AS-730-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-730-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01240-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. K. 2015 m. vasario 18 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 1D-1482(11); 3) priteisti iš VRM už 2011 m. liepos mėn. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 525,95 Eur (8 721,60 Lt).

Pareiškėja paaiškino, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas. Gavusi pirmąją sumažintą pensiją, pareiškėja suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinusi, kad toks mažinimas laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jos tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl, pareiškėjos manymu, termino skundui paduoti ji nepraleido. Tačiau jei teismas konstatuotų, kad terminas praleistas, pareiškėja prašo jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi (b. l. 12–14) netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti; atsisakė priimti R. K. skundą ir, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjai.

Teismas nustatė, jog pareiškėja kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jai laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl 3 metų kreipimosi į teismą termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, suformuota 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 bei 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 2 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų teismas sprendė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2011 m. rugpjūčio mėnesį. Pareiškėja skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui paštu išsiuntė 2015 m. vasario 18 d., t. y. ženkliai praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 ir 37 straipsnių nuostatomis bei LVAT praktika, pažymėjo, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galimai pažeistų teisių gynimu. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d., aktualios LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartys – 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. Nepaisant to, skundą teismui pareiškėja išsiuntė tik 2015 m. vasario 18 d., nenurodžiusi jokių objektyvių tokio delsimo aplinkybių, todėl tokį delsimą teismas laikė nepagrįstai ilgu bei pripažino jį esant kliūtimi atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas panaikinti VRM 2015 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 1D-1482(11) yra išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, taip pat, kad LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. jog atsakovas atsisako tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju, nuginčijus minėtą VRM sprendimą, pareiškėja nepasiektų tų teisinių pasekmių, kurių siekė kreipdamasi į teismą, todėl skundo reikalavimą panaikinti atsakovo VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-1482(11) atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja R. K. atskiruoju skundu (b. l. 25–28) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį, patenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundą priimti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja LVAT praktikai, suformuotai iš esmės analogiškose bylose.

2. 2009 m. gruodžio mėnesį priėmus Laikinąjį įstatymą, pareiškėja tikėjosi, kad valstybė, pasibaigus krizinei situacijai, išmokės sumažintas pensijos dalis, kadangi iš esmės tas pats buvo padaryta ir 2001-2003 metais, kai taip pat buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

3. Įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos pensijos išmokėjimo klausimų, todėl 2013 metais vyravo teisinis neaiškumas.

4. Neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol.

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Pensija yra periodinė išmoka, todėl šiems santykiams reguliuoti taikoma minėta norma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktais, atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Iš trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie 2011–2013 m. pareiškėjos R. K. pensijos dydį (b. l. 9) matyti, kad pareiškėja siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Remdamasi LVAT praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kolegija pažymi, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. liepos mėnesį, o į teismą dėl 2011 m. liepos mėn. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2015 m. vasario 18 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10), t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl laikytina, jog 3 metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 18 d. dar nebuvo pasibaigę.

Kadangi pareiškėjos skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Konstatavus, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2011 m. liepos mėn. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2011 m. liepos–gruodžio mėn. laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. vasario 18 d., o prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjos reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą LVAT praktiką. Šioje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama anksčiau išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatomis, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šios pareiškėjos skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė