A-492-2624-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-2624/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08185-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.;15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. K. (R. A. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. A. K. (R. A. C.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I. t., b. l. 7-11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-1 „Dėl Australijos piliečio R. A. C. grąžinimo į Australiją“ (toliau – ir Sprendimas), sustabdyti šio sprendimo vykdymą; priteisti pareiškėjui neteisėtais veiksmais padarytą neturtinę žalą 20 000 eurų; patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą ir Lietuvos Respublikos Prezidentę; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjas yra Australijos pilietis, tačiau turi leidimą gyventi Austrijoje, t. y. Europos Sąjungos valstybėje narėje. 2011 metais atvyko į Lietuvą, dėl pablogėjusios sveikatos teko pradėti gydymą Lietuvoje, todėl nusprendė likti ir tęsti gydymą, negalėjo keliauti. 2013 metais buvo kelis kartus iškviestas į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) bei Vilniaus AVPK Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą, kur buvo priimtas ginčijamas Sprendimas.

Pažymėjo, kad apklausiant pareiškėją tiek Migracijos departamente, tiek Vilniaus AVPK, buvo pažeistos jo teisės, nebuvo užtikrintas suprantamas procesas bei kokybiškas vertimas. Priimtas Sprendimas visiškai nemotyvuotas, nenurodyta, kokie pažeidimai padaryti, tų pažeidimų įtaka svarbiausiems valstybės interesams, dėl ko priimta griežčiausia poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos, apribota judėjimo laisvė Šengeno erdvėje. Ginčijamas Sprendimas pareiškėjui buvo netinkamai įteiktas, Sprendime klaidingai nurodyta, jog pareiškėjas atsisakė pasirašyti, kai apie tai apskritai nebuvo paaiškinta, Sprendimas nebuvo išverstas į jam suprantamą kalbą, nebuvo išaiškinta apskundimo tvarka. Priimdamas Sprendimą atsakovas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę, bei pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio nuostatas.

Paaiškino, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, pablogėjo jo sveikatos būklė. Pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą pareiškėjas įvertino 20 000 eurų.

Dėl neteisėto ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą, tačiau jie ignoravo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas prašė teismo įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymiai bei inicijuoti baudžiamąjį procesą dėl pasikėsinimo nužudyti.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 48 – 51) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus AVPK pareigūnai su pareiškėju bendravo tris kartus: 2013 m. rugpjūčio 1 d., užregistravus pranešimą apie grasinimą Australijos konsulato darbuotojai, 2013 m. spalio 17 d., užregistravus pranešimą, kad pareiškėjas kankinamas Austrijos ir Australijos pareigūnų, dėl ko jo sveikata blogėja ir 2013 m. gruodžio 10 d., nustačius, kad pareiškėjas, atvykęs į Šengeno erdvę, viršijo trijų mėnesių buvimo be vizos terminą, t. y. padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 206 straipsnyje. Pareiškėjas į policijos įstaigą atvykdavo pats, dokumentų apie sunkias ligas ar kitus medicininius faktorius, įrodančius, kad reikalinga ypatinga priežiūra ar medicininė pagalba, nepateikė, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo naudota prievarta. Bendraujant su pareiškėju visais atvejais dalyvavo vertėjos – kompetentingos valstybės tarnautojos, turinčios aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir anglų kalbą mokančios atitinkamu lygiu. Pareiškėjo pateikti dokumentai apie sveikatos būklę surašyti 2012 metais, be to, nei viena diagnozė nėra įtraukta į 2003 m. kovo 28 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-177 patvirtintą sunkių ligų sąrašą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti faktiniais duomenimis, traktuotini kaip noras pasipelnyti iš valstybės. Ilgą laiką būdamas Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų gauti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nesikreipė dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 44-45) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos iki trijų mėnesių per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmos atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę dienos. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas viršija nustatytą buvimo be vizos Lietuvos Respublikoje terminą, nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į Australiją ir priėmė teisėtą sprendimą. Be to, Austrijos nacionalinis biuras pranešė, kad pareiškėjui buvo išduotas 2002 m. rugsėjo 13 d. leidimas gyventi Austrijoje, tačiau dokumento galiojimas pasibaigė, kai asmuo išvyko iš Europos ekonominės zonos ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjas nepateikė prašymo dėl leidimo gyventi ar vizos išdavimo Lietuvos Respublikoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu (VII t., b. l. 4-8) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti, o atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui.

Teismas konstatavo, kad ginčijamame Sprendime pripažintina rašymo klaida – įrašas, kad pareiškėjui versta iš/į rusų kalbą yra neteisingas ir turi būti nurodyta – iš/į anglų kalbos į/iš lietuvių kalbą vertė <.....>. 2013 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. 14N-4726010-13 (toliau – ir Nutarimas) administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas atvykęs į Šengeno erdvę 2005 m. balandžio 11 d., Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes viršijo nustatytą 3 mėnesių per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę dienos, buvimo be vizos laiką, yra įsiteisėjęs. Nutarime, teismų nutartyse nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami. Priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas nenustatė būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas nurodė, kad prašymas baudžiamojon atsakomybėn patraukti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą, Lietuvos Respublikos Prezidentę nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Nepatenkinęs pagrindinių skundo reikalavimų, teismas netenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas R. A. K. (R. A. C.) apeliaciniu skundu (VII t., b. l. 58-60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. bei priteisti 20 000 eurų žalai atlyginti.

Nurodo, kad byloje yra pateikti medicininiai dokumentai, kad pareiškėjo sveikatos būklė yra bloga. Dėl atsakovo priimto Sprendimo bijo prarasti savo vaiką. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad buvo pareikalauta Australijos vyriausybės iškelti pareiškėjui baudžiamąją bylą, nepateikta 2012 m. gegužės 2 d. teisėtos registracijos kopija, be kurios negalima turėti teisėto Europos Sąjungos gyventojo statuso bei būtinų pragyvenimui socialinių garantijų. Pareiškėjas paaiškina, kad 2014 m. sausio 8 d. išvyko iš Lietuvos ir šiuo metu gyvena Rygoje, dabar yra baudžiamas už tą patį nusižengimą antrą kartą. Dėl turėtų nuomos bei gydymo išlaidų patyrė žalą, kurią vertina 20 000 eurų. Nurodo, kad administracinis teisės pažeidimas nėra tokio masto, kad pareiškėjas turėtų būti deportuojamas. Iki 2013 m. turėjo teisėtą nuolatinio gyventojo statusą. Policijos pareigūnai suklastojo perdavimo orderį Australijai, kur ruošiamasi patraukti pareiškėją baudžiamojon atsakomybėn. Gavęs leidimą gyventi Austrijoje, iš Europos Sąjungos nebuvo išvažiavęs dvylikai mėnesių, tai įrodo gydymo įstaigų pateiktos pažymos. Nei atsakovas, nei teismas neturi kompetencijos spręsti pareiškėjo išsiuntimo į Australiją klausimo, be to, Lietuvoje niekaip negali gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Išsiuntimas iš Lietuvos atimtų galimybę bendrauti su šeima.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (VII t., b. l. 143-147) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad su pareiškėju bendraujant visada dalyvavo anglų kalbos specializaciją turinčios vertėjos. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kad Austrijoje jis turi leidimą gyventi, tačiau šių dokumentų galiojimas yra pasibaigęs. Kiekviena valstybė nusistato tvarką ir būdus, kaip užsienio pilietis gali įteisinti savo buvimą valstybėje, bet pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, nesikreipė į kompetentingas institucijas su prašymu laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neprašė suteikti pabėgėlio statuso. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas nei žalos padarymo faktais, nei kaltais atsakovo veiksmais, visi argumentai pagrįsti tik asmenine pareiškėjo nuomone.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (VII t., b. l. 150-152) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Austrijos nacionalinis biuras pranešė, jog pareiškėjui buvo išduotas 2002 m. rugsėjo 13 d. leidimas gyventi Austrijoje, tačiau dokumento galiojimas pasibaigė, kai asmuo išvyko iš Europos ekonominės zonos ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kad jam reikia suteikti būtinąją medicininę pagalbą, dėl ko pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 3 punktą reiktų sustabdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Be to, nagrinėjamas Sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo, o ne dėl išsiuntimo klausimas. Pareiškėjo minimas išvykimas į Rygą negali būti laikomas ginčijamo Sprendimo įvykdymu, nes pareiškėjas išvyko į kitą Šengeno valstybę.

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 10-27-SP24-1, kuriuo pareiškėjas – Australijos pilietis – grąžintas į Australiją.

Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį užsienietis yra grąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį įstatyme nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką, nurodytą šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos iki 3 mėnesių per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar į kitą Šengeno valstybę dienos. Remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 punktu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo be vizos laiką.

Pareiškėjas R. A. K. neginčijo, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas, be kita ko, mano, kad priimant sprendimą dėl jo grąžinimo į Australiją nebuvo įvertinta aplinkybė, jog pareiškėjas turi nuolatinį leidimą gyventi Austrijoje.

Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Ši Įstatymo nuostata atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 2 dalies nuostatą – reikalaujama, kad neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantys trečiosios šalies piliečiai, kurie turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar kitą teisę joje būti suteikiantį leidimą, nedelsdami vyktų į tos kitos valstybės narės teritoriją. Kai suinteresuotas trečiosios šalies pilietis nesilaiko šio reikalavimo arba kai trečiosios šalies piliečio neatidėliotinas išvykimas yra būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, taikoma 1 dalis (priimamas sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, t. y. 2013 m. gruodžio 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu ir įsiteisėjusiu 2013 m. gruodžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo pareiškėjas nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnį, numatantį atsakomybę už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ar išvykimo iš jos tvarkos pažeidimus, nustačius, kad pareiškėjas, atvykęs į Šengeno erdvę 2005 m. balandžio 11 d., Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes viršijo Įstatyme nustatytą buvimo be vizos laiką (I t., b. l. 17, 18-19); Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2014 m. sausio 15 d. pranešimu, kuriame nurodyta, jog iš Interpolo Austrijos nacionalinio biuro buvo gautas pranešimas, kad 2002 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Austrijoje Nr. A90470511, tačiau dokumento galiojimas pasibaigė, kai asmuo išvyko iš Europos ekonominės zonos ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, taip pat nurodoma, jog R. A. C. nedeklaruoja Austrijoje gyvenamosios vietos nuo 2010 m. liepos 19 d. sprendė, kad pareiškėjas skundžiamu sprendimu pagrįstai grąžintas į Australiją, kadangi jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, ilgesnį nei 3 mėnesiai per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar į kitą Šengeno valstybę dienos (I t., b. l. 46).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.

Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2002 m. rugsėjo 13 d. Vienoje buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Austrijoje. Leidimo išdavimo pagrindas – šeimos susijungimas su Austrijos piliečiu (VII t., b. l. 122). Atsakovas, remdamasis Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2014 m. sausio 15 d. pranešimu, konstatavo, kad pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Austrijoje galiojimas yra pasibaigęs, kadangi jis išvyko iš Europos ekonominės zonos ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui (VII t., b. l. 46,47). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame pranešime nurodytos informacijos pagrindu negalima daryti vienareikšmės išvados, kad leidimas pareiškėjui nuolat gyventi Austrijoje yra negaliojantis. Remiantis apeliacinės instancijos teisme iš naujo atliktu dokumento, kuriuo grindžiamas Tarptautinių ryšių valdybos pranešimas, vertimu, nustatyta, kad Interpolo Austrijos nacionalinio biuro 2014 m. sausio 15 d. pranešime tik pateikiama bendro pobūdžio informacija, kad toks leidimas pareiškėjui buvo išduotas, nurodoma jo išdavimo data ir, be kita ko, pažymima, jog toks nuolatinis leidimas netenka galios, kai jo turėtojas išvyksta iš Europos ekonominės erdvės ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui. Pranešime nėra nurodyta, kad nuolatinis leidimas gyventi pareiškėjui yra netekęs galios, nėra informacijos apie valstybės narės kompetentingos institucijos priimtą sprendimą dėl leidimo panaikinimo.

Tarybos 2003 m. lapkričio 25 d. direktyvos 2003/109/EB Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) 9 straipsnio, reglamentuojančio ilgalaikio gyventojo statuso praradimą arba panaikinimą, 1 dalies c punktas numato, kad ilgalaikis gyventojas neturi teisės išlaikyti ilgalaikio gyventojo statuso tuo atveju, kai jis nebūna Bendrijos teritorijoje ilgiau nei dvylika mėnesių.

Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad direktyva pagal savo prigimtį sukuria pareigas tik valstybėms. Direktyva pati savaime nenustato asmenų teisių ir pareigų. Šiuo atveju atsakovas, spręsdamas dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turėjo pareigą tinkamai pagrįsti sprendimą ir nurodyti, kuo remdamasis jis daro išvadą, kad pareiškėjas nebuvo Bendrijos teritorijoje ilgiau nei dvylika mėnesių, kokie duomenys patvirtina, kad pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Austrijoje neteko galios ar buvo panaikintas kompetentingos institucijos. Vien remiantis Interpolo Austrijos nacionalinio biuro elektroniniame laiške nurodyta informacija negalima daryti vienareikšmės išvados, kad leidimas pareiškėjui nuolat gyventi Austrijoje yra netekęs galios. Atsakovo Sprendime dėl pareiškėjo grąžinimo į Australiją nurodoma, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2005 m. balandžio 11 d., tačiau byloje yra daugiau duomenų apie pareiškėjo atvykimą ir/ar gyvenimą Šengeno erdvėje (pvz., 2004 m. kovo 31 d., I t., b. l. 125), taigi apskritai nėra aišku, kokiais pagrindais pareiškėjas yra grąžinamas būtent į užsienio šalį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė ir tinkamai neįvertino visų Sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise gyventi Europos ekonominėje zonoje. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnyje numatytas aplinkybes, tačiau nėra nurodyti jokie tai pagrindžiantys argumentai ir motyvai. Byloje esantys duomenys (I t., b. l. 86, 87, 128, 129, 131-132) patvirtina, kad policijos pareigūnams kilo abejonių dėl pareiškėjo psichinės būklės, jo veiksmų adekvatumo, tačiau sprendime nėra jokių argumentų, patvirtinančių, jog buvo įvertintos humanitarinės priežastys (2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 4 dalis). Tokie atsakovo veiksmai yra nesuderinami su gero administravimo principu. Atitinkamai ginčijamas sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, spręstinas neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo jo sveikata, jis patiria stresą, išgyvenimus, kuriuos įvertino 20 000 eurų suma.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taigi valstybės atsakomybė (viešoji atsakomybė) CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Nors šioje byloje yra pripažinti atsakovo neteisėti veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų, kad būtent šie neteisėti veiksmai lėmė pareiškėjo sveikatos pablogėjimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas jau ilgą laiką turi sveikatos problemų, jo teigimu, jis yra persekiojamas Austrijos ir Australijos valstybinių pajėgų. Taigi teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo daryti išvados, kad būtent nepagrįstas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į Australiją lėmė pareiškėjo sveikatos pablogėjimą. Nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo neturtinės žalos nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo reikalavimai patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą ir Lietuvos Respublikos Prezidentę yra nepriskirtinas nagrinėti administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jų nagrinėti (ABTĮ 15 str.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, nes teismas, netinkamai išaiškinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. A. K. (R. A. C.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. A. K. (R. A. C.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-1 „Dėl Australijos piliečio R. A. C. grąžinimo į Australiją“.

Kitą pareiškėjo R. A. K. (R. A. C.) skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė