A-858-1949-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1949/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02735-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. D. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. O. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui paduoti ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į I. Ž. turėtą 5,56 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone (b. l. 6–7).

Paaiškino, jog A. O. D. tėvas I. Ž., miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdė 35,65 ha žemės (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone. 2001 m. rugsėjo 3 d. pagal tuo metu turimus archyvinius dokumentus pareiškėja per įgaliotą asmenį pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 30,87 ha žemės sklypą ir tuo metu tikslios informacijos apie tėvo valdyto viso žemės sklypo dydį pareiškėja neturėjo. Pareiškėjai tik 2012 metų pradžioje kaimynas suteikė informaciją, kad jos tėvas valdė daugiau žemės, todėl buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio 2012 m. gegužės 17 d. buvo gauta pažyma apie tai, kad jos tėvas buvo 35,65 ha žemės sklypo savininkas, iš kurio 5,65 ha buvo paimta į valstybės fondą.

Nurodė, jog pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą 5,65 ha žemės sklypo dalį. Paaiškino, jog pareiškėja žemės nacionalizavimo momentu buvo tik septynerių metų, jos tėvai apie žemės valdymą su ja nekalbėjo, gyvendami emigracijoje vengė kalbų apie gyvenimą Lietuvoje, žemės reikalus tvarkė per įgaliotą asmenį, taigi ji nežinojo apie visą tėvo valdytą žemę ne dėl nuo jos valios priklausančių aplinkybių. Manė, jog terminas prašymui paduoti ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, praleistas dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, susijusių su nežinojimu apie žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepimu į pareiškėjos prašymą (b. l. 31–33) prašė jį atmesti.

Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatė galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalies redakcijos nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios. Pažymėjo, jog pareiškėja realizuodama savo teises neveikė pakankamai rūpestingai, pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas pagrindas atnaujinti nustatytus terminus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 49–52) pareiškėjos A. O. D. prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų žemę, taip pat nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Nurodytus ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Teismas nurodė, jog, atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvui I. Ž., kuris mirė (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė 35,65 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone. Pareiškėjos prašymu į 30,87 ha žemės sklypą nuosavybės teisė buvo atkurta. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą iš esmės grindžia vienintele aplinkybe, kad ji iki 2012 metų nežinojo (neturėjo informacijos) apie jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą 5,65 ha žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės nėra atkurtos, tačiau šios aplinkybės nelaikytinos pagrindu konstatuoti, jog pareiškėja neturėjo galimybės aktyviai domėtis ir rinkti informaciją apie turėtą žemę žymiai anksčiau, dar iki nustatytų terminų pasibaigimo.

Teismas nurodė, jog pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl pripažintina, kad pareiškėja, nors ir gyvendama ne Lietuvoje, bet, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu visa apimtimi, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėja gyveno emigracijoje, nepaneigia jos galimybės aktyviai domėtis nuosavybės teisų atkūrimo klausimais, tuo labiau, kad ji turėjo įgaliotą asmenį. Prašymo pateikimo momentu (2001 metais) pareiškėja turėjo informacijos apie tai, jog jos tėvas valdė daugiau žemės negu buvo nurodyta prašyme (tokias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino liudytojas K. K. G.), tačiau tuo metu ir net iki 2012 metų ji aktyvių veiksmų, siekiant gauti iš archyvų tai patvirtinančią informaciją, neatliko.

Atitinkamai, teismas pažymėjo, jog nuo 2001 iki 2012 metų pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi pasyviai, o tai vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, priklausanti nuo asmens valios, ir negali būti pripažįstama svarbia sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Nurodė, jog nežinojimas apie teisę pretenduoti į nekilnojamojo turto dalį ir nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų racionalių priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Šiuo atveju pareiškėja ir jos įgaliotas asmuo iki 2012 metų nesiėmė konkrečių veiksmų papildomai informacijai apie I. Ž. likusią turėtą žemę surinkti, juos tenkino žemėtvarkos tarnybos turimi archyviniai dokumentai ir juose nurodytas žemės dydis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, būtinumą užtikrinti teisinių santykių stabilumo principo įgyvendinimą, į pareiškėjos įvardintas aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra svarbios bei nesudaro pakankamo ir savarankiško pagrindo atnaujinti praleistus terminus.

III. Pareiškėja A. O. D. apeliaciniu skundu (b. l. 60–62) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos prašymą atnaujinti terminą prašymui paduoti ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į I. Ž. turėtą 5,56 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r.

Apeliaciniame skunde nurodomos pareiškėjos prašyme įvardintos aplinkybės. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus surinktus įrodymus, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog prašymo pateikimo momentu (2001 metais) pareiškėja turėjo informacijos apie tai, kad jos tėvas valdė daugiau žemės negu nurodyta prašyme ir šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino liudytojas K. K. G.. Pažymi, jog tokių parodymų teisme K. K. G. nedavė, jis tik patvirtino, kad tokias aplinkybes iki kreipimosi į archyvą sužinojo iš liudytojo J.. J. teisme taip pat negalėjo tiksliai įvardinti, prieš kiek laiko suteikė tokią informaciją, laikotarpį nurodė 3–5 metai. Taigi pareiškėja šią informaciją gavo tik 2012 metais ir iš karto paprašė, kad būtų kreiptasi į archyvą. Tai, jog su liudytojais pareiškėja bendravo ir domėjosi žemės klausimais, įrodo, kad ji ieškojo informacijos.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu NŽT atstovas nurodė, kad žemėtvarkos tarnyboje buvo gauti visi to regiono archyviniai dokumentai ir iš jų buvo nustatyta, kas ir kiek žemės valdė. Žemėlapių atskirai nebuvo sudaroma ir nebuvo galimybės nustatyti, kur ir kiek liko žemės be savininko. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėja, būdama garbaus amžiaus, gyvendama už keliolikos tūkstančių kilometrų, pasitikėdama Lietuvos pareigūnais, pagrįstai galėjo pasitikėti gautais duomenimis ir nebuvo prielaidų, kad dar gali būti ir kitokie dokumentai. Pareiškėjai teikiant prašymus ir paklausimus, gaunant atsakymus, pagrįstai susiformavo teisėti lūkesčiai, kad jos nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta sklandžiai ir nuosavybės teisės bus atkurtos remiantis laiku paduotu tinkamu prašymu.

Pareiškėja nurodo, jog jos prašyme nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos ir suinteresuotos institucijos, kuri konkrečių pagrindų, kodėl turėtų būti netenkintas jos prašymas, nenurodė. Prašyme nurodytos aplinkybės (dideli atstumai, ilgas gyvenimas kitoje šalyje, garbus amžius) ribojo pareiškėjos galimybę anksčiau gauti duomenis apie didesnį jos tėvo valdytą žemės kiekį. Šios aplinkybės buvo nuo pat pirmo prašymo pateikimo nuosavybės atkūrimui ir jos buvo iki kreipiantis į archyvą.

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo, terminas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Pareiškėja tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde termino pateikti prašymą praleidimo priežastimis nurodo nežinojimą apie pareiškėjos tėvo valdytą nekilnojamąjį turtą (teigia šią aplinkybę sužinojusi 2012 metais), taip pat garbų amžių bei gyvenimą (duomenys neskelbtini).

Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008; 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1876/2008). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008; 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigė, kad 2001 m. rugsėjo 3 d. pagal tuo metu turimus archyvinius dokumentus pareiškėja per įgaliotą asmenį pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 30,87 ha žemės sklypą ir tuo metu tikslios informacijos apie tėvo valdyto viso žemės sklypo dydį pareiškėja neturėjo. Pareiškėjai tik 2012 metų pradžioje kaimynas suteikė informaciją, kad jos tėvas valdė daugiau žemės, todėl buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio 2012 m. gegužės 17 d. buvo gauta pažyma apie tai, kad jos tėvas buvo 35,65 ha žemės sklypo savininkas, iš kurio 5,65 ha buvo paimta į valstybės fondą. Paaiškino, jog pareiškėja žemės nacionalizavimo momentu buvo tik septynerių metų, jos tėvai apie žemės valdymą su ja nekalbėjo, gyvendami emigracijoje vengė kalbų apie gyvenimą Lietuvoje, žemės reikalus tvarkė per įgaliotą asmenį, taigi ji nežinojo apie visą tėvo valdytą žemę ne dėl nuo jos valios priklausančių aplinkybių.

Nors, pareiškėjos teigimu, nacionalizavimo momentu jai buvo tik septyneri metai, nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo turėtą turtą atkūrimo procese ji buvo brandaus amžiaus (gimusi 1933 m.), kuris asmeniui suteikia atitinkamą gyvenimišką patirtį, kad jis, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, pasirinktų tokį elgesio variantą, kuris jam užtikrintų įstatymu suteiktos teisės įgyvendinimą. Be kita ko, pažymėtina, jog pareiškėja savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą vykdė per įgaliotą atstovą, pati pareiškėja taip pat dalyvavo šiame procese, todėl nebuvo jokių kliūčių kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, sužinoti apie visą pareiškėjos tėvo valdytą turtą ir nepraleidus įstatyme nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad, vertinant jos veiksmus šioje situacijoje pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą, būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėja yra garbaus amžiaus, ilgai gyvena kitoje šalyje, pažymėtina, kad šios aplinkybės, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismų praktiką, nesudaro pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti praleistus terminus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, gyvenimas užsienyje, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. O. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis