), tačiau atsakymo į šį pasiūlymą nebuvo gauta. Teismams netyrus šių aplinkybių, yra neaišku, ar V. R. atsisakė apsigyventi mažesnio ploto bute, ar savivaldybės socialinio būsto fonde nebuvo laisvų mažesnio ploto butų, ar yra išlikusi galimybė V. R. perkelti į mažesnį socialinį būstą, nors jos yra reikšmingos vertinant ginčo Nuomos sutarties, jos sąlygų teisėtumą. Pažymėtina, kad Konvencijos 8 straipsnis nebūtinai „siekia taip toli“, kad leistų individo pageidavimams dėl gyvenamosios vietos turėti pirmenybę (vyrauti) prieš bendrąjį interesą (žr., pvz., Buckley v. United Kingdom, no. 20348/92, 25 September 1996; Rayeva v. Russia, no. 40265/03, 18 September 2008). Taigi teisėjų kolegija apibendrindama sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su V. R. ir iškeldinti ją, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priimtas, neišaiškinus, nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų sprendžiant tokio pobūdžio ginčą aplinkybių. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tai yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 30,55 Lt. Grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas