AS-662-976-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-976/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03352-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teimą ir prašė:

1) pripažinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 1P-1564 (toliau – ir Įsakymas) neteisėtu;

2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi jo atžvilgiu 2013 m. spalio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo baigtas tik 2014 m. gegužės 14 d. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tik galutinai išsprendus klausimą dėl ikiteisminio tyrimo baigties, jis galėjo realizuoti savo teisę į teisminę gynybą ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius skundžiamo įsakymo neteisėtumą. Neišsprendus ikiteisminio tyrimo baigties klausimo, jis nebūtų galėjęs tinkamai apginti savo pažeistų teisių, pateikti įrodymų dėl jam daryto emocinio ir psichologinio spaudimo. Manė, kad skundo pateikimo terminą praleido dėl svarbių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, todėl egzistuoja pagrindas terminą atnaujinti. Taip pat pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl termino atnaujinimo ir teigė, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo pareiškėjo valios. Šiuo atveju pareiškėjas apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo informuotas 2013 m. spalio 17 d. jam įteikus pranešimą apie įtarimą. Pasikeitus pareiškėjo atstovams, pareiškėjas 2013 m. spalio 22 d. prokuratūrai įteikė prašymą dėl informacijos apie atliktus tyrimo veiksmus ikiteisminiame tyrime, pakartotinai 2014 m. sausio 14 d. teikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuris 2014 m. vasario 4 d. nutarimu buvo tenkintas nustačius, kad nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje numatyto būtinojo nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos. Vėliau pareiškėjas teikė skundus dėl nutarimo motyvų, ir, kaip minėta, ikiteisminis tyrimas galutinai nutrauktas tik 2014 m. gegužės 14 d. Pareiškėjas visą laiką veikė aktyviai, siekė apginti savo pažeistas teises dėl nepagrįstai jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Nesibaigus ikiteisminiam tyrimui, ginčijamo įsakymo neteisėtumo bei neleistinos atsakovo įtakos pareiškėjo valios susiformavimui įrodinėjimas būtų buvęs pernelyg apsunkintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino ir atsisakė priimti jo skundą.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktus, 34 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011. Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindžia iš esmės viena aplinkybe – nuo 2013 m. spalio 17 d. vykusiu ikiteisminiu tyrimu, kuris galutinai baigtas 2014 m. gegužės 14 d.

Pareiškėjo teigimu, nesibaigus ikiteisminiam tyrimui, ginčijamo įsakymo neteisėtumo bei neleistinos atsakovo įtakos pareiškėjo valios susiformavimui įrodinėjimas būtų buvęs pernelyg apsunkintas. Pažymėta, kad pareiškėjo ginčijamas Muitinės departamento 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymas Nr. 1P-1564 dėl jo atleidimo iš pareigų yra priimtas vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir D. R. 2013 m. spalio 23 d. prašymu, kuriuo jis prašė atleisti jį iš tarnybos nuo 2013 m. lapkričio 4 d., iš tarnybos pareiškėjas atleistas nuo 2013 m. lapkričio 13 d. (pačiam prašant).

Pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą: nuo jo atleidimo (2013 m. lapkričio 13 d.), o taip pat ir nuo ikiteisminio tyrimo pabaigos, t. y. aplinkybės, su kurios išnykimu pareiškėjas sieja savo teisių pažeidimo paaiškėjimo momentą, praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą. Kaip teigia pareiškėjas, jis visą laiką veikė aktyviai ir siekė apginti savo pažeistas teises dėl nepagrįstai jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas, manydamas, kad iš tarnybos atleistas nepagrįstai, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui.

Kitų termino praleidimo priežasčių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios, jis nenurodė. Teismas nurodė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkintas, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

II. Pareiškėjas D. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti skundo pateikimo terminą. Pakartoja, jog tik nutraukus ikiteisminį tyrimą pareiškėjas įgijo galimybę įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą ir įrodyti jo atžvilgiu nuolat darytą psichologinį spaudimą bei atsakovo priimto įsakymo neteisėtumą. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė bei jų nevertino. Aplinkybės, lėmusios pareiškėjo skundo pateikimo termino praleidimą, egzistavo visu termino eigos metu. Pareiškėjas visą laiką elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir siekė nutraukti nepagrįstai inicijuotą ikiteisminį tyrimą, todėl iš esmės visą termino eigos laikotarpį sąžiningai procesiškai elgęsis pareiškėjas neturėtų prarasti vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės į teisminę gynybą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino ir formaliai atsisakė atnaujinti terminą skundui pateikti. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į tai, kad praleisto termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas ieškant protingos pusiausvyros tarp viešojo intereso užtikrinti realią subjektinių teisių apsaugą ir teisinių santykių stabilumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi formaliai pritaikė ABTĮ 37 straipsnį, neįvertinęs neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo ir psichologinio spaudimo prieš statutinį valstybės tarnautoją ir iš to kylančių pasekmių. Skundžiama nutartis pažeidžia viešąjį interesą užtikrinti statutinių valstybės tarnybos santykių skaidrumą, sąžiningumą ir stabilumą. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nevertino nei pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, nei įrodymų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo priimta skundžiama nutartis nėra pagrįsta bylos faktinėmis aplinkybėmis, yra nemotyvuota ir neteisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti praleistą terminą paduoti skundui dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. 1P-1564 ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1P-1564 pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 13 d. buvo atleistas iš pareigų pačiam prašant (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 str. 1 d. 1 p.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias nesvarbiomis (2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Pareiškėjas prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą argumentuoja, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi jo atžvilgiu 2013 m. spalio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo baigtas tik 2014 m. gegužės 14 d. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, o nesibaigus ikiteisminiam tyrimui ginčijamo įsakymo neteisėtumo bei neleistinos atsakovo įtakos pareiškėjo valios susiformavimui įrodinėjimas būtų buvęs pernelyg apsunkintas. Kitaip tariant, pareiškėjas į teismą kreipėsi tuomet, kai surinko, jo manymu, norimo apskųsti akto neteisėtumą pagrindžiančius įrodymus ir kai paaiškėjo reikšmingos aplinkybės.

Šiuo atveju įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos, priimtas 2013 m. lapkričio 12 d. (b. l. 15), o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. liepos 3 d., t. y. praėjus beveik aštuoniems mėnesiams nuo įsakymo priėmimo dienos. 2013 m. spalio 17 d. pareiškėjas gavo Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų pranešimą apie įtarimą baudžiamoje byloje Nr. 04-1-00172-13 (b. l. 17-18), o 2013 m. spalio 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Muitinės generalinį direktorių dėl jo atleidimo (b. l. 24). Viliaus apygardos prokuratūra 2014 m. gegužės 14 d. priėmė galutinį nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (b. l. 60-64).

Nors pareiškėjas teigia, jog jis aktyviai gynė savo teises, su tokiu argumentu galima sutikti tik iš dalies, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog savo teises jis aktyviai gynė ikiteisminio tyrimo procese dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tačiau dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. 1P-1564 į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 3 d., netgi praėjus daugiau nei mėnesiui po nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, priėmimo ir praėjus beveik aštuoniems mėnesiams nuo 2013 m. lapkričio 12 d.

įsakymo Nr. 1P-1564 priėmimo. Tai, kad surinkus daugiau įrodymų, t. y. Vilniaus apygardos prokuratūrai 2014 m. gegužės 14 d. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pareiškėjo manymu, galima įrodyti neleistiną atsakovo įtaką pareiškėjo valiai pateikiant prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, nesudaro pagrindo išvadai, kad terminas Įsakymui apskųsti nagrinėjamu atveju buvo praleistas dėl svarbių, objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Šiuo atveju individualaus akto apskundimo terminą siejant ne su Įsakymo įteikimu pareiškėjui, o su tam tikrų aplinkybių (įrodymų) paaiškėjimu (atsiradimu), Įsakymo apskundimo terminas taptų neribotas laike arba sąlyginio pobūdžio, nors įstatymuose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų, taip siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės (atsakovo įtaka pareiškėjo valiai pateikti prašymą atleisti jį iš tarnybos) vertintinos nagrinėjant ginčą iš esmės, tačiau ne sprendžiant termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimą. Pareiškėjas pats pripažįsta, jog aplinkybės, lėmusios pareiškėjo skundo pateikimo termino praleidimą, egzistavo visu termino eigos metu, vadinasi, apie atsakovo įtaką pareiškėjo prašymo atleisti iš tarnybos padavimui pareiškėjui buvo žinoma jau jo atleidimo metu, t. y.

Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. 1P-1564 priėmimo metu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad asmeniui, kuris mano, jog jo teisės pažeistos, nėra draudžiama paraleliai tuo pat metu kreiptis ir į teismą, ir į instituciją, kuri, jo nuomone, atsakinga dėl jo teisių pažeidimo, todėl ir šiuo atveju vykstant ikiteisminiam tyrimui, pareiškėjas dėl, jo manymu, neteisėto individualaus akto, kuriuo jis buvo atleistas iš tarnybos, galėjo kreiptis į administracinį teismą. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, kad įrodymų pateikimas administraciniame procese galimas ne tik skundo padavimo stadijoje, be to, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad baudžiamosios bylos pagrindu administracinė byla gali būti stabdoma ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka atliekamą ikiteisminį tyrimą (2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-168/2005) (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, jog pareiškėjas daug anksčiau suprato apie savo teisių pažeidimą, o jo delsimas, susipažinus su Įsakymu, kreiptis į teismą, nepateisinamas objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo bei į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.), konstatuoja, kad pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių. Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis. Elgdamasis rūpestingai ir apdairiai pareiškėjas daug anksčiau galėjo apskųsti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 1P-1564. Nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą, remdamasi jame nurodomais argumentais, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė