A-492-1448-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1448/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00118-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 2–3), prašydamas panaikinti atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Utenos AVPK) 2013 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 89-58-AT2-2 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ ir juo pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (toliau – ir Įstatymas) pareikštą oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas nurodė, kad oficialus perspėjimas jam pareikštas be pagrindo, kadangi jis jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ar laisves, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, nėra atlikęs. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis jokių ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais nepalaiko, nėra padaręs, nedaro ir nesirengia daryti sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Pareiškėjas nurodė, kad jis turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, legalų pragyvenimo šaltinį. Teigė, kad atsakovo skirtas oficialus perspėjimas varžo jo, kaip piliečio, teises ir laisves, jį neigiamai charakterizuoja. Atsakovo surinktus duomenis apie jam taikytas administracines nuobaudas pareiškėjas vertina tik kaip charakterizuojančią medžiagą, kuri negali būti vertinama kaip pagrindas skirti oficialų perspėjimą. Faktas, kad 2013 m. gegužės 23 d. jam buvo pareikštas įtarimas dėl nesunkaus ar apysunkio nusikaltimų padarymo, savaime neparodo jo veikos pavojingumo Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme.

Teismo posėdžiuose pareiškėjas teigė, kad jis nėra pavojingas visuomenei, jokiai nusikalstamai grupuotei nepriklauso, nedalyvauja jokioje nusikalstamoje veikloje, jo atžvilgiu vykdyti ikiteisminiai tyrimai nutraukti, o baigtose baudžiamosiose bylose jis buvo išteisintas. Pareiškėjo manymu, policijos įstaiga juo domisi dėl kai kurių jo pažįstamų asmenų. Nurodė, kad vieni iš jų (R. O., A. J.) yra išvykę į užsienį ir su jais pareiškėjas ryšių nepalaiko. Pripažino, kad su A. V. žaidžia vienoje rankinio komandoje, su G. Č. susitinka atsitiktinai. Nurodė, kad jo atžvilgiu yra pradėti du ikiteisminiai tyrimai: vienas dėl neteisėtai įsigytų pinigų, o antras – dėl viešosios teisės pažeidimo. Pažymėjo, kad turi tris mažamečius vaikus, yra dirbantis. Pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad policijos įstaiga neturi surinkusi duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą darant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Akcentavo, kad anksčiau taikyti oficialūs perspėjimai, anksčiau įvykdytos nusikalstamos veikos, už kurias pareiškėjas buvo nuteistas, nėra reikšmingos taikant Įstatymą ir negalėjo turėti jokios įtakos skiriant ginčijamą perspėjimą.

Atsakovas Utenos AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 16–19) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Utenos AVPK Kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis specialistas, vadovaudamasis Įstatymo 1, 3 ir 4 straipsniais, pareiškė oficialų perspėjimą, siekdamas užtikrinti valstybės, visuomenės ir atskirų jos narių teisėtus interesus bei saugumą. Dėl to pareiškėjui ir buvo pritaikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Atsakovas nurodė, kad, reiškiant pareiškėjui oficialų perspėjimą, buvo vadovautasi ir surinkta įstatymų nustatyta žvalgybine informacija, kuri sudaro valstybės paslaptį, ir šios informacijos išslaptinimas šiuo metu nėra galimas, kadangi neišnyko įslaptinimo tikslingumas ir šios informacijos paviešinimas šiuo metu gali sukelti grėsmę atitinkamiems asmenims.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui be skundžiamo atvejo oficialus perspėjimas pagal Įstatymą buvo taikytas penkis kartus: 2002 m. balandžio 10 d., 2007 m. kovo 9 d., 2008 m. gegužės 16 d., 2010 m. liepos 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 20 d., o Zarasų rajono apylinkės teismas 2003 m. sausio 21 d., 2008 m. spalio 13 d., 2011 m. vasario 11 d. buvo skyręs įpareigojimus. Įstatyme numatytos prevencinio poveikio priemonės pareiškėjui buvo taikytos tuo pačiu metu su kitais asmenimis, su kuriais pareiškėjas palaiko ryšius. Pareiškėjas vykdė nusikalstamas veikas su G.

Č., R. O., V. G., A. V. ir A. J.. Šiems asmenims taip pat taikytos prevencinės poveikio priemonės. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nepalaiko jokių ryšių su organizuotomis grupuotėmis, jų nariais, visiškai nepagrįsta, kadangi jis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 258 straipsnio 2 dalį. Be to, pareiškėjo priklausymą nusikalstamai grupei patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 16 d. įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kur pareiškėjas kartu su A.

V. ir A. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Atsakovas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjui oficialų perspėjimą, buvo atsižvelgta tiek į tai, jog Utenos AVPK Zarasų rajono policijos komisariato (toliau – ir Zarasų rajono PK) atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje, kur 2012 m. sausio 4 d. pareiškėjui buvo pareikštas įtarimas, įtariant jį tuo, kad jis, siekdamas įteisinti pinigus, kuriuos įgijo nusikalstamu būdu, nurodė savo motinai J. B., tvarkančiai S. A., mirusios 2011 m. spalio 6 d., turto paveldėjimo klausimą, nurodyti, jog mirusioji S. A. turėjo 60 000 Lt santaupų, ir tokiu būdu legalizavo 60 000 Lt, gautų nusikalstamu būdu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.

Utenos AVPK tvirtino, kad turimi duomenys leido pagrįstai daryti išvadą, jog pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su teistais asmenimis, yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, ne vieną kartą jam buvo taikytos prevencinio pobūdžio poveikio priemonės pagal Įstatymą, todėl pareiškėjo elgesys kelia grėsmę visuomenės saugumui dėl jo daromų ir darytų nusikaltimų, ankstesnio teistumo administracine tvarka, yra duomenų, kad jis verbuoja asmenis naujoms nusikalstamoms veikoms vykdyti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (I t., b. l. 177–182) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Utenos AVPK 2013 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 89-58-AT2-2 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ ir pareiškėjui taikytą 2013 m. gegužės 23 d. oficialų perspėjimą.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas dėl policijos įstaigos taikyto oficialaus perspėjimo yra kilęs prevencinių poveikio priemonių taikymo teisinių santykių srityje. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsniu, kuriame nustatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai. Teismas nurodė, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija turi būti gauta įstatymų nustatyta tvarka. Nurodyto straipsnio blanketinis pobūdis sąlygoja tai, kad būtina vadovautis jame nurodytos informacijos rinkimą reglamentuojančiais teisės aktais, konkrečiu atveju – iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusiu Operatyvinės veiklos įstatymu bei 2012 m. spalio 2 d. priimtu ir nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Kriminalinės žvalgybos įstatymu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad operatyvinė informacija galėjo būti renkama ir gaunama dėl aplinkybių, kurios nebūtinai būtų tiesiogiai susijusios su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, jog šis asmuo turi ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei dėl paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009). Teismo nuomone, analogiškas aiškinimas taikytinas ir policijos įstaigos surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos atžvilgiu.

Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad Utenos AVPK oficialų perspėjimą pareiškėjui skyrė remdamasis tiek slaptą pobūdį turinčiais duomenimis, tiek ir vieša medžiaga. Tai teismo posėdyje nurodė ir Utenos AVPK atstovas. Atsakovas neslaptą medžiagą pateikė kartu su atsiliepimu, o su slapto pobūdžio kriminalinės žvalgybos duomenimis teismas nustatyta tvarka susipažino teismo posėdžio metu. Teismas, išanalizavęs byloje surinktus viešus duomenis, nustatė, kad iki 2013 m. gegužės 23 d. pareikšto oficialaus perspėjimo pareiškėjas už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo nusikalstamas veikas buvo nuteistas du kartus:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį 35 MGL bauda, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo dvejiems metams bausme, šią bausmę pagal BK 75 straipsnį atidedant 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui ir paskiriant įpareigojimų. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. B. paskirtą bausmę pakeitė ir pagal BK 189 straipsnio 2 dalį jam paskyrė 160 MGL baudą.

Iš Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013 m. lapkričio 19 d. nutarimo matyti, kad Panevėžio apygardos prokuratūros atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 58-1-00373-11 pareiškėjui 2012 m. sausio 4 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą įvykdžius BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Prokuroras 2013 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų apie kokias nors pareiškėjo nusikalstamas veikas, iš kurių gautą naudą (pinigus ar turtą) jis stengėsi nuslėpti ar įteisinti, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, ir atliko su tuo turtu ar pinigais susijusias finansines operacijas, naudojo ūkinėje ar komercinėje veikloje, sudarė sandorius ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, ir ikiteisminio tyrimo dalį pareiškėjo atžvilgiu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nutraukė.

Teismas taip pat nustatė, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 58-1-00124-13 pareiškėjui 2013 m. gegužės 20 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą 2013 m. gegužės 18 d. apie 19.10 val. ir tęsiant nusikalstamą veiką apie 19.50 val. įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei 2013 m. gegužės 18 d. apie 20.00 val. įvykdžius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. liepos 12 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo Nr. 58-1-00124-13 dalis pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta, nenustačius pareiškėjo veikoje šio nusikaltimo požymių.

Šiame ikiteisminiame tyrime pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 13 d. buvo pranešta apie įtarimą, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas veikas.

Teismas, išanalizavęs nurodytus duomenis, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo teisiamas kartu su G. Č., R. O., V. G., tačiau už atskirai nuo šių asmenų įvykdytą nusikaltimą, t. y. už tai, kad jis 2008 m. sausio 4 d. neteisėtai nešiojosi nešaunamuosius ginklus – tris kastetus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimą, įvykdytą kartu su A. V. ir A. J., t. y. už tai, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, 2010 m. lapkričio 25 d. apie 23.00 val. Vilniuje, šalia Rasų kapinių, iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo didelės vertės svetimą turtą, naudojosi juo, žinodami, kad jis yra gautas nusikalstamu būdu, ir disponavo juo iki 2011 m. gruodžio 5 d., kai A. V. ir A. J. su dalimi įgytų prekių buvo sulaikyti policijos pareigūnų ir kai pas kitą asmenį atliktos kratos metu buvo paimta likusi prekių dalis. Nurodyti nusikaltimai, kuriuos pareiškėjas įvykdė 2008 m. sausio 4 d. ir 2010 m. lapkričio 25 d. – 2011 m. gruodžio 5 d. laikotarpiu, nėra vertinami kaip sunkūs arba labai sunkūs. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui apie įtarimus, padarius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nėra pranešta. Paskutinį kartą oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo skirtas 2011 m. rugsėjo 30 d., o teismo įpareigojimai – 2011 m. vasario 11 d. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu teismui duomenų apie tai, jog nuo 2008 m. liepos mėn. G. Č., V. G., R. O., o nuo 2011 m. gruodžio 5 d. A. V., A. J. būtų įtariami įvykdę sunkių ir labai sunkių nusikaltimų atskirai ar veikdami įvairiose bendrininkų grupėse, įskaitant ir grupėje su R. B., nebuvo pateikta. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus viešus duomenis, nusprendė, kad šie duomenys neleidžia daryti abejonės nekeliančios išvados, jog pareiškėją su A. J., R. O., G. Č., A. V., V. G. sietų nuolatiniai, pastovūs, organizuotai grupės ar nusikalstamo susivienijimo struktūrai ir jų narių tarpusavio santykiams būdingi ryšiai, ir kad šie duomenys sudarytų pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjas gali dalyvauti sunkių bei labai sunkių nusikaltimų daryme.

Teismas nurodė, kad iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro pažymos apie asmens baustumą matyti, kad nuo 2004 m. vasario 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas už įvairius administracinius teisės pažeidimus buvo baustas 15 kartų, jam taikytos skirtingo sunkumo nuobaudos – tiek administracinės baudos, tiek ir specialiosios teisės atėmimas. Teismas šiuos neįslaptintus įrodymus vertino tik kaip pareiškėją charakterizuojančią medžiagą. Teismo nuomone, šie duomenys negali būti vertinami kaip Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, reikšmingi atsakovo parinktos prevencinės priemonės taikymui. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė ir į LVAT teikiamą įvardytų duomenų vertinimą (2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-405/2013). Teismas pažymėjo, kad LVAT kaip charakterizuojančią medžiagą vertino ir administraciniam teismui pateiktus neįslaptintą informaciją apie pareiškėjui praeityje taikytas baudžiamojo persekiojimo priemones (teistumą Vokietijos Federacinėje Respublikoje), nurodydamas, kad ši informacija Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme nėra aktuali ir reikšminga nagrinėjamai bylai (2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013).

Teismas, vertindamas atsakovo turimus slaptą pobūdį turinčius duomenis, atsižvelgė į LVAT teisminę praktiką, suformuotą remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Teismas konstatavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis nustato, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas siūlė atsakovui Utenos AVPK valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius kriminalinės žvalgybos duomenis nustatyta tvarka išslaptinti ir pateikti teismui. Atsakovas šių duomenų neišslaptino, tačiau juos pateikė teismui, kuris su jais nustatyta tvarka susipažino 2013 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje. Išanalizavęs ir įvertinęs atsakovo Utenos AVPK ir pareiškėjo pateiktų viešų (neįslaptintų) duomenų visetą, teismas padarė išvadą, kad jie nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme.

Taip pat teismas nusprendė, kad byloje nustatyti duomenys apie pareiškėjui praneštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų taip pat neparodo pareiškėjo veikų pavojingumo, pagrindžiančio Įstatymo 4 straipsnio taikymo pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad LVAT, vertindamas asmeniui, kuriam buvo taikyta prevencinė priemonė, duomenis apie praneštą įtarimą dėl sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, yra nurodęs, jog vien ši aplinkybė savaime neparodo asmens veikos pavojingumo Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme, ir šio fakto nelaikė įrodymu, patvirtinančiu bylai reikšmingas, t. y. su Įstatymo 4 straipsniu taikymu susijusias aplinkybes (2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-405/2013).

Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad atsakovas Utenos AVPK, priimdamas ginčijamą nutarimą pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo aiškinimo taisyklėmis, konstatavo, kad atsakovo pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu nagrinėjamoje administracinėje byloje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-405/2013, Nr. A143-863/2013). Todėl teismas nusprendė, kad Utenos AVPK nutarimas dėl prevencinės poveikio priemonės pareiškėjui taikymo yra prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams ir naikintinas.

III. Atsakovas Utenos AVPK pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 185–189), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos AVPK 2013 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 89-58-AT2-2 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nagrinėjamo ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas pareiškėjui buvo grindžiamas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Pareiškėjui, be skundžiamo atvejo, oficialus perspėjimas pagal Įstatymą buvo taikytas penkis kartus bei tris kartus Zarasų rajono apylinkės teismo buvo skirti įpareigojimai, taikant Įstatymą. Įstatyme numatytos prevencinio poveikio priemonės pareiškėjui buvo taikytos tuo pačiu metu su kitais asmenimis, su kuriais pagal įstatymu nustatyta tvarka gautus neviešus (slaptus) duomenis pareiškėjas vykdė nusikalstamas veikas. Visi aukščiau nurodyti vieši duomenys, charakterizuojanti (neįslaptinta) medžiaga patvirtina pareiškėjo nusikalstamą veiklą, taip pat byloje esantys duomenys apie panašaus pobūdžio oficialius įspėjimus, taikytus teismo įpareigojimus su juo susijusiems asmenims ir leidžia daryti išvadą, kad ginčijamo oficialaus įspėjimo aktualumas nėra išnykęs. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad įrodymai šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo įvertinti neteisingai, o teismo padaryta išvada yra nepagrįsta.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis sprendime minima LVAT praktika, atsakovo pateiktus viešus duomenis laikė kaip pareiškėją charakterizuojančią medžiagą, nesudarančią pagrindo pareikšti jam oficialaus perspėjimo. Byloje esantys neįslaptinti duomenys neleidžia daryti jokios prielaidos apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ir kad dėl tokių ryšių bei paties pareiškėjo elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, todėl teismas pagrįstai nelaikė įrodymais ir nevertino atsakovo pateiktų įslaptintų duomenų (ABTĮ 57 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 89-58-AT2-2 dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo, kuriuo pareiškėjui R. B. buvo taikytas oficialus perspėjimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Šis nutarimas buvo priimtas remiantis 2013 m. gegužės 23 d. Tarnybiniu pranešimu Nr. 89-58-PR5-574 dėl tikslingumo taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas R. B. buvo teistas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje. Jam 2012 m. sausio 4 d. buvo pareikštas įtarimas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 216 straipsnio 1 dalyje, padarymo, 2013 m. gegužės 23 d. pareikštas įtarimas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. R. B. palaiko glaudžius ryšius su teistais asmenimis, yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, jam ne vieną kartą anksčiau buvo taikytos prevencinio pobūdžio poveikio priemonės pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą; jo elgesys kelia grėsmę visuomenės saugumui, nes daro nusikaltimus, anksčiau baustas administracine tvarka, yra duomenų, kad jis verbuoja asmenis naujoms nusikalstamoms vykdyti.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino, panaikino atsakovo Utenos AVPK 2013 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 89-58-AT2-2. Įvertinęs atsakovo pateiktus viešus duomenis, sprendė, kad jie neleidžia daryti abejonės nekeliančios išvados, jog pareiškėją su A. J., R. O., G. Č., A. V., V. G. sietų nuolatiniai, pastovūs, organizuotai grupės ar nusikalstamo susivienijimo struktūrai ir jų narių tarpusavio santykiams būdingi ryšiai, ir kad šie duomenys sudarytų pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjas gali dalyvauti sunkių bei labai sunkių nusikaltimų daryme. Faktus, kad per laikotarpį nuo 2004 m. vasario 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas R. B. už įvairius administracinius teisės pažeidimus buvo baustas 15 kartų, jam taikytos skirtingo sunkumo nuobaudos – tiek administracinės baudos, tiek ir specialiosios teisės atėmimas, bei tai, kad jis buvo teistas, vertino kaip pareiškėją charakterizuojančius duomenis, informaciją apie pareikštus įtarimus laikė nepakankama Užkardymo įstatymo 4 straipsnio prasme taikyti prevencinio poveikio priemones, ir padarė išvadą, kad atsakovas Utenos AVPK, priimdamas ginčijamą nutarimą pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija. Išanalizavęs ir įvertinęs atsakovo Utenos AVPK ir pareiškėjo pateiktų viešų (neįslaptintų) duomenų visetą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jie nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme, rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A-143-405/2013, Nr. A-143-863/2013 bei kitose suformuota Užkardymo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo praktika.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas nesutiko su priimtu sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad įstatyme numatytos priemonės pareiškėjui buvo taikomos tuo pačiu metu su kitais asmenimis, su kuriais pagal įstatymu nustatyta tvarka gautus neviešus (slaptus) duomenis pareiškėjas vykdė nusikalstamas veikas.

Prevencinio pobūdžio poveikio priemonių taikymo pagrindai

Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (Nr. A143-405/2013, Nr. A143-863/2013), aiškinant Įstatymo 4 straipsnio taikymą, pažymima, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Be to, svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją.

Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumais.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pasisakant dėl ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies aiškinimo, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgiant į ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus, šios kategorijos bylose buvo pateikti išaiškinimai dėl šio straipsnio taikymo:

1) nustatyti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Aiškindamas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą aiškinimą dėl informacijos slaptumo, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat šio (5 str.) konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Nr. A525-224/2008, Nr. A662-1387/2009).

Aktualūs įrodymų vertinimo aspektai

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas remtis atsakovo pateiktais viešais duomenimis, nurodė, kad jie yra nepakankami padaryti abejonės nekeliančias išvadas, jog pareiškėją su A. J., R. O., G. Č., A. V., V. G. sietų nuolatiniai, pastovūs, organizuotai grupės ar nusikalstamo susivienijimo struktūrai ir jų narių tarpusavio santykiams būdingi ryšiai, ir kad šie duomenys sudarytų pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjas gali dalyvauti sunkių bei labai sunkių nusikaltimų daryme. Teisėjų kolegija nesutinka su šia išvada, nes ji padaryta netinkamai atlikus įrodymų byloje vertinimą bei nepagrįsta aplinkybių, kurias patvirtina vieši duomenys, nesiejant su teismui pateikta nevieša medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo nurodytą medžiagą – nuosprendžius, duomenis apie pareiškėjui taikytas prevencinio pobūdžio poveikio priemones bei teismo įpareigojimus vertino formaliai, neatsižvelgdamas į aplinkybes konkrečiose situacijose. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, – neteisėtai disponavo nešaunamaisiais ginklais – trimis kastetais, konstatavo, kad R.

B. nusikalstami veiksmai buvo nesusiję su kitų šioje byloje teisiamų asmenų (G. Č., R. O., V. G.) nusikalstamais veiksmais. Tačiau šis vertinimas yra vienpusis ir neišsamus, nes liko neįvertintos kitos reikšmingos aplinkybės, kurias patvirtina minėtas nuosprendis. Pareiškėjo parodymai, užfiksuoti nuosprendžiu, patvirtina, kad jis buvo pažįstamas su visais kaltinamais asmenimis, bendravo – G. Č. skambino, pareiškėjas kartu su juo vyko automobiliu, pareiškėjas jam skolino dideles pinigų sumas – 5 000 Lt. Nepaisant aplinkybės, kad šiuo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamus veiksmus, kurie buvo nesusiję su kitų kaltinamųjų asmenų nusikalstamomis veikomis, nuosprendyje užfiksuoti faktai patvirtina aplinkybę, kad visi kaltinamieji asmenys buvo pažįstami.

Kitu byloje pateikiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. B. buvo nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje, įvykdytą kartu su A. V. ir A. J., t. y. už tai, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, 2010 m. lapkričio 25 d., apie 23 val. 00 min. Vilniuje, šalia Rasų kapinių iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo didelės vertės svetimą turtą, naudojosi juo, žinodami, kad jis yra gautas nusikalstamu būdu, ir disponavo juo iki 2011 m. lapkričio 5 d., kai A.

V. ir A. J. su dalimi įgytų prekių buvo sulaikyti policijos pareigūnų ir kai pas kitą asmenį atliktos kratos metu buvo paimta likusi prekių dalis. Nors šiais nuosprendžiais pareiškėjas pripažintas padaręs nusikaltimus, kurie nėra vertinami kaip sunkūs ar labai sunkūs, jie negali būti vertinami tik kaip šiuo metu neaktuali pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, nuosprendžiuose yra užfiksuoti reikšmingi faktai, patvirtinantys nurodytų asmenų ryšius. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti duomenys (jie buvo žinomi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu) patvirtina, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo taikytas penkis kartus (2002 m., 2007 m., 2008 m., 2010 m., 2011 m.), teismo įpareigojimai – tris kartus (2003 m., 2008 m., 2011 m.), G.

Č. oficialus perspėjimas – šešis kartus, teismo įpareigojimai – keturis kartus, R. O. oficialus perspėjimas – keturis kartus, teismo įpareigojimai vieną kartą, V. G., A. V., A. J. oficialus perspėjimas – po tris kartus. Aplinkybė, kad po paskutinio pareiškėjui taikyto oficialaus perspėjimo 2011 m. vasario 11 d. praėjo didelis laiko tarpas nagrinėjamu atveju laikytina nereikšminga, nes teismui pateikti duomenys patvirtina, kad tokios priemonės buvo taikomos periodiškai, jų aktualumas neišnyko, ir tai patvirtina pareiškėjui bei G.

Č. pareikšti kaltinimai, padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte baudžiamojoje byloje, kuri šiuo metu nagrinėjama Zarasų rajono apylankės teisme. Pareikšti kaltinimai pareiškėjui nagrinėjamu atveju negali būti vertinami tik kaip neigiamai jį charakterizuojanti medžiaga, nes ji patvirtina, kad palaikomi ryšiai su kitu asmeniu, kuriam periodiškai taikomos prevencinio poveikio priemonės, kuris buvo teisiamas bei vėl yra kaltinamas nusikaltimo padarymu. Aptarti duomenys apie asmenų ryšius, jų padarytas nusikalstamas veikas bei įtarimus dėl naujai daromų nusikalstamų veikų, taikytų priemonių nusikalstamų veikų užkardymui apimtis, nagrinėjamu atveju sukuria pakankamas prielaidas byloje sprendžiant dėl prevencinio pobūdžio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumo pripažinti įslaptintą informaciją (neviešą medžiagą) leistina įrodinėjimo priemone ir ja remtis.

Įslaptinta medžiaga buvo pateikta teisėjų kolegijai susipažinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi aplinkybes byloje ir įvertinusi byloje surinktus viešus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą byloje, neatsižvelgė į viešų duomenų visumą kaip pakankamą prielaidą byloje remtis įslaptinta informacija, todėl nepagrįstai panaikino Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 89-58-AT2-2 dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo, priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str. 3 d.).

Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinta įslaptinta medžiaga nagrinėjamu atveju laikytina kaip papildoma medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis, nukreiptus prieš pareiškėją, ir padedanti visiškai užtikrinti teisingumą. Taigi, tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas pagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, ir priėmus naują sprendimą byloje, pareiškėjo skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo R. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė