A-1099-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1099-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00812-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. 1D-419(11) bei įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Pareiškėja paaiškino, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareiškėjai paskirta 411,50 Lt pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta iki 181,56 Lt. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija netenkino pareiškėjos prašymo išmokėti valstybinės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nurodydamas, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėja, kreipdamasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, inter alia pateikė prašymą dėl termino paduoti skundą teismui atnaujinimo.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies paduotas praleidus įstatymų nustatytą skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4 396,60 Lt nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmiausia teismas atkreipė dėmesį, jog terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai atnaujintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartimi, kurioje inter alia nurodyta, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, ką teismas vertino kaip objektyvias kliūtis pareiškėjai laiku pateikti skundą teismui.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, teismas sprendė, kad pareiškėjos pensijos ribojimas, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buvo nepagrįstas ir prieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad pagal į bylą pateiktus duomenis pareiškėjai paskirta pensija buvo mažinama taikant Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjai nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo neišmokėta 4 396,60 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos. Vadovaudamasis į bylą pateiktais įrodymais, teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjai 4 396,60 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. 1D-419 (11) teismas nurodė, kad tokio pobūdžio ginčams nėra nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarkos, bei akcentavo, jog šiuo atveju svarbu tai, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos nepriemokos grąžinimo būtų kilęs ginčas. Teismas pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jei pareiškėja nebūtų ginčijusi 2014 m. sausio 15 d. sprendimo, tai nebūtų laikoma kliūtimi priteisti pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas netenkino reikalavimo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. 1D-419(11).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjai jos praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas pernelyg didelis (vieneri metai), termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Pareiškėja A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atsižvelgė į visas termino praleidimo priežastis ir pagrįstai jas pripažino svarbiomis, taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas per protingą terminą nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo bei dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 15 d. rašto Nr. 1D-419(11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjai priteisė 4 396,60 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, bei atmetė pareiškėjos prašymą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. 1D-419 (11).

Apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjai jos praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog termino, jei jis neatnaujintas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteisto nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėto valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio – 4 396,60 Lt, taip pat dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo netenkinti pareiškėjos reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. 1D-419 (11) byloje ginčo nėra. Neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos sumą, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 22 d. pažyma Nr. 11PP(P)-2903 apie 2010–2012 metais pareiškėjos pensijos dydį (b. l. 6).

Pareiškėjai pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis 2013 m. kovo 21 d., Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. vasario 7 d. (b. l. 1), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir 2014 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjos praleistą terminą kreiptis į teismą atnaujino, inter alia nurodydamas, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, ką pirmosios instancijos teismas vertino kaip objektyvias kliūtis pareiškėjai laiku pateikti skundą teismui.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, nurodo, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartyje (b. l. 15–16) padaryta išvada, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja, kaip pati nurodo atsiliepime į apeliacinį skunda, įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Išanalizavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjai objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjos skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas praėjus vieneriems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Nors pareiškėja po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsusi tam tikrą laiką, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja, pirmą kartą kreipdamasi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai sumažintą valstybinės pensijos dalį 2013 m. kovo 21 d., antrą kartą – 2013 m. lapkričio 29 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. vasario 7 d., buvo nesąžininga, neatidi ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas ginčą ir priteisdamas pareiškėjai A. L. nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 4 396,60 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė