A-556-297-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-297/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00483-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei M. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos mokesčio.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 4–6) prašydamas priteisti iš atsakovės M. B. pareiškėjui 508,80 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Birštono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus, pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes 2011 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise turėjo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, aplinkybė, jog asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitoje vietoje bei/ar faktiškai gyvena kitur, neatleidžia asmens nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Remiantis Birštono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. TS-26 1.6 punktu, paskutinį ketvirtį atsakovei buvo taikyta 30 procentų lengvata. Išminusuota suma matosi mokėjimo pranešimuose. 2012 m. gegužės 2 d., 2012 m. spalio 12 d., 2013 m. balandžio 25 d. buvo siųsti atsakovei įspėjimai dėl skolos, kuri susidarė dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą.

Atsakovė įspėjimus ignoravo, su pareiškėju nesusisiekė. Atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjui 508,80 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovei buvo apskaičiuota remiantis Nuostatų 10-12 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovei atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra.

Atsakovė M. B. atsiliepimu į skundą (b. l. 34) nesutiko su pareiškėjo reikalavimais. Nurodė, jog pagal Nuostatus, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą nustatoma visiems Birštono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams. Nuo 2008 m. spalio 1 d. pareiškėja nebuvo atliekų turėtoja, kadangi (duomenys neskelbtini), jai priklausantis nekilnojamasis turtas nebuvo naudojamas pagal paskirtį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 44–46) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 4, 5, 11, 17-19 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovės turtas, su kuriuo pareiškėjas sieja rinkliavos mokėjimą (2008 m. spalio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu), buvo nebaigtos statybos (baigtumas 65 procentai), areštuotas, atsakovė su AB „Lesto“ nesudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, todėl pagal byloje esamus įrodymus darytina išvada, kad atsakovė įrodė, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu atliekų neturėjo. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų nepakanka pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pateiktam vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimui pagrįsti, todėl jo reikalavimas priteisti iš atsakovo rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo galintį susidaryti atliekų kiekį negali būti tenkinamas. Tokią poziciją yra išsakęs ir LVAT iš esmės analogiško pobūdžio byloje (2013 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 48–52) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti iš atsakovės M. B. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 508,80 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė prašomo priteisti vietinės rinkliavos dydžio, dėl ko nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes tokią jos pareigą nustato teisės aktų nuostatos.

Kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, šiuo atveju atsakovės pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejama ne su turimomis atliekomis, faktine gyvenamąja vieta, o su nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu. Teismas nemotyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus, kodėl dėl jų nepagrįstumo nepasisako. Teismas pažeidė ABTĮ 81, 86 straipsnių nuostatas. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011). Be to, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu (bendruoju plotu) (žr.

LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimui, kuriuo atskleista, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48-50 p.). Teismo sprendime nurodytas argumentas, kad atsakovė nėra atliekų turėtoja, nėra pagrindas nemokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Birštono savivaldybės taryba 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. TS-26 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų nustatymo“ numatė galimybę Birštono savivaldybės rinkliavos mokėtojams taikyti 100, 50, 30 procentų lengvatą, atsižvelgiant į valdomojo nekilnojamojo turto pobūdį, naudojimo dažnumą, valdomo nekilnojamojo turto pasiekiamumą ir pan. Nustatytoje lengvatų taikymo tvarkoje numatyta, kokius dokumentus būtina pateikti, norint, kad būtų taikomos nustatytos lengvatos.

Minėtoje lengvatų tvarkoje nustatyta 100 procentų atleidimas nuo įmokos - asmeniui, valdančiam, naudojančiam, disponuojančiam netinkamu naudoti (gyventi) objektu Birštono savivaldybės teritorijoje, asmeniui, nenaudojusiam nekilnojamojo turto pagal paskirtį vienerius kalendorinius metus (2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. TS-26 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų nustatymo“ 1.1, 1.5 p.). Tam, kad asmeniui galėtų būti taikoma minėta lengvata, būtina pateikti UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ tvarkoje nurodytus dokumentus.

Atsakovė, kuriai galėtų būti taikoma 100 procentų rinkliavos mokėjimo lengvata, nebuvo ir net nėra kreipusis į UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl lengvatos taikymo, nors tokią teisę ir galimybę jai nustato teisės aktų nuostatos. Per visą laikotarpį, kai buvo siunčiamos sąskaitos, įspėjimai dėl susidariusios skolos likvidavimo, atsakovė nei karto į siųstus pranešimus nesureagavo, nesikreipė spręsti klausimo dėl rinkliavos nemokėjimo, kai turtas yra neeksploatuojamas. Darytina išvada, kad nebuvo ir nėra jokio pagrindo atsakovei nemokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas bylą išsprendė neįtraukęs į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Birštono savivaldybės, kurios teisėms ir pareigoms turi įtakos priimtas teismo sprendimas šioje byloje. Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (Civilinio proceso kodekso 266 str.). UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ gautas lėšas perveda į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, kurios toliau pervedamos į Birštono savivaldybės sąskaitą. Birštono savivaldybė pagal UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pateiktą sąskaitą atsiskaito už atliekų surinkimą ir tvarkymą (Nuostatų 18 p.).

Remiantis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad pareiškėjas tik administruoja vietinės rinkliavos surinkimą, o pati teisė gauti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priklauso Birštono savivaldybei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, visų pirma, pabrėžtinos esminės bylos faktinės aplinkybės.

Iš valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti (b. l. 9-10), kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. sausio 10 d. priklausė M. B.. Pastato–gyvenamojo namo būklė nurodyta kaip nebaigtas statyti, o baigtumo procentas 65 %. Pažymėtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi darytina kategoriška išvada, kad vietinė rinkliava apskaičiuota asmeniui, disponavusiam nekilnojamuoju turtu, kuris buvo nebaigtas statyti.

Vienas iš vietinės rinkliavos apskaičiavimo teisinių pagrindų Birštono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtinti Birštono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (b.l. 27-31).

Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje.

Nuostatų 11 punktas numato, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais už 100 m2 nekilnojamojo turto plotą (pagal priedą).

Nuostatų 6 punktas apibrėžia, kad individualus namas – atskiras gyvenamasis namas, kuriame įrengti ne daugiau kaip du butai. Daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas, kuriame įrengti trys ir daugiau butų su gyvenamosiomis ir (ar) su negyvenamosiomis patalpomis (Nuostatų 7 punktas).

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (internetinė versija, – http://dz.lki.lt, parengtas Lietuvių kalbos instituto) žodžio „įrengti“ reikšmę aiškina kaip padaryti tinkamą naudoti, įtaisyti (pavyzdžiui, namas jau įrengtas).

Nagrinėjamam ginčui aktualus atsakovės nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis daiktas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nurodant duomenis, kad tai pastatas – gyvenamasis namas, kurio baigtumas 65 procentai (b. l. 9).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes (atsakovės nuosavybės teise valdomo pastato – gyvenamojo namo baigtumas 65 procentai, nėra duomenų apie paslaugų teikimą, reikalingą eksploatuojant tokio pobūdžio statinį, siekiant jame gyventi) bei aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pasitelkiant į pagalbą Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodytą žodžio „įrengti“ apibrėžimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamas naudoti kaip gyvenamosios paskirties pastatas (name nebuvo tinkamos žmogui gyventi patalpos), todėl negalėjo būti apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kas ir paneigia atsakovės M. B. pareigą mokėti minėtą rinkliavą.

Analogiškas sprendimas buvo priimtas, pavyzdžiui, ir administracinėje byloje Nr. A556-640/2013 išnagrinėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o tai reiškia, kad ir šioje administracinėje byloje, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, turėtų būti paisoma pirmiau suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tikrinamos kategorijos bylas, taip pat yra nurodęs, jog vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Pridurtina, kad turėtų būti pagrindžiamas ne tik mokesčio dydis, bet ir apskritai tokio mokesčio pagrįstumas. O savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti pareigą mokėti mokestį bei apskaičiuoto mokesčio dydį, turi teikti įrodymus apie tokios pareigos nebuvimą ar kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012).

Aptariamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, nepateikė pakankamai faktinių duomenų, kad atsakovė M. B. naudojosi nekilnojamuoju turtu, kai jo baigtumas 65 procentai, ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka. Nėra jokio pagrindo tvirtinimui apie pirmosios instancijos teismo nesilaikymą Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio reikalavimų, nes pareiškėjas (apeliantas) nepateikė įrodymų pagrindžiančių vietinės rinkliavos mokėjimo pareigą, o teismo priimtas sprendimas, pagal esamas fiksuotas faktines aplinkybes, būtent ir atitinka formuojamą administracinių teismų praktiką.

Kaip jau buvo minėta, įrodinėjimo našta tenka visų pirma šalims ir tik prireikus teismas gali imtis veiksmų dėl papildomų faktinių duomenų gavimo, tačiau tam nebuvo jokio poreikio. Skundžiamas sprendimas atitinka sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, jame pasisakyta, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks teisinis reguliavimas taikytinas, todėl apeliacija į Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 straipsnių pažeidimus visiškai nepagrįsta.

Birštono savivaldybės įtraukimas į procesą būtų perteklinis, prieštarautų administracinio proceso ekonomiškumo principui, apsunkintų bylos nagrinėjimą, be to, vietinę rinkliavą administruoja būtent UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, kuriam ir tenka pareiga kontroliuoti vietinės rinkliavos mokėjimą (Nuostatų 13 p.). Būtent šis teisinis vienetas turi dalyvauti teisiniuose ginčuose nagrinėjamo pobūdžio bylose ir prisiimti tenkančią atsakomybę kompetencijos ribose apibrėžtose savivaldybės, todėl neįžvelgtinas neatitikimas Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 daliai.

Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas galioti kaip teisėtas bei teisingas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius