AS-261-898-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-898/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00228-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. A. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja T. A. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (teisme gautu 2014 m. gegužės 12 d.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos rajono Dūkšto apylinkės tarybos 1992 m. vasario 4 d. sprendimą, kuriuo A. B. suteikta asmeninio ūkio žemė, ir Utenos apskrities valdytojo 1996 m. liepos 18 sprendimą Nr.45-2373, panaikinti kitus veiksmus, nutarimus, priimtus remiantis įvardintais aktais.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi skundą buvo atsisakyta priimti, konstatavus, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti ir jo atnaujinti neprašo.

Pareiškėja 2014 m. gegužės 29 d. (pagal pašto žymą) Panevėžio apygardos administraciniam teismui padavė naują skundą (prašymą). Skunde nesutiko ir prašė panaikinti Utenos rajono Dūkšto apylinkės tarybos 1992 m. vasario 14 d. sprendimą, kuriuo A. B. suteikta asmeninio ūkio žemė, bei Utenos apskrities valdytojo 1996 m. liepos 18 sprendimą Nr. 45-2373, kuriuo A. B. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant jam ekvivalentine natūra 3 ha Utenos apskrities Ignalinos rajono Didžiasalio kaime. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė, kad ji terminą praleido dėl agrarininkų kaltės, kuriais tikėjo ir gerbė, ir kurie nuo 1991 m., turėdami visus reikalingus dokumentus, vis ieškodami kliūčių, delsė grąžinti jai tai, kas priklausė ir priklauso. Taip pat nurodė, kad terminą praleido dėl sveikatos būklės – padidėjusios ataksijos ir paūmėjusio lėtinio bronchito, dėl kurios, gyvendama viena, negalėjo tinkamai pasirūpinti savo teisių gynimu.

II. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi (b. l. 135-136) neatnaujintas terminas pareiškėjos skundui paduoti ir atsisakyta priimti jos skundą.

Teismas nusprendė, kad, nors paduotas skundas neatitinka visų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 straipsniuose numatytų reikalavimų, nustatyti terminą trūkumams pašalinti netikslinga.

Iš pareiškėjos bei atsakovo pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėja apie ginčijamus sprendimus žinojo nuo pat jų priėmimo, ne kartą lankėsi tuometiniame Ignalinos žemėtvarkos skyriuje, aiškinosi žemės suteikimo ir perdavimo nuosavybėn A. B. klausimus, ką patvirtina jos skyriui rašyti 1996 m. birželio 7 d., 1999 m. balandžio 22 d., 2001 m. kovo 30 d. ir kiti raštai, atsakovo jai siųsti daugybiniai atsakymai. Išsamiai ir tiksliai apie skundžiamus aktus, detaliai nurodant jų turinį bei teisines pasekmes, pareiškėja buvo informuota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 3933-(14.39.104)-28, todėl vėliausiai nuo šios datos skaičiuotinas terminas skundui paduoti. Pareiškėja į administracinį teismą pirmą kartą kreipėsi tik 2014 m. gegužės 12 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi terminą skundui paduoti.

Iš pareiškėjos susirašinėjimo su atsakovu medžiagos matyti, kad jau nuo 1994 m. pareiškėjai buvo aiškinama, kad kliūtis pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra jos pageidaujamojoje vietoje yra būtent pareiškėjos teismui skundžiami sprendimai dėl asmeninio ūkio žemės A. B. skyrimo, tačiau pareiškėja su tokiais atsakovo argumentais nesutiko ir iki šiol atkakliai siekia, kad jai nuosavybės teisės būtų atkurtos šiuo metu A. B. priklausančio žemės sklypo vietoje. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai į teismą laiku kreiptis sutrukdė nuosavybės teisių atkūrimą sprendžiančių institucijų darbuotojų veiksmai. Teismui pateiktas medicininis pažymėjimas apibūdina pareiškėjos sveikatos būklę tik laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. kovo 28 d., tačiau nepatvirtina, kad ji dėl sveikatos sutrikimų negalėjo skundo teismui paduoti bent jau nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, pareiškėja ir nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. aktyviai gynė savo teises, rašydama raštus įvairioms institucijoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai į teismą laiku kreiptis sutrukdė jos sveikatos būklė. Išvardintos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl savo pačios aplaidumo, nerūpestingumo, todėl šis terminas neatnaujintas. Atsisakius atnaujinti terminą skundui paduoti, skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėja T. A. M. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 138-139), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartį, atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Nurodo, kad terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių – sveikatos būklės, garbaus amžiaus, teisinių žinių neturėjimo bei atsakovo darbuotojų aiškaus nenurodymo, kad 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimus ji turi skųsti teismui.

Teigia, jog 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu jai patarta kreiptis išsamesnės informacijos į Nacionalinę žemės tarnybą Vilniuje, kuri 2014 m. vasario 13 d. pateikė atsakymą. Tačiau į pareiškėjos paklausimus dėl A. B. sklypo išplėtimo pareiškėjos sklypo sąskaita bei prašymą atmatuoti pareiškėjos prašomą žemės sklypo dalį nebuvo tiesiogiai atsakyta. Tik iš kai kurių nuorodų pareiškėja suprato, kad 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimus ji gali nuginčyti tik teisme. Taigi faktiškai apie skundžiamus aktus pareiškėja sužinojo 2014 m. vasario 13 d. Todėl 2014 m. kovo 28 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu. Tačiau 2014 m. balandžio 5 d. nutartimi jos skundą atsisakyta priimti, kaip neteismingą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2014 m. balandžio 25 d. pareiškėja skundą padavė Kauno apygardos administraciniam teismui, tačiau šis 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi taip pat atsisakė priimti skundą, kaip neteismingą Kauno apygardos administraciniam teismui. Todėl 2014 m. gegužės 12 d. pareiškėja skundą nuvežė Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog Dūkšto žemėtvarkos darbuotojai visus reikalingus dokumentus pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimui turi nuo 1991 m., o ne nuo 1990 m. Pareiškėja skundo teismui negalėjo paduoti, gavusi 2013 m. rugsėjo 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus raštą, dėl to, kad jame buvo nurodyta, jog pareiškėja turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą Vilniuje. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo jai klausimą sprendusių institucijų darbuotojai (agrarininkai) nenorėjo ir delsė priimti sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, teigė, jog viską daro pagal teisės aktus, o pareiškėja jais tikėjo ir gerbė, laukė galutinio sprendimo. Ji tik 2014 m. vasario 13 d. sužinojo, kad 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimus gali nuginčyti tik teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir tuo pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme sprendimų, kurie neturėjo būti įteikti skundą teismui padavusiam asmeniui, apskundimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, kadangi skundžiami 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimai buvo priimti ne pareiškėjos atžvilgiu, todėl jie jai neturėjo būti įteikti. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kada pareiškėja sužinojo apie šiuos aktus.

Kaip matyti iš byloje esančių tiek pareiškėjos, tiek atsakovo pateiktų dokumentų, bei kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja apie ginčijamus sprendimus žinojo nuo pat jų priėmimo, ne kartą lankėsi tuometiniame Ignalinos žemėtvarkos skyriuje, aiškinosi žemės suteikimo ir perdavimo nuosavybėn A. B. klausimus, ką patvirtina jos skyriui rašyti 1996 m. birželio 7 d., 1999 m. balandžio 22 d., 2001 m. kovo 30 d. ir kiti raštai, atsakovo jai siųsti atsakymai. Išsamiai ir tiksliai apie skundžiamus aktus, detaliai nurodant jų priėmimo priežastis, turinį bei teisines pasekmes, pareiškėja buvo informuota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 3933-(14.39.104)-28, todėl vėliausiai nuo šios datos skaičiuotinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas skundui dėl 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimų paduoti. Tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte buvo nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nereiškia, jog pareiškėja dėl minėtų 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimų panaikinimo turėjo kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos direktorių. Jam turėjo būti skundžiamas tik Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. raštas, kaip atsakymas pareiškėjai. Šiuo atveju pareiškėjos nurodomas 2014 m. vasario 13 d. sužinojimas, kad 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimai gali būti nuginčyti tik teisme, nereiškia ir to, kad apie skundžiamus aktus pareiškėja iš viso iki 2014 m. vasario 13 d. nežinojo. Skundžiamų sprendimų apskundimo tvarkos sužinojimas nėra prilyginamas sužinojimui apie pačius skundžiamus sprendimus.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėja į administracinį teismą (Vilniaus apygardos administracinį teismą) dėl 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimų panaikinimo pirmą kartą kreipėsi tik 2014 m. kovo 28 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi vieno mėnesio terminą, šiuo atveju skaičiuojamą nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. rašto Nr. 3933-(14.39.104)-28 gavimo dienos, skundui paduoti.

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Pareiškėja termino praleidimo priežastimis nurodo nuosavybės teisių atkūrimo jai klausimą sprendusių institucijų nenorą ir delsimą priimti sprendimą, jos sveikatos būklę, kuriai pagrįsti pateikė 2014 m. gegužės 29 d. medicininį pažymėjimą Nr. 69ŠA/41-50, garbų amžių, teisinių žinių neturėjimą bei atsakovo darbuotojų aiškų nenurodymą, kad 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimus ji turi skųsti teismui.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, jau nuo 1994 m. pareiškėjai buvo aiškinama, kad atkurti nuosavybės teises natūra jos pageidaujamojoje vietoje negalima dėl to, jog skundžiamais 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimais dėl asmeninio ūkio žemės A. B. skyrimo bei nuosavybės teisių jam atkūrimo, A. B. yra suteikta 3 ha žemės asmeniniam ūkiui, į kurią nuosavybės teises atkurti siekia ir pareiškėja. Tačiau pareiškėja su tokiais atsakovo argumentais nesutiko ir iki šiol atkakliai siekia, kad jai nuosavybės teisės būtų atkurtos šiuo metu A. B. priklausančio žemės sklypo vietoje. Todėl pagrįstai vertinta, jog pareiškėjai į teismą laiku kreiptis sutrukdė ne nuosavybės teisių atkūrimą sprendžiančių institucijų darbuotojų veiksmai, o jos pačios pozicija A. B. priklausančios žemės sklypo dalies atžvilgiu. Nesutikusi su 1992 m. vasario 14 d. ir 1996 m. liepos 18 d. sprendimais dėl asmeninio ūkio žemės A. B. skyrimo bei nuosavybės teisių jam atkūrimo, pareiškėja turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti juos teisme ir tokiu būdu siekti nuosavybės teisių į šiuo metu A. B. priklausančią žemės sklypo dalį atkūrimo. Tačiau savo pačios valia pasirinko kitokį, t. y. netinkamą savo galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdą.

Dėl pareiškėjos sveikatos būklės taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pateiktas medicininis pažymėjimas apibūdina pareiškėjos sveikatos būklę tik laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. kovo 28 d., tačiau nepatvirtina, kad ji dėl sveikatos sutrikimų negalėjo skundo teismui paduoti bent jau nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. Pagal administracinių teismų praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybės pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011; 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012). Be to, pareiškėjai, norintys termino praleidimą pateisinti pablogėjusia sveikata, termino atnaujinimo klausimą nagrinėjančiam teismui privalo pateikti konkrečius įrodymus apie sveikatos būklę būtent tuo metu, kai pagal įstatymą turėjo teisę paduoti skundą teismui. Šiuo atveju būtent nuo 2013 m. rugsėjo 11 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vien ta aplinkybė, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus, taip pat negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011). Be to, teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui.

Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog terminą skundui paduoti pareiškėja praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl savo pačios aplaidumo, nerūpestingumo, todėl šis terminas pagrįstai neatnaujintas. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė proceso teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos T. A. M. atskirojo skundo netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys