AS-43-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-43-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06515-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9561(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, paaiškino, kad jam nuo 2000 m. rugsėjo 22 d. buvo paskirta 1 995,02 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, mokėjo sumažintą pensiją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, tačiau skundžiamu sprendimu jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Be to, teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje. Pareiškėjo nuomone, jo teisių pažeidimas yra tęstinis ir tęsiasi iki pareiškėjo skundo padavimo dienos.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjui pensija buvo ribojama tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, kuris nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymo. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsakovas nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, reikalavimams dėl pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės pažeidimo dienos. Pareiškėjui apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką buvo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, t. y. kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija. Skundas teismui paduotas 2013 m. lapkričio 5d., t. y. praleidus trejų metų terminą, todėl byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 dalis). Atsakovas prašė stabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos, pagal kurias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė administracinę bylą nutraukti, savo poziciją pagrįsdamas iš esmės tokiais pat argumentais, kokie pateikti atsakovo atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. I-3692-426/2014, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 21/2013.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, jog Vidaus reikalų ministerijos 2001 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 16823 pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 23 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 1D-9561(11) išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiomis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebus nagrinėjimas, kadangi pateiktas praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, darė išvadą, jog teisinės kreipimosi į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo prielaidos buvo išaiškintos tik minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, t. y. jau po to, kai pareiškėjas teismui pateikė skundą. Iki nurodytų išaiškinimų teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo nebuvo nuosekli. Teismas pabrėžė, jog ginčai dėl pensijos nepriemokos priteisimo negali būti pripažįstami nesudėtingais teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme dėl termino atnaujinimo nurodytus motyvus ir argumentus, į pareiškėjo, kaip pensininko, socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendė, kad trejų metų skundo padavimo terminas yra atnaujintinas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundo motyvuose analizuoja bei aiškina Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau formuluodamas skundo reikalavimus pareiškėjas prašė priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią ne dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o dėl 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Pagal byloje esančius įrodymų ir Vidaus reikalų ministerijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytą poziciją teismas sprendė, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Aptartą skundo reikalavimų netikslumą teismas vertino kaip rašymo apsirikimą, neturėsiantį įtakos teisingai išnagrinėti bylą. Teismas pažymėjo, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjo pensija buvo perskaičiuojama iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. prašymas priimtas, dėl jo Konstituciniame Teisme bus nagrinėjama byla (bylos Nr. 21/2013). Įvertinęs tai, jog nagrinėjamoje byloje aiškintinos ir taikytinos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių atitiktis Konstitucijai bus nagrinėjama Konstituciniame Teisme, teismas sprendė, kad bylos pagal pareiškėjo skundą nagrinėjimas stabdytinas.

III. Pareiškėjas V. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dalį, kuria sustabdytas administracinės bylos nagrinėjimas ir priimti naują sprendimą perduodant pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas skunde neprašė stabdyti administracinės bylos nagrinėjimo, o prašė priteisti taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9561(11).

2. Pareiškėjas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dalimi, kuria buvo atnaujintas skundo padavimo terminas.

3. Teismas netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nenurodė motyvų, neįvertino byloje esančių įrodymų, neišnagrinėjo bylos išsamiai ir visapusiškai. Dėl neišsamios motyvacijos teismas priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, netinkamai rėmėsi Konstitucija.

4. Teismas nepasisakė dėl skundžiamo atsakovo sprendimo, nepasisakė dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Atsakovas yra pateikęs duomenis apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Šios nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintos netekusiomis galios ir pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos, taigi dėl minėtų nuostatų taikymo susidariusi nepriemoka pareiškėjui turi būti grąžinta. Susidariusi nepriemoka pripažintina pareiškėjo turtiniu praradimu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, jog su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi iš esmės tokie patys argumentai kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos nurodo, jog prisideda prie atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjo teigimu, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau pagal byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 23 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie 2010–2013 metų pensijos dydį (b. l. 6–7) ir pagal atsakovo atsiliepime į skundą (b. l. 21–23) bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą (b. l. 12–13) pateiktus duomenis pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo apskaičiuojama taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai taikytos nebuvo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo nurodomą aplinkybę, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteista pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3856-142/2013 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas priimtas ir byla pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiams (bylos Nr. 21/2013).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja teismą netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, bei sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kai yra pagrindas abejoti byloje taikomo teisės akto konstitucingumu. ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte kaip vienas iš bylos sustabdymo pagrindų nustatytas atvejis, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad sustabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą galima ir tais atvejais, kai kitas teismas analogiškais klausimais ir argumentais jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir šis prašymas yra dar neišnagrinėtas, o nagrinėjama administracinė byla nepasižymi jokiomis individualiomis aplinkybėmis, kurios galėtų būti reikšmingos kreipimuisi į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-309/2014; 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-443/2011 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiama teismo nutartis sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą laikytina pagrįsta, jeigu įvertinus kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinį pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje, jis būtų analogiškas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-886/2011).

Kaip matyti iš šioje byloje pateiktų reikalavimų, yra siekiama gauti iki pensijos sumažinimo mokėtą valstybinę pareigūnų pensiją ir už 2012 bei 2013 metus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendžiant dėl pareiškėjo pateiktų reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, turės būti taikomi visi atitinkamam teisiniam santykiui aktualūs teisės aktai ir išaiškinimai dėl jų, įskaitant ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, nuostatų konstitucingumo. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymai), dėl kurių yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą, taikytini ir šioje administracinėje byloje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė šios bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas priims procesinį sprendimą byloje pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą.

Kaip minėta, pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėta Konstitucijai prieštaraujanti nuostata pakeista nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2088/14; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012).

Pareiškėjas, paduodamas skundą, formuluodamas reikalavimus ir taip apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas, pats pasirinko, kad visi jo reiškiami reikalavimai, t. y. reikalavimas išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią tiek dėl Laikinojo įstatymo, tiek dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir reikalavimas panaikinti atsakovo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9561(11), būtų nagrinėjami vienoje byloje. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ neįtvirtinta galimybė sustabdyti bylą tik tam tikra apimtimi.

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nurodyti pareiškėjo reikalavimai nebuvo išskirti į atskirą bylą. Pripažintina, jog ABTĮ 69 straipsnio 2 dalis numato, kad kai byloje yra daugiau kaip vienas reikalavimas, prireikus teismas kai kuriuos iš jų gali išskirti į atskirą bylą (bylas), tačiau skundo reikalavimų išskyrimas nėra savitikslis dalykas, ir jis galimas tada, kai: pirma, bylos skundo dalyką sudaro keli reikalavimai; antra, teismas pripažįsta, jog tikslinga reikalavimus nagrinėti atskirai. Nepagrįstas administracinių bylų išskyrimas prieštarauja proceso efektyvumo, koncentruotumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-733/12).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nesuformulavo atskirų, savarankiškų, tarpusavyje nesusijusių reikalavimų dėl nepriemokų, susidariusių atskirai dėl Laikinojo įstatymo bei atskirai dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, taigi, nagrinėjamu atveju, nebuvo pagrindo teismui savo iniciatyva spręsti dėl pareiškėjo reikalavimų skaidymo ir dalies jų išskyrimo į atskirą bylą. Taip pat ABTĮ nenustato, kad gali būti priimtas dalinis sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-51-146/2015; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-855/14).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, apibrėžė laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos. Kaip minėta, pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo apskaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Taigi, šiuo metu sprendžiant tik dėl tos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri neišmokėta dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, pareiškėjo nurodytas reikalavimo laikotarpis turėtų būti skaidomas. Kaip savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų priteisimo, pareiškėjo teisių galimo pažeidimo pasekmių nagrinėjimo skaidymas į atskirus etapus, kai teismui kyla abejonių dėl nagrinėjant bylą taikytino įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, gali būti kliūtis išnagrinėti bylą visapusiškai ir objektyviai, priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-1114/14; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-779/2014).

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumento, kad pareiškėjas neprašė stabdyti bylos nagrinėjimo, pažymėtina, jog minėto ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti aštuoni bylos sustabdymo pagrindai. Pastaroji teisės norma yra formuluojama imperatyviai – „Teismas sustabdo bylą šiais atvejais“, kas reiškia, jog ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje numatyti bylos sustabdymo pagrindai yra privalomi ir, esant bent vienam iš šių pagrindų, teismas ex officio privalo sustabdyti administracinę bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-466-14; 2013 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013).

Taigi konstatuotina, kad esant teisiniam ir faktiniam pagrindui stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimu, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė visą nagrinėjamą administracinę bylą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogišku klausimu (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-51-146/2015; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-859/14), t. y. priešingai nei teigė pareiškėjas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos formavimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šio savo teiginio atskirajame skunde pareiškėjas nepagrindė konkrečiais Lietuvos vyriausiojo teismo administracinio teismo išaiškinimais ar išvadomis.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, neišnagrinėjo bylos išsamiai ir visapusiškai, neištyrė visų įrodymų ir nepasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, jog priimdamas nutartį dėl administracinės bylos sustabdymo teismas nenagrinėjo administracinės bylos iš esmės, todėl ir neturėjo pareigos pasisakyti dėl visų nagrinėjamo ginčo aspektų. Teismas nustatė ir aptarė tiek faktinių aplinkybių, kiek jų buvo būtina nustatyti, kad priimti sprendimą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Administracinės bylos sustabdymas nereiškia ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Sustabdyta byla atnaujinama pašalinus ar išnykus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo sustabdyta, proceso dalyvių pareiškimu ar teismo iniciatyva. Atnaujinta byla toliau nagrinėjama pagal ABTĮ nustatytas bendrąsias taisykles (ABTĮ 100 str.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė administracinę bylą, savo sprendimą pagrindė byloje esančiais įrodymais, tinkamai taikė teisės aktus ir vadovavosi suformuota administracinių teismų praktika, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina pagrįsta bei teisėta ir atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti nurodytą nutartį. Pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė