A-756-175-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-175/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01007-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos kariuomenei ir Karo medicinos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), kurį patikslino (I t., b. l. 27–30), prašydama: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. TS-1; 2) įpareigoti Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisiją pripažinti 2008 m. gruodžio 3 d. patirtą traumą susijusia su tarnybinių pareigų atlikimu.

Nurodė, kad būdama Motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ štabo kuopos aprūpinimo būrio Materialinio aprūpinimo skyriaus vade, 2008 m. gruodžio mėnesio 2-4 dienomis Kazlų Rūdos poligone dalyvavo lauko pratybose „Smėlio pilys“. 2008 m. gruodžio 3 d. su žygio ekipuote vykdė 3 km žygį, kur atliko gynybos pozicijų užėmimą, atsitraukimo iš gynybinių pozicijų imitavimus ir kitas užduotis. Šių lauko pratybų metu ji patyrė dešinės kojos kelio traumą. Raudonojo kryžiaus ligoninėje buvo nustatyta preliminari diagnozė – dešinės kojos sąnario vidinio menisko plyšimas. 2009 m. sausio 16 d. atlikus artroskopiją buvo diagnozuotas dešinės kojos kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas su menisko pažeidimu, kas sukėlė apysunkį sveikatos sutrikdymą ir liko liekamųjų reiškinių – pasikeitė pareiškėjos tinkamumo karo tarnybai laipsnis. Iki minėtos traumos pareiškėjai buvo patvirtinta aukščiausia, t. y. A sveikatos grupė, o praėjus 6 mėnesiams po operacijos atlikimo buvo patvirtina C sveikatos grupė. Pareiškėja 2010 m. sausio 26 d. kreipėsi į Krašto apsaugos tarnybinių tyrimų komisiją (toliau – ir Komisija), prašydama nustatyti, ar 2008 m. gruodžio 3 d. patirtas sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Komisija, išnagrinėjusi prašymą, nusprendė, kad sveikatos sutrikdymas nesusijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau Komisija netyrė reikšmingų aplinkybių, pvz., kaip kuprinės svoris bei pratybų metu atlikti veiksmai, staigūs šuoliai, pasisukimai galėjo sukelti traumą. Pareiškėja nesutinka su Karo medicinos tarnybos (toliau – ir KMT) išvadomis, pagal kurias jos skausmai galimai yra senų – 2004, 2006 ar 2008 m. lapkričio 6 d. patirtų traumų padarinys. Tokį teiginį KMT turėjo pagrįsti ir įrodyti.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepimu į (I t., b. l. 41–44) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Komisija visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas su pareiškėjos sveikatos sutrikimu susijusias aplinkybes, atliko visus privalomus veiksmus ir priėmė sprendimą atitinkantį administraciniams aktams taikomus reikalavimus. Komisija buvo informuota, kad pareiškėja 2008 m. gruodžio 3 d. pratybų metu ir konkrečiai aptariamo įvykio metu su savimi turėjo atakos ekipuotę, kuri laikoma lengviausia iš kitų amunicijos rūšių. Pareiškėjos veiksmai pratybų metu Komisijai buvo žinomi, jos nurodytų veiksmų metu pareiškėjai nebuvo fiksuota kojos traumos ar skausmų, todėl Komisija pagrįstai nevertino kiekvieno pareiškėjos veiksmo ar judesio visų pratybų metu. Esminis klausimas, kurį tyrė Komisija, buvo tai, ar jai 2009 m. sausio 16 d. (atlikus kelio artroskopiją) diagnozuotas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas su menisko pažeidimu, yra 2008 m. gruodžio 3 d. vykusių pratybų pasekmė. Tam, kad atsakyti į šį klausimą, Komisija pagrįstai kreipėsi į KMT, iš kurios pateiktų išvadų matyti, kad jas pateikė atitinkamos medicininės srities specialistas karo gydytojas, taip pat šios išvados padarytos remiantis pareiškėjos medicininių dokumentų analize, medicininės literatūros duomenimis. Pati pareiškėja paaiškinimuose nurodo, kad ir anksčiau turėjo kojos traumų. Atsakovo nuomone, faktas, kad karys traumą patyrė tarnybos metu ir tarnybos vietoje dar nereiškia, jog trauma patirta dėl priežasčių, susijusių su tarnyba.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Karo medicinos tarnyba atsiliepime į skundą (I t., b. l. 48–49) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog KMT traumatologas, vadovaudamasis medicinine dokumentacija, nustatė, kad pareiškėjai 2008 m. gruodžio 3 d. įvykusi dešinio kelio sąnario trauma einant keliu, sparčiu žingsniu tikrai negalėjo sukelti priekinio kryžminio raiščio plyšimo. Įvertinus pareiškėjos ligos anamnezę, tai, kad iš kart po traumos nebuvo dešinio kelio sąnario sutinimo, kad plyšusio menisko klinikiniai simptomai gali pasireikšti po traumos praėjus keliems mėnesiams ar metams, teigti, kad būtent 2008 m. gruodžio 3 d. pareiškėja, eidama sparčiu žingsniu keliu, patyrė kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio ir menisko plyšimus nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į skundą (I t., b. l. 51–53) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iš skundžiamo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. TR-1 matyti, kad Komisija, tirdama pareiškėjos 2010 m. kovo 5 d. prašymą, surinko visą su tiriamuoju įvykiu susijusią medžiagą, apklausė pareiškėjos nuolatinių pareigų dalinių ir dalinių, kuriuose ji atliko kursus, atstovus. Iš surinktos medžiagos nebuvo galima padaryti neabejotinos išvados, jog 2008 m. gruodžio 3 d. kilęs sveikatos sutrikdymas buvo susijęs būtent su tarnyba. Pareiškėjos sveikatos sutrikdymas galėjo kilti dėl anksčiau patirtų traumų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu (II t., b. l. 53–56) pareiškėjos skundą tenkino: panaikino Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. TS-1 ir įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją pripažinti 2008 m. gruodžio 3 d. patirtą traumą susijusia su tarnybinių pareigų atlikimu.

Iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo išvados (I t., b. l. 5–7) teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2008 m. gruodžio 2 d. iki 2008 m. gruodžio 4 d. buvo paskirta dalyvauti karo lauko pratybose ir 2008 m. gruodžio 3 d. apie 16.00 val. šių pratybų metu patyrė dešinio kelio traumą. Iš VšĮ „Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės“ dokumentų išrašo (I t., b. l. 175) matyti, kad 2009 m. sausio 16 d. pareiškėjai buvo atlikta kelio sąnario artroskopinė operacija, kurios metu rastas pilnas priekinio kelio raiščio plyšimas. 2010 m. kovo 5 d. pareiškėja kreipėsi į Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinių tyrimų komisiją, prašydama nustatyti, ar jos 2008 m. gruodžio 3 d. patirtas sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija skundžiamame 2011 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. TS-1 nurodė, kad 2008 m. gruodžio 3 d. pareiškėjos patirtas sveikatos sutrikimas nėra susijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų atlikimu. Komisija neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja 2008 m. gruodžio 3 d. pratybose apkritai patyrė kojos traumą, nes pareiškėjos patirti skausmai galimai yra 2004 m. įvykusios traumos pasekmė. Komisijos apklaustas Karo medicinos tarnybos traumatologas nurodė, kad menisko pažeidimas įvyksta darant staigų sukamąjį judesį arba nuo stipraus smūgio į kelio sąnario šoną ir S. J. atveju sąnario pažeidimas, galimai įvyko žymiai anksčiau, dar iki 2008 m., nes menisko pažeidimo simptomai gali pasireikšti žymiai vėliau, t. y. po pažeidimo praėjus savaitėms ar net mėnesiams (I t., b. l. 31–33).

Iš byloje esančių pareiškėjos medicininių dokumentų išrašų (I t., b. l. 82–83) matyti, kad pareiškėjai 2008 m. lapkričio 14 d. buvo nustatytas kelių raiščių patempimas dėl 2008 m. lapkričio 6 d. traumos darbe. Taip pat iš pateiktos medicininės dokumentacijos ir kitų dokumentų (I t., b. l. 104–110, 114–123, 138) matyti, kad pareiškėja dešinio kelio kryžminių raiščių traumą yra patyrusi ir 2004 metais, tačiau tuo metu meniskai nebuvo pažeisti.

Teismas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjos sveikatos sutrikdymas buvo patirtas 2008 m. gruodžio 3 d. lauko pratybų metu, 2011 m. spalio 20 d. nutartimi (I t., b. l. 145–147) paskyrė medicininę ekspertizę. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 4(89/234)/13(01) (II t., b. l. 2–13) padaryta išvada, kad pareiškėjai dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio plyšimas ir vidinio menisko plyšimas galėjo įvykti 2008 m. gruodžio 3 d. pratybų metu, nes tik po 2008 m. gruodžio 3 d. traumos buvo konstatuota dauguma visiško plyšimo požymių – kelio sąnario patinimas, nestabilumas, artroskopijos metu nustatytas pilnas priekinio kryžminio raiščio plyšimas, dėl kurio pacientė buvo operuota.

Medicininiai duomenys apie 2008 m. lapkričio 6 d. traumos pasekmes minimalūs ir nepakankami tam, kad su šia trauma būtų galima kategoriškai susieti priekinio vidinio raiščio visišką plyšimą ir vidinio menisko pažeidimą. 2004 metais konstatuotas priekinio kryžminio raiščio plyšimas galėjo būti tik nevisiškas (dalinis), nes buvo aprašytas kelio srities skausmingumas, nestabilumas, artroskopijos metu pašalintos plyšusio raiščio atplaišos (meniskų pažeidimo nebuvo), tačiau nekonstatuota būdingų šiai patologijai teigiamų testų bei nekonstatuotas visiško šio raiščio plyšimo faktas, raiščio plastikos operacija atliekama nebuvo. 2006 metais buvo nustatyta potrauminio dešinio kelio sąnario uždegimo diagnozė, o šiuo laikotarpiu aprašyti simptomai taip pat nepakankami visiško priekinio kryžminio raiščio ir vidinio menisko pažeidimo diagnozės patvirtinimui.

Todėl 2004 ir 2006 metais aprašytų traumų negalima sieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kelio sąnario pažeidimais, nustatytais po 2008 m. gruodžio 3 d. Ekspertizės akte taip pat nurodyti kryžminių raiščių ir menisko plyšimo simptomai. Įvykus visiškam priekinio kryžminio raiščio plyšimui, kelio nestabilumo simptomai pasireiškia tuoj po traumos ir trunka, kol neatstatomas raiščio vientisumas. Dalinio plyšimo atveju šie simptomai, jų atsiradimo laikas ir trukmė, priklausomai nuo pažeidimo apimties, gali būti įvairūs. Plyšus meniskui juntamas skausmas, kelio sąnarys patinsta, galimi sąnario strigimai.

Menisko plyšimo simptomai lengvais ir nekomplikuotais atvejais gali būti minimalūs ir praeiti per kelias dienas. Ekspertizės akte nurodyta, kad dešinio kelio priekinio kryžminio raiščio visiško plyšimo ir vidinio menisko plyšimo diagnozės patvirtintos tik po 2008 m. gruodžio 3 d. traumos – atlikus priekinio kryžminio visišką plyšimą patvirtinančius testus ir artroskopijos metu. Iki šios traumos nustatytas dalinis priekinio kryžminio raiščio plyšimas 2004 m., kurio gydymui raiščio plastikos operacija buvo nereikalinga ir nebuvo išlikusių stabilių (nuolatinių) kelio sąnario funkcijos sutrikimo simptomų, o vėliau – 2006 m. ir 2008 m. lapkričio mėn. aprašyti duomenys leidžia patvirtinti tik kelio sąnario raiščių patempimo ir potrauminio dešinio kelio sąnario uždegimo diagnozes. 2008 m. vasario 8 d. nustatyta „A“ sveikatos grupė taip pat patvirtina, kad iki šios datos S. J. nebuvo nuolatinių kelio sąnario funkcijos sutrikimų.

Teismo vertinimu, iš teismo medicinos ekspertizės akto matyti, kad pareiškėjos dešinio kelio priekinio kryžminio raiščio visiško plyšimo ir vidinio menisko plyšimo diagnozės patvirtintos tik po 2008 m. gruodžio 3 d. traumos – atlikus priekinio kryžminio visišką plyšimą patvirtinančius testus ir artroskopijos metu, o 2004 m. nustatytas dalinis priekinio kryžminio raiščio plyšimas, kurio gydymui raiščio plastikos operacija buvo nereikalinga ir nebuvo išlikusių stabilių (nuolatinių) kelio sąnario funkcijos sutrikimo simptomų. 2006 m. ir 2008 m. lapkričio mėn. aprašyti duomenys leidžia patvirtinti tik kelio sąnario raiščių patempimo ir potrauminio dešinio kelio sąnario uždegimo diagnozes.

Nors Karo medicinos tarnyba kitaip nei teismo medicinos ekspertizės akte įvertino priekinio kryžminio raiščio plyšimo laiką ir nurodė, jog žygiuojant poligonu, pareiškėja negalėjo patirti tokios traumos, nes tuo metu nebuvo atliekami sukamieji judesiai, šuoliai ir pan., tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų (tarnybiniai pranešimai (I t., b. l. 5–7, 10–15), tarnybinio tyrimo medžiaga (priedas Nr. 1, 2)), bylos metu nustatytų faktinių aplinkybių, bei teismo posėdžio metu pateiktų šalių paaiškinimų matyti, kad 2008 m. gruodžio 3 d. vykusių karo pratybų metu pareiškėja vykdė pratimus nešdama svorį, buvo atliekami sukamieji judesiai vykdant atsitraukimo ir šaudymo manevrus, lipama iš apkasų ir kt.

Faktinės aplinkybės, kad pareiškėja 2008 m. gruodžio 3 d. atliko minėtus veiksmus ir judesius, atsakovas neginčijo. Taip pat atsakovas neginčijo ir to, kad pareiškėja pratybų metu pajuto kelio skausmus ir nebegalėjo paeiti bei buvo hospitalizuota į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę, kur jai nustatytas menisko raumens plyšimas. Po 2008 m. gruodžio 3 d. patirtos traumos karo pratybų metu buvo konstatuotas kelio raiščių ir menisko plyšimai, kas, atsižvelgiant ir į teismo medicinos ekspertizės akto išvadas, teismo vertinimu taip pat įrodo, kad trauma buvo patirta karinių pratybų metu vykdant atitinkamas užduotis ir pratimus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai, iki 2008 m. gruodžio 3 d. patirtos traumos, 2008 m. vasario 28 d. buvo patvirtinta „A“ sveikatos grupė. Suteikiant šią sveikatos grupę pareiškėja atlikinėjo fizinius pratimus ir nebuvo nustatyti kelio sąnario sutrikimai. Pareiškėjos ankstesni 2004, 2006, 2008 metų sveikatos sutrikdymai nebuvo kliūtis jai atlikti tarnybines pareigas. Teismas pažymi, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjos mokymų metu atliekamų judesių ir pratimų priežastinį ryšį su patirtu sveikatos sutrikdymu, taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos ankščiau patirtos traumos buvo išgydytos ir netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp šių traumų ir 2008 m. gruodžio 3 d. patirto sveikatos sužalojimo.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, į karinių pratybų metu pareiškėjos atliekamus pratimus, veiksmus ir judesius bei į ekspertizės akto Nr. EKG 4(89/234)/13(01) išvadas daro išvadą, kad pareiškėjos trauma įvyko 2008 m. gruodžio 3 d. karinių mokymų metu, ir yra siejama su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas tenkina pareiškėjos skundą ir įpareigoja Krašto apsaugos ministeriją pripažinti 2008 m. gruodžio 3 d. patirtą pareiškėjos traumą susijusia su tarnybinių pareigų atlikimu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str., 88 str. 1 d. 2 p.).

III. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija apeliaciniu skundu (II t., b. l. 60–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai argumentuotas, netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai, objektyviai neištirtos bylos aplinkybės. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turėjo pateikti Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimo vertinimo kriterijus bei kitų byloje surinktų įrodymų bei teisės aktų, reglamentuojančių ginčo dalyką, analizę. Be to, iš teismo sprendimo neaišku, kokios Tarnybinio tyrimo komisijos sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos ir kodėl.

2. Teismo išvada, kad tarp 2008 m. gruodžio 3 d. patirtų traumų ir pareiškėjos sveikatos sutrikimo yra priežastinis ryšys, nemotyvuota. Teismas pareiškėjos sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio buvimą sieja su jos pratybų metu atliekamais veiksmais ir judesiais, tačiau iš pateiktų į bylą duomenų matyti, jog esant papildomiems fiziniams krūviams (staigus šuolis į apkasą, atakos, atsiraukimo imitavimas ir pan.) pareiškėjai jokių traumų neužfiksuota. Be to, pati pareiškėja patvirtino, kad kojos skausmus ji pajuto eidama sparčiu žingsniu, o ne bėgdama, šokdama į apkasą ar pan. Taip ir neaišku, kokius jos judesius turėjo omenyje pirmosios instancijos teismas. Teismas turėjo aiškiai nurodyti, kokie judesiai ir kada pareiškėjai sukėlė traumą.

3. Nepagrįstas teismo teiginys, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kad S. J. anksčiau patirtos kojos traumos išgydytos. Pareiškėja nuolat turėjo problemų su ta pačia koja, o byloje nėra duomenų, kad kiekvieną kartą (2004 m., 2006 m., 2008 m.) šios problemos kilo dėl visiškai naujo sveikatos sutrikimo. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esminio bylos klausimo – ar pareiškėja 2008 m. gruodžio 3 d. per pratybas apskritai patyrė kojos traumą. Tarnybinio tyrimo komisijos tyrimo metu nenustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų patyrusi traumą dėl kokio nors išorinio poveikio (kritimo ar pan.).

4. Teismas neteisingai interpretavo medicinos ekspertizės išvadas, nes ekspertai tik patvirtino tokio pobūdžio sveikatos sutrikimo gavimo galimybę. Ekspertai tenurodo literatūros duomenis apie tokio pobūdžio traumos priežastis ir sutinka, jog anksčiau pareiškėjos turėti kojos kelio pažeidimai pagal savo požymius iš esmės panašūs.

5. Nepagrįstai neatsižvelgta į tai, kad Tarnybinio tyrimo komisija turėjo kompetenciją spręsti dėl pareiškėjos patirtų traumų ir jų ryšio su nustatytais sveikatos sutrikimais.

Pareiškėja S. J. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 71–73) prašo jį atmesti.

Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, atsakė į visus esminius klausimus. Be to, teismas rėmėsi, o ne interpretavo ekspertų išvadas, todėl jas įvertino pagal ABTĮ 57 straipsnio reikalavimus. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias išvadas. Be to, atsakovas neprašė skirti pakartotinės ar papildomos ekspertizės. Svarbu tai, kad atsakovas neginčijo ir to, kad ištyrus nelaimingą atsitikimą tarnyboje ir surašius Nelaimingo atsitikimo tarnyboje aktą, 2008 m. gruodžio 3 d. trauma buvo pripažinta draudiminiu įvykiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 67–68) palaikė atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja S. J. ginčija Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. TS-1 ir prašo įpareigoti Tarnybinio tyrimo komisiją pripažinti 2008 m. gruodžio 3 d. patirtą traumą susijusia su tarnybinių pareigų atlikimu. KAM Tarnybinio tyrimo komisija 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. TS-1 nusprendė, kad 2008 m. gruodžio 3 d. pareiškėjos lauko pratybų metu patirtas sveikatos sutrikimas (dešinio kelio skausmas) nesusijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu (I t., b. l. 31-33).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją 2008 m. gruodžio 3 d. S. J. patirtą traumą pripažinti susijusią su tarnybinių pareigų atlikimu. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į karinių pratybų metu pareiškėjos atliekamus pratimus, veiksmus ir judesius bei į ekspertizės akto Nr. EKG 4(89/234)/13(01) išvadas, nusprendė, kad pareiškėjos trauma įvyko 2008 m. gruodžio 3 d. vykusių karinių mokymų metu, ir yra siejama su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, be kita ko, turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas minėtų reikalavimų neatitinka. Teismas sprendime tik aprašė Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir teismo paskirtos medicininės ekspertizės akte nurodytas aplinkybes ir padarytas išvadas, tačiau šių ir kitų byloje surinktų įrodymų nevertino jų pakankamumo, nuoseklumo, logiškumo, įrodymų šaltinių patikimumo ir juose esančių prieštaravimų aspektais. Ir, kaip visiškai teisingai apeliaciniame skunde pabrėžė atsakovas, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodyti įstatymai, kuriais teismas vadovavosi bei nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos priimant sprendimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Taigi priimant byloje sprendimą, turi būti vertinamas teisės taikymas ir faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

Teisėjų kolegijos nuomone, dėl nurodytų procesinių teisės normų pažeidimo teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis). Teismas turi išsiaiškinti taikytinų teisės normų turinį, su jomis susijusias reikšmingas aplinkybes bei priimti tinkamai argumentuotą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė