A-442-1286-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1286/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03148-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjo S. S. (S. S.) atstovui advokatui J. K.,

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Dariui Kiaušui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), kuriame prašė panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. S-126(7-124/2013);

2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 1A-136;

3) Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 3PM190200.

Kauno teritorinė muitinė minėtu sprendimu pripažino S. S. skolininku muitinei, nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių „Premjer 7“ muitinę vertę (12 454,50 Lt), įregistravo muitinėje S. S. už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę (muitą – 7 174 Lt, akcizą – 59 060 Lt, PVM – 16 525 Lt, akcizo delspinigius – 10 790 Lt, PVM delspinigius – 3 019 Lt), įpareigojo S. S. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu patvirtino Kauno teritorinės muitinės sprendimą. MGK 2013 m. liepos 22 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas už tai, kad iš nenustatyto asmens įgijo 13 110 vnt. pakelių cigarečių „Premjer 7“, t. y. jis jų neįvežė, be kita ko, jos buvo tą pačią dieną iš jo paimtos ir sunaikintos. Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, įregistravo pareiškėjo skolą muitinei. Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir BMK) 4 straipsnio 12 punktu ir 202 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodė, kad asmens pripažinimas subjektu, kuriam tenka pareiga sumokėti importo skolą muitinei, savaime nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM ir akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes, nes tokius subjektus numato specialieji mokesčių įstatymai, kuriais, pripažindama pareiškėją minėtų mokesčių subjektu, MGK nesivadovavo. Teigė, kad muitinė visus duomenis, reikalingus įregistruoti pareiškėjui mokestinę prievolę turėjo jau 2011 m. liepos 1 d., tačiau Kauno teritorinė muitinė Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. spalio 9 d. pateiktą medžiagą išnagrinėjo tik 2013 m. vasario 20 d., t. y. pareiškėjui paskirtų delspinigių galėjo ir nebūti, todėl jie neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pažymi, jog pareiškėjas negalėjo pats deklaruoti ir sumokėti mokesčių dar 2011 m. birželio 22 d., nes jis nesutinka su muitinės skolos jam priskyrimu, ją ginčija, teigia neturėjęs jokios pareigos ką nors deklaruoti ar mokėti.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 26-30) nurodė, kad BMK nereikalauja, jog asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. BMK 202 straipsnio 3 dalyje norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą BMK 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Dėl to aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga. Paaiškino, kad yra nustatyta, jog pareiškėjas įsigijo (gavo) prekes, neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją. Nurodė, kad BMK 202 straipsnio 3 dalies sąlygai pritaikyti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teigė, kad pareiškėjas atitiko BMK 202 straipsnio 3 dalyje nustatytas dvi kumuliatyvias sąlygas, pagal kurias asmuo gali būti pripažintinas skolininku. Nurodė ir tai, kad byloje objektyviais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo laikytos cigaretės buvo surastos ir paimtos ne jas įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, o jas jau ten laikant. Todėl ta aplinkybė, jog cigaretės buvo vėliau sunaikintos, skolai muitinei atsirasti jokios reikšmės neturi. Pažymėjo, kad pareiškėją pagrįstai pripažinus skolininku muitinei, jis taip pat pagrįstai pripažintas ir subjektu, turinčiu įvykdyti akcizų ir PVM mokestinę prievolę muitinei. Nesutiko su pareiškėjo teigimu, jog jis nepagrįstai įpareigotas sumokėti akcizų ir PVM delspinigius, kadangi aplinkybės, kuriomis remiantis pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei buvo nustatytos tik įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu, byloje nėra duomenų, kad Kauno teritorinė muitinė būtų nepagrįstai vilkinusi sprendimo priėmimą, be kita ko, delspinigių skaičiavimas priklausė nuo paties pareiškėjo veiksmų t. y. jam laiku įvykdžius mokestines prievoles, nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, atsiliepime į skundą (b. l. 25) nurodė analogiškus argumentus kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu pripažino S. S. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam 19 500 Lt dydžio baudą. Pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 22 d. iš nenustatyto asmens, pažeisdamas nustatytą tvarką, įsigijo akcizais apmokestinamas prekes – 13 110 vnt. cigarečių pakelių „Premjer 7“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, sudaro 95 309,70 Lt, t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą, kad tą pačią dieną jis 300 cigarečių pakelių pardavė už 900 Lt, taip pat, kad šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei tai, kad pareiškėjas muitinei nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų bei dokumentų, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, teismas sprendė, jog pareiškėjas suprato apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Aptaręs aktualų teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo, BMK nuostatas), atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bei į tai, kad pareiškėjas cigaretes įsigijo ir laikė su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, cigaretės nebuvo pritaikytos toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami naudojimui, t. y. cigaretės neturėjo Lietuvos Respublikoje naudojamų banderolių, teismas sprendė, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal BMK nuostatas ir pagrįstai jam apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei bei nurodė, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme. Aplinkybę, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos, teismas pripažino neturinčia reikšmės. Taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizo Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes ginčo cigaretės yra konfiskuotos pagal teismo nutarimą.

Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad ginčo sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, juose pagrįstai nuspręsta priskaičiuoti pareiškėjui muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, nes importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintos cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai. Pažymėjo, kad teismui konstatavus, jog pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintas importuotoju pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus, jam tenka pareiga sumokėti importo PVM ir akcizo mokesčius. Nurodė, jog kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl dėl jų nepasisakė.

III. Apeliaciniu skundu (b. l. 57-61) pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas pareiškėjo teises – neužtikrindamas pareiškėjo atstovo dalyvavimo ir išnagrinėjęs bylą šiam nedalyvaujant. Taip pat teismas vadovavosi Lietuvoje neprivalomais teisės aktais (reglamentais), nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, todėl nustatė ne visas bylai svarbias aplinkybes ir nevisapusiškai, neobjektyviai jas ištyrė (ABTĮ 81 str.).

Pareiškėjas iš esmės pakartojo savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytas faktines aplinkybes ir motyvus. Papildomai nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai iš naujo vertino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes. Taip pat, kad teismas, nustatydamas, jog muitinė administruoja importo akcizą ir PVM už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes, nenurodė jokių konkrečių Akcizų įstatymo ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų, o vien formalus teismo pasisakymas neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovo nesutikimas su apeliaciniu skundu iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Jame papildomai pažymėta, jog pareiškėjo teiginiai dėl ABTĮ nuostatų pažeidimo yra laikytini gynybine pareiškėjo pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodė, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti, nesutikimą su pareiškėjo apeliaciniu skundu grindė argumentais, iš esmės tapačiais pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai paskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 7 174 Lt muito, 59 060 Lt akcizų, 16 525 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 10 790 Lt akcizo delspinigių ir 3 019 Lt PVM delspinigių.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-316-487/2012, buvo nustatyta, kad pareiškėjas, pažeisdamas nustatytą tvarką, 2011 m. birželio 22 d. įsigijo ir laikė akcizais apmokestinamas prekes – 13 110 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio banderolėmis, iš kurių 300 pakelių pardavė. Dėl to pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis), padarymo. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (LITEKO), šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad nėra muitinės skolininkas, nes cigarečių į Lietuvos Respublikos teritoriją neįvežė, todėl nėra importuotojas ir papildomi mokesčiai jam buvo apskaičiuoti nepagrįstai.

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo disponuotų cigarečių (akcizinių prekių) kiekis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis leidžia daryti išvadą, kad šios prekės neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, tuo pačiu ir į Bendrijos muitų teritoriją, todėl dėl šių cigarečių atsirado importo skola muitinei.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad pareiškėjas įgijo ir laikė pakankamai didelį cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kiekį, t. y. 13 110 pakelių cigarečių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai turėjo suprasti, jog disponavo neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Tokią išvadą patvirtina ir minėtas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendis, kuriame nurodyta, kad pats S. S. teismo posėdyje paaiškino, jog nepažįstamas vyriškis jam pasiūlė įsigyti baltarusiškų cigarečių, pareiškėjas sutiko ir jie sutarė susitikti miškelyje, kuriame pareiškėjas nusipirko 44 dėžes cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis, taip pat kad pareiškėjas pripažino supratęs, jog įsigydamas, laikydamas ir parduodamas cigaretes su baltarusiškomis banderolėmis, padarė nusikaltimą (baudžiamoji byla Nr. 1-316-487/2012). Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei suma.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgiant į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir 3 dalį, jis laikomas importuotoju pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalį.

Pasisakant dėl pareiškėjo prievolės sumokėti importo PVM už įsigytas ir laikytas ginčo prekes, pažymėtina, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas kaip prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 25 d.). Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Todėl, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes). Taigi nagrinėjamu atveju pareiga sumokėti importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui buvo nustatyta pagrįstai.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 3PM190200 delspinigių sumos yra apskaičiuotos tinkamai, pagrįstai ir teisingai. Dėl pareiškėjo argumentų, kad delspinigių apskaičiavimas po daugiau kaip metų ir beveik aštuonių mėnesių ir po keturių mėnesių nuo medžiagos iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gavimo dienos neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, pažymėtina, jog delspinigių skaičiavimas iš esmės priklausė tik nuo paties mokesčių mokėtojo. Pareiškėjas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki teritorinės muitinės sprendimo priėmimo ir neprivalėjo laukti, kol mokesčių administratorius priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog aplinkybė, kad cigaretės iš pareiškėjo buvo konfiskuotos tą pačią dieną, kai jis jas įsigijo, ir vėliau buvo sunaikintos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010), prievolei mokėti nurodytus mokesčius įtakos neturi.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo apie teismo posėdį nepranešdamas pareiškėjo atstovui, pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 75 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad advokatams, advokatų padėjėjams, antstoliams, antstolių padėjėjams, notarams, Seimo kontrolieriams, viešojo administravimo subjektams, valstybės ir savivaldybių įmonėms, finansų įstaigoms, draudimo įmonėms teismas šaukimus ir pranešimus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis. Be to, elektroninių ryšių priemonėmis teismo šaukimai ir pranešimai įteikiami asmenims, kuriems teisės aktuose ar su teismų informacinės sistemos valdytoju sudarytoje sutartyje nustatyta pareiga priimti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo 16 punktu, jei adresatas privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba yra pateikęs sutikimą gauti procesinius dokumentus savo Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų (toliau – ir VEP) posistemio paskyroje ir jo LITEKO VEP posistemio paskyra yra aktyvi, atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į adresato LITEKO VEP posistemio paskyrą. Apie tai proceso dalyvis informuojamas elektroniniu pranešimu jo LITEKO VEP posistemio paskyroje bei nurodytu elektroniniu paštu. Patvirtinus dokumentų siuntimą LITEKO VEP posistemyje automatiškai fiksuojamas jų išsiuntimo momentas.

Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 6P-95-(1.1) (toliau – ir Taisyklės), 8 punktas nustato, kad paslaugų gavėjas, juridinio asmens vadovas, kitas teisėtas atstovas, nurodyti Juridinių asmenų registre (kai paslaugų gavėjas yra juridinis asmuo) ar paslaugų gavėjo administratorius, kuriam yra suteikti prisijungimo duomenys, aktyvuoja paskyrą, kai pirmą kartą prisijungę prie LITEKO VEP posistemio ir autentifikavęsi šių taisyklių nustatyta tvarka, atlieka visus šiuos veiksmus: 8.1 įveda privalomus pateikti registracijos duomenis arba patvirtina LITEKO VEP posistemyje nurodytų duomenų tinkamumą; 8.2 patvirtina, kad susipažino su šiomis taisyklėmis ir sutinka laikytis jų sąlygų (šis sutikimas kartu laikomas paslaugų gavėjo sutikimu gauti procesinius dokumentus jo paskyroje); 8.3 patvirtina, jog sutinka, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi paslaugų teikimo tikslais.

Pagal LITEKO duomenis, advokatas J. K. LITEKO VEP posistemio paskyroje buvo prisijungęs, jo asmeninė paskyra aktyvuota. LITEKO duomenys ir rašytinė bylos medžiaga rodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, jog J. K. yra Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų gavėjas, teismo šaukimą į teismo posėdį, numatytą 2013 m. lapkričio 4 d. 10 val. 50 min, 2013 m. spalio 11 d. išsiuntė pareiškėjo atstovui į LITEKO VEP posistemio paskyrą (b. l. 36). Advokatas J. K. 2013 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, numatytą 2013 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje, kuriame nurodė, jog pareiškėjas jam pranešė apie 2013 m. lapkričio 4 d. vyksiantį teismo posėdį (b. l. 39). Tai patvirtina, kad advokatui apie pirmosios instancijos teismo posėdį buvo žinoma.

Vilniaus apygardos administracinis teismas netenkino pareiškėjo atstovo advokato J. K. prašymo atidėti administracinės bylos nagrinėjimą ir bylą iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo atstovui nedalyvaujant. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalį turi teisę turėti atstovą, tačiau pirmosios instancijos teismas neužtikrino šios pareiškėjo procesinės teisės. Šis pirmosios instancijos teismo netinkamas procesinių teisės normų taikymas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme bylą išnagrinėjus žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo atstovas advokatas J. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo bei turėjo teisę žodžiu teikti argumentus ir išdėstyti savo poziciją. Tokiu būdu buvo užtikrinta pareiškėjo teisė turėti atstovą šios administracinės bylos procese. Todėl tai, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėta pareiškėjo atstovui nedalyvaujant, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys