A-631-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-631-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00138-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5, 12, 20–21), kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 123,25 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 12 d. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 123 ir 391 bei laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 109 buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie nuolat kamerose rūkė, nors jis pats yra nerūkantis. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai, jog jis yra nerūkantis, pažymėta jo medicininėje kortelėje bei asmens byloje, be to, atvykęs į Lukiškių TI-K, jis užpildė apklausos anketą, kurioje pareiškė, kad pageidauja būti laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad laikant jį su rūkančiais asmenimis, buvo pažeistos jo teisės, nes jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas numato, jog rūkyti bendrose patalpose yra draudžiama. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad jis su skundu dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais kreipėsi į Lukiškių TI-K, tačiau vėliau vis tiek buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktą, suimtieji (nuteistieji) 8-ame priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 52, 70 bei 89 straipsnių reikalavimais.

Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į socialinės reabilitacijos skyriaus bei psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas ir pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras.

Pagal minėtą tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) į kameras taip pat skirstomi atsižvelgus į įstaigos užpildymą, būklę įstaigoje, be to, į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Šiame kontekste Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjui pirmą kartą atvykus į įstaigą, 2010 m. liepos 26 d. buvo užpildyta anketa apie jo asmeninių duomenų tvarkymą, jis su tuo buvo supažindintas ir patvirtino tai savo parašu. Pareiškėjas toje pačioje anketoje pažymėjo, kad nesutinka būti kameroje kartu su rūkančiais, ir pasirašė.

Vėliau, 2013 m. liepos 5 d., pareiškėjas ir nuteistasis V. Ž. atvyko į Lukiškių TI-K, o asmens bylos pažymose buvo nurodyta, kad vadovaujantis BVK 83 straipsnio 3 dalimi, į įstaiga jie atvyko laikinai, t. y. ne ilgiau kaip 10 parų, ir toliau važiuos kartu į Vilniaus pataisos namus. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BVK 89 straipsniu, pareiškėjas ir V. Ž. buvo laikomi kartu rakinamojoje kameroje atskirai nuo kitų nuteistųjų. Patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, pareiškimų ir skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, registracijos žurnalą, per laikotarpį nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 12 d. pareiškėjo prašymų, skundų ar pareiškimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis gauta nebuvo.

Pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio 30 d. atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą Nr. 109, kurioje, vadovaujantis BVK 89 straipsnio reikalavimais, jis buvo laikomas kartu su kitu tą pačia dieną laikinai atvykusiu asmeniu. Dėl pareiškėjo skundų ar kitų kreipimųsi į įstaigos administraciją buvo apklausti 2013 m. rugpjūčio 30 d. 1-ojo korpuso II-ame korpusiniame skyriuje tarnybines pareigas atlikę korpuso vyresnysis ir prižiūrėtojas, kurie atliko pareigas prie gyvenamosios kameros Nr. 109. Apklausti pareigūnai nurodė, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis į juos nesikreipė.

Taip pat papildomai buvo apklaustas minėtą kamerą kuruojantis socialinės reabilitacijos būrio viršininkas, kuris patikrinęs Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, pareiškimų ir skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, registracijos žurnalą, patvirtino, kad pareiškėjas su rašytiniais skundais, prašymais ar pareiškimais dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nesikreipė. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu (b. l. 62–66) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad SVĮ 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, tačiau šiame straipsnyje nepateikta jokių nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. Atitinkamai BVK 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 1–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos, tačiau ir šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Kita vertus, pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikoma BVK 70 straipsnio 6 dalies nuostata, kad tuo atveju, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais.

Tuo tarpu Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsniu ir BVK 70 straipsniu, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų).

Taigi, pagal minėto tvarkos aprašo nuostatas, suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų. Be to, pareiškėjas 2013 m. liepos 15 d. su skundu, kuriame be kitų reikalavimų nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 12 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 123 ir Nr. 391 kartu su rūkančiu V.

Ž., kreipėsi į Lukiškių TI-K ir prašė atsakyti, kodėl jo atžvilgiu buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, taip pat nubausti kaltus asmenis ir užtikrinti, jog ateityje tokie pažeidimai jo atžvilgiu nebūtų daromi. Dėl skunde nurodytų aplinkybių buvo apklausti Lukiškių TI-K pareigūnai, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu atlikę tarnybą prie jo gyvenamosios patalpos. Tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai nurodė, kad prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo su rūkančiaisiais iš pareiškėjo nei žodžiu, nei raštu nebuvo gauta.

Lukiškių TI-K 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 22-1135 bei 2013 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 22-1409 taip pat nurodė, kad per laikotarpius nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 12 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl jo laikymo kamerose kartu su rūkančiaisiais nesikreipė. Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas per ginčo laikotarpį su prašymu dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, o nesant pareiškėjo rašytinio prašymo, pareigūnai neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų.

Kartu atkreipė dėmesį, kad byloje nesant jokių duomenų, jog pareiškėjas buvimo su rūkančiais nuteistaisiais laikotarpiu būtų dėl to (neatskyrimo nuo rūkančių asmenų arba dėl to, kad kartu laikomas asmuo rūko) skundęsis Lukiškių TI-K administracijai, nėra pagrindo manyti, kad dėl to jis patyrė nepatogumus, išgyvenus ar pan. Be to, laikas, per kurį pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, buvo pernelyg trumpas, kad turėtų neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad veiksmų, su kurių atlikimu pareiškėjas sieja nurodytos neturtinės žalos atsiradimą, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų patyręs žalą, t. y. nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas, o netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas G. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72–73), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtent Lukiškių TI-K teko pareiga laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų, t. y. jis neturėjo su atitinkamu prašymu kreiptis į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad nagrinėjamu atveju neturtinė žala yra akivaizdi ir ji pasireiškė tuo, jog dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais prasmirdo jo drabužiai, be to, jis dėl to jautė psichologinį diskomfortą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 12 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Visų pirma pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Tai įvertinus, konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.).

Šiame kontekste akcentuotina, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjui dar 2010 m. liepos 26 d. atvykus į Lukiškių TI-K jis aiškiai (pasirašydamas) nurodė, kad nesutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 28), analogišką anketą, nurodydamas savo nesutikimą būti laikomas kartu su rūkančiaisiais, pareiškėjas užpildė ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 10, 29). Tačiau tiek laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 12 d., tiek laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su rūkančiaisiais, šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčija.

Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 15 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K su skundu, kuriame, be kita ko, nurodė, jog buvo laikomas kartu su rūkančiu asmeniu, nors pats yra nerūkantis, ir prašė nubausti kaltus asmenis bei užtikrinti, kad ateityje tokie pažeidimai nebūtų daromi. Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K netinkamai vykdė pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Tačiau, nors minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Be to, nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis (atitinkamai 7 ir 3 paros). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys