A-556-334-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-334/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01274-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.5; 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. B., trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą (b. l. 5–7), prašydamas priteisti iš atsakovo A. B. 265,98 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra viešai paskelbti interneto tinklalapyje www.aratc.lt ir privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Nuostatų 3 punktą komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai yra visi fiziniai, juridiniai asmenys, įskaitant vykdančius ūkinę komercinę veiklą, turinčius nekilnojamojo turto savivaldybėje. Prievolę mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustato norminis teisės aktas, todėl sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 265,98 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo apskaičiuota remiantis Nuostatų 10–12 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka ir taikant Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, esančio Prienų rajono savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendimu (b. l. 59, 60) skundą tenkino, priteisė iš atsakovo A. B. pareiškėjo naudai 265,98 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1 ir 2 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 4, 5, 11, 13, 14, 17–19 punktais. Nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso ginčo nekilnojamasis turtas, todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad A. B. nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nesumokėjo pareiškėjui 265,98 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Minėti teisės aktai yra galiojantys ir jais vadovaujamasi sprendžiant šią bylą. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) minėtoje nutartyje yra nurodęs, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu), vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, tvarkomas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl vietinės rinkliavos iš atsakovo priteisimo. Nurodytų aplinkybių pagrindu pareiškėjo reikalavimas dėl 265,98 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo A. B. buvo tenkintas.

III. Atsakovas A. B. apeliaciniame skunde (b. l. 63–71) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neturintysis atliekų nėra atliekų turėtojas ir tvarkytojas, o nekilnojamojo turto plotas jokių atliekų komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje nesudaro. Teršėju gali būti išmetantis atliekas į gamtą.

2. Teismo sprendimas yra nepagrįstas bei nemotyvuotas. Atsakovas neturėjo jokios galimybės pateikti atsiliepimo į skundą, nes negavo iš teismo jokių žinių apie administracinę bylą. Atsakovui nebuvo įteiktas nei šaukimas, nei pareiškėjo skundas. Teismo sprendimas jam taip pat neįteiktas. Atsakovas nėra gavęs ir pasirašęs jokių teismo siųstų dokumentų. Tokiu būdu iš jo atimta teisė pateikti atsiliepimą į neįteiktą skundą ir dalyvauti teismo posėdyje.

3. Teismas netinkamai pritaikė teisės normas. Atsakovo nuomone buvo pažeistas Europos Bendrijos sutarties 87 straipsnis. Be to, Europos socialinės chartijos 23 straipsnis garantuoja pagyvenusiems asmenims teisę į socialinę apsaugą. Pastarąją teisę galima aiškinti kaip apsaugančią atsakovą (žmones) nuo nepagrįstų mokesčių už neteikiamą paslaugą.

4. Atsakovui nėra suteiktos jokios nurodytos pranešimuose atliekų tvarkymo paslaugos, o pareiškėjo reikalavimai – neproporcingi ir peržengia sveiko proto ribas. Pareiškėjo minėtos „paslaugos“ net negali būti suteiktos, kadangi nėra skirto tokiam tikslui individualaus komunalinių atliekų konteinerio . Be to, didesnę metų dalį keliu iki sodybos šiukšliavežis nepravažiuotų. Antra vertus, atsakovo gyvenamoji vieta yra deklaruota ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu su atliekų tvarkymu ir mokėjimu už suteiktas paslaugas daugelį metų susitvarko patys, nes itin maži šiukšlių kiekiai, o moka už paslaugą Vilniuje.

5. Pareiškėjo veiksmai pažeidžia atsakovo teises, įtvirtintas Konstitucijoje, Viešojo administravimo įstatyme, kituose galiojančiuose įstatymuose, o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Be to, sodyba įrašyta į sąrašą, 2009 metų vasarą pateiktą Prienų rajono savivaldybei dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

6. Teismas ignoravo LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013, paskelbtą „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Savivaldybės žinios“, kurioje pripažinta, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtinti Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui. Analogiškas sprendimas turi būti priimtas ir dėl Prienų rajono savivaldybės tarybos patvirtintų Nuostatų.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo A. B. pareigos mokėti Prienų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą. Tenkindamas pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo 265,98 Lt dydžio vietinę rinkliavą, mokėtiną už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, atsakovas prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

2014 m. sausio 13 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą. Šis dokumentas teismui buvo įteiktas ne tik praleidus Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi nustatytą terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti, bet ir praėjus daugiau nei 9 mėnesiams po to, kai pareiškėjas buvo informuotas apie atsakovo pateiktą apeliacinį skundą. Be to, šis atsiliepimas teisme gautas likus vienai dienai iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi paskirtos teismo posėdžio datos. Pabrėžtina ir tai, kad byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju suponuoja išvadą, jog pareiškėjas neįvykdė jam Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Todėl, inter alia paisant teisingumo, proceso šalių lygiateisiškumo, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų bei atsižvelgiant į tai, jog aptariamame atsiliepime nėra pateikiama (nenurodoma) jokių naujų esminių (faktinių) aplinkybių, galinčių turėti esminę reikšmę kilusiam ginčui (ginčo teisinių santykių vertinimui ir (ar) kvalifikavimui), nagrinėjamu atveju šiame atsiliepime pateikiami argumentai atskirai nevertintini ir dėl jų nepasisakytina.

Dėl galimų procesinių pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Savo nesutikimą su skundžiamu Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu apeliantas pirmiausia grindžia aplinkybėmis, iš esmės susijusiomis su galimu proceso nuostatų, užtikrinančių jo teisę dalyvauti teismo procese, pažeidimu. Nurodo, kad jam nebuvo pranešta apie vykstantį procesą pirmosios instancijos teisme, dėl ko inter alia buvo paneigta jo teisė pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei dalyvauti teismo posėdyje.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui A. B. teismo šaukimai registruotu paštu buvo siunčiami du kartus adresu (duomenys neskelbtini). (b. l. 45–54). Pastebėtina, jog šį adresą atsakovas nurodė ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 64). Šių šaukimų nepavykus įteikti, 2013 m. vasario 18 d. vykusio teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas nutarė apie teismo posėdžio laiką ir vietą skelbti viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 str. 3 d.; b. l. 55–57). Susipažinus su bylos medžiaga nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos proceso nuostatos, reglamentuojančios teismo šaukimų ir pranešimų įteikimo tvarką. Nenustatyta ir kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti, jog buvo pažeistos atsakovo (kitų proceso dalyvių) teisės, susijusios su jų dalyvavimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl atsakovo argumentai šioje dalyje atmetami, kaip nepagrįsti.

Pabrėžtina ir tai, kad šioje byloje nagrinėjami ginčo teisiniai santykiai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, šiems santykiams nėra taikomos Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytos administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės, apelianto ginčijama pareiga mokėti vietinę rinkliavą nėra siejama su kalte ar kitais atsakovo nurodomais administracinio teisės pažeidimo sudėties elementais. Todėl atsakovo argumentai dalyje dėl minėto kodekso nuostatų taikymo nevertintini, kaip nesusiję su ginčo teisiniais santykiais.

Dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą pirmiausia kildina iš Prienų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3‑83 ir juo patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai). Šio sprendimo 1 punktu nuspręsta Savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

Vadovaujantis Nuostatų 3 punktu, „vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą nustatoma visiems Savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams, išskyrus juridinius asmenis ir juridinių asmenų padalinius, turinčius Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje“. Pati vietinė rinkliava šio norminio akto 4 punkte apibrėžiama, kaip „<...> Savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka“. Šios rinkliavos mokėtojai – „<...> fiziniai ir juridiniai asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje“ (Nuostatų 5 p.). Vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą (Nuostatų 11 p.). Galiausiai, kaip matyti iš Nuostatų priedo „Vietinės rinkliavos dydis Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“, tokiems gyvenamosios paskirties pastatams, kokį nuosavybės teise ginčui aktualiu laikotarpiu valdė atsakovas, buvo nustatyta 16 Lt dydžio vietinė rinkliava per mėnesį už 100 kv. m šio nekilnojamojo turto plotą.

Apibendrinant cituotas nuostatas matyti, jog atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su Savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Nagrinėjamu atveju išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko šią sąlygą, kad būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju minėtų Nuostatų prasme. Byloje nėra ginčo, jog apeliantui nuosavybės teise aptariamu laikotarpiu priklausė gyvenamosios paskirties pastatas (jo dalis), esantis (duomenys neskelbtini). Be to, skirtingai nei teigia atsakovas, jo nurodomos aplinkybės, kad iš jo komunalinės atliekos neva nėra surenkamos ir jis jas tvarkosi pats, nepaneigia (ir negali paneigti) vertinimo, jog jis laikytinas „atliekų turėtoju“ Nuostatų 5 punkto prasme. Pastaroji išvada grindžiama aplinkybe, jog „atliekų turėtojo“ sąvoka siejama ne su komunalinių atliekų surinkimu ar (ir) jų tvarkymu, bet su (komunalinių) atliekų turėjimu ir (ar) jų darymu (gaminimu).

Iš tiesų, nors Nuostatuose nėra pateikiamas „atliekų turėtojo“ sąvokos apibrėžimas, šio norminio akto 9 punkte nurodyta, kad „kitos Nuostatuose vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos galiojančiuose teisės aktuose“. Aptariama sąvoka Nuostatų priėmimo metu buvo apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2214 redakcija), nustačiusioje, jog „atliekų turėtojas – atliekų gamintojas arba asmuo, turintis atliekų“. Atitinkamai atliekų gamintojas – „asmuo, kurio veiklos metu susidaro atliekų arba kuris atlieka atliekų rūšiavimo, maišymo ar kitokią operaciją, kurios metu pasikeičia atliekų pobūdis ar sudėtis“ (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 5 d. (2004 m. balandžio 29 d.

įstatymo Nr. IX-2214 redakcija). Iš esmės analogiškai šios sąvokos buvo (yra) apibrėžiamos ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose (šiuo metu galiojančiose) Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų redakcijose. Šiuo aspektu pastebėtina, jog ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto (išskyrus žemės sklypus) ploto ir šio turto naudojimo paskirties (Nuostatų 5 ir 11 p., priedas). Iš Nuostatų yra matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Primintina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį.

Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Kita vertus, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

Tačiau byloje tokių duomenų nėra, o surinkti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovas nelaikytinas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme. Iš tiesų, savo apeliaciniame skunde jis, be kita ko, iš esmės pripažįsta, kad ginčo nekilnojamuoju turtu naudojasi (jame gyvena), kad naudojantis šiuo turtu susidaro (komunalinės) atliekos, kurias neva atsakovas tvarkosi pats.

Toliau pasisakant dėl atsakovo teiginių, jog jam nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl jam neatsirado pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą, būtina priminti, kad vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).

Be to, pareiga mokėti tokio pobūdžio, kaip ginčo vietinė rinkliava, privalomas įmokas, kai ši pareiga atitinka įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose apibrėžtą jos (pareigos) apimtį, negali būti pripažinta atsakovo nurodomų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir (ar) tarptautinių teisės aktų nuostatų pažeidimu.

Išdėstytos aplinkybės, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti (šiuo aspektu papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip matyti iš byloje pateiktos pažymos (b. l. 21), atsakovui komunalinėms atliekoms šalinti buvo skirtas bendras šių atliekų konteineris).

Dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą apimties

Minėta, kad konkretaus asmens mokėtinos ginčo rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto (išskyrus žemės sklypus) ploto ir šio turto naudojimo paskirties (Nuostatų 5 ir 11 p., priedas). Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad prašoma priteisti vietinės rinkliavos suma už ginčo laikotarpį apskaičiuota Nuostatuose nustatyta tvarka ir taikant tinkamą šiame norminiame akte nustatytą tarifą. Tačiau iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis iš esmės nesutinka su tuo, kad jo mokėtinos vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas pagal galintį susidaryti, o ne faktiškai susidariusį (iš jo surinktų ir perduotų tvarkyti) komunalinių atliekų kiekį.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011, kurį patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1480/2012, pripažino, kad Nuostatų 11 punktas „<...> ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui“. Šis teismo sprendimas įsigaliojo oficialiai jį 2012 m. birželio 30 d. paskelbus „Valstybės žiniose“ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 str. 1 d., 117 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija). Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinas Nuostatų 11 punktas, pagal kurį yra apskaičiuotas pareiškėjo prašomos priteisti vietinės rinkliavos dydis, pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios teisės aktui, kiek jame nenumatyta galimybė vietinę rinkliavą apskaičiuoti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendime nurodytu būdu, t. y. buvo konstatuotas legislatyvinės omisijos buvimo faktas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį, t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tačiau tai nagrinėjamu atveju nereiškia, jog į minėtu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimu konstatuotą legislatyvinę omisiją neturi būti atsižvelgiama šioje byloje.

Iš tiesų, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005, minėtoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502‑68/2009; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013, p. 258–272).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovo prievolė mokėti ginčo rinkliavą nėra kildinama iš konkretaus individualaus administracinio akto, bet iš Rinkliavos įstatymo ir šios rinkliavos nuostatų (norminio teisės akto). Šios pareigos atsakovas iki šiol nėra įvykdęs, todėl pareiškėjas, vykdydamas jam priskirtas vietinės rinkliavos administravimo funkcijas, kreipėsi į administracinį teismą dėl jos priteisimo. Tai reiškia, jog šiuo atveju ginčo teisiniai santykiai nėra įgiję galutinio teisinio stabilumo, šį stabilumą jie įgis tik įsiteisėjus baigiamajam teismo aktui, kuriuo tarp pareiškėjo ir atsakovo šioje administracinėje byloje kilęs ginčas bus išnagrinėtas iš esmės. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog vietinės rinkliavos nuostatai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, negali būti vertinami, kaip pažeidžiantys rinkliavos mokėtojo, kurio perduodamų tvarkyti konkretaus komunalinių atliekų kiekio identifikuoti iš viso neįmanoma, teises. Vietinę rinkliavą administruojančiam subjektui pateikus pakankamai duomenų apie pastarąją aplinkybę (negalėjimą jokiais būdais objektyviai identifikuoti perduodamų tvarkyti atliekų kiekį), mokėtinos vietinės rinkliavos dydis turi būti apskaičiuojamas įprastine (rinkliavos nuostatuose nustatyta) tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, kad atsakovas nepatenka į minėtos legislatyvinės omisijos taikymo sritį, tokios išvados neleidžia daryti ir byloje surinkti duomenys.

Atitinkamai nagrinėjamoje byloje ignoruojant minėtą legislatyvinę omisiją tektų pripažinti, jog galutinio teisino stabilumo neįgiję teisiniai santykiai teismo būtų kvalifikuojami remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui. Tuo tarpu dominuojančioje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus apskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1020/2013; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013, p. 258–272; 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575‑1199/2013; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-379/2013, 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-103/2013 ir kt.).

Tai nagrinėjamu atveju suponuoja teismo pareigą, nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

Kaip matyti iš Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimo motyvuojamosios dalies, šio teismo akto rezoliucijoje minima teisė mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį iš esmės siejama su vietinės rinkliavos mokėtojo galimybe aptariamą rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti (į komunalinių atliekų tvarkymo sistemą patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Be to, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atliekų deklaravimas yra tik vienas iš būdų, sudarančių atliekų turėtojų galimybę vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283; 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑689/2013). Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga šalintina įvertinant galimybę aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovo surinktų (jo perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu (principas „teršėjas moka“; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išaiškinęs, kad šios rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91). Ginčo teisiniams santykiams taikytinų Nuostatų 10 punktas taip pat aiškiai įtvirtina, kad „vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas: atliekų tvarkymo sistemos plėtimo ir administravimo, vietinės rinkliavos administravimo, atliekų surinkimo ir transportavimo, šalinimo, sąvartyno eksploatavimo, infrastruktūros plėtimo, uždarymo, rekultivavimo, priežiūros po uždarymo bei kitas su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas“. Minėta, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų abejoti Nuostatuose nustatytų vietinės rinkliavos dydžių pagrįstumu, kiek tai susiję su galinčiu susidaryti atliekų kiekiu valdant, naudojant ar disponuojant atitinkamos paskirties nekilnojamuoju turtu ir šių atliekų tvarkymu. Į šias aplinkybes būtina atsižvelgti nagrinėjamu atveju ad hoc pildant minėtą teisinio reglamentavimo spragą.

Tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, lemia, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

Atsakovas yra pateikęs Prienų rajono savivaldybės administracijos Stakliškių seniūnijos 2013 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. 6-119 (b. l. 74), patvirtinančią, jog I ir IV kalendorinių metų ketvirčiais jo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Bylą nagrinėjant iš esmės nustatyta, jog ši pažyma tenkina Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nurodytas priimtinumo sąlygas, šis įrodymas reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti ginčo sumas (jų dalį) pagrįstumą bei svarbus tinkamai ir teisingai išspręsti šioje byloje nagrinėjamą ginčą. Todėl aptariama pažyma priimtina kaip įrodymas ir pagal nustatytas proceso taisykles į ją atsižvelgtina vertinant (kvalifikuojant) ginčo teisinius santykius.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti šios pažymos teisingumu, ji išduota kompetentingo subjekto (Prienų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimo Nr. T3-331 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų nustatymo“ 2.2.2 p.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju pripažintina, jog atsakovui neatsirado pareiga mokėti vietinę rinkliavą minėtais kalendorinių metų ketvirčiais, buvusiais nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Tačiau byloje surinkti įrodymai, juos, be kita ko, vertinant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, neleidžia pripažinti, kad kitais ginčui aktualiais laikotarpiais atsakovo komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos Savivaldybės organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašomų priteisti sumų pagrįstumo šioje dalyje nepaneigia ir negali paneigti jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti atsakovo paaiškinimai, kontrargumentai. Todėl pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje (t. y. iš esmės dėl rinkliavos priteisimo už II ir III kalendorinių metų ketvirčiais buvusį ginčo laikotarpį) pripažintinas pagrįstu ir turi būti tenkinamas.

Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog atsakovo už vieną mėnesį mokėtinos vietinės rinkliavos dydis – 8,06 Lt (b. l. 22–35). Prašoma priteisti skola yra skaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 32), t. y. iš viso prašoma priteisti vietinę rinkliavą už 33 mėnesius (33 mėn. × 8,06 Lt = 265,98 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad į šį laikotarpį pareiškėjas įskaičiuoja 15 mėnesių, kurie patenka į I ir IV kalendorinių metų ketvirčius, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimas yra keistinas, sumažinant iš atsakovo priteistinos sumos (vietinės rinkliavos) dydį iki 145,08 Lt (8,06 Lt × 18 mėn.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir šiuo sprendimu iš A. B. uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai priteistos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydį sumažinti iki 145,08 Lt (vienas šimtas keturiasdešimt penki Lt 08 ct).

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius