A-442-464-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-464/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01452-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog į Lietuvą buvo parvežtas iš Prancūzijos, su kuria Lietuvos pareigūnai pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo nepabloginti kalinimo sąlygų, tačiau nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. jam nebuvo suteiktas teisės aktais nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje. Pabrėžė, kad kamerose, kurios yra tualeto tipo, pastatyti dviaukščiai gultai, jis buvo laikomas kartu su nestabilios psichikos asmenimis. Dėl šių ir kitų sąlygų paskelbė bado akciją, buvo patalpintas į vienutę, kurioje buvo psichologiškai žlugdomas, bandant įbauginti jam buvo skirtos keturios drausminės nuobaudos. Be to, vienutėje jis nušalo du rankų pirštus, kadangi temperatūra žiemos metu buvo minusinė. Atkreipė dėmesį, kad kamerose nėra ventiliacijos, o valgyti jis buvo priverstas esant fekalijų koncentracijai. Taip pat nurodė, jog kalinimo sąlygos nei kiek nepakito nuo 2009 m. Seimo kontrolierės A. R. atskleistų faktų, įrodančių antisanitarines, kamerų perpildymo ir pasityčiojimo iš nuteistųjų sąlygas (Seimo kontrolierių pažyma Nr. 4D-2008/2-1277). Kartu pažymėjo, kad jis pradėjo rūkyti, nes pasyvus rūkymas kėlė psichologinių nepatogumų. Tvirtino, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės ir tai lėmė šeimyninio ryšio nutrūkimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 62–66) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pabrėžė, kad esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Taip pat nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės išduodami į kameras. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, minėta sutartis kiekvienais metais yra pratęsiama. Kartu akcentavo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59–61) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Manė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Tuo tarpu, nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Taip pat pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Kartu akcentavo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, pretenzijų dėl patiriamos neturtinės žalos nereiškė, o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 127–132) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 punktas numatė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Tuo tarpu byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis apima 263 dienas, iš jų 2011 m. sausio 7 d. vakare, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 8 d. iki 2011 m. vasario 9 d., 2011 m. kovo 28 d. ryte, 2011 m. kovo 29 d. ryte ir 2011 m. balandžio 5 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus 4 kartus po pusę dienos ir 33 pilnas dienas. Remdamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, jų taikymo teismine praktika bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui.

Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas kameroje Nr. 178 laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2011 m. kovo 8 d., su žodiniais bei rašytiniais pareiškimais, prašymais, pasiūlymais bei skundais dėl gyvenimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas 2010 m. kovo 20 d. ir 2011 m. sausio 18 d. kreipėsi dėl kalinimo sąlygų ir jam buvo atsakyta tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tiek Kalėjimų departamento raštais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje buvo laikomas su nestabilios psichikos asmenimis, tačiau jokių įrodymų nepateikė.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad vienutėje nušalo du pirštus, o asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtina, jog pareiškėjas 2011 m. vasario 3 d. kreipėsi į medikus dėl skaudančios plaštakos, niežtinčių pirštų, pacientas aiškino žiemą per langą šeriantis šunis, tačiau pretenzijų dėl oro temperatūros kameroje pareiškėjas nereiškė. Įrodymų, kad nebuvo galimybės atsidaryti langus ir pravėdinti patalpas, pareiškėjas taip pat nepateikė, priešingai, sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjas pats pro atvertą langą šerdavo šunis, vadinasi vėdintis patalpą natūraliu būdu galimybė buvo.

Pareiškėjo argumentus, kad jis kalinimo metu buvo priverstas pradėti rūkyti, teismas atmetė, kadangi asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, jog jau pirminės apžiūros metu pareiškėjas nurodė esąs rūkantis. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, taip pat į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, įvertinęs Lukiškių TI-K veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti priteistina 1 500 Lt suma.

III. Pareiškėjas L. L. apeliaciniu skundu (b. l. 138–141) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą, visiškai tenkinant jo skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo bei protingumo principus, priteisdamas tik apie 5 Lt už parą, pareiškėjui kalint apie 8 kv. m ploto kameroje su penkiais asmenimis. Be to, pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai, neturėdamas medicininių žinių, konstatavo, jog pirštų nušalimas galėjo atsirasti šeriant šunis, nors minėtas nušalimas atsirado kalint vienutėje žiemos metu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 146–148), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą. Įgyvendinus šį planą, bus išspręsta tardymo izoliatorių perpildymo problema, laisvės atėmimo vietos bus racionaliai išdėstytos pagal nuteistųjų (suimtųjų) gyvenamąją vietą, teisėsaugos institucijų ir apygardos teismų veiklos teritorijas, laisvės atėmimo vietose bus užtikrinamos Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytos ir Europos kalėjimų taisyklėse rekomenduojamos nuteistųjų (suimtųjų) laikymo sąlygos, bus išspręsta laisvės atėmimo vietų saugumo problema, stiprės visuomenės saugumas, pagerės laisvės atėmimo vietų personalo darbo sąlygos, atpigs naujų ir kompleksiškai rekonstruotų laisvės atėmimo vietų eksploatacija. Kalėjimų departamentas pažymi, jog Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma kartais neužtikrinama dėl izoliacijos reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2011 m. balandžio 7 d., iš viso 263 paras, iš kurių 227,5 paros jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (b. l. 62–64, 67–68). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu teisės aktų reikalavimų neatitinkantis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,48 kv. m iki 3,47 kv. m, o didžiąją laiko dalį buvo apie 2–2,5 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Nors pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigos kamerose nebuvo vėdinimo sistemos ir pareiškėjas buvo priverstas valgyti esant fekalijų koncentracijai, pabrėžtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu, kaip nurodė Lukiškių TI-K, visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 66), o pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Juolab kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pats pareiškėjas nurodė per langą šerdavęs šunis (b. l. 25–26). Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas, 2011 m. vasario 3 d. kreipęsis į medikus dėl skaudančios rankos plaštakos ir niežtinčių pirštų, pats paaiškino, jog per langą šeria šunis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginį, kad jis rankos pirštus nušalo būtent dėl minusinės oro temperatūros kameroje. Pareiškėjas taip pat teigė, kad kalinimo metu jis buvo priverstas pradėti rūkyti, nes pasyvus rūkymas kėlė psichologinių nepatogumų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš Asmens sveikatos istorijos matyti, jog pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jau pirminės gydytojų apžiūros metu jis nurodė esąs rūkantis (b. l. 21), todėl ir šį pareiškėjo argumentą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas kartu su nestabilios psichikos asmenimis, pareiškėjas nei Lukiškių TI-K, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl to nesiskundė. Be to, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo paskelbęs bado akciją, jos tikslas nebuvo žinomas, o į pareiškėjo skundus dėl jam paskirtų nuobaudų ir kitų aplinkybių, iš esmės nesusijusių su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču, buvo atsakyta kompetentingų institucijų raštais (b. l. 27, 33–39, 89).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 9 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, o į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik praėjus daugiau nei 2 metams po jo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Be to, ginčui aktualiu kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo gana jauno amžiaus (32–33 m.), jis yra vyriškos lyties asmuo. Taip pat, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 5 500 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui L. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 500 Lt (penkis tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys