A-492-449-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-449/2014

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01148-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.; 2.7.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenimis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos savivaldybių asociacijai, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Alytaus rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą (t. I, b. l. 1–8), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2012 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (toliau — ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas).

Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas neteisėtu ir nepagrįstu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-l 1440 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“, adresuotu VMI (toliau – ir Raštas). Rašto pagrindas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktas (toliau – ir Aktas), surašytas 2010 m. lapkričio 9 d., atlikus patikrinimą. Rėmėsi aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintomis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijomis ir nurodė, kad Akto turinys yra dviprasmiškas: 2 skiltyje nurodytas pažeidimo pavadinimas „Lėšų panaudojimas ne pagal paskirtį“, tačiau 3 skiltyje „Priemonės pavadinimas“ nurodyta, kad lėšos panaudotos priemonėms, nustatytoms Medžioklės įstatyme, kurios pagal Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą gali būti finansuojamos šios programos lėšomis.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnio 12 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 2 straipsnio 11 dalimi. Manė, kad medžiotojų klubai ir būreliai yra teisėti miško naudotojai, kadangi medžioklės plotų naudojimas yra ir miško plotų naudojimas, o medžioklės plotų naudotojai yra ir miško plotų naudotojai. Medžiotojų klubai ir būreliai miško (medžioklės) plotų ir miško išteklių naudojimo teisę įgijo Medžioklės įstatymo nurodytu pagrindu – gavę teisės aktų nustatytus dokumentus, leidžiančius medžioti miške.

Medžiotojų būreliai ne tik naudojasi miško ištekliais, bet ir jų mokamo mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą dydis tiesiogiai priklauso nuo medžioklės ploto dydžio, medžioklės ploto kategorijos ir pan. Iki 2003 m. buvo sudaromos sutartys tarp medžiotojų būrelių ir miško savininkų (valdytojų) dėl medžioklės plotų nuomos. Pagal sudarytas medžioklės plotų (miško plotų) nuomos sutartis, medžiotojų organizacijoms buvo išnuomoti medžioklės plotai, o nuomininkai įsipareigojo mokėti už tam tikrą nuomojamą plotą atitinkamą nuomos mokestį.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir akcentavo, kad pagal iki 2003 m. galiojusias medžioklės plotų nuomos sutartis, sudarytas tarp žemės, miško, vandens telkinių savininkų ir medžioklės plotų naudotojų, medžioklei buvo išnuomoti žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai. Asmenys, kuriems buvo išnuomoti minėti objektai, įvardijami žodžiu „naudotojai“ ir šiems subjektams, remiantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo principu, išduoti leidimai ir toliau medžioti medžioklės plotų vienetuose.

Medžioklės plotų naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Pažymėjo, kad medžiotojų būreliai ir medžiotojai Alytaus rajono teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas.

Su minėtomis organizacijomis yra sudarytos sutartys. Miško sklypų, kuriuose yra medžioklės plotai, savininkai ir valdytojai minėtų priemonių neįgyvendina ir dėl lėšų gavimo pagal minėtą programą į savivaldybę nesikreipia, nors visi savivaldybės tarybos sprendimai ir jų projektai (taip pat apie savivaldybės aplinkos apsaugos specialiosios rėmimo programos lėšų panaudojimo tikslus ir priemones) skelbiami viešai.

Paaiškino, kad kasmet teikdavo Aplinkos ministerijai ir Alytaus RAAD Alytaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintas savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitinių metų ataskaitas. Keletą metų lėšos būdavo skiriamos medžiotojų klubams bei būreliams ir Aplinkos ministerija su Alytaus RAAD jokių pretenzijų dėl to neturėjo, taip leido suprasti, kad savivaldybė programos lėšas naudoja teisėtai ir pagal paskirtį. Alytaus RAAD 2008 m. kovo 17 d. ir 2010 m. kovo 17 d. patikrinimo aktuose taip pat nebuvo nustatęs jokių pažeidimų. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus RAAD tą pačią 2009 metų specialiosios programos ataskaitą tikrino 2 kartus: pirmąjį kartą surašė patikrinimo aktą, kad jokių pažeidimų nenustatyta, o antrąjį kartą jau surašė Aktą, kuriame konstatuotas pažeidimas. Teisinio pagrindo atlikti antrąjį patikrinimą nebuvo, nes, atlikus pirmąjį, lėšų panaudojimo pažeidimų nenustatyta. Programos lėšos skirtos ir jos panaudotos išimtinai toms priemonėms, kurios ir buvo nustatytos įstatyme, t. y. žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti, siekiant išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui. Palikus galioti ginčijamą sprendimą, pagal kurį būtų išieškotos lėšos, savivaldybė būtų priversta patirti finansines netektis, taip padarydama žalos kitoms socialiai jautrioms savivaldybės biudžeto gavėjų grupėms ir veiklos sritims.

Atsakovas VMI su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 44–46, 152) paaiškino, kad jo sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Nuostatos dėl lėšų išieškojimo tvarkos laikytinos procesinėmis teisės normomis. Manė, kad Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teikimas (prašymas) išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas yra privalomas VMI, t. y. ji neturi teisės vertinti, ar Aplinkos ministerija teisėtai ir pagrįstai kreipėsi su prašymu išieškoti lėšas. Pažymėjo, kad yra nekompetentingas pateikti nuomonę dėl lėšų panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį. Tvirtino, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis – Aplinkos ministerijos teikimu išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas į valstybės iždo sąskaitą. Atkreipė dėmesį, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas įgalioto asmens.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija su pareiškėjo prašymu sutiko.

Atsiliepime (t. I, b. l. 40–43) paaiškino, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas nepagrįstu ir neteisėtu Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštu. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 12 dalimis, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 13 dalimis ir darė išvadą, kad Aplinkos ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško plotų naudotojais yra klaidinga, nes medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas medžioklei yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių. Asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įsigiję dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai, galintys Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, SAARSPĮ) nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą. Tai, kad skirtos lėšos turėjo būti ir buvo panaudotos pagal teisės aktuose nurodytą paskirtį, įrodo pareiškėjo sudarytos sutartys su medžiotojų būreliais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus RAAD su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Atsiliepime (t. I, b. l. 57–59) rėmėsi Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo, aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintomis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos), Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir nurodė, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie, siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą ir jos, ne mažiau 70 procentų, turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Taigi, įstatymų leidėjas skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo, t. y. teritorijos dalies, turinčios nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Manė, kad šiuo atveju būtina įvertinti ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 10–12 dalių nuostatas. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką, kuri nėra tapati miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokai, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas Įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones. Medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu taip pat nesutiko.

Atsiliepimuose (t. I, b. l. 63–66, 156-160) nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip pareiškėjas ir Alytaus RAAD. Papildomai pažymėjo, kad pagal Medžioklės įstatymo nuostatas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, o medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios. Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, atmetė kaip nepagrįstus atitinkamų savivaldybių skundus ir konstatavo, kad atitinkamas RAAD teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog savivaldybės netinkamai panaudojo SAARP lėšas, skirdamos jas medžiotojų būreliams, nes jie negali būti SAARP lėšų naudotojai. Manė, kad skunde nurodoma Konstitucinio Teismo praktika visiškai nesusijusi su ginču šioje byloje, kadangi Konstitucinis Teismas vertino iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo naudotų medžioklės plotų naudojimo tęstinumą, o ne medžioklės plotų naudotojo ir miško ar žemės sklypo naudotojo sąvokų tapatumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. I, b. l. 67–69) nurodė, kad su juo sutinka. Teigė, kad medžiojimas yra medžioklės plotų naudojimas. Miško naudojimas šiuo atveju vykdomas tam tikrai vienai konkrečiai paskirčiai – medžiojimui. 1992–2002 metais medžioklei (medžiotojų klubams ir būreliams) buvo išnuomojami žemės, miško, vandens telkiniai ir medžiotojų būreliai bei klubai, išsinuomoję minėtus žemės sklypus medžioklei, buvo laikomi jų naudotojais. Medžiotojų būreliai ne tik naudojasi miško ištekliais, bet ir jų mokamo mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydis tiesiogiai priklauso nuo medžioklės ploto dydžio, kategorijos ir pan. Dažniausiai tik medžiotojų būreliai ir medžiotojai (taip pat miškų urėdijos) įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Kiti miško sklypų, kuriuose yra medžioklės plotai, savininkai, valdytojai, naudotojai minėtų priemonių neįgyvendina ir dėl lėšų gavimo pagal minėtą programą į savivaldybę nesikreipia. Medžiotojų klubai ir būreliai lėšas pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą gauna jau daugelį metų, o Alytaus RAAD ir Aplinkos ministerija visus tuos metus jokių pretenzijų ir pastabų neturėdavo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (t. I, b. l. 92-97) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies — Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2012 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės šio teismo teisėjų kolegijos nutartyje.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal ankstesnę praktiką buvo laikomasi pozicijos, kad Aplinkos ministerijos raštas, kuriuo ministerija kreipiasi į VMI, prašydama išieškoti savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka, neturi įtakos pareiškėjų teisinei padėčiai ir nepatenka į skųstino individualaus teisės akto sąvoką ABTĮ prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 pakeitė iki tol buvusią administracinių teismų praktiką ir padarė išvadą, kad Aplinkos ministerijos teikimas pripažintinas administraciniams teismams skųstinu individualiu administraciniu aktu, o VMI sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų administracinio akto vykdymo taisyklių.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iki 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties paskelbimo, t. y. tuo metu, kai buvo laikomasi ankstesnės administracinių teismų praktikos dėl Aplinkos ministerijos rašto nepripažinimo individualiu teisės aktu, pagal kurią skundžiamu administraciniu aktu pagal ABTĮ buvo pripažįstamas VMI sprendimas išieškoti į biudžetą savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas jau pasinaudojo teisės aktuose nustatyta teise kreiptis į teismą dėl Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-11440 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ (kuriuo remdamasi VMI priėmė ginčijamą sprendimą nagrinėjamoje byloje) panaikinimo.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, vertino, kad pareiškėjui nesuteikus galimybės administracinėje byloje Nr. I-1542-365/2011 ginčyti Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-11440 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, pirmosios instancijos teismo sprendimu, atmetus pareiškėjo skundą, buvo užkirstas kelias ginčyti ir galutinį Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką.

Konstatuota, kad tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.).

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu (t. I, b. l. 182-187) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundo argumentais prieštaraudamas VMI sprendimui, jo neteisėtumą iš esmės grindžia neteisėtu pagrindu šiam sprendimui priimti, t. y. pareiškėjas skunde iš esmės pasisako dėl Akto bei Aplinkos ministerijos rašto neteisėtumo (pagrindai VMI sprendimui priimti), kurį, beje, grindžia aplinkybėmis susijusiomis su Aplinkos ministerijos neteisingu vertinimu, jog medžiotojų klubai ir būreliai nėra miško savininkai, valdytojai, naudotojai, todėl ir nelaikytini tinkamais subjektais gauti lėšas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Todėl sprendė, kad vertinant skundžiamo VMI sprendimo teisėtumą, kartu vertintini ir pagrindai šiam sprendimui priimti (aplinkybės susijusios su Akto, Rašto priėmimu).

Sistemiškai vertindamas SAARSPĮ 2—4 straipsnių, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio, Miškų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, teismas sprendė, jog sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARSPĮ, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. 1-662-2003/2012, spręsdama analogišką ginčą, konstatavo, „kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl <...> savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.“ Atsižvelgdamas į tai, kad SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai nustatyta, jog specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, t. y., kaip miško išteklių naudotojus, o tuo tarpu medžiotojų būreliai Miško įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme yra laikytini medžioklės plotų naudotojais, galinčiais būti tik laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju (t. y. ne miško išteklių naudotoju, kaip nustatyta SAARSPĮ 4 str. 1 d. 3 p.), todėl ginčo situaciją įvertinęs aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatų kontekste, darė išvadą, kad Aplinkos ministerija teisingai vertino Alytaus regiono AAD Akte nustatytus faktus (pažeidimą), todėl pagrįstai su teikimu kreipėsi į VMI dėl lėšų išieškojimo.

Nurodė, jog SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame Įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Pažymėjo, jog patikrinimo aktas buvo surašytas 2010 m. lapkričio 9 d. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų 8 punkte nustatyta, kad Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, turi įvertinti nustatytus pažeidimus ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo, kreiptis į VMI dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Taigi Aplinkos ministerija įvertinusi Akto pagrįstumą, su 2010 m. gruodžio 7 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą Alytaus rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas. Tuo tarpu VMI, vadovaudamasi minėtomis įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. prašymą (teikimą) Nr. (9-2)-D8-11440 išieškoti iš Alytaus rajono savivaldybės ne pagal paskirtį panaudotą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 51 900 Lt sumą, priėmė ginčijamą sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas dėl skundžiamo sprendimo turinio ir formos trūkumų prieštaravimų nepareiškė, todėl nėra pagrindų ir nenustatyta, jog VMI sprendimas negalėtų būti vertinamas, kaip atitinkantis bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus.

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas darė išvadą, kad VMI, laikydamasi teisės aktuose reglamentuotos tvarkos, sprendimą išieškoti 51 900 Lt sumą priėmė pagrįstai.

V. Pareiškėjas (toliau — ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 192-197), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Nurodo, kad viena iš medžioklės plotų naudojimo rūšių yra medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimas. Teigia, jog Medžioklės įstatymo 6 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kad medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonės yra finansuojamos iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą. Dėl šios priežasties mano, kad SAARP lėšos buvo panaudotos tikslingai ir teisėtai.

Pažymi, kad Alytaus RAAD tą pačią 2009 m. specialiosios programos ataskaitą tikrino du kartus. Pareiškėjas teigia, jog pirmą kartą nenustačius jokių pažeidimų nebuvo pagrindo ataskaitą tikrinti dar kartą.

Apeliantas tvirtina, kad kasmet teikdavo Aplinkos ministerijai ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui Alytaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintas Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitas už ataskaitinius metus. Daug metų Aplinkos ministerija ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, tą pačią situaciją supratę vienaip, staiga pakeitė savo suvokimą ir tų pačių teisės aktų nuostatas pradėjo suvokti ir reikalauti jas taikyti visiškai priešingai. Toks naujoviškas teisės aktų aiškinimas kilo būtent tuomet, kai savivaldybės lėšas jau buvo paskirsčiusios.

Nors Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 patvirtintų Aplinkos ministerijos nuostatų 9.4 punktą teisės aktų nustatyta tvarka vykdo savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų tikslinio naudojimo priežiūra, jokių pastabų savivaldybei keletą pastarųjų metų nėra pateikusi, tuo leisdama suprasti, kad savivaldybė programos lėšas naudoja teisėtai ir pagal paskirtį. Todėl trečiųjų asmenų — Aplinkos ministerijos ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai, priimant Aktą ir Raštą, kuriais nuspręsta išieškoti iš apeliantės neva neteisėtai panaudotas SAARP lėšas, vertintini kaip prieštaringi ir nenuoseklūs. Juolab, kad naujas ir visiškai priešingas (t. y. iš teisėto panaudojimo į neteisėtą) įstatymų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą nuostatų interpretavimas pradėtas taikyti ne iš anksto išsiaiškinus ir išdiskutavus su savivaldybėmis SAARP lėšų naudojimo galimas problemas ar pateikiant metodines rekomendacijas (kaip tai buvo padaryta tik po to, kai daugelis savivaldybių jau buvo pateikusios skundus dėl Aplinkos ministerijos ir regionų aplinkos apsaugos departamentų priimtų aktų dėl neva neteisėtai panaudotų SAARP lėšų išieškojimo), kaip reikėtų elgtis ateinančiais metais, bet netikėtai pripažinus ankstesnių metų lėšų panaudojimą neteisėtu ir pareikalavus grąžinti lėšas.

Pažymi, jog teisės aktai nepateikia „miško sklypo naudotojo“ apibrėžimo, todėl nesuprantama, kodėl Aplinkos ministerija teigia, kad medžiotojų būreliai nėra miško sklypų naudotojai. Pareiškėjo manymu, neabejotinai, medžiodami medžiotojų būreliai naudojasi miško ištekliais. Be to, jų mokamo mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą dydis tiesiogiai priklauso nuo medžioklės ploto dydžio, medžioklės ploto kategorijos. Teigia, kad šioje byloje svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimo byloje Nr. 14/02 nuostatas, nes šiame nutarime išsamiai analizuojami medžioklės santykiai susiklostę 1992-2002 m. ir vėliau, po Medžioklės įstatymo priėmimo.

Apeliantas nurodo, kad priėmus Medžioklės įstatymą, medžioklės ir su ja susijusių santykių modelis pagrįstas medžioklės plotų naudojimo tęstinumo principu, pagal kurį įstatymo reikalavimus atitinkantys medžioklės plotai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų naudoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, yra pripažįstami medžioklės plotų vienetais, o minėtiems ankstesniems medžioklės plotų naudotojams Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka yra išduodami leidimai ir toliau medžioti šiuose medžioklės plotų vienetuose.

Taigi, įsigaliojus Medžioklės įstatymui, nuomos sutartis pakeitė leidimai, tačiau atsižvelgiant į tęstinumo principą laikytina, kad medžioklės plotų naudotojų teisės išliko tokios pat, kaip buvo iki tol.

Pareiškėjas pažymi, kad prašyti atskirais reikalavimais pirmiausia panaikinti Aktą ir Raštą, pareiškėjas neturėjo jokios galimybės, nes dėl analogiškų reikalavimų byla įsiteisėjusiu sprendimu yra nutraukta, o pagal iki 2012 m. rugsėjo 27 d. suformuotą teismų praktiką traktuojama, kad visos faktinės aplinkybės, susijusios su Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumu (nesutikimo su procedūriniais sprendimais (veiksmais) argumentai), gali būti vertinamos ginčijant Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą išieškoti lėšas ne ginčo tvarka, todėl ginčijant Sprendimą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atskirai neskundė Akto ir Rašto, tačiau jų nepagrįstumą įrodinėjo ginčydama Sprendimą, kuris rėmėsi nepagrįstais Aktu ir Raštu.

Nesutinka su trečiojo suinteresuotojo asmens Aplinkos ministerijos teiginiu, kad nelogiška skirti (grąžinti) medžiotojų būreliams lėšas, kurias jie susimokėjo kaip mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Toks teiginys nepagrįstas, nes praktikoje yra ne vienas pavyzdys, kai asmenims grąžinama dalis jų pačių sumokėto mokesčio, jei jie patyrė atitinkamas tikslines išlaidas (pvz.: gyventojams buvo grąžinama dalis sumokėto pajamų mokesčio, jei jie panaudojo savo lėšas kompiuteriams įsigyti ar palūkanoms už būsto kreditą padengti ir pan.).

Netgi jeigu būtų tam tikrų teisės aktų spragų ar kolizijų kalbant apie „miško sklypo naudotojo“ sąvoką ar lėšų panaudojimo galimybes tam tikriems įstatymų nustatytiems tikslams, akivaizdu, kad apeliantas skyrė lėšas įstatymų numatytiems tikslams, t. y. medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui. Tuo pagerėjo laukinių gyvūnų mitybos sąlygos, buvo apsaugoti miško želdiniai, miško paklotė. Todėl teismui atmetus apelianto prašymą ir palikus galioti ginčijamą sprendimą, pagal kurį būtų išieškotos lėšos, panaudotos jau minėtoms Įstatyme nurodytoms priemonėms, susidarytų paradoksali situacija, kai lėšos panaudotos tam tikslui, kuris ir numatytas Įstatyme, tačiau nepaisant to, apeliantas būtų priverstas patirti netektis, nes turėtų antrą kartą, jau šiuo atveju savo biudžeto lėšomis, padengti visą sumą, panaudotą jau minėtoms tikslinėms, atitinkančioms įstatymą, priemonėms, tuo padarydama žalą kitoms socialiai jautrioms savivaldybės biudžeto gavėjų grupėms ir veiklos sritims, nes būtų sumažintas finansavimas švietimui, sveikatos apsaugai, viešųjų paslaugų teikimui ar kitoms panašioms reikmėms. Tai akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymi, kad būtent medžiotojų būreliai Alytaus rajono teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1-2) prašo šį skundą atmesti ir nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime (t. II, b. l. 11-15) nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Aplinkos ministerija pažymi, kad medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti Įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Kadangi Įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų.

Teigia, jog Aplinkos ministerija visiškai pagrįstai atsižvelgė į Alytaus RAAD aktu nustatytus faktus ir pateiktas išvadas ir raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, o ši atitinkamai nusprendė ne pagal Įstatymo nuostatas panaudotas lėšas išieškoti į Valstybės biudžetą. Alytaus rajono savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į gero viešojo administravimo sampratą, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2552/2011), paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme.

Kelia klausimą, ar atitinka pareiškėjo nurodomo teisingumo principo reikalavimus situacija, kai lėšos, kurių ne mažiau kaip 70 procentų sudaro lėšos, surinktos iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, yra suteikiamos būtent tiems subjektams, kurie tuos mokesčius sumokėjo. Būtent ši situacija, Aplinkos ministerijos įsitikinimu, negali būti vertinama kaip atitinkanti ne tik minėtą teisingumo principą, bet ir Įstatymo keliamą tikslą – finansuoti tuos subjektus, kurie įvardinti Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir kurie įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekia apsaugoti savo nuosavybės ar kita teise valdomą objektą, t. y. miško sklypą nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl atitinkamos savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms. Pabrėžia, jog užtikrinant asmenų lygybės prieš įstatymą principą, ypač svarbu, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vienoda linkme, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėtų atsižvelgti į jau pradėtą formuoti ginčui aktualią teismo praktiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 19), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 27 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuriuo iš Alytaus rajono savivaldybės administracijos nuspręsta išieškoti 51 900 Lt sumą, susidariusią panaudojant lėšas ne Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos rėmimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytiems tikslams (b. l. 11). Šis faktas buvo nustatytas Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 9 d. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktu (b. l. 13).

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, vertindamas skundžiamo Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo teisėtumą, išnagrinėjo ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto teisėtumą, nes šis pareiškėjas iš esmės savo skundu kvestionavo patikrinimo aktą, kuris buvo pagrindas priimti sprendimą dėl lėšų išieškojimo.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012 pateiktu miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokų išaiškinimu. Minėtame sprendime išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, „kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl <...> savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą“.

Pareiškėjas apeliacinio skundo argumentais, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš esmės nesutinka su vertinimu jog medžiotojų klubai ir būreliai, nebūdami miško savininkai, valdytojai, naudotojai Miškų įstatymo prasme, negali būti tinkamais subjektais gauti lėšas pagal SAARPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas imperatyviai nustato, jog specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, t. y. kaip miško išteklių naudotojus, o tuo tarpu medžiotojų būreliai Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11-14 dalies, Miško įstatymo 2 straipsnio 7, 10-12 dalies prasme yra laikytini medžioklės plotų naudotojais, galinčiais būti tik laukinės gyvūnijos išteklių naudotojais (t. y. ne miško išteklių naudotojais, kaip nustatyta SAARSPĮ 4 str. 1 d. 3 p.), todėl ginčo situaciją įvertinęs aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatų kontekste, pirmosios instancijos padarė pagrįstą išvadą, kad Aplinkos ministerija teisingai vertino Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento akte nustatytus faktus (pažeidimą), kreipimasis su teikimu į Inspekciją dėl lėšų išieškojimo yra teisėtas.

Minėti pareiškėjo argumentai buvo išsamiai išanalizuoti skundžiamame sprendime, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, rėmėsi aktualia teismo praktika, padarė pagrįstas išvadas, todėl teisėjų kolegija, visa apimtimi pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, nustatytų aplinkybių iš naujo nenagrinėja ir motyvų nekartoja.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, taigi yra saistomas anksčiau priimtose nutartyse pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Minėta, kad nagrinėjamai bylai aktualaus teisės normų taikymui išaiškinimas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, o šioje byloje teisėjų kolegija reikšmingų aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo suformuotos praktikos, nenustatė.

Pareiškėjo argumentai, kad pažeidimas buvo nustatytas atlikus pakartotinį patikrinimą, kad ankstesniais metais Aplinkos ministerija jokių pastabų dėl tokio lėšų panaudojimo savivaldybėms nebuvo teikusi, neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą naikinti ar keisti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo netenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė