A-552-1571-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1571/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01146-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skundu (b. l. 1-5), patikslintu skundu (b. l. 72-76) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti; 2) priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), 3 837,50 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad jam buvo paskirta 752,30 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) įsigaliojimo kiekvieną mėnesį mokama sumažinta pensija remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu manė, kad pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį yra neteisėtas. Pareiškėjui valstybinė pensija, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga pagal turėtas draudžiamąsias pajamas, taigi sprendimai dėl pensijos dydžio atsakovo buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo pensiją, todėl atitinkamai kiekvienas toks atsakovo sprendimas galėjo būti teisiškai skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį. Apie tai, kad sprendimai dėl pensijos dydžio atsakovo buvo priimami kiekvieną mėnesį, patvirtina tai, kad atsakovas išleisdavo kiekvieną mėnesį atskirą potvarkį, su atskiru potvarkio numeriu, data. Pareiškėjo teigimu, valstybinė pensija yra laikytina periodine išmoka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 punktas reikalavimams dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų nustato sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, todėl mano, kad pareiškėjas termino kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo bet kuriuo atveju nepraleido. Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

Atsakovas, taip pat atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, Vidaus reikalų ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 31-33, 50-52) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į ministeriją kreipėsi tik 2013 m. kovo 21 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.), taigi atsakovas manė, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką turėtų būti atmestas.

Teigė, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas jo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, atitinkami ministerijos veiksmai laikytini teisėtais.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas su prašymu į ministeriją kreipėsi po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. sausio mėn., todėl jo skundas turėjo būti atmestas ar byla nutraukta apskritai. Taip pat pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius, nes ji buvo išmokėta atitinkamai 2010 m. vasario 26 d. ir kovo 20 d. Manė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, kadangi pareiškėjas neįrodo, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti.

Teismui nusprendus tenkinti skundą ar tenkinti jį iš dalies prašė teismo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Nurodo, kad asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 3 837,50 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjui nuo 2010 m.sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VRM 2006 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 11-191 pareiškėjui nuo 2006 m. gruodžio 30 d. neterminuotai paskirta 752,30 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 18). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija pareiškėjui buvo mažinta du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. 2010 m. kovo 25 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 22-23). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 1D-3351-(2) pareiškėjui paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti 752,30 Lt dydžio pensiją ir išmokėti jos nepriemoką (b. l. 24). Šio rašto pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais teismui neskundė. 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir prašė išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 25). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. balandžio 3 d. rašte Nr. 1D-3483(11) nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 26-27).

Pirmosios instancijos teismas apžvelgęs teisinį reglamentavimą – Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnį nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje pasisakyta, jog pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos poziciją administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, pažymėjo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pažeidimo pasekmių skaidymas etapais, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d., išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 70, 71). Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 10 d. (b. l. 12), t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Vadovauvosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nėra nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį, kurioje konstatuota, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Tik minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje buvo pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo teismui termino pradžios skaičiavimo.

Atsižvelgdamas į tai ir vertindamas, kad pareiškėjas savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi byloje Nr. AS502-169/2014, kurioje konstatuota, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04) sprendė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. A. K. kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Atsižvelgdamas į bylos duomenis sprendė kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 3 837,50 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 11), todėl pareiškėjui ši suma priteistina. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakė, kad pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad patenkinus pareiškėjo skundą yra pagrindas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas pateikė teismui išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau − Rekomendacijos) 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga 1 000 Lt. Pareiškėjui teisme atstovavo advokato padėjėjas R. B. (b. l. 57). Pateikta sąskaita už teisines paslaugas Nr. 1255/198 patvirtina, kad už skundo surašymą pareiškėjas sumokėjo 500 Lt (b. l. 6-8). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo surašymą pareiškėjui galėtų būti priteistina ne daugiau nei 2 400 Lt (1000x3x0,8). Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti dydžio, todėl priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą (b. l. 112), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki 200 Lt.

Teigia, kad kitoje analogiškoje byloje už to paties advokato padėjėjo atstovavimo paslaugas teismas priteisė tik 200 Lt. Šioje byloje teismas neatsižvelgė, kad byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo specialių žinių, į skundo apimtį, į tai, kad buvo kitų analogiškų bylų, kad atstovavo advokato padėjėjas.

Pareiškėjas A. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 116), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytą maksimalią priteistiną sumą, priteista 500 Lt suma yra žymiai mažesnė nei galima reikalauti priteisti. Kiekviena byla yra autorinė, visiškos analogijos nėra, todėl skiriasi ir sumos už teisines paslaugas bei priteisiami jų dydžiai teismo praktikoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 118).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytose ribose, konstatuoja, kad panašiose bylose yra suformuota administracinių teismų praktika, pirmosios instancijos teismas jos tinkamai laikėsi ir teisingai išsprendė visus pagrindinius reikalavimus.

Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde kelia tik iš jo pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų klausimą, teisėjų kolegija plačiausiai pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo aspektu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Nagrinėjamu atveju, išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo prašė pareiškėjas A. K.. Pirmosios instancijos teismas tenkino visus pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus, todėl vertintina, kad sprendimas nagrinėjamoje byloje priimtas pareiškėjo naudai ir pareiškėjas turi teisę į išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Pareiškėjas buvo nurodęs, kad patyrė 500 Lt išlaidų už skundo parengimą ir pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b. l. 6, 7). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija pagal Rekomendacijų 8.2 punktą nustatyto maksimalaus dydžio, sprendė, jog priteistina visa pareiškėjo prašoma suma.

Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu teismo išlaidų vertinimu, nes pareiškėjo prašyta priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra žymiai mažesnė nei Rekomendacijose nustatyta maksimali suma, pareiškėją atstovavęs advokato padėjėjas ne tik parengė skundą, bet ir vėliau jį papildomai patikslino, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepimą.

Atsakovo teiginys, jog teismas neatsižvelgė, kad skundą surašė advokato padėjėjas, atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal Rekomendacijų 5 punktą už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio, taigi pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog maksimalus užmokesčio už skundo parengimą dydis yra 2400 Lt, o ne 3000 Lt, taikė minėtą Rekomendacijų punktą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo teiginiu, jog buvo būtina atsižvelgti į priteistą sumą už to paties advokato padėjėjo paslaugas kitoje analogiškoje byloje, kadangi kiekvienoje byloje dėl valstybinių pensijų priteisimo itin reikšmingos individualios faktinės aplinkybės, procesinių dokumentų apimtis, jų kiekis ir pan.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Artūras Drigotas