A-2407-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A-2407-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02392-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Ž. V. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 90–92), prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 1 050 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja nurodė, kad dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1350/2012 priteisė jai iš Lietuvos valstybės 350 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ji su 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymu išmokėti 350 Lt kreipėsi į Teisingumo ministeriją, tačiau ši atsisakė vykdyti teismo sprendimą ir 350 Lt pervedė į antstolio D. B. depozitinę sąskaitą. Su 2012 m. lapkričio 13 d. skundu pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl minėtų Teisingumo ministerijos veiksmų pripažinimo neteisėtais, tačiau skundas buvo atmestas. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, tačiau 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi jis buvo atmestas. 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą peticijai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT) parengti.

Nurodė, kad Tarnyba 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (1.7)S-6 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą ir atstovauti paskyrė advokatą J. L. 2014 m. vasario 26 d. pareiškėja gavo advokato paruoštą 2014 m. vasario 25 d. pareiškimą Europos Žmogaus Teisių Teismui. Advokatas į klausimus, kodėl pareiškimas parengtas laisva forma, neužpildytas formuliaras, nėra konkrečiai nurodyti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai, paaiškino, kad taip turi būti, kad tokia yra forma ir tvarka. Be to, advokatas pareiškėjai pateikė pareiškimą be savo parašo ir jos vardu užpildytą voką ir atsisakė pasirašyti pareiškimą.

Pareiškėja 2014 m. vasario 27 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu paskirti kitą advokatą ir įvertinti advokato J. L. veiksmus bei jo paruoštą pareiškimą. Tarnyba 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (1.7) APS-33 nustatė, kad advokato parengtas pareiškimas EŽTT neatitinka formos reikalavimų, ant voko parašytas neteisingas EŽTT adresas, rekomendavo advokatui susipažinti su pareiškimo formuliaro pildymo atmintine, tačiau 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Tarnyba atsisakė advokatą J. L. pakeisti kitu advokatu, todėl pažeidė jos teises ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 18 straipsnio 8 punktą.

Pareiškėja su 2014 m. birželio 23 d. prašymu vėl kreipėsi į Tarnybą prašydama paskirti advokatą dėl dar vienos peticijos EŽTT dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1S-114-626/2014, kuria buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, parengimo. Tačiau Tarnyba 2014 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.7)S-2261 atsisakė skirti advokatą. Pareiškėjos vertinimu, šiame sprendime parašytas melas, t. y. nurodyta, kad 2012 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. (1.7)-S-45-12 jai kasaciniam skundui paruošti buvo paskirtas advokatas P. V. ir suteikta mokama (50 procentų) valstybės garantuojama teisinė pagalba. Tarnyba 2013 m. gruodžio 30 d. išsiuntė pareiškėjai pranešimą sumokėti 120 Lt už advokato P. V. darbą. Minėtam pranešimui grįžus neįteiktam, Tarnyba neva vėl pakartotinai 2014 m. balandžio 10 d. persiuntė jai pranešimą, kurį „Greitasis kurjeris“ neva įteikė. Dėl to, kad pareiškėja iki šiol nėra sumokėjusi 120 Lt į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, Tarnyba atsisakė suteikti jai antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjos 2014 m. birželio 23 d. prašymą skirti advokatą dar vienai peticijai EŽTT parengti.

Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 26–31; 116–119).

Paaiškino, kad Tarnyba 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (1.7.) S-6 (pagal 2013 m. gruodžio 30 d. prašymą Nr. (1.7.)-ATP-4302-13) suteikė antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai rengiant peticiją EŽTT dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų asmens teisių pažeidimo. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas J. L. 2014 m. vasario 27 d. Tarnyboje gautas pareiškėjos pareiškimas Nr. (1.7.) APP-24 pakeisti advokatą. Tarnyba 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (1.7.) APS-33 atsisakė pakeisti advokatą ir nurodė, kad aplinkybė, jog nebuvo tenkintas pareiškėjos prašymas pakeisti advokatą, savaime nereiškia, kad jos teisės buvo pažeistos.

Nurodė, kad advokatas, susisiekus su juo telefonu, paaiškino, jog priėmus Tarnybos sprendimą Nr. (1.7.) APS-33 advokatas skambino pareiškėjai ir prašė atnešti dokumentus (kuriuos ji iš advokato yra atsiėmusi), kad būtų galima pataisyti peticiją, tačiau pareiškėja advokatui minėtų dokumentų nepateikė. Nagrinėjamu atveju advokatas J. L. neatsisako teikti antrinės teisinės pagalbos ir pataisyti peticiją, tačiau pareiškėjai į jį daugiau nesikreipiant ir nepateikiant dokumentų, jis tokios galimybės neturi.

Pažymėjo, kad pagal VGTPĮ 2 straipsnio 1 dalį antrinė teisinė pagalba apima dokumentų rengimą, gynybą ir atstovavimą bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimą išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. VGTPĮ 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gynyba ir atstovavimas bylose – tai įstatymų reglamentuojami procesiniai veiksmai ginant įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar atstovaujamojo teises ir interesus baudžiamosiose, civilinėse (išskyrus arbitražą) ir administracinėse bylose, taip pat tarptautinėse teisminėse institucijose, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika, jeigu jose nėra teikiama teisinė pagalba.

Pagal EŽTT reglamento 11 skyriuje nustatytas taisykles (toliau – ir Reglamento taisyklės) padavusio pareiškimą pareiškėjo prašymu ar savo iniciatyva kolegijos pirmininkas gali suteikti pareiškėjui nemokamą teisinę pagalbą nuo valstybės atsakovės rašytinių pastabų dėl peticijos priimtinumo gavimo momento arba nuo momento, kai pasibaigia jų pateikimo terminai. Tarnybos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad EŽTT nesuteikia pareiškėjams galimybės pasinaudoti teisine pagalba rengiant pareiškimą EŽTT, darytina išvada, kad pareiškimų EŽTT rengimas įeina į antrinės teisinės pagalbos sąvoką, apibrėžtą VGTPĮ 2 straipsnio 3 dalyje, tačiau antrinės teisinės pagalbos turinys neapima pareiškėjų interesų EŽTT atstovavimo, kadangi teisinę pagalbą minėtu atveju suteikia EŽTT Reglamento taisyklių 11 skyriuje nurodyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punkte nustatyta, kad advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, užmokestis mokamas tik už pareiškimų EŽTT parengimą.

Tarnyba nesutiko su pareiškėjos nuomone, kad Tarnyba nurodinėja advokatams, ką daryti, kokias išvadas rašyti. Be aplinkybių, nurodytų Tarnybos 2014 m. kovo 25 d. sprendime Nr. (1.7.) APS-33, Tarnyba papildomai akcentavo, kad nei galiojantys teisės aktai, nei su advokatais, teikiančiais antrinę teisinę pagalbą, sudarytos sutartys nesuteikia Tarnybai teisės nurodinėti, liepti, kaip parengti konkretų dokumentą, kokias aplinkybes į jį įtraukti ir pan.

Pareiškėja skunde mini, kad kenkimą jos interesams patvirtina 2013 m. lapkričio 7 d. prašymas Nr. (1.7.)-APP-141-13. Tarnyba nurodo, kad minėtą prašymą pareiškėja pateikė gavusi Tarnybos 2013 m. spalio 29 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-5351-13, kuriuo Tarnyba kreipėsi į advokatę N. Ž. prašydama, išnagrinėjus pareiškėjos prašymą Nr. (1.7.)-ATP-3512-13, pateikti išvadą, ar nėra antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 7 d. prašymą Nr. (1.7.)-APP-141-13 buvo atsakyta 2013 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-5539-13. Tarnyba rašte pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, jog advokatė pagal ankstesnius pareiškėjos prašymus yra pateikusi išvadas, nurodančias antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindus, savaime nesudaro prielaidų ir pagrįstų kliūčių pavesti advokatei N. Ž. išvados pagal prašymą Nr. (1.7.)-ATP-3512-13 teikimą. Vis dėlto, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja išreiškė nepasitikėjimą advokate N. Ž., Tarnyba nusprendė paskirti kitą advokatą teikti išvadą pagal prašymą

Nr. (1.7.)-ATP-3512-13. Akcentuoja, kad pareiškėjos prašyme Nr. (1.7.)-APP-141-13 yra dėstoma jos asmeninė nuomonė, kuri jokiais faktiniais duomenimis ar įrodymais nepatvirtina, jog paskyrus advokatę N. Ž. buvo pažeistos pareiškėjos teisės.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad kenkimą jos interesams patvirtina 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas Nr. (1.7.)-GD-2321-13. Pareiškėja skundėsi, kad jos neteisėtai prašoma pateikti dokumentų kopijas. Pareiškėja taip pat prašė pranešti, kad dėl išvados pateikimo pagal prašymą Nr. (1.7)-ATP-3719-13 yra kreiptasi į advokatą A. K. (A. K.). Tarnyba nustatė, kad prašymą Nr. (1.7.)-GD-2321-13 pareiškėja pateikė gavusi Tarnybos 2013 m. lapkričio 1 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-5566-13, kuriame buvo prašoma pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties, antstolio D. B. 2013 m. vasario 20 d. patvarkymo kopijas. Į minėtą prašymą Tarnyba atsakė 2013 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-5844-13, kuriame pabrėžė, jog VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje pareigą pateikti dokumentus, pagrindžiančius siekiamą reikšti reikalavimą, turi pareiškėjai. Tarnyba taip pat nurodė, kad klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo bus sprendžiamas gavus prašomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju Tarnybai nėra aišku, kokius pažeidimus patvirtina pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas Nr. (1.7.)-GD-2321-13, kadangi Tarnyba, prašydama pateikti dokumentus, reikalingus prašymui nagrinėti, vadovavosi VGTPĮ įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

Tarnyba 2012 sausio 6 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-45-12 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SA-58-467/2011 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas P. V. 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-45-12 teisėtumas ir pagrįstumas buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-2847-437/2012, kurioje teismas atmetė pareiškėjos skundą, bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A525-340/2013, kurioje teismas atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.

Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 5 punktą advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, užmokestis mokamas pagal Taisyklėse nustatytus dydžius už antrinės teisinės pagalbos teikimą vienoje bylos stadijoje arba už antrinės teisinės pagalbos teikimą atskiruose procesiniuose veiksmuose, jeigu šie procesiniai veiksmai nurodyti Taisyklėse. Taisyklėse nustatytų koeficientų pagrindu yra imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA), galiojusi sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dieną. Nagrinėjamu atveju Tarnyba vadovavosi 2007 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, kuriuo nuo 2008 m. sausio 1 d. nustatyta 800,00 Lt minimali mėnesinė alga. Vadovaujantis Taisyklių 23.5.1 papunkčiu už kasacinio skundo parengimą mokama 0,3 MMA (jeigu advokatas sugaištų iki 6 valandų). Pagal advokato P. V., kuris teikia antrinę teisinę pagalbą prireikus, Tarnybai 2012 m. gegužės 23 d. pateiktą prašymą Nr. (4.9.)-AD-3996-12, advokatas teikdamas antrinę teisinę pagalbą pagal 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-45-12 2012-02-01 rengė kasacinį skundą ir tam sugaišo 4 valandas. Tai reiškia, kad advokatui P. V. už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai pagal 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-45-12 buvo išmokėta 240,00 Lt (0,3 x 800,00 Lt). Įvertinus tai, kad pareiškėjai buvo suteikta 50 procentų valstybės garantuojama ir apmokama teisinė pagalba, suma, kurią ji turi sumokėti, yra 120,00 Lt (240,00 Lt : 2). Tarnyba pabrėžė, kad aplinkybės, jog kasacinis skundas nebuvo priimtas ar tai, jog pareiškėja nesutinka sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar galimai neturi tam pakankamai lėšų, savaime nereiškia, jog prašymas jas apmokėti yra neteisėtas ar nepagrįstas.

Pareiškėja nepagrindė savo reikalavimo panaikinti 2013 m. gruodžio 30 d. pranešimą Nr. (4.37.)-2LPA-188-13 jokiais pagrįstais argumentais ar motyvais. Pagal VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Pareiškėjai buvo išsiųstas 2013 m. gruodžio 30 d. pranešimas Nr. (4.37.)-2LPA-188-13, kad antrinės teisinės pagalbos jai teikimo (pagal 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-45-12) išlaidos iš viso sudaro 240,00 Lt, tačiau kadangi pareiškėjai buvo suteikta 50 procentų valstybės garantuojama ir apmokama teisinė pagalba, Tarnyba pranešime pažymėjo, jog pareiškėja turi sumokėti 120,00 Lt (240,00 Lt : 2). Minėtam pranešimui grįžus neįteiktam, Tarnyba 2014 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (1.38.) SD-1843 pakartotinai persiuntė pareiškėjai pranešimą Nr. (4.37.)-2LPA-188-13 ir informavo apie jos pareigą sumokėti 120,00 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2014 m. balandžio 24 d. UAB „Greitasis kurjeris“ pateikė Tarnybai laiško pareiškėjai įteikimo pranešimą Nr. (1.38.) GD-910. Pareiškėja buvo informuota, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidas ji turi sumokėti per 30 dienų nuo Tarnybos pranešimo gavimo dienos. Anksčiau nurodytų aplinkybių kontekste nustačius, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos pareiškėja nebuvo sumokėjusi 120,00 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, Tarnybos 2014 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.7.) S-2261 buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą (pagal 2014 m. birželio 23 d. prašymą Nr. (1.7.) ATP-2293) VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu.

Tarnybai nėra aišku, kuo nagrinėjamu atveju Tarnybos 2006 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. 539, kuriuo jos sutuoktiniui buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą nurodytas sprendimas yra susijęs su pareiškėjos reikalavimu atlyginti žalą, taip pat kokiu būdu ir pagrindais minėto dokumento priėmimas sukėlė jai žalą. Aplinkybė, jog asmens netenkina valstybės institucijos sprendimas, nereiškia, jog jis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjos Ž. V. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą J. L. Tarnyba 2014 m. kovo 25 d. sprendime Nr. (1.7) APS-33, teismo vertinimu, pagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad pakeitimas būtų neefektyvus ir neekonomiškas, kadangi naujai paskirtas advokatas turėtų iš naujo susipažinti su byla ir atlikti visus veiksmus, kurie jau buvo atlikti paskirto advokato. Tarnyba pagrįstai nurodė pareiškėjai, kad neturi teisės vertinti advokato teikiamų paslaugų kokybės. Nei su advokatais sudaromose sutartyse, nei kituose valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1458/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią praktiką pripažino ir nagrinėdamas pareiškėjos skundą administracinėje byloje Nr. A525-340/2013.

Teismas atkreipė dėmesį, kad advokato J. L. veiksmai nepažeidžia Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų, tai nustatė Lietuvos advokatūros advokatų taryba 2014 m. spalio 9 d. sprendimu nusprendusi nekelti advokatui J. L. drausmės bylos (II t.„ b. l. 37–38). Teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad, advokatui panaudojus senesnį kreipimosi į EŽTT formuliarą, kyla pagrindas abejoti jo teikiamų paslaugų kokybe. Šiame kontekste tai vertintina kaip techninė klaida, nes naujasis formuliaras įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., o peticija EŽTT parengta 2014 m. vasario 25 d., be to, šis laiko tarpas nėra didelis, o advokatas, kaip matyti iš teiktos pareiškėjos peticijos turinio ir kitų EŽTT teiktų peticijų, turi reikiamą patirtį ir žinias. Be to, po Tarnybos sprendimo Nr. (1.7.) APS-33 priėmimo advokatas skambino pareiškėjai ir prašė atnešti dokumentus, kad būtų galima pataisyti peticiją, tačiau ši jam minėtų dokumentų nepateikė. Nagrinėjamu atveju advokatas J. L. neatsisakė teikti antrinės teisinės pagalbos ir pataisyti peticiją, tačiau tokios galimybės neturėjo, kadangi pareiškėja į jį daugiau nesikreipė ir nepateikė dokumentų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad neturi pagrindo abejoti advokato teikiamų paslaugų kokybe ar jo nešališkumu. Vien subjektyvus požiūris į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančius advokatus negali suponuoti pakeitimo reikalingumo, nes tokiu būdu būtų nepaisoma ekonomiškumo principo, naudojant valstybės skirtas lėšas. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą ir anksčiau nurodytus motyvus, sprendė, kad Tarnybos 2014 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (1.7) APS-33 yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad Tarnyba 2012 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-45-12 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SA-58-467/2011 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas P. V. Pareiškėjai buvo išsiųstas 2013 m. gruodžio 30 d. pranešimas Nr. (4.37.)-2LPA-188-13, kuriame nuodyta, kad antrinės teisinės pagalbos jai teikimo (pagal 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-45-12) išlaidos iš viso sudaro 240,00 Lt. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai buvo suteikta 50 procentų valstybės garantuojama ir apmokama teisinė pagalba, Tarnyba pranešime pažymėjo, jog pareiškėja turi sumokėti 120,00 Lt. 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-45-12 teisėtumas ir pagrįstumas buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-2847-437/2012 (pareiškėjos skundas atmestas) bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A525-340/2013 (atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas). Įsitesėjusiu teismo sprendimu 2012 m. sausio 6 d. Tarnybos sprendimas Nr. (1.7.)-S-45-12 pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl teismas nagrinėjamoje byloje šio sprendimo pagrįstumo nevertino.

Tarnyba 2014 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.7)S-2261 atsisakė skirti advokatą, nes pareiškėja nebuvo sumokėjusi 120 Lt teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje. Pareiškėjai pranešimai apie 120 Lt skolą siųsti du kartus: 2013 m. gruodžio 30 d. ir 2014 m. balandžio 10 d., paskutinis pranešimas įteiktas asmeniškai. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Kadangi pareiškėja nepateikė duomenų, kad pateikdama 2014 m. birželio 23 d. būtų apmokėjusi minėtas išlaidas, teismas konstatavo, kad Tarnybos 2014 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. (1.7)S-2261 yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas. Kiti pareiškėjos argumentai yra nesusiję su skundo dalyku, todėl neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti.

III. Pareiškėja Ž. V. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Tarnybos 2014 m. sausio 3 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. birželio 30 d. ir 2015 m. sausio 27 d. sprendimus, taip pat 2006 m. sausio 12 d. sprendimą, priimtą pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu. Pareiškėja prašo panaikinti Tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. pranešimą, taip pat atlyginti patirtą turtinę (1 522 Eur) ir neturtinę žalą (pareiškėjos vyras mirė po to, kai jam buvo įteiktas 2006 m. sausio 12 d. Tarnybos sprendimas, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje). Be kita ko, pareiškėja prašo panaikinus 2015 m. sausio 27 d. Tarnybos sprendimą, įpareigoti Tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą ruošiant kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-2607-640/2014. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime (II t., b. l. 120). Mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 3 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. birželio 30 d. ir 2015 m. sausio 27 d., taip pat 2006 m. sausio 12 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnybos 2014 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (1.7) APS-33 yra teisėtas ir pagrįstas. Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą J. L. Tarnyba pagrįstai nurodė pareiškėjai, kad neturi teisės vertinti advokato teikiamų paslaugų kokybės. Nei su advokatais sudaromose sutartyse, nei kituose valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1458/2013). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos advokatūros Advokatų taryba 2014 m. spalio 9 d. sprendimu nusprendusi nekelti advokatui J. L. drausmės bylos, pripažino, jog advokato J. L. veiksmai nepažeidžia Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų. Nagrinėjamu atveju advokatas J. L. neatsisakė teikti antrinės teisinės pagalbos ir pataisyti peticiją, tačiau tokios galimybės neturėjo, kadangi pareiškėja į jį daugiau nesikreipė ir nepateikė dokumentų.

Teismas pažymėjo, kad Tarnyba 2012 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-45-12 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SA-58-467/2011 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas P. V. Pareiškėjai buvo išsiųstas 2013 m. gruodžio 30 d. pranešimas Nr. (4.37.)-2LPA-188-13, kuriame nuodyta, kad antrinės teisinės pagalbos jai teikimo (pagal 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-45-12) išlaidos iš viso sudaro 240 Lt. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai buvo suteikta 50 procentų valstybės garantuojama ir apmokama teisinė pagalba, Tarnyba pranešime pažymėjo, jog pareiškėja turi sumokėti 120 Lt. 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-45-12 teisėtumas ir pagrįstumas buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-2847-437/2012 (pareiškėjos skundas atmestas) bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A525-340/2013 (atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas). Įsitesėjusiu teismo sprendimu 2012 m. sausio 6 d. Tarnybos sprendimas Nr. (1.7.)-S-45-12 pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl teismas nagrinėjamoje byloje šio sprendimo pagrįstumo nevertino.

Tarnyba 2014 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.7)S-2261 atsisakė skirti advokatą, nes pareiškėja nebuvo sumokėjusi 120 Lt teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje. Pareiškėjai pranešimai apie 120 Lt skolą siųsti du kartus: 2013 m. gruodžio 30 d. ir 2014 m. balandžio 10 d., paskutinis pranešimas įteiktas asmeniškai. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Kadangi pareiškėja nepateikė duomenų, kad pateikdama 2014 m. birželio 23 d. prašymą būtų apmokėjusi minėtas išlaidas, teismas konstatavo, kad Tarnybos 2014 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. (1.7)S-2261 yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą 2015 m. kovo 25 d. sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Papildomai patikrinus bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad proceso šalys apeliacinėje instancijoje nesutaria ir dėl deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, todėl šis klausimas nagrinėtinas plačiau ir pirmiausiai pasisakytina dėl sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pažymi, jog žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį paprastai privalo įrodyti pareiškėjas.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra nurodęs, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į minėtą nutarimą, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Taigi priteistinomis pareiškėjo negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas grindžiamas prielaidomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) dydį turi įrodyti ieškovas, jos turi būti realios. Tai, ar ieškovo patirtais nuostoliais gali būti laikomos jo negautos pajamos (nauda), spręstina pagal tai, ar šios pajamos ieškovo buvo numatytos iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai ūkinei veiklai ir į tai, ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006).

Pareiškėja, prašydama priteisti turtinę žalą, nurodo, kad ją sudaro Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neišmokėta 1 522 Eur dydžio suma.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti pareiškėjos prašomos atlyginti žalos dydį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog, nustatinėjant žalos, kaip negautų pajamų, faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Taigi turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo nustatyta, pareiškėja nepateikė pagrįstų duomenų apie patirtą turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė patirtos turtinės žalos sąlygos, jos, be kita ko, konkrečiai, aiškiai nepagrindė, konstatuoja, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjos prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, jog nėra nustatyta visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Grįsdama neturtinės žalos išraišką ir dydį, pareiškėja nurodė, kad neturtinė žala atsirado dėl to, kad pareiškėjos vyras mirė po to, kai jam buvo įteiktas 2006 m. sausio 12 d. Tarnybos sprendimas, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nenurodė, kokia būtent jai atsirado neturtinė žala, t. y. kokius būtent nepatogumus pareiškėja patyrė, kokioms nematerialiosioms vertybėms buvo pakenkta, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kyla ir dėl pareiškėjos teisinio suinteresuotumo ginčyti atitinkamą administracinį aktą, t. y. 2006 m. sausio 12 d. Tarnybos sprendimo priimto pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Tarnybos 2006 m. sausio 12 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjos sutuoktiniui buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, nėra aktualus pareiškėjai, kadangi nedaro įtakos jos teisėms ir teisėtiems interesams, todėl konstatuotina, kad skundžiamo sprendimo panaikinimas pareiškėjai nesukels jokių teisinių pasekmių.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėja papildomai prašo panaikinti Tarnybos 2015 m. sausio 27 d. sprendimą, taip pat įpareigoti Tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą ruošiant kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-2607-640/2014.

Pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui, kuris, be kita ko, nustato šios administracinės bylos nagrinėjimo teisme ribas, reikalavimai dėl Tarnybos 2015 m. sausio 27 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, suformuluoti nebuvo. Atsižvelgus į nurodytą aplinkybę, šie pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimai, laikytini naujais reikalavimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti reikalavimai dėl atitinkamo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nėra neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais, todėl negalėjo būti pareikšti apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, neturi pagrindo pasisakyti dėl šių pareiškėjos argumentų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė