A-552-1069-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Legislator headnote
AI generatedA-552-1069-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (1.16.)7R-4483 (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.16.)7R-4483) bei įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ar panaikinti 2013 m. gegužės 30 teisingumo ministro įsakymą Nr. 7P-31 „Dėl antstolio D. B. įgaliojimų pasibaigimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-31).
Full text
Administracinė byla Nr. A552-1069/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02245-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (1.16.)7R-4483 (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.16.)7R-4483) bei įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ar panaikinti 2013 m. gegužės 30 teisingumo ministro įsakymą Nr. 7P-31 „Dėl antstolio D. B. įgaliojimų pasibaigimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-31).
Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakyta sustabdyti ar panaikinti Įsakymą Nr. 7P-31 yra neteisėtas, todėl naikintinas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi Nr. 2P-21/2013 sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio vykdymą iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas, nes jo vykdymas gali sukelti itin sunkias pasekmes pareiškėjui, jo šeimai bei tretiesiems asmenims ir pažeisti viešąjį interesą. Vadinasi, buvo sustabdytos ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos aplinkybės.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad ginčijamas Teisingumo ministerijos sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimu dalyku, nes pareiškėjui jokių pasekmių nesukelia. Realias teisines pasekmes jam sukelia Įsakymas Nr. 7P-31 ir 2013 m. birželio 17 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-175 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, ir antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio D. B. įgaliojimams“, kurie yra ginčijami kitose Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamose bylose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 str. 1 d.). Teisės aktai nesuteikia teisės teisingumo ministrui nepriimti įsakymo dėl antstolio atleidimo, kai įsiteisėja nuosprendis, kuriuo antstolis nuteistas už nusikalstamą veiką. Apkaltinamojo nuosprendžio sustabdymas iki baudžiamoji byla bus išnagrinėta kasacine tvarka negali sustabdyti ir atidėti priimto nuosprendžio įsiteisėjimo momento.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 31–33) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Rėmėsi teismui pateikta bylos medžiaga ir nustatė kad pareiškėjas 2013 m. birželio 11 d. Teisingumo ministerijai pateikė prašymą sustabdyti ar panaikinti Įsakymą Nr. 7P-31. Lietuvos antstolių rūmai 2013 m. birželio 11 d. pateikė prašymą Nr. S-11548 spręsti Įsakymo Nr. 7P-31 sustabdymo klausimą (b. l. 17).
Teisingumo ministras Sprendimu Nr. (1.16.)7R-4483 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartis, kuria sustabdytas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio vykdymas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-166/2013, nepanaikina Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo sustabdyti ar panaikinti Įsakymą Nr. 7P-31 (b. l. 14). Nurodė, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-3836-426/2013 pagal pareiškėjų Lietuvos antstolių rūmų ir D. B. skundus, kuriame be kitų reikalavimų taip pat reiškiamas reikalavimas panaikinti Įsakymą Nr. 7P-31, todėl remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis, minėtas įsakymas negali būti vertinamas šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktais ir įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą materialinį teisinį reikalavimą, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje išimtinai turi būti vertinamas tik teisingumo ministro atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymą ir sustabdyti ar panaikinti Įsakymą Nr. 7P-31.
Atsižvelgė į Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktą bei 4 dalį, nustatė, jog Antstolių įstatyme nėra nustatyta, kad paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, teisingumo ministras turi kompetenciją priimti sprendimą dėl įsakymo, kuriuo asmuo atleistas iš antstolio pareigų, sustabdymo ar panaikinimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Antstolių įstatymas teisingumo ministrui nesuteikia kompetencijos priimti sprendimą dėl įsakymo, kuriuo asmuo atleistas iš antstolio pareigų, panaikinimo, nes tokia kompetencija, pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, turi administracinis teismas, nagrinėjantis skundą dėl įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Antstolių įstatyme nėra numatyta ir teisingumo ministro teisė sustabdyti priimto įsakymo dėl antstolio įgaliojimų pasibaigimo. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. I-3836-426/2013) patenkino pareiškėjo D. B. prašymą ir laikinai sustabdė Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimą.
III. Pareiškėjas D. B., apeliaciniu skundu (b. l. 36–37) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui papildomai nurodant, jog žinodamas apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartį, teisingumo ministras 2013 m. birželio 17 d. priėmė dar vieną įsakymą Nr. lR-175 ir skyrė Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikiantį antstolį R. V. perimti Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikusio antstolio D. B. nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas lėšas ar turtą perimtą, bet neperduotą išieškotojui, ir antstolio archyvą pasibaigus jo įgaliojimams. Pirmosios instancijos teismas siaurinamai aiškino teisingumo ministro teisę sustabdyti priimtą įsakymą dėl antstolio įgaliojimų pasibaigimo, nes atsirado nauja aplinkybė – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 6 d. nutartis. Pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymas Teisingumo ministerijai buvo pateiktas po atsiradusių naujų aplinkybių. Įsakymas Nr. 7P-31 ir Sprendimas Nr. (1.16.)7R-4483 sukelia skirtingas teisines pasekmes ir šie teisingumo ministro aktai priimti esant skirtingoms aplinkybėms.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 43), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog teisingumo ministro 2013 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. IR-175, kurį apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, buvo išsprendžiami organizaciniai klausimai, kurie susiję su pareiškėjo atleidimu (išvestinis įsakymas). Minėtas įsakymas negali būti šios bylos nagrinėjamo dalyku, kadangi reikalavimas dėl jo panaikinimo yra pareikštas kitoje administracinėje byloje Nr. 1-3836-426/2013. Rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A14-261/2007; AS146-669/2009; Nr. A822-875/2010).
Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad Antstolių įstatyme nėra nustatyta, kad paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, teisingumo ministras turi kompetenciją priimti sprendimą dėl įsakymo, kuriuo asmuo atleistas iš antstolio pareigų, sustabdymo ar panaikinimo. Todėl Antstolių įstatymas teisingumo ministrui nesuteikia kompetencijos priimti sprendimą dėl įsakymo, kuriuo asmuo atleistas iš antstolio pareigų, panaikinimo, nes tokią kompetenciją, pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, turi administracinis teismas, nagrinėjantis skundą dėl įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-3836-426/2013 patenkino pareiškėjo prašymą ir laikinai sustabdė Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimą. Taigi, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes neliko ginčo dėl teisės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisingumo ministro 2013 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (1.16.)7R-4483, kuriuo atsisakyta sustabdyti ar panaikinti teisingumo ministro 2013 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 7P-31, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas siaurinamai aiškino teisingumo ministro teisę sustabdyti priimtą įsakymą dėl antstolio įgaliojimų pasibaigimo, atsiradus naujai aplinkybei – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 6 d. nutarčiai.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog Antstolio įgaliojimai pasibaigia įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo antstolis nuteistas už nusikalstamą veiką. Šio straipsnio 3 ir 4 dalys numato, jog antstolis atleidžiamas teisingumo ministro įsakymu, o teisingumo ministro įsakymas dėl asmens atleidimo iš antstolių gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.
Sprendimu Nr. (1.16.)7R-4483 atsisakyta sustabdyti ar panaikinti teisingumo ministro 2013 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 7P-31, kuriuo pareiškėjas atleistas iš antstolio pareigų. Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu bei atsižvelgiant į tai, jog nei Antstolių įstatymas, nei Viešojo administravimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamentas nenumato teisingumo ministrui teisės ar pareigos priimti sprendimą dėl įsakymo, kuriuo antstolis atleistas iš pareigų, sustabdymo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog Įsakymo Nr. 7P-31 teisėtumo ir pagrįstumo, jo sustabdymo ar panaikinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik administraciniame teisme, o teisingumo ministras neturi kompetencijos priimti sprendimą šiuo klausimu. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kurio sudedamoji dalis yra ir reikalavimas veikti tik taip, kaip leidžia teisės aktai, todėl apeliacinio skundo argumentas, susijęs su tuo, jog pirmosios instancijos teismas siaurinamai aiškino teisingumo ministro teisę sustabdyti priimtą įsakymą dėl antstolio įgaliojimų pasibaigimo, nes atsirado nauja aplinkybė – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 6 d. nutartis – yra atmestinas.
Pareiškėjas taip pat pateikė reikalavimą įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ar panaikinti 2013 m. gegužės 30 d. teisingumo ministro įsakymą Nr. 7P-31 „Dėl antstolio D. B. įgaliojimų pasibaigimo“.
ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-3836-426/2013 pagal pareiškėjų Lietuvos antstolių rūmų ir D. B. skundus, kuriame be kitų reikalavimų taip pat reiškiamas reikalavimas panaikinti teisingumo ministro 2013 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 7P-31 „Dėl antstolio D. B. įgaliojimų pasibaigimo“. Atsižvelgiant į tai, šio įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas yra atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu pagrįstai to nevertino nagrinėjamoje byloje.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. I-3836-426/2013) patenkino pareiškėjo D. B. prašymą ir laikinai sustabdė teisingumo ministro 2013 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 7P-31 galiojimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ar panaikinti Įsakymą Nr. 7P-31.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog žinodamas apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartį, teisingumo ministras 2013 m. birželio 17 d. priėmė dar vieną įsakymą Nr. lR-175 ir skyrė Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikiantį antstolį R. V. perimti Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikusio antstolio D. B. nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas lėšas ar turtą perimtą, bet neperduotą išieškotojui, ir antstolio archyvą pasibaigus jo įgaliojimams.
Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.
Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ir turto, perimto ir neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos, patvirtintos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 įsakymu Nr. 202 3 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną teisingumo ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui.
Taigi konstatuotina, jog tokio įsakymo priėmimas yra ne teisingumo ministro teisė, o pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimas yra suponuojamas įsakymo dėl atleidimo iš antstolių priėmimo: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš antstolių procedūros elementas.
Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia atleidus jį iš antstolių. Pareiškėjas Įsakymu Nr. 7P-31 buvo atleistas iš antstolio pareigų. Darytina išvada, kad teisingumo ministras, pasibaigus pareiškėjo, kaip antstolio, įgaliojimams, turėjo pareigą priimti 2013 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. lR-175.
Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dainius Raižys