A-602-949-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-949/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02324-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 68-100 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria skirtas pakartotinis patikrinimas, bei pripažinti, kad pareiškėja turi teisę į 287 660 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Paaiškino, kad kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) su prašymu grąžinti PVM skirtumą, susidariusį atliekant palėpės (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus, tačiau PVM skirtumas nebuvo grąžintas, nes, atsakovo nuomone, pareiškėja neturi nuosavybės teisės į butus palėpėje ir nevykdo PVM apmokestinamos veiklos. Pareiškėjos nuomone, teisė į PVM atskaitą tiesiogiai priklauso nuo siekiamų tikslų vykdyti PVM apmokestinamąją veiklą. Pasikeitus tikslams ar aplinkybėms, teisė į PVM atskaitą neišnyksta, o atsiranda sąlygos tikslinti PVM atskaitą tada, kai šios aplinkybės išaiškėja arba įvyksta. Remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) jurisprudencija, pareiškėja nurodė, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir tiksliai nustatytas principas, kad apmokestinamasis asmuo atskaito sumas, kurios jam išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos kaip PVM už jam patiektas prekes arba suteiktas paslaugas tiek, kiek šias prekes arba paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams (Teisingumo Teismo sprendimo Metropol ir Stadler 43 p.; sprendimo C-371/07 27 p. ir sprendimo C-414/07 29 p.). Todėl pagal Šeštąją direktyvą parengiamieji darbai turi būti pripažįstami ekonomine veikla. Bet kuris asmuo, vykdantis tokius parengiamuosius darbus, pagal šios direktyvos 4 straipsnį laikomas apmokestinamuoju asmeniu ir turi teisę į atskaitą (Teisingumo Teismo sprendimo byloje Rompelman 23 p. ir sprendimo byloje INZO, C-110/94, 18 p.). Ši teisė į atskaitą išlieka ir tuo atveju, kai jis, atsižvelgdamas į pelno ataskaitą, nusprendžia nebetęsti veiklos ir likviduoti įmonę, jeigu dėl numatytos veiklos nebuvo sudaryti apmokestinamieji sandoriai (Teisingumo Teismo sprendimo byloje INZO, C-110/94, 20 p.).

Teigė, kad pradėjo parengiamuosius darbus ir kreipėsi į teismą, kuris nurodė, kad sudarytas susitarimas galioja ir vykdytinas abiejų šalių jų nurodytomis sąlygomis. Pareiškėja gavo statybos leidimą savo vardu, surado verslo veiklos partnerį ir pradėjo vykdyti statybos darbus. Tačiau įregistruoti nuosavybės teisės į butus nepavyko dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Atsakovo teiginiai, jog pareiškėja nevykdė ekonominės veiklos, nors ji dar nėra baigusi parengiamųjų darbų – statybos būdu įgyto nekilnojamojo turto teisinės registracijos, būtinos pardavimo sandoriams ateityje sudaryti, neatitinka teisės normose ir teismų praktikoje suformuotos ekonominės veiklos sąvokos. Taip pat nepagrįstas teiginys, kad parengiamieji darbai – palėpės, esančios, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija – nėra ekonominė veikla, nes visi rekonstrukcijos darbai atlikti ne asmeniniais, o verslo tikslais. Todėl parengiamieji darbai, siekiant įgyti nuosavybę verslo tikslais, yra ekonominė veikla. Be to, teisė į PVM atskaitą išlieka ir tuo atveju, kai asmuo, atsižvelgdamas į pelno ataskaitą, nusprendžia nebetęsti veiklos ir likviduoti įmonę, jeigu dėl numatytos veiklos nebuvo sudaryti apmokestinamieji sandoriai, todėl atsakovas nepagrįstai teisę į PVM atskaitą sieja su ekonominės veiklos rezultatu ir priėmė sprendimą atlikti pakartotinį patikrinimą.

Pabrėžė, jog teisei į PVM atskaitą realizuoti svarbus asmens numatytas tikslas įsigytas prekes ir paslaugas naudoti apmokestinamoje veikloje, nepriklausomai nuo tikslo ar rezultato faktinio pasiekimo. Tokį aiškinimą pagrindžia ir atskaitos sistema. ESTT išaiškino, kad šia sistema siekiama bet kokią ekonominę veiklą vykdantį pardavėją visiškai atleisti nuo apskaičiuotos arba sumokėtos PVM naštos. Todėl bendroji PVM sistema užtikrina visišką bet kokios ekonominės veiklos, nepaisant jos tikslo ir rezultatų apmokestinimo, neutralumą, jeigu veikla yra iš esmės apmokestinama PVM (Teisingumo Teismo sprendimo Rompelman 19 p.; sprendimo byloje Ghent Coal Terminal, C-37/95, 15 p.; sprendimo C-l 10/98-C-147/98 44 p.; sprendimo C-98/98 19 p. ir sprendimo Abbey National 24 p.). Šeštosios direktyvos 17–20 straipsnių ir PVM įstatymo 66 bei 58 straipsnių tikslas yra sukurti glaudų ir tiesioginį ryšį tarp teisės į perkant sumokėto PVM atskaitą ir prekių bei paslaugų naudojimo apmokestinamiems sandoriams. Taigi teisei į atskaitą įgyti reikšminga yra pati aiškiai numatoma prekės paskirtis, o faktinis prekės panaudojimas ekonominėje veikloje gali daryti įtakos atskaitos tikslinimui, o ne jos išnykimui. Teisė į PVM atskaitą, kaip sudedamoji PVM sistemos dalis, yra pagrindinis bendrajai PVM sistemai būdingas principas ir iš esmės ji negali būti ribojama (Teisingumo Teismo sprendimo C-110/98-C-147/98 43 p.; sprendimo C-409/99 42 p. ir sprendimo C-465/03 33 p.). Teisė į atskaitą įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, kuriais apmokestintos pirkimo operacijos, atžvilgiu, todėl ji ilgalaikių verslo planų atžvilgiu įgyvendinama iš karto, net nepasiekus rezultato ir net nežinant ar jo bus galima pasiekti. Nurodo, kad, kai apmokestinamasis asmuo nevykdo sandorių pasinaudojęs šiam tikslui suteiktomis paslaugomis, visos šių paslaugų išlaidos turi būti laikomos neatsiejamomis nuo jo verslo ekonominės veiklos visumos iki turto perdavimo ir jam turi būti suteikta teisė į atskaitą. Bet koks kitoks aiškinimas sukeltų tokias pasekmes, jog būtų neteisingai daromas skirtumas tarp ekonominei veiklai skirtų išlaidų iki pradedant vykdyti faktinę veiklą ir išlaidų, atsiradusių užbaigiant vykdomą veiklą (Teisingumo Teismo sprendimo C-408/98 35 p., sprendimo C-l37/02 39 p.).

Be to, ESTT savo sprendimuose bylose dėl PVM atskaitos (Teisingumo Teismo byla C-l 10/94, C-400/98, C-98/98) yra konstatavęs, kad teisė į PVM atskaitą mokėtojui išlieka ir tuo atveju, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigyja numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti (tai PVM mokėtojas turi pagrįsti objektyviais įrodymais), tačiau dėl atitinkamų objektyvių priežasčių tos veiklos, kuriai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, vykdyti nepradėjo. Paaiškino, kad įregistravo ir deklaravo savo ekonominę veiklą, todėl veikė kaip ekonominę veiklą vykdantis asmuo ir turėjo bei turi teisę į PVM atskaitą, kuri negali būti ribojama.

Kiek bus pasiektas planuotos veiklos rezultatas, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes bet kokios reikšmingos aplinkybės, kurios paaiškės ateityje lems ne teisę į PVM atskaitą, o pareigą tikslinti jau padarytą atskaitą. Pagal Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 1 dalį teisė atskaityti PVM atsiranda tuomet, kai atskaitytinas mokestis tampa apskaičiuotinu. Todėl teisės į atskaitą buvimą gali lemti tik asmens statusas šiuo momentu (Teisingumo Teismo sprendimo C-184/04 38 p., sprendimo byloje Hansgeorg Lennartz, C-97/90, 8 p.).

Tik tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo naudoja prekę apmokestinamiems sandoriams, jis gali atskaityti už šią prekę sumokėtą ar mokėtiną PVM (Teisingumo Teismo sprendimo C-291/92 27 p.). Taip pat ESTT konstatavo, kad prekių ar paslaugų naudojimas ar numatytas naudojimas lemia pirminės atskaitos, į kurią apmokestinamasis asmuo turi teisę pagal Šeštosios direktyvos 17 straipsnį, dydį ir vėliau galimų tikslinimų, atliekamų pagal šios direktyvos 20 straipsnyje numatytas sąlygas, dydį (Teisingumo Teismo sprendimo byloje Hansgeorg Lennartz, C-97/90, 15 p. ir sprendimo C-396/98 37 p.).

Rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-593/2010. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad būtina sulaukti civilinio ginčo dėl nuosavybės teisių įregistravimo baigties, nes kad ir kokia ji būtų, tai lems tik atskaitos tikslinimą ateityje, o ne teisę į PVM atskaitą ir prašymo grąžinti teisėtai atskaityto pirkimo PVM vykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011 jau konstatavo, kad pareiškėja yra ir buvo teisėta statytoja, kad ji yra sąžininga valdytoja, todėl turi teisę arba gauti atlygį (apmokėjimą už kitiems bendraturčiams tenkančius naujus butus ir pagerinimo darbus) arba įgyti nuosavybės teisę.

ESTT bylose C-95/07 ir C-96/07 pasisakė, jog Direktyvos 17 straipsnyje numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš principo negali būti apribota (Teisingumo Teismo sprendimo C-l 10/98-C-l47/98 43 p.). Taip pat teisė į atskaitą įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, taikomų pirkimo ūkinėms operacijoms, atžvilgiu (Teisingumo Teismo sprendimo 50/87 15-17 p.; sprendimo byloje Ghent Coal Terminal, C-37/95, 5 p.). Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo atlikti papildomą patikrinimą ir rinkti naujus įrodymus.

Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas tenkinantis visas šias sąlygas: prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą; prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje. Pagal PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktą PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, išanalizavusi PVM sistemos esmę, mokesčio atskaitos vietą šioje sistemoje, pažymėjo, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-953/2003).

Taip pat pažymėjo, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamom prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Todėl, nagrinėjant klausimą, ar pareiškėja vykdo, ar ketina vykdyti PVM apmokestinamą veiklą, svarbu įvertinti visas galimybes, susijusias su PVM apmokestinamos veiklos vykdymu. Mokesčių mokėtojų registre pareiškėja įregistruota 2004 m. lapkričio 24 d., o įregistruota veikla yra nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas (veiklos kodas – 70.12).

Vilniaus AVMI sprendime padarė išvadą, jog pareiškėja nepateikė pakankamai duomenų, kad ateityje ketina vykdyti PVM apmokestinamą veiklą. Nesant pakankamai įrodymų, kad ateityje ketinama vykdyti PVM apmokestinamą veiklą, prekių ir paslaugų pirkimo PVM negali būti atskaitytas už tą laikotarpį, už kurį PVM apmokestinama veikla faktiškai dar nepradėta vykdyti. Šiuo metu vis dar vyksta teisminiai ginčai dėl pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo į su PVM apmokestinama veikla susijusį turtą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. sausio 26 d. nutartyje Nr. 3K-3-315/2011 pažymėjo, kad, pasibaigus teisminiam ginčui, pareiškėja turėtų įgyti teisę į kompensaciją už palėpėje teisėtai įrengtas patalpas, o tuo atveju, jeigu vienas, keli ar visi bendraturčiai teisės įsigyti patalpas, atlyginant jų įrengimo kaštus, atsisakytų – pareiškėjai pripažintina nuosavybės teisė į sukurtą turtą ar atitinkamą jo dalį.

Tokiu būdu pareiškėja turėtų teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM, jei įgytų nuosavybės teisę į minėtus butus bei panaudotų juos PVM apmokestinamai veiklai. Jeigu jai atitektų nuosavybės teisė į atitinkamą dalį butų, ji galėtų į PVM atskaitą įtraukti atitinkamai tokią įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM sumos dalį, kurios skirtos šiam turtui sukurti, tačiau neįgytų teisės į PVM atskaitą, jei gautų kompensaciją už butus, o ne nuosavybės teisę į juos. Todėl, nesibaigus teisminiams ginčams dėl šio nekilnojamo turto nuosavybės teisės, nėra galimybių objektyviai nustatyti, ar pareiškėja vykdys PVM apmokestinamą veiklą.

Kadangi nėra faktinę situaciją atspindinčių duomenų, atsakovas negalėjo priimti galutinio sprendimo, todėl buvo tikslinga atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą, kurio metu būtų nustatytos visos reikšmingos ginčui faktinės aplinkybės, surinkti visi jas patvirtinantys dokumentai.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija dėl teisės į PVM atskaitą, kurią ji grindžia teiginiais, jog teisė į PVM atskaitą nepriklauso nuo tikslo ar rezultato faktinio pasiekimo ir atkreipė dėmesį, jog pareiškėja remiasi bylomis, kuriose pripažinta teisė į PVM atskaitą, nors nebuvo sudarytas nei vienas sandoris. Nagrinėjamu atveju pareiškėja ne tik nesudarė nei vieno sandorio, bet ir neturi nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kurį turėtų parduoti vykdydama savo PVM apmokestinamą veiklą. PVM atskaitos tikslinimo institutas galėtų būti taikomas tuo atveju, jeigu pareiškėja nuosavybės teise turėtų nekilnojamąjį turtą, tačiau jai galiausiai nepavyktų parduoti nei vieno buto. Šiuo metu dar nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėja apskritai įgis nuosavybės teises į turtą, kurį planuoja naudoti vykdydama PVM apmokestinamą veiklą. Atsakovas sutiko, kad Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiavo pareiškėjai 290 355 Lt mokėtino PVM, 14 666 Lt PVM delspinigių bei skyrė 29 034 Lt PVM baudą, tačiau Vilniaus AVMI galės priimti teisingą sprendimą tik pasibaigus teisminiams ginčams dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime palaikė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjos G. L. skundą patenkino iš dalies – panaikino VMI sprendimo dalį, kuria skirtas pakartotinis patikrinimas, ir įpareigojo atsakovą mokestinį ginčą išnagrinėti iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ, 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 2 straipsnio 22 dalimi, 115 straipsnio 2 punktu, 154 straipsnio 4 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, jog centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinį ginčą, nėra suvaržytas vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytomis faktinėmis ginčo aplinkybėmis. Mokesčių administravimo įstatymas nedraudžia centriniam mokesčių administratoriui, nagrinėjančiam mokestinį ginčą, kitaip vertinti vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytus faktus, kitaip interpretuoti taikytinas teisės normas, taip pat vertinti naujai pateiktus įrodymus.

Paprastai pagrindas priimti sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir/arba kai yra padaryta esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog VMI apsiribojo konstatavimu, kad teisingo sprendimo priėmimui byloje surinkta nepakankamai informacijos, o ginčijamas Vilniaus AVMI sprendimas nelaikytinas pagrįstu, nes nėra aiškios tam tikros faktinės ir teisinės aplinkybės, todėl tikslinga atlikti pakartotinį patikrinimą, kurio metu būtų nustatytos visos reikšmingos ginčui faktinės aplinkybės, surinkti visi jas patvirtinantys dokumentai, pateiktas detalus situacijos vertinimas ir pateiktos nuorodos į teisės normas, kuriomis grindžiamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Teismo vertinimu, Sprendime nėra įtikinamai argumentuota, kokios faktinės ir teisinės ginčo aplinkybės turi būti (gali būti) atskleistos, kokių papildomų dokumentų ar rašytinių įrodymų dėl šio mokestinio ginčo teritorinis administratorius galėtų surinkti ir kaip detaliau turėtų vertinti situaciją, nei ji įvertinta patikrinimo akte ir sprendime dėl šio akto patvirtinimo. Ginčo periodas yra nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, surinko visus PVM mokesčiui ir (ar) atskaitai apskaičiuoti reikalingus dokumentus, įrodymus, paaiškinimus, šiuo atveju ginčo esmė yra teisės aktų, teismų praktikos taikymas ir aiškinimas, faktinės aplinkybės šiame mokestiniame ginče, dėl kurių galėtų būti surašytas kitoks mokestinio patikrinimo aktas, iš esmės nesikeis (išskyrus galimus teismų sprendimus).

Teismas sutiko su pareiškėjos pozicija, kad atsakovo nurodymas atlikti pakartotinį patikrinimą iš tiesų yra siekis sulaukti galutinių rezultatų civilinėje byloje. Tačiau teismas sprendė, kad jis negali ginčo išnagrinėti iš esmės, nes tai prieštarautų MAĮ 145 straipsnio 1 daliai, kadangi šiuo atveju centrinis mokesčių administratorius nėra išnagrinėjęs mokestinio ginčo iš esmės – nėra priėmęs sprendimo dėl patikrinimo akto teisėtumo. Todėl, teismui panaikinus skundžiamą Sprendimą, atsakovas įpareigotinas ginčą išnagrinėti iš esmės ir priimti vieną iš sprendimų, numatytų MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1-4 punktuose.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja G. L. (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, panaikinant įpareigojimą sumokėti biudžetui 295 335 Lt pirkimo PVM, 29 034 Lt PVM baudą, 14 666 Lt PVM delspinigius bei pripažinti G. L. teisę į 287 660 Lt PVM atskaitą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Apeliantė paaiškina, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ginčas grąžintas iš naujo nagrinėti VMI, o sutinka su ta sprendimo dalimi, kuria skundžiamo VMI sprendimo dalis panaikinta. Nurodo, jog ji neiniciavo mokestinio ginčo toje dalyje, kuria buvo panaikintas Vilniaus AVMI 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-140. Teismui buvo pateiktas skundas tik toje dalyje, kurioje mokesčių administratorius sprendė dėl pakartotinio patikrinimo būtinybės. Tačiau teismas vėl grąžino mokestini ginčą atgal, visiškai neįvertindamas to, kad centrinis mokesčių administratorius jau priėmė sprendimą, jog vietinio mokesčių administratoriaus sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymi, kad ginčo dėl šios sprendimo dalies tarp šalių nėra ir teismui spręsti jis neperduotas. Taip pat nurodo, jog VMI sutiko su pareiškėjos pozicija, kad ji turi teisę į PVM atskaitą, tačiau teigė, jog be bendrosios kompetencijos teismo sprendimo neaišku, kiek teisės į PVM atskaitą ji įgijo, nes „kompensacija“ nėra PVM objektas, o būtent „kompensaciją“ jai mokės bendraturčiai, norintys įgyti nuosavybę į pareiškėjos pastatytus butus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neatsakė į pagrindinius skundo argumentus. Taip pat apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir palikti galioti VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde dėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pakartotinis patikrinimas nėra tikslingas. Paaiškina, kad sprendimą pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą centrinis mokesčių administratorius grindė poreikiu sulaukti Vilniaus apygardos teismo sprendimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šį argumentą atmetė nemotyvuotai.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja G. L. prašo jo netenkinti.

Nurodo, jog sutinka su atsakovo pozicija, kad teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą dėl bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti atsakovui, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai argumentavo sprendimo dalį, dėl ko atsakovo Sprendimo dalis naikintina. Pasak pareiškėjos, skundžiamame atsakovo Sprendime nėra aiškiai išdėstyta, kokių papildomų duomenų ar įrodymų reikia surinkti pakartotinio patikrinimo metu, ir tik atsiliepime teismui ir apeliaciniame skunde atsakovas aiškiai suformulavo, kad jis nemato galimybės išnagrinėti mokestinio ginčo, kol bendrosios kompetencijos teismas nenustatys, kiek nuosavybės teisių atiteks pareiškėjai ir kiek lėšų jai bus kompensuota.

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas VMI prašo jo netenkinti.

Nurodo, jog tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskaido atsakovo Sprendimą. Pabrėžia, jog Sprendimas Nr. 68-100 yra vientisas, t. y. panaikinti VMI 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-140 bei pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą, todėl jo skaidymas į du savarankiškas dalis yra nepagrįstas. Remiasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-1602/2012, A146-251/2008.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą atsiradimo momento, teisės į atskaitą priklausomybės nuo planuojamo ekonominės veiklos vykdymo bei papildomų duomenų rinkimo būtinybės, siekiant pagrįsti arba paneigti teisę į PVM atskaitą.

Nustatyta, kad pareiškėja G. L. mokesčių mokėtojų registre įregistruota 2004 m. lapkričio 24 d. (įregistruota veikla – nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas, veiklos kodas 70.12, II t., b. l. 68, 69).

2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. kovo 9 d. pareiškėja Vilniaus AVMI pateikė prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) už 2005 m. (II t., b. l. 72, 73).

Vilniaus AVMI, atlikusi mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., 2006 m. balandžio 24 d. pranešime Nr. (27.16)-89-759 konstatavo, kad pareiškėja, nevykdė mokesčio mokėtojo registre įregistruotos veiklos (nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo) bei neįsigijo ilgalaikio materialiojo turto, skirto ekonominei veiklai vykdyti, todėl nepagrįstai įtraukė į PVM atskaitą 49 950 Lt pirkimo PVM, skirto nekilnojamajam turtui pastatyti, kuris nėra jos nuosavybė, dėl to pareiškėjai pasiūlė pateikti patikslintą PVM deklaraciją už 2005 m. II pusmetį ir sumažinti 49 950 Lt įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM (II t., b. l. 55–56).

Vilniaus AVMI mokestinio tyrimo rezultatų 2006 m. gegužės 11 d. ataskaitoje Nr. 94-206 nurodė, kad pareiškėja per nustatytą terminą iki 2006 m. gegužės 5 d. nustatytų trūkumų ir/ar prieštaravimų nepašalino, todėl tikslinga pradėti mokestinį patikrinimą (II t., b. l. 74–78).

2006 m. liepos 18 d. pareiškėja pateikė prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio 156 627 Lt permoką (skirtumą) už 2006 m. pirmą pusmetį (III t., b. l. 30), o 2007 m. sausio 15 d. – prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), kurių bendra suma yra 274 873 Lt, t. y. už 2004 m. II pusmetį – 54 454 Lt, už 2005 m. I pusmetį – 12 614 Lt, už 2005 m. II pusmetį – 49 950 Lt, už 2006 m. I pusmetį – 156 689 Lt, už 2006 m. II pusmetį – 1 166 Lt (II t., b. l. 14, 16, 18, 20, 22).

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-66-578/2009, kurioje G. L. prašė pripažinti, kad jos dalis butuose, įrengtuose 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. protokolo pagrindu rekonstruotoje daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), palėpėje, ir atidalyti šią dalį jai natūra, priteisiant asmeninės nuosavybės teisę į butus Nr. 114-120 ir 122-127 palėpėje; taip pat pripažinti, kad buvę butų (duomenys neskelbtini), savininkai nėra namo, esančio (duomenys neskelbtini), palėpės bendrasavininkai; pripažinti buto Nr. 121, esančio (duomenys neskelbtini), palėpėje, bendrasavininkais atitinkamus asmenis; nustatyti pagal ieškinyje pateiktą lentelę buto Nr. 121, esančio (duomenys neskelbtini), palėpėje, bendrasavininkų idealiąsias dalis bei pripažinti, kad už atliktus darbus, susijusius su daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo objektų pagerinimu, jos gautina iš daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir patalpų savininkų kompensacijos suma yra 296 157,71 Lt, ieškinį atmetė (I t., b. l. 144–147). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011 Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 118–123).

Vilniaus AVMI, patikrinusi mokesčių mokėtoją G. L. (patikrinimas pradėtas 2006 m. birželio 30 d., baigtas 2012 m. liepos 12 d.) 2012 m. liepos 12 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-08-77-10 nustatė, kad G. L., nevykdydama mokesčio mokėtojo registre įregistruotos veiklos (neįsigijus nekilnojamojo turto perpardavimui) bei nevykdydama PVM apmokestinamosios veiklos, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 287 660 Lt pirkimo PVM, skirto nekilnojamajam turtui pastatyti ir įrengti, kuris nėra jos nuosavybė. Patikrinimo metu pareiškėjai už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. papildomai apskaičiuota 290 335 Lt mokėtino į biudžetą PVM (I t., b. l. 50-56).

Vilniaus AVMI 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-140 patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 290 335 Lt PVM sumą, taip pat apskaičiavo 14 666 Lt PVM delspinigių bei skyrė 29 034 Lt PVM baudą (1 t., b. l. 41-46).

VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 68-100 panaikino Vilniaus AVMI 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo bei pavedė Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą (I t., b. l. 24-27). VMI konstatavo, jog teisingo sprendimo priėmimui byloje surinkta nepakankamai informacijos, o ginčijamas Vilniaus AVMI sprendimas nelaikytinas pagrįstu, nes jo priėmimui nėra aiškios tam tikros faktinės ir teisinės aplinkybės, todėl tikslinga atlikti pakartotinį patikrinimą, kurio metu būtų nustatytos visos reikšmingos ginčui faktinės aplinkybės, surinkti visi jas patvirtinantys dokumentai, pateiktas detalus situacijos vertinimas ir pateiktos nuorodos į teisės normas, kuriomis grindžiamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino VMI Sprendimo dalį, kuria skirtas pakartotinis patikrinimas ir įpareigojo atsakovą mokestinį ginčą išnagrinėti iš esmės.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas buvo priimtas siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos lygmeniu šį klausimą reglamentuojančias direktyvas. Dokumentas, kuris šiuo metu Europos Sąjungos lygiu reguliuoja esminius teisinius santykius, susijusius su bendra PVM sistema, yra 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva; su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyva 2010/88/ES). Šiai direktyvai įsigaliojus (2007 m. sausio 1 d.), galios neteko 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 2006/18/EB (toliau – ir Šeštoji direktyva). PVM direktyva yra skirta naujai jos priėmimo metu galiojusių teisės aktų (be kita ko, ir Šeštosios direktyvos) redakcijai išdėstyti (Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo byloje Uszodaépítő, C-392/09, 31 p.). Todėl ESTT jurisprudencijoje pateiktos Šeštosios direktyvos normų aiškinimo ir taikymo taisyklės iš esmės yra aktualios ir atskleidžiant PVM direktyvos bei PVM įstatymo nuostatų turinį.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, savo jurisprudencijoje aiškindamas Šeštosios direktyvos (tuo pačiu ir PVM direktyvos) nuostatas, yra ne kartą nurodęs, jog taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C‑403/01, 113 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 p.).

PVM direktyvos 167 straipsnyje (Šeštosios direktyvos 17 str.) numatyta, kad teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM. Šiame ir paskesniuose direktyvos straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš principo ji negali būti ribojama (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje Kretztechnik, C-465/03, 33 p.). Konkrečiai kalbant, ši teisė įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, taikomų pirkimo ūkinėms operacijoms, atžvilgiu (pvz., Teisingumo Teismo 1995 m. liepos 6 d. sprendimo byloje BP Soupergaz, C-62/93, 18 p., 2000 m. kovo 21 d. sprendimo sujungtose bylose Gabalfrisa ir kt., C‑110/98–C‑147/98, 43 p.). Ribojimai galimi tik PVM direktyvoje (Šeštojoje direktyvoje) aiškiai numatytais atvejais. Kalbant apie bet kokią nuo teisės į PVM atskaitą principo nukrypti leidžiančią nuostatą, pažymėtina, kad ji turi būti aiškinama siaurai (Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Magoora, C-414/07, 28 p.).

PVM atskaitos tvarką nacionaliniu lygmeniu reglamentuoja PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalis. Nagrinėjamai bylai aktualus šios teisės normos 1 punktas, numatantis, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Analogiška nuostata yra įtvirtinta PVM direktyvos 168 straipsnyje. PVM įstatymo 61 straipsnyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti fizinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas, įsigyto ar importuoto ilgalaikio materialiojo turto, taip pat su šiuo turtu susijusių kitų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM dalį, kuri gali būti įtraukta į PVM atskaitą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja, turėdama 1999 m. gegužės 25 d. 546-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Rimeda“ įgaliotinių susirinkimo nutarimą leisti G. L. projektuoti ir įrengti gyvenamas arba ofiso patalpas virš viso namo esančioje palėpėje, adresu (duomenys neskelbtini), įsipareigojo savo lėšomis pagal nustatyta tvarka suderintą projektą pakeisti stogo konstrukcijas ir dangą, visus šilto ir šalto vandentiekio vamzdynus nuo rūsio iki prietaisų atjungimo ventilių arba sklendžių, suremontuoti abi laiptines bei atlikti kitus darbus. 2004 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas išdavė G. L. statybos leidimą Nr. 49/03-1339. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija 2005 m. birželio 14 d. aktu rekonstruotą palėpę pripažino tinkama naudoti ir nustatė, kad rekonstruota palėpė yra su iš dalies įrengtomis gyvenamosiomis patalpomis, įrengta 14 butų. Minėtus butus pareiškėja įrengė kartu su uždarąja akcine bendrove „Saudema“, remdamasi jungtinės veiklos sutartimi. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismai bendrijos įgaliotinių leidimą pripažino teisėtu ir galiojančiu, taip pat konstatavo, jog G. L. turėjo teisę atlikti palėpės rekonstrukcijos darbus, tačiau šiuo metu dar nėra išspręstas klausimas dėl G. L. nuosavybės teisės dalies į pastatytus butus.

Užbaigusi statybos darbus, pareiškėja pateikė Vilniaus AVMI prašymą grąžinti PVM skirtumą, susidariusį atliekant palėpės rekonstrukcijos darbus, tačiau Vilniaus AVMI PVM skirtumo negrąžino, motyvuodama tuo, jog pareiškėja nevykdė PVM apmokestinamos ekonominės veiklos ir tą grindė aplinkybe, jog pareiškėja neįgijo nuosavybės teisės į pastatytus butus ir dėl to jų negali parduoti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą bei ESTT praktiką, sprendžia, kad mokesčių administratoriaus pozicija šiuo požiūriu yra klaidinga.

Visų pirma akcentuotina, jog teisė į atskaitą pareiškėjai atsirado gavus jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras (kai buvo atliktas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas), t. y. kai atsirado prievolė mokėti atskaitytiną mokestį. Tiek PVM įstatymas, tiek PVM direktyva (taip pat ir Šeštoji direktyva) teisę į atskaitą sieja su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje (Šeštosios direktyvos 4 str. 2 d.) numatyta sąvoka „ekonominė veikla“ gali apimti kelis iš eilės atliekamus veiksmus, įskaitant parengiamuosius veiksmus, kaip antai veiklos priemonių įsigijimą, nekilnojamojo turto pirkimą, todėl jie turi būti laikomi ekonomine veikla (žr.

Teisingumo Teismo 1996 m. vasario 29 d. sprendimo byloje INZO, C-110/94, 15 p.). Pagal PVM direktyvą (Šeštąją direktyvą) parengiamieji darbai turi būti pripažįstami ekonomine veikla. Bet kuris asmuo, vykdantis tokius parengiamuosius darbus, laikomas apmokestinamuoju asmeniu ir turi teisę į atskaitą (Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Fini H, C‑32/03, 22 p.). Be to, asmuo, investuojantis į ekonominę veiklą, kai tai patvirtina objektyvūs įrodymai, pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį (Šeštosios direktyvos 4 str. 1 d.) turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu (Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Gran Via Moineşti, C-257/11, 27 p.).

Pagal verslo apmokestinimo PVM neutralumo principą, pirmosios išlaidos investicijoms, patirtoms ekonominės veiklos tikslais, turi būti laikomos ekonomine veikla ir šis principas būtų pažeidžiamas, jei būtų laikoma, kad ši veikla pradedama tik tada, kai nekilnojamasis turtas faktiškai naudojamas, t. y. kai atsiranda apmokestinamųjų pajamų (pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Polski Trawertyn, C-280/10). Akcentuotina, kad asmens pripažinimas apmokestinamuoju siejamas su ketinimo pradėti vykdyti ekonominę veiklą klausimu, o ne su šia veikla siekiamu galutiniu tikslu (Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas sujungtose bylose Optigen ir kt., C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 48 p.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė į atskaitą išlieka ir tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, atsižvelgdamas, pavyzdžiui, į pelno ataskaitą, nusprendžia nebetęsti veiklos ir likviduoti verslą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 5 d. sprendimo byloje Fini H, C-32/03, 21 ir 22 p.). Išskyrus sukčiavimo ir piktnaudžiavimo atvejus, vieną kartą įmonei pripažinta apmokestinamojo asmens savybė negali būti panaikinta, net jei, atsižvelgiant į minėtos studijos rezultatus, nusprendžiama toliau neplėtoti įmonės veiklos, o ją likviduoti, dėl ko planuota ekonominė veikla nelemia apmokestinamųjų sandorių vykdymo (Teisingumo Teismo 1996 m. vasario 29 d. sprendimo byloje INZO, C-110/94, 25 p.).

Būtina pastebėti, kad apžvelgtame sprendime teisės į PVM atskaitą pripažinimas nepaneigia apmokestinamojo asmens pareigos tikslinti šią atskaitą PVM direktyvos 184–192 straipsniuose (Šeštosios direktyvos 20 str.) numatytais atvejais ir tvarka (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Ghent Coal Terminal, C-37/95, 23 p.).

Išanalizavusi nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, jog pareiškėja ketino vykdyti ekonominę veiklą ir tuo tikslu atliko paruošiamuosius veiksmus (gavo leidimą statyboms, įrengė palėpėje 14 butų, kurie buvo pripažinti tinkamais naudoti), todėl įgijo teisę atskaityti PVM už pasiruošimo vykdyti ekonominę veiklą stadijoje patirtas išlaidas. Aplinkybė, kad G. L. nėra įgijusi nuosavybės teisės į pastatytus butus ir gali neturėti galimybės juos parduoti, nagrinėjamuoju atveju teisės į atskaitą nepaneigia. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą ir ESTT praktiką, darytina išvada, jog nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja įgis nuosavybės teisę į visus pastatytus butus ar tik į jų dalį, teisės į PVM atskaitą ji nepraras. Ši aplinkybė gali būti svarbi sprendžiant dėl pareiškėjos, kaip apmokestinamojo asmens, pareigos tikslinti šią atskaitą.

Įvertinus tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai grąžino bylą iš naujo nagrinėti teritoriniam mokesčių administratoriui, kadangi iš esmės vienintelė priežastis, dėl ko byla buvo grąžinta Vilniaus AVMI, buvo ginčo bendrosios kompetencijos teismuose galutinis išsprendimas ir tikslių pareiškėjos nuosavybės teisės dalių nustatymas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad centrinis mokesčių administratorius nėra išnagrinėjęs mokestinio ginčo iš esmės – nėra priėmęs sprendimo dėl patikrinimo akto teisėtumo, todėl, pirmosios instancijos teismui panaikinus skundžiamą VMI sprendimą, atsakovas pagrįstai įpareigotas ginčą išnagrinėti iš esmės ir priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 1-4 punktuose.

Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. L. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius