2K-15/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-15/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01167-2008-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.1.4.3.2.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. ir V. Š. gynėjo advokato Rolando Jakonio kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutarties.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu P. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. V. Š. nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio1, 3 dalimis, šios bausmės dalis pridėta prie Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistųjų P. ir V. Š. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

nustatė:

P. Š. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. 2008 m. spalio 17 d., apie 17.20 val., Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), asmeniui, dėl kurio byla išskirta, fiziniu smurtu pasipriešinus Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Eismo priežiūros būrio patruliui D. D., kuris asmeniui, dėl kurio byla išskirta, už transporto priemonės vairavimą neblaiviam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą bei sulaikė jo vairuotą transporto priemonę – automobilį „VW Vento“ (duomenys neskelbtini), P. Š., plūsdamas necenzūriniais žodžiais bei grasinimais, kad užmuš policijos pareigūnus, pribėgo prie Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Eismo priežiūros patrulio D. D., vyriausiojo patrulio M. R. bei Klaipėdos policijos mokyklos kursanto G. R., vykdžiusių tarnybines pareigas, G. R. sulaikant P. Š., suplėšė jo 262,80 Lt vertės uniforminę striukę, priėjęs prie patrulio D. D., vyriausiojo patrulio M. R. suplėšė jų liemenes su atšvaitais, bei, plūsdamas necenzūriniais žodžiais, kėsinosi kumščiais suduoti smūgius patruliui D. D., tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, smūgių nesudavė, nes pareigūnas D. D. atsitraukdavo.

V. Š. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. 2008 m. spalio 17 d., apie 17.20 val., Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), asmeniui, dėl kurio byla išskirta, fiziniu smurtu pasipriešinus Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Eismo priežiūros būrio patruliui D. D., kuris asmeniui, dėl kurio byla išskirta, už transporto priemonės vairavimą neblaiviam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą bei sulaikė jo vairuotą transporto priemonę – automobilį „VW Vento“ (duomenys neskelbtini), V. Š. pribėgo prie Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Eismo priežiūros skyriaus patrulio D. D., vyriausiojo patrulio M. R. bei Klaipėdos policijos mokyklos kursanto G. R., vykdžiusių tarnybines pareigas, plūsdamas pareigūnus necenzūriniais žodžiais, spjovė pareigūnui patruliui D. D. į veidą, grasino panaudoti fizinį smurtą – suduoti kumščiais D. D., tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, fizinio smurto nepanaudojo, nes pareigūnas D. D. atsitraukdavo.

Kasaciniais skundais nuteistųjų V. ir P. Š. gynėjas advokatas R. Jakonis prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniuose skunduose tiek dėl P. Š., tiek dėl V. Š. nuteisimo teigiama, nurodant tuos pačius, analogiškus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, kad apeliacinės instancijos teismas padarytų klaidų neištaisė, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pažeidė BPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto rungimosi principo nuostatas.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kad P. Š. ir V. Š. parodymai vertintini tik kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nepagrįsti. Liudytojos R. V. parodymais, kaip pagrindiniu įrodymų šaltiniu, teismas nesivadovavo, nes darė prielaidą, kad ši liudytoja, būdama nuteistųjų sesuo, gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Prašymas apklausti visus gynybos liudytojus buvo nepagrįstai atmestas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nėra pagrindo netikėti ar abejoti nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymais, nes jų parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, patikimi bei atitinkantys įvykių seką.

Tokia išvada, pasak kasatoriaus, nepagrįsta, nes liko nepašalinti liudytojų parodymų prieštaravimai. Nukentėję policijos pareigūnai M. R. ir G. R. pirminiuose parodymuose, priešingai nei nukentėjusysis D. D., parodė, jog trečiasis vyras, t. y. V. Š., stūmė D. D., kuris atsirėmė į autovežį. D. D. parodė, jog jis į autovežį atsitrenkė po asmens, dėl kurio byla išskirta, suduoto smūgio. Be to, 2008 m. spalio 17 d. protokole užfiksuoti nukentėjusiojo M. R. parodymai, kad asmuo, dėl kurio byla išskirta, suplėšė ir M.

R., ir D. D. tarnybines liemenes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai padarė nuteistasis P. Š., o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, įrodymus vertino nesistemiškai, jų nelygino tarpusavyje bei esančių prieštaravimų nepašalino. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvados, kurios, kaip nurodoma šio teismo sprendime, grindžiamos ne tik nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymais, bet ir liudytojo J. B. parodymais, sutampančiais su policijos pareigūnų parodymais, paneigiančiais liudytojų S. G. ir L.

S. parodymus. J. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs, kad V. Š. burna, šaukiant ant policijos pareigūnų, buvo pilna putų, vadinasi, tokią fiziologinę V. Š. savybę teismai nepagrįstai kvalifikavo kaip spjūvį pareigūnui. Šis liudytojas teigė nematęs, ar V. Š. stūmė policijos pareigūną. Pagal nukentėjusiaisiais byloje pripažintų policijos pareigūnų parodymus, V. Š. aktyviai, suduodamas smūgius, policijos pareigūnams priešinosi esant jiems trise, o pagal J. B. parodymus, V. Š. pasirodė tuomet, kada buvo jau šeši policijos pareigūnai.

Tokie prieštaravimai kitais įrodymais nepašalinti. Kasatorius teigia, kad, esant abejonių dėl P. Š. padarytos ir jam inkriminuojamos veikos, turėjo būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės sprendžiamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Nuteistųjų P. ir V. Š. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu buvo nuoseklūs. Abu nuteistieji tvirtino nesipriešinę policijos pareigūnams, jiems negrasinę, P. Š. parodė bandęs surinkti iškritusius A.

V., kuris grūmėsi su policijos pareigūnais, daiktus, V. Š. parodė, kad jis įvykio vietoje atsidūrė tada, kai buvo atvykę daugiau pareigūnų, kad jam iš karto buvo uždėti antrankiai, todėl jis neturėjo objektyvių galimybių dalyvauti A. V. grumtynėse su trimis policijos pareigūnais. Liudytojų R. V. (P. Š. priėjo surinkti dokumentų, tačiau nespėjo, jam buvo papurkšta dujų<...>, V. Š. atėjo, kilus kivirčui, paklausė, kas daroma jo broliui, jį užvertė ant vilkiko ir sulaužė akinius), S. G. (2008 m. spalio 17 d. pavakare pamatė žmonių susibūrimą bei policijos automobilius, sustojo pažiūrėti; pamatė, kaip policijos pareigūnai pargriovė A.

V. ir dėjo jam antrankius. P. Š. priėjęs bandė surinkti kažkokius daiktus, tada policijos pareigūnai neįspėję jam papurškė dujų ir uždėjo antrankius, V. Š. pasiteiravo, ką daro jo broliui, pareigūnai ir jam uždėjo antrankius, šių dviejų vyriškių stumdymosi su policijos pareigūnais teigia nematęs) bei L. S. (pamatė didelį žmonių sambūrį, policijos tarnybinius automobilius, policininkai A. V. dėjo antrankius, P. Š. pradėjo rinkti išsibarsčiusius daiktus, tuo metu jį pradėjo pulti policininkai. Vėliau priėjo V.

Š., kuris prašė palikti jo brolį ramybėje) parodymai buvo nuoseklūs, patvirtinantys nuteistųjų parodymus. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius teigia, kad teismai, spręsdami V. ir P. Š. kaltės klausimą, rėmėsi vien nukentėjusiųjų policijos pareigūnų bei asmenų, tiesiogiai nemačiusių įvykio, parodymais, o gynybos liudytojų parodymus nepagrįstai vertino kritiškai.

Kasatorius teigia, kad liudytoja B. M., tiesiogiai mačiusi įvykį iš arti, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausta. Teismai atmetė nuteistųjų prašymą apklausti ir A. V., kurio parodymai taip pat buvo svarbūs, siekiant nustatyti visas bylos aplinkybes, pašalinti prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas, apsiribojęs liudytojos B. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymu, kasatoriaus nuomone, sudarė sąlygas įrodymais nelaikyti kitų, gynybai palankių, liudytojų parodymų ir išimtinai vadovautis tik pačių nukentėjusiųjų – policijos pareigūnų prieštaringais parodymais, taip pažeidžiant rungimosi principą.

P. ir V. Š. nebuvo sudaroma galimybė pasinaudoti BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis kaltinamųjų teisėmis. Kasatorius pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nustatyta teisė apklausti gynybos liudytojus detalizuota BPK 7 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 270 straipsnio 1 dalyje. Šios teisės užtikrinimą garantuoja BPK 45, 268, 292 straipsniai. Nuteistieji P. ir V. Š. prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus, neapklaustus pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y.

B. M., tačiau ši apklausta nebuvo. Teismas tik nurodė, kad buvo išnaudotos visos galimybės ją apklausti; apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai išspręstas nuteistųjų prašymas apklausti šią liudytoją, taip pažeista teisė į gynybą, įtvirtinta BPK 10, 45 straipsniuose, 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 2 dalyje.

Kasatorius pažymi, kad inkriminuojama veika vyko esant šviesiam paros metui, miesto centre, stebint daugiau kaip dvidešimčiai pašalinių asmenų. Nei trys nukentėjusiaisiais byloje pripažinti policijos pareigūnai, nei kiti atvykę jų kolegos iš stebėjusių A. V. ir pareigūnų incidentą nenustatė, neieškojo nė vieno liudytojo, tiesiogiai mačiusio konfliktą. V. ir P. Š. vietiniame laikraštyje „Marijampolė Noriu“ 2011 m. sausio 28 d. ir 2013 m. kovo 7 d. laikraštyje „100 procentų“ išspausdino skelbimą, kuriame nurodė įvykio vietą ir laiką bei aplinkybes ir prašė atsiliepti visus įvykį mačiusius asmenis. Į šį skelbimą atsiliepė S. G. ir L. S., tačiau jų parodymai teismo buvo įvertinti kritiškai. Vadovaudamiesi BPK 287 straipsniu, 324 straipsnio 6 dalimi, P. ir V. Š. pateikė prašymą priimti duomenis, susijusius su vieno iš pagrindinių liudytojų, kurio parodymais rėmėsi teismai, D. D. asmenybe, atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir šio asmens atleidimu iš tarnybos, tačiau teismas šiuos duomenis pridėti prie bylos nepagrįstai atsisakė.

Atsiliepimu į nuteistųjų P. ir V. Š. gynėjo advokato Rolando Jakonio kasacinius skundus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusieji, išvardyti skunde, buvo apklausti teisminio nagrinėjimo metu, nuteistieji, jų gynėjas dalyvavo tiriant įrodymus, turėjo galimybę užduoti klausimus nukentėjusiesiems, reikšti prašymus. Tai, kad teismas motyvuotai atsisakė tenkinti kai kuriuos nuteistųjų ar jų gynėjo prašymus (apklausti A. V., kuris buvo apklaustas teisminio nagrinėjimo metu, ar pridėti prie bylos dokumentus, apibūdinančius nukentėjusiojo D. D. asmenybę, kurie neturi reikšmės bylai), nereiškia, kad buvo pažeisti skunde akcentuojamas rungtyniškumo principas ar teisė į gynybą, BPK 20 straipsnio 5 dalis. Kasatorius nepagrįstai iškraipo teismo nustatytas aplinkybes. Dėstydamas S. G., L. S. parodymus, taip pat tai, kad liudytoja B. M. nebuvo apklausta nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kasatorius sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tačiau liudytoja B. M. apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausta, nes išnaudojus visas galimybes ją surasti, buvo nustatyta, kad ši išvykusi į užsienį, o liudytojų S. G. ir L. S. parodymus teismas įvertino ir dėl jų pasisakė, tačiau pagrįstai abejojo šių objektyvumu, nes jie konflikto pradžios nematė, atsirado vėliau po įvykio. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniais skundais prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą P. ir V. Š. nutraukti kaip nepadariusiems veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius tokius prašymus iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, neištaisė apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, nagrinėdamas bylą pažeidė rungimosi principo, suformuluoto BPK 7 straipsnio 2 dalyje, reikalavimus, kad, netinkamai išsprendęs pareikštus prašymus, suvaržė nuteistųjų gynybos teises ir neišnagrinėjo visų esminių apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų.

Visų pirma nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1, 3 dalys), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Pagal BPK 7 straipsnio 1 dalį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Kasatorius rungimosi principo pažeidimą argumentuoja tuo, kad nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kaip gynybos liudytoja B.

M. nebuvo apklausta, o tai reiškia, kad proceso šalių lygybės principas buvo pažeistas, galimybė nuteistiesiems pasinaudoti savo teisėmis, nustatytomis BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, nebuvo užtikrinta. Kasatoriaus argumentai atmestini. Nagrinėjama byla 2010 m. kovo 1 d. teismo nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2010 m. kovo 15 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2010 m. rugsėjo 24 d. Iš bylos duomenų matyti, kad iki nuosprendžio priėmimo vyko šeši teismo posėdžiai, kurie buvo arba atidedami (dėl kaltinamojo V.

Š. neatvykimo, kaltinamųjų gynėjos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nes ji neturėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga, ir kt. priežasčių), arba daromos pertraukos neatvykus į teisiamąjį posėdį kitiems (nukentėjusiesiems ar liudytojams) asmenims. Į kiekvieną pirmosios instancijos teismo posėdį šaukimai atvykti į teisiamąjį posėdį B. M. buvo siunčiami teismo turimu adresu, tačiau jie grįždavo neįteikti. Pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas galimybes iškviesti ir apklausti B. M. teisiamajame posėdyje (be to, pažymėtina, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d. teisiamajame posėdyje ir patys kaltinamieji bei jų gynėja, sprendžiant klausimą, ar galima tęsti ir baigti bylos nagrinėjimą neatvykus šiai liudytojai, pasisakė, kad ir tęsti, ir baigti įrodymų tyrimą galima jai nedalyvaujant), 2010 m. rugsėjo 7 d. teisiamajame posėdyje perskaitė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir įrodymų tyrimą, neprieštaraujant ir jokių prašymų jį tęsti proceso šalims nepareiškus, baigė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo P. ir V. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 286 straipsnį, nuteistieji apskundė apeliacine tvarka, prašydami apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, kuria nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti, kasacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka šiam teismui konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, t. y. neapklausdamas naujai atsiradusio liudytojo S. G., iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, bei BPK 10, 45 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias nuteistųjų teisę aktyviai dalyvauti ir gintis baudžiamajame procese bei teismo pareigą užtikrinti, kad nuteistieji galėtų realiai naudotis savo teisėmis.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismo nurodymus (BPK 386 straipsnio 2 dalis) įvykdė. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, iškvietė ir apklausė kaip liudytojus S. G. bei, patenkinus gynybos prašymą, – L. S. Šis teismas, tenkindamas nuteistųjų gynėjo prašymą, nutarė apklausti ir liudytoją B. M., tačiau teismo šaukimai grįžo neįteikti su žyma, kad adresatė išvyko į užsienį. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo procesines galimybes iškviesti ir teismo posėdyje apklausti B.

M. taip pat išnaudojo, patys nuteistieji bei jų gynėjas (kaip matyti iš P. Š. parodymų, jis su B. M. bendravo ir turėjo apie ją informacijos) jokių pastangų ir iniciatyvos, kad ši liudytoja atvyktų į posėdį, nerodė. Pažymėtina, kad po kasacinės instancijos teismo apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos procesas truko daugiau kaip metus, buvo ne mažiau kaip dešimt šio teismo posėdžių, kurie buvo atidedami arba daromos pertraukos dėl to, kad neatvykdavo nuteistasis V.

Š., liudytojais kviečiami S. G., B. M., ir kt. priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad B. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti, kad jos parodymai neduoda jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistųjų gynėjo prašymas dar kartą apklausti A. V., išklausius proceso dalyvių nuomones, buvo atmestas motyvuojant tuo, kad jis išsamiai buvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą teisme teisė užduoti A. V. klausimus bei aiškintis aplinkybes, kurias, gynybos nuomone, būtų buvę būtina, nei kaltinamiesiems, nei jų gynėjams nebuvo atimta ar suvaržyta. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti prašymą prie bylos pridėti laikraštį, kuriame buvo straipsnis apie D. D., taip pat motyvuotai, kaip neturintis reikšmės bylai, atmestas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė pareikštus prašymus, nesilaikė rungimosi principo ir pažeidė nuteistųjų gynybos teises, t. y. pažeidė BPK 7 straipsnio 2 dalies, 10, 270 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies reikalavimus bei, kaip nurodo kasatorius, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatas, neturi pagrindo.

Iš kasacinių skundų argumentų matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su teismų įrodymų vertinimu, t. y. ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą – apklausęs naujus liudytojus S. G. ir L. S., dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus – nukentėjusiųjų M. R., D. D., G. R. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, duomenis, užfiksuotus daiktų (pareigūnų liemenių, striukės) apžiūros protokoluose, A. V., kitų liudytojų – V. B., J. B., R. V., ikiteisminio tyrimo metu duotus B. M. parodymus ir kt. bylos duomenis, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ir teisingos. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Abiejų instancijų teismų sprendimuose išvados dėl įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo pripažinti P. ir V. Š. kaltais padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą, padarytos išanalizavus visus įrodymus ir įvertinus jų visumą, nuteistųjų gynybos versijos motyvuotai atmestos. Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą, turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teisėjų kolegija pripažinti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus neatsakyta bei motyvuotai nepaaiškinta, kodėl jie atmetami, neturi pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymus – panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti – nėra pagrindo. Nesant teismų sprendimų panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų P. ir V. Š. gynėjo advokato Rolando Jakonio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė