A-858-558-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-558/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-01051-2013-6

Procesinio

sprendimo kategorija 15.1; 15.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6

d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio

(pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus

Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo

posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę

bylą pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo

2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei,

atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės

pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi

į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) Marijampolės

pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), Viešojo saugumo tarnybos prie

Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 50 000 Lt neturtinės žalos

atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog jo laisvė nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2019

m. vasario 12 d. yra apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

Pareiškėjas iki 2010 m. gegužės 13 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo kameroje kartu su dar 5–4 asmenimis. Tai patalpa,

kurioje pastatyti dviaukščiai gultai. Erdvės trūkumas, prirūkytas, pelėsiais

dvokiantis oras kėlė emocinius ir psichologinius nepatogumus. Nurodė, kad

vėliau buvo perkeltas bausmę atlikti į Marijampolės pataisos namus, kuriuose

sąlygos neatitinka reikalavimų. Gyvenamosios patalpos perpildytos, pareigūnų

elgesys apgailėtinas. Dėl trinties, pareigūnų neprofesionalumo ir aplaidumo

kyla konfliktai. Vadovaujantis galiojančiais įstatymais, bausmę atlikti

pareiškėjas turėjo būti paskirtas kuo arčiau namų.

Pažymėjo, jog transportavimas vyksta pažeidžiant elementarias saugumo

taisykles, nėra saugos diržų, o į 4 kv. m. ploto surūdijusią, automobilyje

pritaikytą patalpėlę, sutalpinama 8–12 žmonių.

Pastebėjo, kad dėl Lietuvos Respublikos tardymo izoliatorių ypatumų daug

pasakyta tarptautinėse ataskaitose, taip pat ir Seimo kontrolierės atliktame

tyrime (pažyma Nr. 4D-2008/2-1277), kurio metu nustatyti pažeidimai išliko iki

šių dienų. Įtariamųjų, sulaikytųjų, nuteistųjų gydymas vykdomas

paviršutiniškai, nesilaikant elementarių taisyklių.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22

d. įsakyme Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN76:1999 „Laisvės atėmimo

ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos

priežiūra“ (toliau – ir HN76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam

laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m2

kameros ploto. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjas kalintas

nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės

aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko pareiškėjas patyrė didžiulę

dvasinę, psichologinę bei neturtinę žalą.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos

viešojo administracinio įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271

straipsniais, 2006 m. Europos ministrų komiteto rekomendacija, taip pat Europos

žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) jis

patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius

išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, taip pat

pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo

pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia

padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie

Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9–10) prašė

jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad visas tarnybinis transportas, tame tarpe ir

specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis

šiais teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su

paskirties nurodymu; transporto priemonės valstybinio atitikmens sertifikatu su

paskirties nurodymu; kasmetinės techninės apžiūros ataskaita su transporto

priemonės paskirties nurodymu. Visas Tarnybos specialusis transportas, skirtas

asmenų konvojavimui, turi išvardytus dokumentus. Paminėti dokumentai išduoti

Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Specialiojo transporto, skirto asmenų

konvojavimui, eksploatacija grindžiama tik išvardytais dokumentais, o ne

emocijomis ar nuomonėmis. Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas

vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl

konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis

(toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių

konvojavimo eigą, nėra. Tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų

konvojavimui, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitinka minėto teisės akto

145–148 punktuose įtvirtintus reikalavimus. Siekdama papildomai pasitikrinti

specialiosios paskirties transporto atitikimą keliamiems reikalavimams, Tarnyba

kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Nacionalinės visuomenės

sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus

specialistai teigiamai įvertino esamą specialiosios paskirties transporto

būklę.

Pagal

Konvojavimo taisyklių 109 punktą Tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad

specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų

skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Tuo

atveju, jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie

kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai

užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus

kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius).

Pagal

Konvojavimo taisyklių 137 punktą visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos

įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į

paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris

privalomai perduodamas Tarnybos vadovybei. Tarnyba atsiliepimo pateikimo metu

neturi jokių duomenų apie nuteistojo pareiškėjo raštu ar žodžiu pareikštas

pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, tai leidžia manyti, kad pareiškėjo skundas

yra teisiškai neskaidrus, nesąžiningas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų,

atsiliepimu į pareiškėjo T. B. skundą (b. l. 65–70) su

skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad nuteistasis T. B. atlikti teismo

2004 m. gegužės 25 d. nuosprendyje jam paskirtą 2 m. laisvės atėmimo bausmę,

2004 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje pakeistą ir paskirtą 3 m. ir 6 mėn. laisvės

atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2004 m. birželio 3 d. ir Marijampolės

PN nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu bei Marijampolės PN direktoriaus

2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 7/07-72 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų

būrį Nr. 16, brigadą Nr. 161. Šiame būryje bausmę atliko iki 2007 m. gegužės 5

d. Visu minėtu bausmės atlikimo laikotarpiu nuteistasis Marijampolės PN

administracijos perkelti jį į kitą būrį neprašė, bausmę atliko tose pačiose

patalpose. Pagal dabartinėje asmens byloje esančius duomenis suimtas 2009 m.

vasario 10 d., todėl laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2009 m. vasario

10 d. jo laisvė suvaržyta nebuvo, todėl pareiškėjo teiginys neatitinka

tikrovės.

Vidutinis

sąrašinis nuteistųjų skaičius šiuo laikotarpiu kito nuo 38 iki 50. Marijampolės

PN direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-91 būrių numeracijos

pakeistos: vietoje būrių Nr. 16 ir Nr. 17 nuo 2007 m. suformuotas būrys Nr. 14,

todėl patalpos liko tos pačios.

Kitą

kartą nuteistasis laisvės atėmimu T. B. atlikti jam

paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2010 m. gegužės 13 d.

Marijampolės PN nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu ir Marijampolės PN

direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 7/07-100 bausmę atlikti buvo

paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 13, brigadą Nr. 131. Dėl nesutarimų su kitais

būrio nuteistaisiais Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. liepos 13 d. įsakymu

Nr. 7/07-1444 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 14, brigadą

Nr. 142. Šiame būryje bausmę atlieka iki dabar. Po šios datos nuteistasis

Marijampolės PN administracijos perkelti jį į kitą būrį neprašė.

Būrys

Nr. 13, kuriame bausmę pareiškėjas atliko nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m.

liepos 13 d., susideda iš 2 gyvenamųjų sekcijų: patalpų bei erdvaus lauko

kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore,

sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį. Bendras nuteistųjų būriui Nr. 13

priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti,

plotas – 238,63 m2. Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai

naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas – apie 350 m2,

jame įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar

mankštai, krepšinio lenta. Tualeto ir prausyklos patalpa visiškai atskira nuo

kitų patalpų (I-54) 11,53 m2 ploto patalpa. Nuteistųjų miegui skirtų

2 patalpų šiame būryje bendras plotas – 153,15 m2, patalpoje Nr.

I-52 (10,82 m2) įrengta būrio nuteistiesiems skirta virtuvėlė.

Patalpoje Nr. I-51 (27,15 m2) įrengtas nuteistųjų poilsio

kambarys. 2010 m. vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius būryje Nr. 13 gegužės

mėn. buvo 42 nuteistieji, birželio mėn. – 42 nuteistieji, liepos mėn. – 40 nuteistųjų.

Būrys

Nr. 14, kuriame atlieka bausmę pareiškėjas, susideda iš 7 patalpų bei erdvaus

lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore,

sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji Marijampolės PN

direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią

vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, sporto aikštyną, kuriame

yra futbolo aikštė, krepšinio aikštė, treniruoklių salė ir kitos turiningam ir

visaverčiam laisvalaikiui skirtos erdvės. Norintys ir turintys atitinkamas

kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje prie

Marijampolės PN arba ūkio aptarnavimo brigadoje. Be to, nuteistojo pageidavimu,

jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties (skaičius per metus kito)

socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek Marijampolės PN

darbuotojai, tiek su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų

atstovai. Šių programų metu sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės,

bendravimo, kitos problemos. Pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl

pablogėjusios psichologinės savijautos dėl bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė.

Be to, nuteistasis teisės aktuose nustatyta tvarka gali eiti į trumpalaikius

(iki 4 val.) bei ilgalaikius (iki 2 parų) pasimatymus su artimaisiais.

Nuteistasis daugeliu iš šių galimybių (išskyrus darbą valstybės įmonėje)

aktyviai naudojosi.

Pažymėjo,

jog nuteistųjų miegui skirtoje patalpoje pareiškėjas pagal Marijampolės PN

direktoriaus 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 4/07-33 patvirtintą dienotvarkę

privalo būti tik miego (nakties) metu, t. y. nuo 22.30 val. iki 6.30 val.,

todėl pareiškėjas klaidingai ir neadekvačiai ar net sąmoningai tendencingai

skunde pritaiko EŽTT praktiką. Dauguma pareiškėjo pateiktų citatų kalinimo

sąlygų tema, susijusios su sąlygomis kamerų tipo patalpose, t. y. tardymo izoliatoriuose

arba pataisos namų baudos izoliatoriuje. Kamerų tipo patalpose nuteistieji

neturi teisės laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas, jie kameroje

(vienoje patalpoje) praleidžia apie 95 proc. paros laiko ir turi tik trumpus

pasivaikščiojimus nustatytu laiku nedideliuose kiemeliuose. Kamerose paprastai

toje pačioje patalpoje įrengtas ir sanitarinis mazgas – tualetas bei kriauklė,

dėl ko dažnai nuteistieji papildomai skundžiasi, dėl saugumo ir kitų priežasčių

čia paprastai prastesnės ir vėdinimo bei natūralaus apšvietimo sąlygos. Tuo

tarpu pareiškėjas bausmę atlikinėjo Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose,

po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti

nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir

erdvėse – Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Šiam kalinimo

tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją.

Pagal

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194

„Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą iki Laisvės

atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų

plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d.

nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis

minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių

tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus),

ši nuostata galioja nuo 2010 m. balandžio 26 d. Iki tol minimaliam patalpų

plotui galiojo Lietuvos higienos normos HN76:1999 reikalaujamas ne mažesnis

negu 3 kv. m. patalpų plotas vienam nuteistajam. Šiuo metu ši higienos norma

negalioja, o naujoji higienos norma HN76:2010 taikoma tik projektuojamiems,

naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės

atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, be to, naujojoje higienos normoje

minimalus ploto vienetas asmeniui nenustatytas. Dėl to higienos normų

reikalavimų taikymas seniai pastatytuose pataisos namuose pastaraisiais metais

yra iš dalies komplikuotas dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo ir spragos.

Todėl daugeliu atvejų pataisos namai, kol nėra kito galiojančio ir tinkamai šią

sritį reguliuojančio teisės akto, vadovaujasi HN 76:1999.

Atkreipė

dėmesį, kad bendras nuteistųjų būriui Nr. 14 priklausančių patalpų, po kurias

ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 209,47 m2

(su atsiliepimu pateiktoje schemos kopijoje būrio patalpos pažymėtos

spalvotai); be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio

sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas – apie 350 m2, jame įrengti

suoliukai poilsiui, treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio

lenta. Tualeto ir prausyklos patalpa (visiškai atskira nuo kitų patalpų) –

11,55 m2 ploto. Nuteistųjų miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje

bendras plotas – 153,75 m2, patalpoje Nr. I-21 įrengta būrio nuteistiesiems

skirta virtuvėlė. Patalpoje Nr. I-28 šiuo metu įrengtas nuteistųjų poilsio

kambarys. Nuo 2010 m. liepos 13 d. iki dabar (pareiškėjo buvimo šiame būryje

laikotarpiu) šio būrio vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius buvo 47 nuteistieji.

Šiuo laikotarpiu mažiausias būrio nuteistųjų vidutinis skaičius užfiksuotas

2010 m. lapkričio mėn. (37), didžiausias – 2011 m. gruodžio mėn. (58). Taigi

būrio Nr. 14 patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 2 miegui skirtų gyvenamųjų

kambarių (pateiktame brėžinyje Nr. 1-23 ir Nr. l-24) ir virtuvės (Nr. 1-21), iš

viso šis plotas sudaro 168,95 m2. Šiame plote pagal nurodytų teisės

aktų normatyvus turėtų gyventi ne daugiau kaip 55 nuteistieji. Remiantis

pateikiama pažyma, bendras būriui priskirtų nuteistųjų skaičius per visus

daugiau negu keturis pareiškėjo bausmės atlikimo metus tik 2 kartus (2011 m.

lapkričio mėn. bei gruodžio mėn.) neženkliai viršijo šį rodiklį, o didžiąją

dalį nuteistojo kalinimo laiko buvo ženkliai mažesnis. Šis būriui priskirtų

nuteistųjų skaičius yra teoriškai maksimalus, bet praktikoje beveik niekada

nepasiekiamas. Pažymėjo, kad Marijampolės PN kaupia tik vidutinį sąrašinį

atitinkamam būriui priskirtų nuteistųjų skaičių mėnesio tikslumu, tačiau šis

skaičius beveik visada skiriasi nuo realaus būryje esančių nuteistųjų

skaičiaus, kadangi vidutiniškai 1–2 būrio nuteistieji dėl drausmės pažeidimų

atlieka nuobaudas baudos izoliatoriuje, taip pat vidutiniškai 1–2 būrio

nuteistieji būna ilgalaikių pasimatymų patalpose, be to, nuteistieji, laikinai

paguldyti į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą,

statistiškai laikomi esančiais to paties būrio sąrašuose. Atsižvelgiant į tai,

net ir minėtus du mėnesius faktiniu būryje gyvenančių nuteistųjų skaičiaus ir

ploto santykiu Marijampolės PN teisės aktų nepažeidė, nes duomenų apie tokį

pažeidimą nėra.

Pastebėjo,

jog būrio Nr. 14 nuteistųjų, patalpintų į baudos izoliatorių 2011 metų

lapkričio mėn., buvo 4 (bendras baudos izoliatoriaus parų skaičius – 60), 2011

m. gruodžio mėn. – 6 (bendras baudos izoliatoriaus parų skaičius – 82), šuo

laikotarpiu ir pareiškėjas dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nubaustas,

uždarant jį į baudos izoliatorių 15 parų. 2011 m. lapkričio mėn. būrio Nr. 14

nuteistieji buvo 14 ilgalaikių pasimatymų (jiems suteikti 3 vienos paros ir 11

dviejų parų ilgalaikiai pasimatymai). 2011 m. gruodžio mėn. būrio Nr. 14

nuteistieji buvo 13 ilgalaikių pasimatymų (jiems suteikti 4 vienos paros ir 9

dviejų parų ilgalaikiai pasimatymai). Sprendžiant iš pareiškėjo skundo, tokių

duomenų (tikslių ir objektyviai pagrįstų įrodomų) neturi ir pats pareiškėjas,

todėl darytina išvada, kad pateikdamas kaltinimus Marijampolės PN, pareiškėjas

vadovaujasi subjektyviais įspūdžiais, prielaidomis ir pamąstymais.

Atsiliepime

taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 ir nurodė, jog

neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo ženklių moralinių išgyvenimų bausmės

atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastis – kalinimo

buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu

nesikreipė į Marijampolės PN direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas

gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis

gyvenamasis plotas, taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų

nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą

kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti

direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui, nesikreipė ir į būrio

viršininką – tiesiogiai su nuteistuoju dirbantį administracijos pareigūną.

Todėl nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir

objektyvaus faktinio pagrindo.

Pabrėžė,

kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų,

o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,

atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 95–101) su skundu nesutiko ir prašė

atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2009 m. balandžio 6 d. ryte, 2009 m. liepos 2 d.

ryte, 2009 m. liepos 8 d. ryte, 2009 m. rugsėjo 2 d. vakare, 2009 m. rugsėjo 10

d. ryte, 2010 m. kovo 9 d. vakare, 2010 m. balandžio 16 d. ryte, 2010 m.

gegužės 6 d., 2010 m. gegužės 7 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas

kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, laikotarpiu nuo 2009 m.

rugsėjo 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi

jis buvo išvykęs iš įstaigos.

Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius

yra 954, kuris nuolat viršijamas ir gali siekti daugiau kaip 1 000 asmenų.

Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat ten

laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (atsiliepimo pateikimo

metu jų buvo 86) bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio

darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75 ir

atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus laikomi po vieną (tik labai retais

atvejais jų pačių prašymu gali būti laikomi po du asmenis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau

– ir Konstitucija) 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra

nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų

ir nuteistųjų, atvykstančių į įstaigą bei joje esančių, skaičiui, o minėtų

asmenų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus

vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras

laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio,

skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi ir Lietuvos Respublikos

bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio. Pabrėžė, kad dėl

nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui

tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose

nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir

nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus

reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y.

atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje

laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas

teisės aktuose nustatytas inventorius.

Pastebėjo, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš

suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų

valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas

inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) išduodami į kameras. Siekiant

palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su

uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka

vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius

patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą

planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat

gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji

asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros

instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, stiklus, klozetus,

griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir

pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti

pakartotinį remontą.

Pagal HN76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per

langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar

kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti,

kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų

reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko

savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės

gyvenamosiose kamerose.

Dėl perkėlimo atlikti bausmę kuo arčiau namų Lukiškių TI-K nurodė, jog

pareiškėjas, vadovaujantis BVK 65 straipsniu, Kalėjimų departamento prie

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 26 d.

įsakymu Nr. V-30, kuriame nurodytos „Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu

paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos

bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės“,

atsižvelgiant į atitinkamų tarnybų rekomendacijas, buvo nukreiptas atlikti

teismo paskirtą 10 metų laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN. Pagal

išvardytus teisės aktus, išskyrus nuteistuosius areštu, skirstant nuteistuosius

į pataisos įstaigą, į gyvenamąją vietą neatsižvelgiama. Lukiškių TI-K

pareigūnai atlieka pavestas darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai

vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami,

nepažeisdami teisėtumo.

II. Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 134-150)

pareiškėjo T. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios

instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas kelia ginčą

dėl kamerų plotų nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. vasario 12

d., todėl vertinimo kriterijumi šioje administracinėje

byloje turi būti tiek 5 m2 plotas (iki 2010 m. gegužės 13 d.), tiek

3,6 m2 plotas (nuo 2010 m. gegužės 14 d.), bei pabrėžė, kad

teismo posėdyje pareiškėjui buvo išsiaiškinta, jog jis kelia ginčą dėl

netinkamų laikymo sąlygų nuo 2009 m. vasario 19 d. iki šiol, nes to, kas bus

ateityje, teismas negali numatyti ir spręsti.

Rėmėsi CK

6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek

turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios

atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus

veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį

tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos.

Teismas,

remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo,

jog neteisėti veiksmai buvo tuomet, kai T. B. buvo laikomas

Lukiškių TI-K nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2010

m. gegužės 13 d., nes buvo pažeisti Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461

„Dėl Lietuvos higienos normos HN76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo

įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“

patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN76:1999 nustatyti reikalavimai,

išskyrus atvejus, kai T. B. buvo laikomas 2009 m. balandžio

6 d. ryte, 2009 m. liepos 2 d. ryte, 2009 m. liepos 8 d. ryte, 2009 m. rugsėjo

2 d. vakare, 2009 m. rugsėjo 10 d. ryte, 2010 m. kovo 9 d. vakare, 2010 m.

balandžio 16 d. ryte, 2010 m. gegužės 6 d., 2010 m. gegužės 7 d. ryte (tuomet

vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus

reikalavimus). Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2009 m.

rugsėjo 9 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, jis buvo išvykęs iš įstaigos. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal

įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o jo

motyvai, kad jis nekaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi.

Tačiau

teismas atkreipė dėmesį, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį žalos atlyginimui

taikomas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2013

m. balandžio 4 d., todėl dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K iki 2010 m.

balandžio 3 d. pateiktus pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo atmetė

kaip nepagrįstus, praleidus ieškinio senaties terminą.

Rėmėsi

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimu

administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir nurodė, kad nuo 2010

m. balandžio 4 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. Lukiškių TI-K taip pat pažeidė

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu

Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo

kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“

tvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN76:1999 nustatytus reikalavimus, tačiau pareiškėjas tik

beveik po trejų metų kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo,

duomenų, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų,

byloje nėra. Pareiškėjas skundą teismui dėl

neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2013 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus

beveik 3 metams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Pabrėžė,

kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių

TI-K, kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš

šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais. Dėl šios

priežasties teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.

Akcentavo tai, jog teismo posėdžio metu teismas išsiaiškino, kad pareiškėjas

skundą surašė todėl, jog buvo nuspręsta kolektyviniame nuteistųjų susirinkime –

tai taip pat įrodo, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, o siekia

pasipelnyti. Todėl dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pateiktus pareiškėjo

reikalavimus dėl žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl

pareiškėjo teiginio, kad jis turėjo būti paskirtas į pataisos įstaigą, esančią

arčiau namų, teismas sutiko su Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytais

argumentais, jog vadovaujantis BVK 65 straipsniu, Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus

2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-30, kuriame nurodytos nuteistųjų, kuriems

teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės

atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar

areštinę taisyklės, išskyrus nuteistuosius areštu, skirstant nuteistuosius į

pataisos įstaigą, į gyvenamąją vietą neatsižvelgiama.

Teismas, pasisakydamas dėl laikymo sąlygų Marijampolės PN, atkreipė dėmesį į Marijampolės PN atsiliepime išdėstytą poziciją, jog tas būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš įvairių patalpų, kur pareiškėjas gali laisvai būti, bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad per visą bausmės atlikimo laiką nebuvo nė vieno pareiškėjo nusiskundimo ar kreipimosi dėl ligos, kurią galėjo išprovokuoti tariamai blogos laikymo sąlygos.Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Kadangi Marijampolės PN menką pažeidimą pripažino, tai teismas vertino, jog šioje administracinėje byloje T. B. teisės yra apgintos pakankamai, nepriteisiant jam piniginės kompensacijos, nes jo laikymo sąlygos nebuvo blogos.Taip pat teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus.

Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro

2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo

taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte

konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis negu yra sėdimų bei gulimų vietų,

o 142 punkte – bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar

teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus

viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų

pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša

apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios

įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam

konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems

matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei

vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio

konvojaus.

Pareiškėjas

T. B. buvo konvojuojamas 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m.

liepos 15 d., 2010 m. liepos 29 d., 2010 m. gruodžio 2 d., 2010 m.

gruodžio 9 d., 2011 m. kovo 10 d., 2011 m. kovo 17 d., 2011 m. balandžio 7

d., 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 19 d.

Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo vežamas automobiliuose „Maz“, „Mercedes Benz“ bei

„VW Crafter“ – šie automobiliai atitinka techninius reikalavimus,

juose galima vežti keleivius. Pažymėjo, jog bylos duomenys, t. y. su pareiškėju

2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. liepos 15 d., 2010 m. liepos

29 d., 2010 m. gruodžio 2 d., 2010 m. gruodžio 9 d., 2011 m. kovo 10 d., 2011 m.

kovo 17 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. gegužės 12

d., 2011 m. gegužės 19 d. vežamų žmonių skaičius įrodo, jog Konvojavimo

taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo

konstatuoti, kad buvo pažeidžiami keleivių saugos reikalavimai. Nors

pareiškėjas įrodinėja, kad jis negalėjo tinkamai vežtis daiktų, tačiau

Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek asmuo su savimi gali vežtis daiktų.

Pabrėžė,

kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba

raštu Tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti

konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137

punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje. Tačiau dokumentacijoje

konvojuojamojo T. B. nusiskundimų, pretenzijų, prašymų

konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo

pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik Tarnybos veiksmų

neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus,

pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Viešojo saugumo

tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neatliko jokių teisei priešingų

veikų, todėl žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti

nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas T. B. apeliaciniu skundu (b. l. 155-156) prašo

panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai

išnagrinėjo skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes

patvirtina spaudoje esančios užsienio šalių ekspertų publikacijos apie

nežmoniškas kalinimo sąlygas Lietuvoje. Teismas nesvarstė ir kitų pareiškėjo

garbę ir orumą žeminančių aplinkybių, tokių kaip: standartų neatitinkantys

pasivaikščiojimų kiemeliai, asbesto šiferio danga, kuri sukelia sveikatos

sutrikimus, priešgaisrines saugos nebuvimas ir kt.

Dėl pirmosios

instancijos teismo argumento, kad pareiškėjas pradėjo ginti savo teises

susirinkime susitaręs su kitais kalinčiais asmenimis, nurodė, jog susirinkimus organizuoja

įkalinimo įstaigų administracija. Vieno iš jų metu atvykęs teisininkas

išaiškino kalinčių asmenų teises ir pabrėžė šių teisių gynimo svarbą.

Todėl siekis ginti savo garbę ir orumą negali būti traktuojamas kaip noras

pasipelnyti, o taikyti 3 metų senaties terminą nėra moralinio pagrindo. Pažymėjo,

kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. gegužės 13 d., t. y.

nuo tos dienos, kai buvo baigti vykdyti neteisėti veiksmai.

Remiasi 2006

m. Europos ministrų komiteto rekomendacija – Pagrindiniai principai ir nurodo,

kad buvo pažeisti visi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti punktai, kurie

įtvirtinti minėtoje Europos ministrų komiteto rekomendacijoje.

Pabrėžia, jog

pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai išnagrinėjo ir aplinkybes,

susijusiais su kalinimo sąlygomis Marijampolės PN. Teismas atkreipė dėmesį į

atsakovo atsiliepimą, tačiau neįvertino pareiškėjo pateiktų Seimo kontrolierių

išvadų, kurios yra viešos ir įrodo sveikatos tarnybos apgailėtiną veiklą,

antisanitariją, priešgaisrinės saugos nesilaikymą, draudimą pirkti būtiniausias

prekes, nuobaudų skyrimo ypatumus. Pažymi, kad ir Marijampolės pataisos namų

stogus dengia asbesto turinti danga. Todėl visa tai sukelia ne tik

psichologinius ir emocinius sutrikimus, žemina garbę ir orumą, bet ir gali

neigiamai paveikti pareiškėjo sveikatą.

Atkreipia

dėmesį, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos

konvojavimo automobilių būklė yra apgailėtina, o atsiliepime į pareiškėjo

skundą pateiktas melas. Pastebi, kad Tarnyba nepateikė vienu metu konvojuojamų

asmenų skaičiaus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie

Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l.

172) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo

sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad visas Tarnybos specialusis

transportas, skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems pervežti, yra licencijuotas

laikantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos.

Visi automobiliai turi registracijos liudijimus su tiksline paskirtimi,

atitikmens sertifikatus su tiksline paskirtimi ir periodinės techninės apžiūros

pažymas-ataskaitas su tiksline paskirtimi. Nei vienas iš paminėtų dokumentų nėra

panaikintas, apribotas ar sustabdytas. Todėl mano, kad visas Viešojo saugumo

tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos specialusis transportas, skirtas

suimtiesiems ir nuteistiesiems pervežti, naudojamas teisėtai ir pagrįstai.

Pažymi, jog apeliantas apeliacinio skundo dalyje dėl

Viešojo saugumo tarnybos nenurodo ginčijamų klausimų. Taip pat nenurodyti

įstatymai ir bylos aplinkybės bei jas patvirtinantys įrodymai, kuriais galėtų

būti grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d.

sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas, t. y. apeliacinis skundas neturi

juridinio pagrindo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų,

atsiliepimu į pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą (b. l.

173) prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo

sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Marijampolės pataisos namai

savo nuomonę yra detaliai išdėstę atsiliepime į pareiškėjo skundą, kitų

duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos

teisme, atsakovas neturi. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde

nepateikia naujų duomenų, įrodančių, jog pirmosios instancijos teismas priėmė

netikslų ar neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią

pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų

neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo

izoliatoriuje-kalėjime ir Marijampolės pataisos namuose bei netinkamo transportavimo,

kurį vykdo Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atlyginimo

priteisimo.

Teisėjų

kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir

pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią

dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė

iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito

valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji

atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar

neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir

žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl

neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių

tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės pataisos namų bei Viešojo saugumo

tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmus, neturtinės žalos

pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos

neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam,

kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti,

jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo

veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė

šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro

pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos

valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju

yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja

skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai

pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė

žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado

būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m.

rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo,

kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų,

pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta

tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko

neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės

institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas

savo reikalavimą priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios

instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu, laikotarpiu nuo 2004

m. gegužės 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų administracijos

neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo.

Taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, sąlygomis, vėdinimas buvo

nepakankamas, kameros prirūkytos, dažnai kildavo konfliktai, dėl to patyrė

didelę neturtinę žalą, t. y. pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis

gyvenimas, susirgo depresija, išsivystė nemiga.

Pirmosios

instancijos teismas sprendime pripažino, kad buvo pažeista

pareiškėjo T. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės

aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo T.

B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės

pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti

pareiškėjui 50 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo ir transportavimo žeminančiomis

žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš

apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos

teismo sprendimu dėl to, jog teismas taikė trejų metų senaties terminą bei

nusprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą

pareiškėjui yra pažeidimo pripažinimas, o ne neturtinės žalos atlyginimas

pinigais.

Visų pirma

pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo transportavimo galimai

pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

Teisėjų

kolegija pabrėžia, kad konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas,

konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo

ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Šios taisyklės

numato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu.

Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės –

specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose

konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus

yra techniškai įrengtos kameros.

Pirmosios

instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, pagrįstai pripažino,

kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo konvojuojamas automobiliais „Maz“,

„Mercedes Benz“ ir „Volkswagen Crafter“, kurie atitiko higienos reikalavimus

(b.l.13-31). Pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas,

techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių

registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų

automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems

techniniams reikalavimams. Taigi apelianto argumentai, susiję su automobilių,

kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, nėra

pagrįsti objektyviais duomenimis, o tik subjektyviu suvokimu apie tinkamas

konvojavimo sąlygas.

Pasisakydama

dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su saugos diržų nebuvimu,

konvojuojamų asmenų skaičiumi ir kt., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal

administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius

dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių

specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose

numatytų sėdimų vietų skaičiaus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai

pripažino ir šiuos pareiškėjo argumentus netinkamais atsakovo veiksmų

neteisėtumui įrodyti.

Be to,

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų

priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų

išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius

konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas

Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo

priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens

bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.

Bylos

nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė

pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Minėtų aplinkybių

visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi galimai

atsiradę sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo

sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjo skunde išsakyti

nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs

teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą,

nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti

šiuo atveju.

Pasisakydama

dėl trejų metų senaties taikymo nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pažymi,

kad CK

1.125 straipsnio 8 dalis nustato

sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos

atlyginimo. Pagal CK

1.127 straipsnio 1 dalį

ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o

teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo

sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu

pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties

terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą

kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį

teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje

nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose kalėjo nuo 2004 m. birželio

6 d. iki 2007 m. gegužės 5 d. bei nuo 2010 m. gegužės 13 d., Lukiškių tardymo

izoliatoriuje-kalėjime kalėjo nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2010 m. gegužės 13

d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 4 d. (b. l. 5).

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti

apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba

turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Kita vertus byloje nėra

įrodymų, kad atsakovo atstovai būtų reikalavę taikyti ieškinio senatį. Kaip jau

minėta, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta,

jog teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visą, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties

terminą bei nevertino atsakovo atstovų veiksmų nuo 2004 m. gegužės 12 d. Taigi

apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertins ir pasisakys dėl minėtų

aplinkybių, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina.

Žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija,

EŽTK) 3 straipsnis nustato,

kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą

elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir

EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną

pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo,

nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos

elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą

teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija

įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo

žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam

tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui

būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu

susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios

užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai

nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie

yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26

d. sprendimą byloje Kudla

prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą

praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti

minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra

reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė,

jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis,

amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal

Konvencijos 3 straipsnį yra

žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį

ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m.

balandžio 21 d. sprendimą byloje

Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų

kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose,

pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas

prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas,

konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo

absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko

nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d.

priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT,

atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą

dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o

gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta

faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų

nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo

sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar

orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3straipsnį.

Be to, EŽTT

yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo

norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas

vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų.

Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti

ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų

sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1

d.sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Pagal

sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr.

461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir

kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos

priežiūra“ 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio

gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m.

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų

patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus

tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26

d. įsakymu Nr.1R-85. Šių Taisyklių 111.1 punkte nurodyta, kad

iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių

2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d.

nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui

tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.

m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių

tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Iš bylos

duomenų nustatyta, kad pareiškėjas T. B. į Marijampolės PN

atvyko 2004 m. birželio 3 d. ir Marijampolės PN nuteistųjų skirstymo

komisijos sprendimu bei Marijampolės PN direktoriaus 2004 m. birželio 4 d.

įsakymu Nr. 7/07-72 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 16,

brigadą Nr. 161. Šiame būryje bausmę atliko iki 2007 m. gegužės 5 d., kai buvo

paleistas. Pažymėtina, jog Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2007 m.

rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-91 buvo pakeistos būrių numeracijos – vietoje

būrių Nr. 16 ir Nr. 17 nuo 2007 m. suformuotas būrys Nr. 14, tačiau

patalpos išliko tos pačios, kurių miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras

plotas yra 153,75 kv. m. Iš byloje esančios 2013 m. balandžio 22 d.

Marijampolės pataisos namų pažymos apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių

būrio Nr. 14 patalpose Nr. 14/07-1154 (b. l. 76) matyti, jog nuo 2004 m.

birželio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. nuteistųjų skaičius Marijampolės PN

nuteistųjų būryje Nr. 14 svyravo nuo 30 iki 50 žmonių per mėnesį. Atsižvelgusi

į tai, kad tuo metu Marijampolės pataisos namų bendrabučio gyvenamajame

kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. bei į tuo metu

buvusių asmenų skaičių, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo atstovas

Marijampolės pataisos namai laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 3 d. iki 2007 m.

gegužės 5 d. užtikrino teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti

minimalaus gyvenamojo ploto normą, t. y. nebuvo pažeista, kaip teigia

pareiškėjas, jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.

Pažymėtina,

kad antrą kartą T. B. atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo

bausmę į Marijampolės PN atvyko 2010 m. gegužės 13 d. Marijampolės PN

nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu ir Marijampolės PN direktoriaus 2010

m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 7/07-100 bausmę atlikti buvo paskirtas į

nuteistųjų būrį Nr. 13, brigadą Nr. 131. Dėl nesutarimų su kitais būrio

nuteistaisiais Marijampolės PN direktorius 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr.

7/07-1444 bausmę atlikti pareiškėją paskyrė į nuteistųjų būrį Nr. 14, brigadą

Nr. 142. Šiame būryje bausmę atlieka iki šiol. Iš byloje pateiktos Marijampolės

PN nuteistųjų būrio Nr. 13 schemos (b. l. 82) matyti, jog nuteistųjų miegui

skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras plotas – 153,15 kv. m., o 2010 m.

vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius būryje Nr. 13 gegužės mėn. buvo 42

nuteistieji, birželio mėn. – 42 nuteistieji, liepos mėn. – 40 nuteistųjų.

Nurodyti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo

teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš

paminėtos Marijampolės pataisos namų pažymos apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų

skaičių būrio Nr. 14 patalpose Nr. 14/07-1154 matyti, jog 2010 m. liepos

mėn. iki 2013m. balandžio mėn. laikotarpiu Marijampolės pataisos namai

neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,1 kv. m. tenkančio ploto vienam asmeniui

2011 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėn. bei 2012 m. sausio –

birželio mėn., kuomet pareiškėjui teko 0,1-0,5 kv. m mažiau ploto nei nustatyta

norma vienam asmeniui. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo

konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y.

pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas

pagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose

patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro

naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus

teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti

koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl labai

nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimus tam tikru laikotarpiu

nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio

laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas

kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą. Taip pat teisėjų kolegija

atkreipia dėmesį į tai, kad per visą bausmės atlikimo laiką nebuvo nė vieno

pareiškėjo nusiskundimo ar kreipimosi dėl ligos, kurią galėjo išprovokuoti

tariamai blogos laikymo sąlygos.

Pažymėtina,

kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat savo reikalavimą priteisti

jam 50 000 Lt neturtinės žalos skunde kėlė ir dėl to, jog kalinimo

konkrečiais laikotarpiais metu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo

administracija taip pat neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto

kameroje reikalavimo.

Lietuvos

Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1

dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo

vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi

Lietuvos Respublikos Konstitucija,

šiuo ir kitais įstatymais,

Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir

Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio

3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su

juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio

1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities

sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Lietuvos

higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos.

Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, galiojusios iki 2010 m.

balandžio 11 d., 6.15 punkte buvo numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros

ploto norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam žmogui. Minėta

Lietuvos higienos norma galiojo iki 2010 m. gegužės 14 d.

Iš bylos

duomenų nustatyta, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas

atvyko 2009 m. vasario 19 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas

– 7,38 kv. m., laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2009 m. kovo 2 d.

(išskyrus 2009 m. vasario 24 d., kurią buvo perkeltas į kamerą Nr. 189, kurios

plotas – 7,86 kv. m.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 138, kurios

plotas – 7,44 kv. m., nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2009 m. kovo 4 d. perkeltas į

kamerą Nr. 146, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2009 m. kovo 4 d. vakaro iki

2009 m. kovo 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 199, kurios plotas –

7,94 m, nuo 2009 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 14 d. laikomas kameroje

Nr. 155, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m.

gegužės 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 148, kurios plotas – 8,02 kv. m.,

2009 m. gegužės 12 d. vėl perkeltas 5 kamerą Nr. 199, nuo 2009 m. liepos 2 d.

iki 2009 m. liepos 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 161, kurios plotas – 7,94

kv. m., nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d. buvo laikomas

kameroje Nr. 148, kurios plotas – 8,02 kv. m., 2009 m. rugsėjo 9 d. buvo

laikomas kameroje Nr. 104, kurios plotas – 7,38 kv. m., nuo 2009 m. rugsėjo 10 d.

iki 2010 m. sausio 21 d. vakaro pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 153, kurios

plotas – 7,94 kv. m., nuo m. sausio 21 d. vakaro iki 2010 m. vasario 4 d.

pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 141, nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010

m. kovo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 152, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2010

m. kovo 10 d. iki 2010 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.

289, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio

15 d. perkeltas į kamerą Nr. 299, kurios plotas – 7,87 kv. m., ir nuo 2010

m. balandžio 16 d. iki 2010 m. gegužės 12 d. pareiškėjas buvo laikomas

kameroje Nr. 253, kurios plotas – 34,43 kv. m. Taip pat teisėjų kolegija

atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2009 m. rugsėjo

9 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Kartu su

pareiškėju kalinčių asmenų skaičius minėtose kamerose buvo nuo 2 iki 17.

Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui

kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu tekdavo

nuo 2,03 kv. m. iki 4,1 kv. m. gyvenamasis plotas. Pažymėtina, kad visą

sulaikymo laikotarpį minėtose kamerose pareiškėjui

teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei Lietuvos higienos normoje HN 76:1999

nustatytas 5 kv. m. kameros plotas.

Atkreiptinas

dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir

atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam

asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai

didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes šiuo atveju

būtent atsakovui tenka įrodinėjimo našta pateikti įrodymus, kad buvo laikytasi

teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų.

Taigi nors

byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant

nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus,

atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui

kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks

pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė

jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija

neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su

Konvencijos 3 straipsniu.

Nagrinėjamu

atveju pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog buvo kalinamas

higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi kamerose trūko

ventiliacijos, buvo prirūkytas oras. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.

V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo

vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios

patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia

mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu Lukiškių TI-K

nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje

nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per

langus. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti

neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos

nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz.,

LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo

nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir

jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas

galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik

pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m.

vasario 8 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas

apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus

įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo

aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013;

2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu

atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo teiginiai dėl higienos

reikalavimų neatitinkančių kamerų yra labai abstraktūs ir nepakankamai

detalizuoti.

Remdamasi

tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo

vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas pripažinti, jog buvo

pažeista pareiškėjo teisė į tinkamo ploto apgyvendimą, tačiau vien pažeidimo

pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose

kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio

kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę

kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu

kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino

pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu,

nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei

priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu

pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms

kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų

laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes

kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami

tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo,

jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į

finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose

kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai

žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Be to,

pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu akcentuotina, kad

nors pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų

reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų,

ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės

dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės

tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 107–117), o kameras

tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas

reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad

byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu

(žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms

kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių

su šiuo faktu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Lukiškių

TI-K nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu

nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų

duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios

galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio

masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Be to, kaip

minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti

pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų

privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami

išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su

jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų

kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir

trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią

Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją,

pragyvenimo lygį, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. vasario

19 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali

mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d.

nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo

darbo užmokesčio didinimo“), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir

protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė

skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 50

000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms

pasekmėms adekvati priteistina suma yra 11 200 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis

skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 11 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. (T. B.) apeliacinį skundą tenkinti

iš dalies.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą pakeisti

rezoliucinės dalies 1 punktą išdėstyti taip: „Pareiškėjo T. B.

(T. B.) skundą tenkinti iš dalies. Priteisti

pareiškėjui T. B. (T. B.) iš atsakovo

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 11 200

Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią

pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas

Jarukaitis

Ričardas

Piličiauskas

Dainius Raižys