A-556-2213-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2213/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03236-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui V. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. K. 15 593,76 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus, pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-458-644/2010 iš ieškovo V. K. buvo priteista 4 544,14 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarką už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 15 593,76 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 10-12 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Prienų rajono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo, todėl reikalavimas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas V. K. atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nei vieno įspėjimo apie vietinės rinkliavos mokėjimą iš pareiškėjo nėra gavęs. Nesutinka mokėti vietinę rinkliavą, nes pareiškėjas atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugos neteikia, nėra pastatyta konteinerio, 50 proc. ginčo pastatų yra naudojami pagal paskirtį, atliekų iš šios veiklos nesusikaupia, nes medžio pjuvenos ir atraižos sudeginamos. Susidariusias buitines atliekas atsakovas susirenka į maišą ir vežasi į savo gyvenamąją vietą. Sutarties dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo su pareiškėju nėra sudaręs. Įrodymų, patvirtinančių, susikaupusių buitinių atliekų kiekį, negali pateikti. Pareiškėjas sąmoningai nutyli jam nepalankią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką tokio pobūdžio bylose, kur yra akcentuota, jog galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį nenumatymas minėtos rinkliavos surinkimo ir tvarkymo administravimo nuostatuose prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Raštu į pareiškėją dėl rinkliavos dydžio sumažinimo ar konteinerio pastatymo nesikreipė. Nesutinka su pareiškėjo reikalaujama sumokėti rinkliavos suma, nes dalį jam paskaičiuotų įmokų yra sumokėjęs pagal Prienų rajono apylinkės teismo sprendimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo V. K. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 15 593,75 Lt (penkiolika tūkstančių penkis šimtus devyniasdešimt tris litus, 75 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo V. K. pareigos mokėti Prienų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 4, 5, 11 punktais. Teismas, apibendrinęs šias teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, jog atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys Prienų rajono savivaldybės teritorijoje valdantys, naudojantys ar disponuojantys nekilnojamuoju turtu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui V. K. ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė trys nekilnojamojo turto objektai (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovas patvirtino, jog ginčo laikotarpiu dalis pastatų buvo naudojama pagal paskirtį, susidarydavo atliekos, kurias, anot jo, atsakovas tvarkėsi pats, taigi teismui nekilo abejonių, kad atsakovas ginčo laikotarpiu atitiko sąlygą, jog Nuostatų 5 punkto prasme būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju. Teismas pažymėjo, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad iš jo komunalinės atliekos nėra surenkamos ir jis jas tvarkosi pats, negali paneigti vertinimo, jog jis yra atliekų turėtojas Nuostatų 5 punkto prasme, nes atliekų turėtojo sąvoka siejama ne su komunalinių atliekų surinkimu ar (ir) jų tvarkymu, bet su atliekų turėjimu ir (ar) jų darymu (gaminimu).

Teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, konstatavo, kad atsakovas nustatyta tvarka nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą neatleistas, o tai, įvertinus aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, kad atsakovas, jo tvirtinimu, su pareiškėju sutarties nėra sudaręs, jog jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats.

Be to, aukščiau nurodytuose teisės aktuose asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, todėl minėtam vertinimui neturi jokios įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti.

Atsakovas nesutinka mokėti vietinę rinkliavą, nurodydamas, jog pareiškėjas nesuteikė jam galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai susidariusių atliekų kiekį. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.).

Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį, kaip pageidauja pareiškėjas. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo.

Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011 pripažinta, jog Nuostatų 11 punktas „<...> ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui“. Šis teismo sprendimas įsigaliojo oficialiai jį 2012 m. birželio 30 d. paskelbus „Valstybės žiniose“. Tačiau LVAT minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Nuostatuose nebuvo numatyta galimybė aptariamą rinkliavą mokėti pagal faktinių komunalinių atliekų kiekį, negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Esant tokiai situacijai, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles.

Administracinėje byloje atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų nustatyti tikrąjį faktiškai susidariusių ar deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį, todėl pareiškėjas, apskaičiuodamas mokėtiną vietinę rinkliavos dydį, neturėjo pagrindo nesivadovauti Nuostatuose įtvirtintomis taisyklėmis. Pagal Nuostatų priedo „Vietinės rinkliavos dydis Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“, tokiems gamybos, pramonės paskirties pastatams, kokius nuosavybės teise ginčo laikotarpiu valdė atsakovas, buvo nustatytas 24 Lt dydžio vietinė rinkliava per mėnesį už 100 kv. m šio nekilnojamojo turto plotą.

Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, jog atsakovo už vieną mėnesį mokėtinos vietinės rinkliavos dydis – 349,55 Lt. Prašoma priteisti skola yra skaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. iš viso prašoma priteisti vietinę rinkliavą už 45 mėnesius (45 mėn. × 349,55 Lt = 15 729,75 Lt). Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-458-644/2010 iš ieškovo V. K. buvo priteista 4 544,14 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarką už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Už minėtą laikotarpį iš atsakovo išieškota 4 680,14 Lt, t. y. 136 Lt daugiau, nei priteista teismo sprendimu (4 544,14 Lt). Pareiškėjas, apskaičiuodamas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydį už ginčo laikotarpį, šią permoką atskaitė iš bendros mokėtinos sumos (15 729,75 Lt - 136 Lt), todėl apskaičiuota vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sudarė 15 593,75 Lt. Pripažinus, jog atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – sumokėti vietinę rinkliavą, vietinės rinkliavos suma apskaičiuota teisingai, vadovaujantis Nuostatuose nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl prašomos priteisti vietinės rinkliavos yra visiškai pagrįstas ir tenkintinas.

III. Atsakovas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 128–134) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjo minimų Nuostatų 13 punkte numatyta, jog pareiškėjas ne tik atsakingas už vietinės rinkliavos apskaičiavimą, mokėjimo kontrolę, bet taip pat ir už mokėtojų švietimą ir informavimą. Pareiškėjas, o po to ir teismas savo sprendime, cituoja LVAT suformuotą praktiką dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą, tačiau tai yra paimta citata iš konteksto ir sąmoningai nutylima kita praktika – LVAT 2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-181/2013. Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintose Prienų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse (apie kurias pareiškėjas teismui nutyli) 6 punkte nurodytos komunalinių atliekų turėtojo teisės: gauti tinkamą šiose Taisyklėse numatytą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą; gauti informaciją, susijusią su komunalinių atliekų tvarkymu“ (6.1 p.). Minimų Taisyklių 9 punkte nurodyta, jog komunalinių atliekų turėtojai privalo už teisę gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą mokėti vietinę rinkliavą (...), naudotis tik tais konteineriais, kuriuos jiems davė paslaugos teikėjas arba savivaldybė. Atsakovas jokios tinkamos paslaugos iš paslaugos teikėjo nėra gavęs. Be to, jo patalpose yra medžio apdirbimo cechas, kuris dirba be atliekų: produkcija parduodama tolesnei gamybai, atraižos – kurui, pjuvenos – briketų gamybai, ir t. t. Įmonė ir visi darbuotojai skatinami dirbti ekonomiškai ir be atliekų. Kurui naudojamos atliekos tik pasišildyti žiemos metu ir pelenai panaudojami sodų tręšimui. Paslaugos teikėjas iki šiol nėra atsakovo aprūpinęs jokiu atliekų surinkimo konteineriu (-iais). Atsakovas nėra gavęs jokios informacijos, susijusios su komunalinių atliekų tvarkymu, o tuo labiau pasirašęs jokios sutarties, nėra niekur, išskyrus savo gyvenamąją vietą Kaune, palikęs kokių nors atliekų. Pagal gyvenamąją vietą mokesčius moka bendrovei „Kauno švara“, su kuria yra sudaręs sutartį ir naudoja bendrovės pateiktą konteinerį. Pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai pažeidžia žmogaus teises, žlugdo ekonomiškai besitvarkančius, sąvartynų neauginančius, asmenis.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo patenkintas pareiškėjo prašymas, yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Atliekų tvarkymo įstatymą, reglamentuojantį komunalinių atliekų tvarkymą bei šalinimą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką šiais klausimais, taip pat Rinkliavų įstatymą. Atsakovas neteisingai aiškina minėtus teisės aktus, suformuotą teisminę praktiką, iškraipo faktines aplinkybes. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo bei šalinimo išlaidų padengimą Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų I straipsnio prasme, visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai, kolektyviai turi padengti šių atliekų šalinimo išlaidas.

Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), 196,22 kv. m bendro ploto medžio apdirbimo cechas, 611,41 kv. m bendro ploto medienos apdirbimo cechas ir 648,82 kv. m bendro ploto medžio apdirbimo cechas. Taigi pagal Nuostatų 5 punktą atsakovas laikomas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą mokėtoju. Pareiškėjas rėmėsi LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-615/2014, 2014 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-225/2014, 2014 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-489/2014 ir kt.

Atsakovas nėra pateikęs objektyvių ir leistinų įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos savivaldybės organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taigi atleidimas atsakovo nuo pareigos prisidėti prie komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaikymo regione leistų atsakovui nepagrįstai praturtėti kitų sąskaita. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovo teismui išsakyti argumentai bei bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovui priklausančiuose gamybiniuose pastatuose ūkinė veikla buvo vykdoma, taigi susidarė statybinės atliekos.

Gaminant statybines atliekas neišvengiamai susidaro ir komunalinės buitinės atliekos. Pareiškėjo rinkliava buvo renkama ne už statybinių pramoninių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą specialiame sąvartyne, gi statybinių pramoninių atliekų pareiškėjas nerenka ir komunalinių atliekų sistemoje jų netvarko (nedeponuoja). Taigi atsakovas neteisus teigdamas, jog pas jį visas susikaupusias gamybines šiukšles (ir komunalines buitines atliekas) sunaudoja ir išsiveža į Kauną, todėl pareiškėjo paslaugos nėra būtinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į LVAT 2013 m. kovo 25 d. nutartį (administracinė byla Nr. A520-181/2013), be to, neatkreiptas dėmesys į tai, kad apeliantas nebuvo pasirašęs jokios sutarties, aprūpintas atliekų surinkimo konteineriu, t. y. nebuvo gauta tinkama paslauga iš paslaugos teikėjo.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų, įgalinančių priimti kitokį sprendimą nei Kauno apygardos administracinio teismo priimtas.

Pažymėtina, kad atsakovo (apelianto) nurodomoje administracinėje byloje buvo nutarta „Pripažinti, kad Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti ir 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. TS-274 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. TS-174 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeisti Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.“ Taigi šioje byloje buvo pasisakyta tik dėl vietinės rinkliavos mokėtojų teisinės galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį, tačiau tikrinamoje administracinėje byloje nebuvo jokių duomenų apie siekį mokėti vietinę rinkliavą priklausomai nuo sukaupto atliekų kiekio bei jokių įrodymų dėl faktinio atliekų kiekio. Todėl nurodyta administracinė byla bei joje suformuotos nuostatos, pagal turimą situaciją, niekaip negali pakeisti bylos baigties, ką patvirtina ir formuojama administracinių teismų praktika (pvz., žr. LVAT 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-36/2014).

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) išsprendė daugumą, tarp jų ir šiai bylai, aktualių klausimų (pvz., dėl vietinės rinkliavos mokėtojo, taikytino teisinio reguliavimo).

Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje buvo išdėstyta, kad „<...> vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Toje pačioje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, jog „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“.

Apeliacinės instancijos teismas, nesant kitokių aplinkybių šioje administracinėje byloje, neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei paminėtos pirmiau. Todėl tvirtintina, kad apskųstoje administracinėje byloje atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – mokėti vietinę rinkliavą, nepriklausomai nuo to, kad nebuvo sudaryta sutartis, galbūt nepastatytas konteineris (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Dėl atsakovo (apelianto) turimo nekilnojamojo turto kiekio, ploto ginčo nekilo. O nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas - būtent tie parametrai, kurie paprastai ir daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, kas ir neatsiejama nuo pareigos sumokėti vietinę rinkliavą.

Dėl išdėstytų priežasčių apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius