R-143-13-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. R143-13/2014

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00017-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjams D. K., M. P. ir P. V.,

pareiškėjo B visuomeninio rinkimų komiteto atstovui Mindaugui Šimkūnui, pareiškėjų B visuomeninio rinkimų komiteto ir M. P. atstovui advokato padėjėjui Liudvikui Ragauskiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Rokui Stabingiui,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. J. ir J. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K., P. V., M. P. ir B visuomeninio rinkimų komiteto skundus atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. Š., B. B., D. Š., F. V., D. S., E. Č., K. P., E. L., V. Č., A. A., S. M., R. T., Z. J., A. K., J. P., D. R., A. A., V. S., V. G., V. M., R. G., A. A. dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir atsakovas, Vyriausioji rinkimų komisija) 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. Sp-118 „Dėl atsisakymo registruoti kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą“ dalimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (toliau – ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas, Įstatymas) 37 straipsnio 4 ir 5 dalimis ir 40 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad <...> B visuomeninis rinkimų komitetas nepateikė 10 tūkstančių rinkėjų parašų, nusprendė atsisakyti registruoti B visuomeninį rinkimų komitetą <...>.

Pareiškėjai D. K., P. V., M. P. ir B visuomeninis rinkimų komitetas (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundais į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. Sp-118 dalį, kuria atsisakyta registruoti B visuomeninį rinkimų komitetą dalyvauti 2014 m. rinkimuose į Europos Parlamentą, ir įpareigoti atsakovą svarstyti B visuomeninio rinkimų komiteto prašymą registruoti keliamų kandidatų sąrašą.

Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas atsisakė registruoti B visuomeninį rinkimų komitetą dalyvauti 2014 m. rinkimuose į Europos Parlamentą, inter alia registruoti keliamų kandidatų sąrašą, kuriame yra jie, D. K., P. V., M. P., motyvuodamas, kad B visuomeninis rinkimų komitetas nepateikė 10 tūkstančių rinkėjų parašų. Teigia, kad atsakovas pažeidė jų teisę į rinkimų dalyvių visuotiniškumo ir lygiateisiškumo principą, kai visi Europos Sąjungos piliečiai turi būti lygūs Europos Sąjungoje, nesvarbu, kurioje Europos Sąjungos narės šalies teritorijoje jie yra. Negalima siaurinti vieniems Europos Sąjungos piliečiams teisių, kai kitiems Europos Sąjungos piliečiams, kitose Europos Sąjungos narėse jos suteikiamos didesnės. Tokia padėtis pažeidžia visuomeninio rinkimų komiteto narių teisę esant Europos Sąjungos piliečiams kelti kandidatų sąrašą savarankiškai. Pažymi, kad atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta sąlyga keliamam kandidatų sąrašui turėti 10 tūkstančių rinkėjų palaikymą prieštarauja 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 4 tomas, p. 137), 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam tiesioginių ir visuotinių rinkimų principui, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos (OL C 326, 2012 m. spalio 26 d., p. 1) 20 straipsnio 2 dalies b punktui, 22 straipsnio 2 daliai, 223 straipsnio 1 daliai bei 288 straipsnio 4 daliai bei Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties 1 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsniui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai ir jos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teigia, jog administracinė byla turėtų būti stabdoma ir kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) prejudicinio sprendimo dėl galbūt neteisingo Europos Sąjungos teisės akto taikymo bei aiškinimo.

Atsakovas atsiliepimu į skundus prašo atmesti pareiškėjų skundus.

Atsakovas nurodo, kad B visuomeninis rinkimų komitetas 2014 m. balandžio 10 d. Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė 2991 rinkėjų parašą ir pasirašė piliečių parašų rinkimo lapų perdavimo–priėmimo aktą Nr. R-107. Pareiškėjai neginčija, kad nesurinko 10 000 rinkėjų parašų, reikalingų surinkti pagal įstatymą. Atsakovas teigia, jog ginčijamas sprendimas atitinka Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatas ir jų nepažeidžia. Tiesioginių rinkimų principas reiškia, kad Europos Parlamento nariai renkami tiesiogiai ir be tarpininkų. Tai atitinka Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatas. Visuotinių rinkimų principas reiškia, kad rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų (Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3 str. 1 d.). Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos ar kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, veiklos rūšies ir pobūdžio – draudžiami (Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3 str. 8 d.). Pažymi, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio 5 dalies nuostata nurodytų principų nepažeidžia ir yra taikoma visiems kandidatų sąrašams, nesvarbu, kas juos kelia – partijos ar visuomeniniai rinkimų komitetai. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia ir teisinės valstybės principo, nes Vyriausioji rinkimų komisija jį priėmė pagal kompetenciją, nepažeisdama sprendimo priėmimo procedūrų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai – B visuomeninis rinkimų komitetas ir šio visuomeninio rinkimų komiteto iškelti kandidatai 2014 metų rinkimams į Europos Parlamentą D. K., P. V. ir M. P. – ginčija Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. Sp-118 „Dėl atsisakymo registruoti kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą“ dalį, kuria, vadovaujantis Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XII-588 redakcija) 37 straipsnio 4 ir 5 dalimis ir 40 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad nepateikta 10 tūkstančių rinkėjų parašų, nuspręsta atsisakyti registruoti B visuomeninį rinkimų komitetą. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl atsisakymo registruoti kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą.

Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką renkant Europos Parlamento narius Lietuvos Respublikoje nustato Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas. Minėta, kad vienas iš pareiškėjų nagrinėjamoje administracinėje byloje – tai visuomeninis rinkimų komitetas, kurį Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis apibrėžia kaip pagal šio įstatymo reikalavimus sudarytą rinkėjų grupę, turinčią teisę kelti kandidatų sąrašą rinkimuose į Europos Parlamentą. Įstatymo 38 straipsnis nustato sąlygas bei reikalavimus rinkimų komiteto sudarymui, inter alia tai, kad rinkimų komitetas steigiamas turint tikslą dalyvauti konkrečiuose rinkimuose į Europos Parlamentą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kandidatų (kandidatų sąrašų) kėlimą reglamentuoja Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnis, pagal kurį kandidatus gali kelti politinės partijos ir visuomeniniai rinkimų komitetai: kandidatus gali kelti partija, pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymą įregistruota ne vėliau kaip likus 185 dienoms iki rinkimų ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, o pagal šio įstatymo 2 dalį (Įstatymo 37 str. 1 d.), kandidatus gali kelti rinkimų komitetas, atitinkantis šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatytą rinkimų komiteto narių skaičių (Įstatymo 37 str. 2 d.). Partija, rinkimų komitetas kandidatus kelia pateikdami kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal partijos, rinkimų komiteto nustatytą eilę, kandidatų skaičius sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 5 kandidatai (Įstatymo 37 str. 4 d.). Rinkimų į Europos Parlamentą 37 straipsnio 5 dalis taip pat įtvirtina, kad partijos, rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašą turi paremti ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų.

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 39 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl kandidatų iškėlimo pareiškinių dokumentų. Kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje keliamo ginčo aspektu, šio straipsnio 3 dalis nustato, kad Vyriausioji rinkimų komisija partijai, rinkimų komitetui, pateikusiems pareiškinius dokumentus, per 3 dienas išduoda vardinius parašų rinkimo lapus, kuriuose įrašyta partijos, rinkimų komiteto kandidatų vardai ir pavardės, kandidatų išsikėlimą remiančių rinkėjų parašams rinkti; parašus renka partijos, rinkimų komiteto narys, rinkimų komiteto sąraše esantis kandidatas arba tai paveda atlikti kitiems rinkimų teisę turintiems asmenims. Įstatymo 39 straipsnio 3 dalis taip pat be detalių nuostatų, reguliuojančių parašų rinkimo tvarką, inter alia reikalavimus rinkėjų parašams, draudimą papirkinėti rinkėjus, atsilyginti ar žadėti atsilyginti už kandidatų sąrašo iškėlimo parėmimą ir pan., taip pat nustato, kad parašų rinkimo lapus parašų rinkėjai turi grąžinti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų; gavusi parašų rinkimo lapus, Vyriausioji rinkimų komisija ne daugiau kaip per 10 dienų juos patikrina; Vyriausioji rinkimų komisija suskaičiuoja rinkėjų, parėmusių kandidatų sąrašo iškėlimą, parašų skaičių.

Įstatymo 40 straipsnio 4 dalis nustato, kad Vyriausioji rinkimų komisija, patikrinusi partijos, rinkimų komiteto pareiškinius dokumentus ir nustačiusi, kad jie atitinka šio įstatymo reikalavimus, o kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašą iškėlusi partija, rinkimų komitetas yra įregistruoti savarankišku politinės kampanijos dalyviu, ir nustačiusi, kad keliamas sąrašas turi 10 000 rinkėjų palaikymą, priima sprendimą dėl kandidatų sąrašo registravimo ne vėliau kaip likus 31 dienai iki rinkimų.

Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad jame aiškiai ir imperatyviai nurodytas reikalavimas, kad, be kitų sąlygų, keliamų kandidatų (kandidatų sąrašo) registravimui, taip pat keliamas reikalavimas dėl atitinkamo skaičiaus rinkėjų palaikymo, t. y. kandidatų sąrašas turi pateikti parašų rinkimų lapus su ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų parašų.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas, kaip minėta, grindžiamas tuo, jog B visuomeninis rinkimų komitetas nepateikė 10 000 rinkėjų parašų, taigi vadovaujantis inter alia minėtomis Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 5 dalimi ir 40 straipsnio 4 dalimi, atsisakyta registruoti B visuomeninio rinkimų komiteto iškeltą kandidatų sąrašą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. Sp-118 „Dėl atsisakymo registruoti kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą“ turinį, be kita ko, pastebi, jog juo nuspręsta atsisakyti registruoti inter alia B visuomeninį rinkimų komitetą. Bet, kaip minėta, iš Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 4 dalies išplaukia, jog nustačius, kad kandidatų sąrašas neturi atitinkamo skaičiaus rinkėjų palaikymo, tai yra pagrindas atsisakyti registruoti kandidatų sąrašą, o ne visuomeninį rinkimų komitetą. Tačiau teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju įvertinusi susijusias faktines aplinkybes – tai, jog sprendimo pavadinimas („Dėl atsisakymo registruoti kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą“) atitinka Įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo esmę, tai, jog Vyriausioji rinkimų komisija aiškiai nurodė tiek teisinį, tiek faktinį priimto sprendimo pagrindą – sprendžia, jog nurodytas formuluotės netikslumas nedaro įtakos šio sprendimo teisėtumui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog, kaip matyti iš pareiškėjų skundų, nurodytas netikslumas nesutrukdė pareiškėjams suprasti tikrojo sprendimo turinio, dėl ko darytina išvada, jog šis formuluotės netikslumas neįtakojo neaiškumo ar neapibrėžtumo situacijos nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai nekvestionuoja ginčijamo sprendimo faktinio pagrindo – t. y. kad B visuomeninis rinkimų komitetas nepateikė 10 000 rinkėjų parašų, ką patvirtina ir į bylą pateiktas 2014 m. balandžio 10 d. Piliečių parašų rinkimo lapų perdavimo-priėmimo aktas Nr. R-107. Kaip matyti iš pareiškėjų skundų argumentų, administracinėje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio sąlygą kandidatų sąrašų registravimui – turėti 10 000 rinkėjų palaikymą – atitikties Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir, atitinkamai, keliamas klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

III. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XII-588 redakcija) 1 straipsnis nustato, kad rinkimų į Europos Parlamentą teisinį pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktai, tarptautinės sutartys, šis ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimai dėl rinkimų datos nustatymo, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai (1 d.); šis įstatymas skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą (2 d.); Lietuvos Respublikoje renkamų Europos Parlamento narių skaičius nustatomas Europos Sąjungos teisės aktais; Europos Parlamento nariai renkami 5 metų kadencijai vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, apimančioje visą Lietuvos Respublikos teritoriją, pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu (3 d.).

Įstatymo priedas nustato įgyvendinamus Europos Sąjungos teisės aktus:

„1. 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 4 tomas, p. 137).

2. 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 93/109/EB, nustatanti išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 7; OL 2013 L 26, p. 27).“

Taigi atsižvelgiant į tai, taip pat į Konstitucijos sudedamąja dalimi esančio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 str. (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, nustatantį, jog Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atvejais jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, konstatuotina, kad būtina įvertinti aktualiuose Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais.

Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas, jie, be kita ko, turi <...> teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai <...>; naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad nepažeidžiant 223 straipsnio 1 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai; šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priima Taryba, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą vieningai, šios nuostatos gali numatyti nukrypti leidžiančias nuostatas, kai jos yra pateisinamos dėl valstybei narei būdingų problemų.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 223 straipsnio (Europos bendrijos steigimo sutarties ex 190 str.) 1 dalis numato, kad Europos Parlamentas parengia pasiūlymą dėl būtinų nuostatų, kad jos narius būtų galima išrinkti remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, priėmimo pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus; Taryba, spręsdama vieningai pagal specialią teisėkūros procedūrą ir gavusi Europos Parlamento jį sudarančių narių balsų dauguma pareikštą pritarimą, nustato būtinas nuostatas; šios nuostatos įsigalioja po to, kai jas pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

Siekiant įgyvendinti šias nuostatas, buvo priimtas 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, kuriuo patvirtintos prie šio sprendimo pridedamos nuostatos, kurias Taryba rekomendavo valstybėms narėms priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas (tiek pagal 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo, tiek ir pagal 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo redakciją). Prie šio 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtame Akte dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, iš dalies pakeisto 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d.

Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (toliau – ir 1976 m. Aktas) yra nustatytos tam tikros nuostatos bei principai dėl rinkimų į Europos Parlamentą, pavyzdžiui: 1 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienoje valstybėje narėje Europos Parlamento nariai renkami remiantis proporcingu atstovavimu, taikant kandidatų sąrašo arba vieno perleidžiamo balso sistemą; valstybės narės gali leisti balsuoti pagal preferencinio sąrašo sistemą laikantis jų priimtos tvarkos; rinkimai vyksta remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, yra laisvi ir slapti; 2 straipsnis nustato valstybės narės teisę sudaryti rinkimų apygardas; 3 straipsnis numato, kad valstybės narės gali nustatyti minimalią vietų pasiskirstymo ribą, tačiau nacionaliniu lygiu ši riba negali viršyti 5 % atiduotų balsų; 4 straipsnis numato, kad kiekviena valstybė narė gali nustatyti kandidatų kampanijos išlaidų ribas; 6 ir 7 straipsniai reguliuoja Europos Parlamento narių privilegijas ir imunitetus bei pareigų nesuderinamumą ir pan.

Tačiau pažymėtina, jog 1976 m. Akto 8 straipsnis nustato, kad remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos; šios nacionalinės nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į ypatingą padėtį valstybėse narėse, nepažeidžia iš esmės proporcinio balsavimo sistemos pobūdžio. Taip pat pastebėtina, jog 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo, iš dalies pakeičiančio prie Sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (2002/772/EB, Euratomas), preambulės 1 konstatuojamoje dalyje aiškiai išreikštas būtinumą pakeisti minėtą Aktą lemiantis tikslas, nustatant, kad „reikėtų iš dalies pakeisti Aktą dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, kad narius būtų galima rinkti remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus ir kartu leisti valstybėms narėms tiems aspektams, kuriems netaikomas šis Sprendimas, laisvai taikyti savo nacionalines nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog tiek, kiek minėtame 1976 m. Akte nereguliuojami atitinkami rinkimų į Europos Parlamentą aspektai, diskrecija juos nustatyti yra suteikta valstybėms narėms.

Tai, kad teisę rinkti ir būti išrinktiems detaliai reguliuoja nacionalinė teisė, akcentuota ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nurodė, kad Sutarties nuostatos nenumato taisyklių, aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą, todėl pažymėjęs, kad nei EB 190 straipsnis (t. y. šio sprendimo priėmimo metu galiojusios Europos bendrijos steigimo sutarties 190 straipsnis, atitinkantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 223 straipsnį), nei 1976 m. Aktas aiškiai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą, darytina išvada, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje M. G. Eman, O. B. Sevinger prieš College van burgemeester en wethouders van Den Haag, C-300/04 40-45 par., t. p. 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Ispanijos Karalystė prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, C-145/04, 78 par.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) 2002 m. liepos 5-6 d. patvirtintame Kodekse dėl geros rinkimų praktikos nurodyta, kad visuotinė rinkimų teisė kaip vienas iš penkių rinkimų teisės principų (visuotinė, lygi, laisva rinkimų teisė, slaptas balsavimas ir tiesioginiai rinkimai) reiškia, kad visi asmenys turi teisę balsuoti ir būti kandidatais rinkimuose, tačiau tai gali būti saistoma tam tikrų reikalavimų, pavyzdžiui, amžiaus ir pan. Šiame Kodekse dėl geros rinkimų praktikos, analizuojant visuotinės rinkimų teisės principą, be kita ko, atkreiptas dėmesys, kad atskirų kandidatų ar kandidatų sąrašų pateikimui gali būti keliamas reikalavimas surinkti tam tikrą minimalų rinkėjų parašų skaičių, tačiau pastebėta, kad įstatymai neturėtų reikalauti surinkti tokio rinkėjų parašų skaičiaus, kuris būtų daugiau nei 1 proc. rinkėjų atitinkamoje rinkimų apygardoje.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Europos Sąjungos teisės aktais esant nustatytoms tik esminėms rinkimų į Europos Parlamentą nuostatoms ir principams (pastebėtina, jog jie iš esmės įtvirtinti Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, rinkimų principus – visuotinę, lygią ir laisvą rinkimų teisę, tiesioginius rinkimus, slaptą balsavimą – detalizuojant, be kita ko, šio įstatymo 3-7 straipsniuose, taip pat kitose šio įstatymo nuostatose), kompetencija įtvirtinti detalią rinkimų organizavimo tvarką, taigi ir reikalavimus (sąlygas), keliamus asmenims, siekiantiems kandidatuoti į Europos Parlamento narius, pavesta nacionalinei valstybių narių teisei. Savo ruožtu nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog vien iš nurodyto teisinio reguliavimo principo, jog detalių reikalavimų rinkimų teisei realizuoti nustatymas pavestas valstybių narių kompetencijai, išplaukianti galimybė, jog atskirose valstybėse narėse nustatytos sąlygos asmenims, siekiantiems kandidatuoti rinkimuose į Europos Parlamentą (pabrėžtina, jog nepažeidžiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai) gali skirtis, savaime nereiškia, jog pažeidžiamas ar paneigiamas lygių, visuotinių ir tiesioginių rinkimų principas.

Pažymėtina, kad pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3 straipsnį, įtvirtinantį nuostatas dėl visuotinės rinkimų teisės, rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų (1 dalis); Lietuvos Respublikoje Europos Parlamento nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir kuris nėra kandidatas į Europos Parlamentą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje laikomas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą iki nustatytosios dienos (4 dalis); kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos ar kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, veiklos rūšies ir pobūdžio – draudžiami (8 dalis).

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 4 straipsnis nustato lygios rinkimų teisės principą – kiekvienas rinkėjas turi po vieną balsą balsuoti už kandidatų sąrašą ar kandidatą ir šis balsas yra lygiavertis kiekvieno kito rinkėjo balsui; visi rinkėjai turi lygias teises pareikšti savo valią apie kandidatus paduodami pirmumo balsus už penkių to sąrašo, už kurį balsavo, kandidatų pirmumą ir šie pirmumo balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito rinkėjo pirmumo balsui.

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 8 straipsnis nustato tiesioginių rinkimų principą – Europos Parlamento narius rinkėjai renka be tarpininkų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jau minėtus teisinius argumentus, pažymi, jog nėra pagrindo daryti išvadą, jog Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio 5 dalies nuostata pažeidžia aukščiau minėtus principus. Taip pat pastebėtina, jog nurodyta sąlyga, keliama kandidatų sąrašo registravimui, negali būti traktuojama kaip pažeidžianti tiesioginių rinkimų principą. Tiesioginių rinkimų principas rinkimų į Europos Parlamentą kontekste reiškia, kad aktyviąją ar pasyviąją rinkimų teisę turintys asmenys turi teisę rinkti Europos Parlamento narius ar turi teisę būti renkami į Europos Parlamentą tiesiogiai, be tarpininkų, t. y. tai suponuoja, jog Europos Parlamento narius rinkėjai renka tiesiogiai, o ne renka atitinkamos rinkikų kolegijos narius, kurie, savo ruožtu, rinktų Europos Parlamento narius. Taigi akivaizdu, jog reikalavimas kandidatų sąrašui turėti tam tikrą rinkėjų palaikymą negali būti tapatinamas su netiesioginių rinkimų esme – kad atitinkamą renkamą instituciją išrenka tam tikra rinkikų kolegija ar pan. Taigi šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjų teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai dėl to, jog aktualus šioje administracinėje byloje teisinis reguliavimas prieštarauja tiesioginių rinkimų principui.

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatų, numatančių reikalavimą kandidatų sąrašui turėti ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų palaikymą, atitikties atitinkamoms cituotoms 1976 m. Akto, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties 1 straipsnio 1 daliai (pagal kurią šia sutartimi Lietuvos Respublika tampa Europos Sąjungos nare ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, su pakeitimais ar papildymais, šalimi), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsniui. Taip pat teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl aktualių cituotų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo, dėl ko nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Pareiškėjai, be kita ko, kelia klausimą ir dėl Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatų, numatančių sąlygą kandidatų sąrašui turėti 10 000 rinkėjų palaikymą, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl rinkimų teisės, inter alia dėl Europos Parlamento narių rinkimų. Pavyzdžiui, 2012 m. kovo 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra atkreipęs dėmesį į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Europos Parlamento narių rinkimų:

– Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas);

– Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo tam tikros nuostatos, pažymėjo, be kita ko, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės dalies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą (šiuo aspektu žr. taip pat Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimą). Todėl Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti šių rinkimų proceso, vykstančio netapačiu (nacionaliniu valstybiniu, Europos ir regioniniu) lygmeniu, atsakingumą, šiame procese dalyvaujančių kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius ketinimų rimtumą.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime, pasisakydamas dėl inter alia Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, t. y. dėl sąlygos, teisėjų kolegijos vertinimu, savo esme bei pobūdžiu panašios į nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualią kandidatų sąrašo registravimui keliamą sąlygą (turėti atitinkamo skaičiaus rinkėjų palaikymą ir patiekti tai patvirtinančius dokumentus – parašų rinkimo lapus), konstatavo, jog nurodytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas rinkimų procedūrų teisinis reguliavimas, sudarantis prielaidas užtikrinti, kad Europos Parlamento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad asmenys, siekiantys dalyvauti šiame procese kaip kandidatai į Europos Parlamento narius, turėtų rimtus ketinimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nurodytas teisinis reguliavimas nepažeidė inter alia konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo, konstitucinio teisinės valstybės principo.

Atsižvelgiant į cituotą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją aktualiais rinkimų teisės aspektais, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl atitinkamų Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai, inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į nurodytų argumentų visumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama jai Įstatymu pavestą klausimą dėl B visuomeninio rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašo atitikimo Įstatyme expressis verbis įtvirtintiems reikalavimams (sąlygoms), inter alia turėti ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų palaikymą, neturėjo teisinio pagrindo šio reikalavimo netaikyti. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio 5 dalimi, nustatančia, kad partijos, rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašą turi paremti ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų, taip pat 40 straipsnio 40 dalimi, nustatančia, jog Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama klausimą dėl kandidatų sąrašo registravimo turi nustatyti inter alia kad keliamas sąrašas turi 10 000 rinkėjų palaikymą, pagrįstai ir teisėtai skundžiamu 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-118 „Dėl atsisakymo registruoti kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą“ atsisakė registruoti B visuomeninio rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašą, konstatavusi, jog kandidatų sąrašas nesurinko 10 000 rinkėjų parašų. Todėl pareiškėjų D. K., P. V., M. P. ir B visuomeninio rinkimų komiteto skundai dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. Sp-118 „Dėl atsisakymo registruoti kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą“ dalies, kuria atsisakyta registruoti B visuomeninio rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašą, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 121 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjų D. K., P. V., M. P. ir B visuomeninio rinkimų komiteto skundus atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė