2K-418/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–418/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00334-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S)

1.2.27.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų N. Ž. ir V. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu A. K. T. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. K. T. pagal BK 290 straipsnį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. T. nuteista už tai, kad 2011 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės prokuratūros, esančios (duomenys neskelbtini), raštinėje pateikė ieškinį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. P-1380), kuriame parašė: „Uždariau 5 nelegalias aikšteles (pinigų plovyklas) kurias koravo prokurorė N. Ž. 10 metų laikotarpyje kartu su V. A.“, ir taip ieškinyje, kuris tapo prieinamas susipažinti bei vertinti jame esančius duomenis visiems proceso ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) dalyviams, bylą kontroliuojantiems prokurorams, ikiteisminį tyrimą atliekantiems policijos pareigūnams, N. Ž. ir V. A. tiesioginiams vadovams, nurodydama tikrovės neatitinkančius ir objektyviais faktais nepagrįstus, valstybės tarnautojų garbę ir orumą žeminančius, pakertančius pasitikėjimą jais duomenis, viešai įžeidė (duomenys neskelbtini) pareigas einantį V. A. ir (duomenys neskelbtini) pareigas einančią N. Ž.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė A. K. T. tiesioginės tyčios pateiktu civiliniu ieškiniu įžeisti prokurorus. Teismas konstatavo, kad A. K. T. turėjo pagrindinį tikslą – būti pripažinta civiline ieškove ikiteisminiame tyrime, o ieškinyje nurodė argumentus, kurių pagrindu prašė žalos atlyginimo, t. y. savo sveikatos sutrikdymą siejo su savo veiksmais nelegalių automobilių saugojimo aikštelių veiklai nutraukti ir įžvelgė pasyvų prokurorų elgesį, neįvertinant jos pastangų užkirsti kelią nelegalioms veikloms ir neteisėtam pasipelnymui, netinkamą ikiteisminių tyrimų kontrolę, nereagavimą į jos skundų, prašymų pagrindu parašytus straipsnius spaudoje. Teismas pripažino, kad svarbu ir tai, jog nė vienas bylos liudytojas nenurodė dėl A. K. T. teiginių susidaręs neigiamą nuomonę apie prokurorus, todėl sprendė, kad realiai jų moraliniam prestižui nebuvo pakenkta.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji N. Ž. ir V. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išteisinamąjį nuosprendį pagrindė neišsamiai ir šališkai įvertintais įrodymais, veikos padarymo aplinkybes išdėstė tendencingai ir neobjektyviai, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neteisingai vertino surinktus ir ištirtus įrodymus, o priimtas išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 301, 305–307, 331 straipsniuose numatytų reikalavimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priešingai nei nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, aplinkybė apie nuketėjusiųjų vykdytą ikiteisminių tyrimų, kurių baigtimi buvo suinteresuota A. K. T., kontrolę – nenustatyta. A. K. T. nurodytoje byloje, kurioje pateiktas įžeidžiančio turinio ieškinys, kontroliuotoje prokurorės N. Ž., tyrimas dėl automobilių aikštelių nebuvo atliekamas, A. K. T. netgi nenurodė, kad galėjo būti sužalota dėl tokios N. Ž. veiklos. Kasatoriai nurodo teisme paliudiję, kad jokių tyrimų dėl automobilių stovėjimo aikštelių neatliko, nekontroliavo, A. K. T. ar jos veikla nesidomėjo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai tokius parodymus atmetė.

Taip pat išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai remtasi A. K. T. skundų pagrindu parašytais straipsniais (2002 m.–2009 m. (duomenys neskelbtini) ir kt.), nepatvirtinančiais jokio ryšio su kasatoriais kaip prokurorais, jų vykdoma veikla ar A. K. T. pareikštu kaltinimu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokurorai į šiuos straipsnius nereagavo, spaudoje nurodytų faktų pagrįstumo netikrino, prokuratūrų vadovai dėl savo pavaldinių veiklos ar neveikimo tarnybinių patikrinimų neatliko, nors tokios aplinkybės byloje apskritai nenustatinėtos. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu pripažinta, kad A. K. T. , išreikšdama nepasitenkinimą prokurorų procesine veikla, turėjo teisę prokurorus, kuriems keliami itin aukšti reikalavimai dėl nepriekaištingos reputacijos, įžeidinėti nepagrįstais kaltinimais. Toks teismo sprendimas neužkerta kelio ateityje ne tik teisės, bet ir moralės normoms prieštaraujantiems veiksmams, skatina A. K. T. nebaudžiamumo pojūtį. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į kaltinamosios pateikto apeliacinio skundo turinį ir teiginius, kuriais ji toliau naudoja įžeidžiančią retoriką apie pareigūnus. Tai neatitinka BK 290 straipsnyje įtvirtinto draudimo paskirties, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-369/2009). Kasatoriai pažymi, kad A. K. T. kitoje baudžiamojoje byloje dėl nepagarbos teismui buvo pateikusi kasacinį skundą, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi atmestas, nors ji procesiniame dokumente (atskirajame skunde) paminėtus teisėją įžeidžiančius žiodžius taip pat bandė pateisinti tuo, jog teisėjas atmesdavo visus jos prašymus. Kasacinis teismas nurodė, kad tai nesuteikia teisės į teismo sprendimą reaguoti tokia forma, kurią pasirinko A. K. T. . Taigi, ir šiuo atveju A. K. T. , net ir nesutikdama su prokurorų sprendimais, taip pat neturi teisės jų įžeidinėti.

Kasatoriai taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio argumentais, kad nenustatyta A. K. T. tiesioginė tyčia padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje. Kasatorių nuomone, A. K. T. ieškinyje nurodytas teiginys „uždariau 5 nelegalias aikštes (pinigų plovyklas), kurias kuravo prokurorė N. Ž. 10 metų laikotarpyje su V. A. “, vertinant tiesiogiai ir plačiąja prasme, apibūdina juos kaip pareigūnus, turinčius tiesioginių ryšių su neteisėtu verslu, t. y. kaip piktnaudžiaujančius savo pareigomis valstybės tarnautojus, o tai ne tik nesuderinama su prokurorų pareigomis, funkcijomis, bet ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Be to, A. K. T. , užsakydama viešuose spaudos leidiniuose įžeidžiančio pobūdžio straipsnius, sąmoningais aktyviais veiksmais siekė kuo daugiau visuomenės narių susipažinti su jos nepagrįstais kaltinimais ir sukelti visuomenės abejones prokurorų dalykine reputacija, vykdomos profesinės veiklos objektyvumu ir nešališkumu priimant procesinius sprendimus, pačios prokuratūros, kaip valstybės institucijos, veikla. Pasak kasatorių, visa tai patvirtina, kad A. K. T. veikė tiesiogine tyčia, suprasdama, jog pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, įžeidžia pareigūną, ir to sąmoningai siekė.

Taip pat kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog nė vienas jų A. K. T. ieškinio frazės „uždariau 5 nelegalias aikšteles (pinigų plovyklas), kurias koravo prokurorė N. Ž. 10 metų laikotarpyje kartu su V. A. “, apie šiuos prokurorus blogos nuomonės nesusidarė, šio teiginio nesureikšmino, labiau atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinį padavė A. K. T. , kuri dėl savo skundų buvo gerai žinoma, todėl A. K. T. civiliniame ieškinyje paminėtų prokurorų moraliam prestižui neva nepakenkta.

Kita vertus, kilę padariniai, apie kuriuos nurodo apeliacinės instancijos teismas, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėtis yra formalioji. Be to, kaip nurodė apkaltinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, šie įžeidžiantys A. K. T. teiginiai tapo prieinami susipažinti bei vertinti jame esančius duomenis visiems proceso ikiteisminiame tyrime Nr. 31-1-01465-10 dalyviams, bylą kontroliuojantiems prokurorams, ikiteisminį tyrimą atliekantiems policijos pareigūnams, N. Ž. ir V.

A. tiesioginiams vadovams. Dėl to negalima, remiantis kelių asmenų, kurie nesuabejojo prokurorų kompetencija ir sąžiningumu, parodymais, daryti išvados, kad kasatoriai nebuvo įžeisti tokių A. K. T. teiginių. Kasatorių manymu, šiuo atveju reikėtų vertinti, ar tokie pasakyti žodžiai yra asmenį žeidžiantys, t. y. jo santykį su pasakytais įžeidžiančiais žodžiais, o ne trečiųjų asmenų santykį su šiais teiginiais.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 290 straipsnio taikymo

BK 290 straipsnyje numatyta atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009). BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbi nukentėjusiojo reakcija į kaltininko veiką, tačiau svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011).

Byloje nustatyta, kad A. K. T. 2011 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės prokuratūros raštinėje pateikė civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo byloje, kuriame parašė: „Uždariau 5 nelegalias aikšteles (pinigų plovyklas) kurias koravo prokurorė N. Ž. 10 metų laikotarpyje kartu su V. A.“. Nurodyti A. K. T. teiginiai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais buvo įvertinti skirtingai.

Pirmosios instancijos teismas pripažino A. K. T. kalta pagal BK 290 straipsnį, nes ji savo veiksmais: viešai (susipažinti su jos nurodytais teiginiais galėjo platus asmenų ratas), raštiškai (didesnis išliekamasis, neigiamas ir žeidžiantis pobūdis nei žodžiu), valstybinei institucijai – prokuratūrai, pateikdama civilinį ieškinį ir jame nurodydama: „Uždariau 5 nelegalias aikšteles (pinigų plovyklas) kurias koravo prokurorė N. Ž. 10 metų laikotarpyje kartu su V. A. “, t. y. neturėdama jokio pagrįsto pagrindo tokiems tikrovės neatitinkantiems (taip pat užgauliems, žeminantiems, diskredituojanties prokurorus) teiginiams apie tariamai prokurorų ilgą laikotarpį (net 10 metų) vykdytą įstatymų draudžiamą veiklą, ir tai suvokdama bei norėdama taip veikti, įžeidė prokurorus N. Ž. ir V. A., atliekančius savo valstybines funkcijas.

Įvertinusi teismų praktiką dėl BK 290 straipsnio taikymo bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų, argumentuotai pasisakė dėl visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties požymių buvimo A. K. T. veiksmuose, pateikiant prokuratūrai į ikiteisminio tyrimo bylą civilinį ieškinį su kaltinime nurodytais teiginiais apie prokurorų N. Ž. ir V. A.

„pinigų plovimą“ nelegaliose aikštelėse. Nurodyti A. K. T. teiginiai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste, t. y. kur jie buvo išsakyti; kad tai padaryta raštu oficialiame dokumente, kuris pridedamas prie bylos; kad su juo susipažįsta daug asmenų (atliekančių ikiteisminį tyrimą, dirbančių prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose, taip pat tiek nukentėjusiųjų pavaldinių, tiek tiesioginių jų viršininkų); kad teiginiai yra visiškai nepagrįsti, o A. K. T. negali ir nepateikė jokių juos patvirtinančių įrodymų; kad prokurorams N. Ž. ir V.

A. dėl kokios nors įstatymams prieštaraujančios veiklos jokie ikiteisminiai tyrimai nepradėti, t. y. pagrįstai įvertintas visiškas šių teiginių prasimanymas. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino prokurorų funkcijas, prisidedant prie teisingumo vykdymo, kurių tinkamam atlikimui būtinas visuomenės pasitikėjimas, ir kad būtent nurodyti A. K. T. teiginiai menkina pasitikėjimą ne tik konkrečiais prokurorais – nukentėjusiaisiais, bet ir bendrai visa prokuratūra, kaip institucija. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pasisakyta, jog valstybės tarnautojų (plačiąja prasme prie jų priskiriami ir prokurorai), vykdančių savo oficialias funkcijas, leistinos kritikos ribos, kaip ir politikų atveju, yra platesnės negu privačių asmenų.

Tačiau EŽTT sprendimuose suformuota nuostata, kad politikai sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno jų žodžio bei darbo kontrolei, o dėl valstybės tarnautojų tokios išvados padaryti negalima, taigi, kritikuojant jų veiksmus, jie neturėtų būti traktuojami lygiai taip pat, kaip politikai (e. g. Lešník v. Slovakia, no. 35640/97, judgment of 11 March 2003; Lyashko v. Ukraine, no. 21040/02, judgment of 10 August 2006). Be to, pripažįstama, jog tam, kad valstybės tarnautojai galėtų sėkmingai atlikti savo funkcijas, jiems reikalingas visuomenės pasitikėjimas nesant netinkamo trukdymo, taigi gali kilti būtinybė apsaugoti juos nuo įžeidžiamų ir užgaulių žodinių išpuolių vykdant pareigas.

EŽTT taip pat yra nurodęs, kad prokurorai yra tarnautojai, kurių užduotis – prisidėti prie tinkamo teisingumo vykdymo. Šiuo aspektu jie yra teisminės sistemos plačiąja prasme dalis; visuomenės pasitikėjimas jais, kaip ir teismo pareigūnų atveju, yra viešasis interesas (Lešník v. Slovakia).

Taip pat pažymėtina, kad tik visų pirmosios instancijos teismo ištirtų aplinkybių pagrindu buvo pagrįstai konstatuota, jog A. K. T. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip elgtis (įžeisti savo pareigas atliekančius prokurorus). Faktai apie tai, kad A. K. T. nebuvo patenkinta visos prokuratūros, ar atskirų joje dirbančių asmenų veikla, priimamais sprendimais ar, jos manymu, jų pasyvumu, netinkama ikiteisminių tyrimų kontrole ir pan., nereiškia, kad, naudodamasi savo teise į saviraiškos laisvę, ji galėjo įžeidinėti konkrečius valstybės tarnautojus dėl jų atliekamų funkcijų, nurodydama prasimanytus teiginius apie neva jų daromas nusikalstamas veikas. Nepasitenkinimas tam tikrų institucijų ar jų darbuotojų veikla, sprendimais turi būti reiškiamas laikantis įstatymų, o ne įžeidžiant ir nepagrįstai apkaltinant. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nėra abejonių, jog demokratinėje visuomenėje asmenys turi teisę komentuoti ir kritikuoti teisingumo vykdymą bei jame dalyvaujančius pareigūnus, tačiau tokia kritika privalo neperžengti tam tikrų ribų (Lešník v. Slovakia). Kiekvienu atveju, susidūrus asmens teisei įgyvendinti savo saviraiškos laisvę teisingumo vykdymo kontekste ir teisingumo vykdymo sistemos bei jos pareigūnų teisių apsaugos interesams, turi būti nustatoma teisinga šių vertybių pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad A. K. T. pasirinko netinkamą formą savo nepasitenkinimui prokurorų darbu išreikšti ir civiliniame ieškinyje nurodė ne teisinius, o niekuo nepagrįstus teiginius apie nurodytą ikiteisminį tyrimą kontroliavusią prokurorę ir aukštesnįjį prokurorą, t. y. suvokė, kad tokiais teiginiais įžeis pareigas einančius pirmiau nurodytus prokurorus, ir norėjo taip elgtis (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje nurodyti, priešingi pirmosios instancijos teismo išvadoms, argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė tiesioginės A. K. T. tyčios padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje, taip pat nuorodos į tai, kad dėl jai inkriminuotų veiksmų realūs neigiami padariniai nekilo, žmonės, susipažinę su civiliniu ieškiniu (jo turinio teiginiais), neigiamos nuomonės apie prokurorus N. Ž. ir V. A. nesusidarė, yra nepagrįsti. Tokie teismo argumentai prieštarauja BK 290 straipsnio dispozicijai, nes šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir neigiamų padarinių kilimas, sprendžiant atsakomybės klausimą pagal BK 290 straipsnį, neturi reikšmės. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas (BK 290 straipsnis) laikomas baigta nusikalstama veika nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Be to, nurodyti išteisinamojo nuosprendžio motyvai neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl A. K. T. išteisinimo, panaikinus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįsti byloje nustatytomis kitokiomis, nei pirmosios instancijos teismas nustatė, aplinkybėmis ir bylos įrodymais. Dėl A. K. T. tyčios įžeisti prokurorus nebuvimo apeliacinės instancijos teismas pasisakė remdamasis prielaidų pobūdžio argumentais, nepagrįsdamas jų byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė motyvuotą, byloje surinktų įrodymų visuma pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 305 straipsnio 1 dalis), nustatė visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, požymius A. K. T. veiksmuose ir pagrįstai ją pripažino kalta dėl prokurorų N. Ž. ir V. A. įžeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo teisėtą ir teisingą apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl A. K. T. , netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (BK 290 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis