A-637-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-637-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00072-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 71;79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Druskininkų švietimo centro ir Druskininkų savivaldybės administracijos, Druskininkų savivaldybės tarybos, Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Druskininkų švietimo centro, Druskininkų savivaldybės administracijos, Druskininkų savivaldybės tarybos ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus skundus atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. S. ir E. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai Druskininkų savivaldybės administracija, Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius (toliau – kartu ir Druskininkų savivaldybė) ir Druskininkų švietimo centras (toliau – kartu ir pareiškėjai) su skundais (I t., b. l. 1–5, II t., b. l. 1–12) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, ŽEI) 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SPR-141 (toliau – ir Sprendimas Nr. SPR-141), kuriuo buvo tenkinti trečiųjų suinteresuotų asmenų E. R. ir R. S. skundai ir pareiškėjai įspėti dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 22 straipsnio 6 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo. Druskininkų savivaldybė taip pat prašė priteisti iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus pareiškėjų naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas Druskininkų švietimo centras nurodė, kad yra savivaldybės biudžetinė mokymo įstaiga, todėl turi įstatymo suteiktą teisę VIĮ 22 straipsnio 6 dalies pagrindu būti viešosios informacijos rengėju bei laikraščio leidėju. Pažymėjo, kad Druskininkų savivaldybė jokių funkcijų, susijusių leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjo veikla / viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo veikla, nevykdė ir nedarė įtakos leidinio „Mano Druskininkai“ leidybai, o pareiškėjas dėl šio leidinio turinio visada sprendė ir sprendžia savo nuožiūra ir nepriklausomai. Pareiškėjo įsitikinimu, nesant įstatyme įtvirtintų draudimų, jis turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas steigimo dokumentų ir kitų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nuspręsti dėl rengiamos informacijos pobūdžio ir turinio, leidžiamo laikraščio ir jo straipsnio temų, turinio ir kt. Pareiškėjo nuomone, tai, kad jis, rengdamas leidinį „Mano Druskininkai“, naudoja Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje viešai skelbiamą informaciją, nėra pagrindas teiginiams, jog Druskininkų savivaldybė dėl to tampa leidinio „Mano Druskininkai“ leidėja ar viešosios informacijos rengėja. Taip pat pabrėžė, jog įgaliojimų atlikti viešųjų pirkimų procedūras perdavimas Druskininkų savivaldybės administracijai nesuteikė Druskininkų savivaldybei teisių ir pareigų, susijusių su leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba. Pasak Druskininkų švietimo centro, alternatyviais skundžiamo sprendimo įvykdymo būdais yra šiurkščiai varžomos informacijos ir žodžio laisvės, t. y. neteisėtai reikalaujama perduoti leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą Druskininkų savivaldybei, be to, neteisėtai administracinėmis priemonėmis siekiama reguliuoti ginčo leidinio turinį ar uždrausti laikraščio leidybą. Taip pat pabrėžė, jog skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų, kuriais remdamasis atsakovas nustatė VIĮ 22 straipsnio 8 dalies pažeidimą, bei atkreipė dėmesį, kad ŽEI skundžiamą sprendimą priėmė praleidęs VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą bei Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnyje nustatytą terminą.

Pareiškėjas Druskininkų savivaldybė savo skundą grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip ir pareiškėjas Druskininkų švietimo centras. Papildomai nurodė, kad, nors teisės aktai nedraudžia mokslo ir mokymo įstaigoms laikraščio leidybos vykdyti naudojant biudžeto asignavimus, tačiau Druskininkų savivaldybė biudžete asignavimų, skirtų leidinio „Mano Druskininkai“ leidybai, nenumatė, todėl minėtas leidinys buvo leidžiamas nenaudojant Druskininkų savivaldybės biudžeto lėšų. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime nėra nustatyta jokių faktų, kurie pagrįstų, jog Druskininkų savivaldybė galėjo padaryti lemiamą įtaką visiems su leidinio „Mano Druskininkai“ veikla susijusiems aspektams, o tuo labiau, kad tokia įtaka faktiškai buvo padaryta.

Pabrėžė, jog Druskininkų savivaldybė veikė išimtinai Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir BĮĮ) ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) suteiktų teisių ribose ir jokios įtakos su leidinio „Mano Druskininkai“ veikla susijusiems aspektams nedarė, straipsnių turinio ir leidinio redakcijos darbo nelėmė ir neribojo. Be to, Druskininkų savivaldybės nuomone, skundžiamo sprendimo įpareigojimais ir teiginiais apie tariamą konkurencijos ribojimą faktiškai siekiama riboti konkurenciją.

Atkreipė dėmesį, kad nei Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, nei kitos institucijos nėra priėmusios jokių sprendimų, kuriais leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba ar su ja susiję veiksmai būtų pripažinti pažeidžiančiais laisvą ir sąžiningą konkurenciją. Pažymėjo, kad skundas ŽEI buvo pateiktas konkuruojančių leidinių atstovų, kurie siekia pašalinti iš rinkos leidinį „Mano Druskininkai“. Druskininkų savivaldybės įsitikinimu, atsakovas skundžiamame sprendime nustatydamas tam tikrus įpareigojimus pažeidė ūkinės laisvės ir laisvos konkurencijos principus ir taip neteisėtai siekia kontroliuoti pareiškėjų veiklą arba apskritai nutraukti „Mano Druskininkai“ leidybą.

Taip pat pažymėjo, kad skundžiamame sprendime nėra jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog minimi laikraščio straipsniai yra žurnalistinė kampanija arba jos dalis, be to, nėra nurodyta, kurie konkrečiai straipsniai yra laikomi žurnalistine kampanija, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant esmines procesines pareiškėjų teises paneigti aiškiai nepagrįstus ir neteisėtus atsakovo teiginius. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime taip pat nėra nurodyta jokių argumentų, motyvų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kuriais nustatytas išankstinio nusistatymo faktas arba grupinių, politinių interesų tenkinimo faktas, nėra nurodyta, kas yra subjektai, kurie turėjo tariamą išankstinį nusistatymą ir / arba tenkino grupinius, politinius interesus, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, o pareiškėjams atsakomybė taikoma neteisėtai ir nepagrįstai.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į pareiškėjų skundus (I t., b. l. 84–91, II t., b. l. 56–65) prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovo teigimu, kadangi iš visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų tik mokslo ir mokymo įstaigoms numatyta galimybė būti viešosios informacijos rengėjais, vadovaujantis protingumo principu, akivaizdu, kad ši išimtis yra susijusi su mokslo ir mokymo įstaigų specifika, t. y. jų egzistavimo pagrindu ir tikslu. Mokslo institucijų egzistavimo pagrindas ir esminiai tikslai yra aukštojo išsilavinimo teikimas, mokslinių tyrimų atlikimas ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra, o švietimo (mokymo) įstaigų – švietimas.

Siekdamos tinkamai įgyventi šiuos tikslus, mokslo ir mokymo įstaigos neišvengiamai turi turėti galimybę leisti knygas, mokslinius žurnalus, laikraščius (būti viešosios informacijos rengėjais), todėl jų atžvilgiu nustatyta įstatymo išimtis. Tačiau, ŽEI nuomone, tai nereiškia, kad mokslo ir mokymo įstaigų leidžiamuose leidiniuose gali būti pateikta bet kokio turinio informacija. Mokslo ir mokymo įstaigos joms suteikta teise būti viešosios informacijos rengėjais turi naudotis sąžiningai ir tinkamai – tai turi būti susieta su jų egzistavimo pagrindu ir tikslu.

Pabrėžė, jog VIĮ 22 straipsnio 6 dalies taikymas (aiškinimas) tokiu būdu, jog savivaldybės įstaigos buvimas švietimo (mokymo) įstaiga yra pakankama sąlyga rengti ir skleisti bet kokio turinio informaciją, visiškai paneigtų VIĮ 22 straipsnio 6 dalyje numatytos išimties loginį pagrindą ir nebūtų suderinamas nei su BĮĮ ir Lietuvos Respublikos civilinio kodeksu (toliau – ir CK), nei su protingumo principu. Paaiškino, kad konkrečiu atveju laikraštyje „Mano Druskininkai“ neapsiribota informacijos, susijusios su švietimo (mokymo) funkcijos teikimu, skleidimu.

Juo skleistos ir verslo subjektų reklamos, televizijos programos, informacija apie šventinius renginius, politikų sveikinimai, asmeniniai skelbimai, grupinius ir politinius interesus tenkinanti bei politinės reklamos požymius turinti informacija, o tokio pobūdžio informacijos rengimas ir skleidimas yra nesuderinamas su bet kokios mokslo ar mokymo įstaigos egzistavimo pagrindu ir tikslu. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad Druskininkų švietimo centras laikraštį „Mano Druskininkai“ leido ne savarankiškai, o kartu su Druskininkų savivaldybe, kuriai visais atvejais draudžiama būti laikraščių leidėja (viešosios informacijos rengėja).

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjams skundžiamu sprendimu nebuvo iš viso uždrausta naudotis informacijos (saviraiškos) laisve, o buvo nurodytos (primintos) jiems VIĮ nustatytos naudojimosi informacijos (saviraiškos) laisve sąlygos. ŽEI pažymėjo, jog neginčija fakto, kad Druskininkų savivaldybės taryba turi teisę tvirtinti bei keisti biudžetinių įstaigų nuostatus, skirti asignavimus ir tvirtinti biudžetinių įstaigų teikiamų paslaugų kainas, tačiau konkrečiu atveju svarbu buvo tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tomis teisėmis buvo naudotasi.

Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju Druskininkų savivaldybės taryba nustatė leidinyje skelbiamos reklamos lengvatą Druskininkų savivaldybės biudžetinėms įstaigoms ir fiziniams asmenims, paskyrė asignavimus Druskininkų švietimo centrui, kuris iš šių lėšų finansavo leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą. Atkreipė dėmesį, jog, nors leidinys „Mano Druskininkai“ pradėtas leisti 2011 m. gruodžio 24 d., Druskininkų švietimo centro nuostatų, numatančių papildomas veiklos sritis – knygų, periodinių leidinių, laikraščių, žurnalų ir periodinių leidinių leidybą, pakeitimus Druskininkų savivaldybės taryba atliko tik po to, kai ŽEI pradėjo tyrimą.

Atsakovo įsitikinimu, šie veiksmai, laikraščio „Mano Druskininkai“ turinys ir Druskininkų savivaldybės tarybos (kaip Druskininkų švietimo centro savininko teises ir pareigas įgyvendinančio subjekto) plataus pobūdžio galios, susijusios su Druskininkų švietimo centru, rodo, jog Druskininkų savivaldybės taryba yra viena iš viešosios informacijos rengėjų / laikraščio „Mano Druskininkai“ leidėjų. ŽEI pažymėjo, kad neginčija to, jog laikraščių leidėjai turi teisę savo visuomenės informavimo priemonėse naudoti savivaldybių interneto svetainėse paskelbtą informaciją, ir neteigia, kad laikraščio leidėjui perspausdinus savivaldybių parengtą informaciją, savivaldybė vien dėl šio fakto pripažįstama vienu iš laikraščių leidėjų, tačiau konkrečiu atveju laikraštyje „Mano Druskininkai“ paskelbtos Druskininkų savivaldybės subjektų (administracijos darbuotojų, savivaldybės tarybos pozicijos narių, mero pavaduotojo) parengtos informacijos kiekis, pobūdis, jos pateikimo vieta bei Druskininkų savivaldybės atlikti veiksmai ir priimti sprendimai įrodė, jog be Druskininkų švietimo centro ir kiti asmenys, t. y.

Druskininkų savivaldybė, de facto yra laikraščio „Mano Druskininkai“ leidėjai (viešosios informacijos rengėjai). Atsakovas taip pat pabrėžė, jog įgaliojimai leidinio „Mano Druskininkai“ spausdinimo paslaugų pirkimui buvo suteikti Druskininkų savivaldybės administracijai, o Druskininkų švietimo centras šiuo klausimu nurodė, kad tai buvo padaryta siekiant minimalios kainos ir stokojant kompetencijos, be to, Druskininkų švietimo centras įgaliojo Druskininkų savivaldybės administraciją organizuoti bei atlikti ir elektros energijos pirkimo procedūras.

Atsakovo įsitikinimu, minėtos aplinkybės reiškia, jog Druskininkų švietimo centras pripažino, kad jam neužtenka kompetencijos net atlikti viešuosius pirkimus, kas įrodo, jog tikimybė, kad Druskininkų švietimo centras savarankiškai leidžia laikraštį, kurio tiražas yra didesnis už kitų dviejų vietinių laikraščių bendrą tiražą, kuriame skleidžiama plataus spektro ir mažai ką bendro su švietimu (mokymu) turinti informacija, kurio skaitytojas nemokėtų nei už patį leidinį, nei už jo gavimą (pristatymą), yra itin abejotina.

Dėl VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo ŽEI nurodė, kad, siekdamas visapusiškai įvertinti reikšmingas aplinkybes, atliko visų iki skundžiamo sprendimo priėmimo išleistų laikraščio „Mano Druskininkai“ numerių turinio analizę, be to, kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija, VRK), prašydamas pateikti nuomonę, ar konkrečios leidinio „Mano Druskininkai“ publikacijos (ar jų visuma) atitinka politinės reklamos požymius. Atkreipė dėmesį, kad VRK pirmininko rašte Žurnalistų etikos inspektoriui buvo nurodyta, jog VRK darbo grupės nariai ir didesnė dalis VRK narių yra linkę pritarti pozicijai, kad vertinimui pateiktos publikacijos ar bent jau didesnė jų dalis turi politinės reklamos požymių.

Pabrėžė, jog atliktos leidinio „Mano Druskininkai“ turinio analizės metu nustatytos aplinkybės nurodytos skundžiamo sprendimo 4.2 ir 6 dalyse, o 4.2 dalyje, be kita ko, minima ir daugybė publikacijų, pagrindžiančių nustatytus faktus. Paaiškino, jog laikraščio „Mano Druskininkai“ leidėjai, rengdami ir leidinyje „Mano Druskininkai“ skleisdami informaciją, tenkino savo ir kitų Druskininkų savivaldybės subjektų grupinius – politinius interesus:

1) formuoti išskirtinai teigiamą Druskininkų savivaldybės administracijos (jos direktoriaus), Druskininkų savivaldybės mero, jo pavaduotojo ir savivaldybės tarybos pozicijos narių įvaizdį;

2) formuoti pozityvų Druskininkų vaizdą;

3) kritikuoti Druskininkų savivaldybės tarybos opozicijos narius, subjektus, su kuriais Druskininkų savivaldybė turėjo ginčus, ir kitus asmenis, kurie reiškė Druskininkų savivaldybei nepalankų požiūrį;

4) pasisakyti visais, ne tik su savivaldybės veikla susijusiais, klausimais, be to, pagal išankstinius nusistatymus, save apibūdinant išimtinai teigiamai, o oponentus / kritikus – neigiamai. Dėl skundo nagrinėjimo ir atsakomybės taikymo už VIĮ nuostatų pažeidimą terminų ŽEI nurodė, kad VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas 3 mėnesių skundo nagrinėjimo terminas nėra atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, o skundo nagrinėjimui būtinas terminas. Toks išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai apeliantas neteikia argumentų dėl tokio pažeidimo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindu naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

Pažymėjo, kad taikomų administracinių sankcijų skyrimui pagal analogiją taikytinas ATPK 35 straipsnyje įtvirtintas 6 mėnesių nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – 6 mėnesių nuo jo paaiškėjimo dienos, terminas. Atsakovo teigimu, pažeidimo nustatymo diena laikytina diena, kai kompetentinga institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas pažeidimas. ŽEI teigimu, nagrinėjamu atveju tokia diena laikytina 2013 m. lapkričio 27 d., kai buvo nustatyta pakankamai duomenų, būtinų pažeidimams kvalifikuoti, t. y. kai buvo gautas valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Alytaus filialo raštas, iš kurio paaiškėjo, kad UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ valdybos nariai buvo Druskininkų savivaldybės administracijos skyrių ir tarnybų vedėjai bei Druskininkų savivaldybės mero patarėja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. R. atsiliepimu į pareiškėjų skundą (VI t., b. l. 96–101), kurį grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip atsakovas, prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. prašė pareiškėjų skundus atmesti. Nurodė, kad ŽEI išsamiai išanalizavo leidinio „Mano Druskininkai“ turinį ir tinkamai atskleidė tikrąjį šio leidinio tikslą – siekį pašalinti kitą vietinę spaudą. Pažymėjo, kad paramos sutartis su UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ yra fiktyvi, nes minėtą bendrovę valdo Druskininkų savivaldybė, taigi ginčo leidinys vis tiek yra finansuojamas iš Druskininkų savivaldybės biudžeto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu (VII t., b. l. 150–158) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl ŽEI 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. SPR-141 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad 2013 m. vasario 28 d. ŽEI gavo Druskininkų krašto savaitraščio „Druskonis“ redaktoriaus E. R. ir savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redaktoriaus R. S. skundą dėl leidinio „Mano Druskininkai“, kuriame pateikti argumentai dėl VIĮ nuostatų pažeidimo. Minėti asmenys 2013 m. balandžio 18 d. atsakovui pateikė patikslintą skundą dėl galimo VIĮ 22 straipsnio 6 dalies pažeidimo, o 2013 m. gegužės 13 d. skundą papildė, nurodydami motyvus ir dėl galimo VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad nemokamas leidinys „Mano Druskininkai“ pradėtas leisti 2011 m. gruodžio 24 d., jo leidėju nurodomas Druskininkų šveitimo centras, kuris yra savivaldybės biudžetinė įstaiga. Nuo 2013 m. šis leidinys pradėtas leisti reguliariai – kartą į savaitę. ŽEI, išnagrinėjęs E. R. ir R. S. skundą, 2013 m. gruodžio 3 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SPR-141, kuriuo E. R. ir R. S. skundas dėl leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos pripažintas pagrįstu, pareiškėjai Druskininkų švietimo centras, Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracija ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius įspėti dėl VIĮ 22 straipsnio 6 dalies ir 8 dalies 1 punkto pažeidimo ir iš jų pareikalauta pašalinti VIĮ 22 straipsnio pažeidimą.

Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo Nr. SPR-141 priėmimo ir sankcijos skyrimo terminų, vadovavosi VIĮ 50 straipsnio 13 dalimi, kuriame nustatyta, kad ŽEI gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos, tuo tarpu ŽEI skiriamų sankcijų terminas VIĮ nėra reglamentuotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 pažymėjo, kad VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nurodytas terminas yra procedūrinio pobūdžio skundo nagrinėjimo terminas, kuris nėra naikinamasis.

Dėl objektyvių priežasčių (pvz., būtinybės ŽEI patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis ir kt.) gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui, tačiau poveikio priemonės taikymo terminas negali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą. Suėjus įstatymų nustatytam senaties terminui poveikio priemonės skyrimas nebegalimas. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, jog tai, kad VIĮ nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, laikytina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją, bei nurodė, kad įvertinus tai, jog ŽEI sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas laikytinas poveikio priemone, o panašaus pobūdžio poveikio priemonės (įspėjimas) yra numatytos ir kituose įstatymuose (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatyme, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme, Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatyme, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, kt.), yra pagrindas taikant įstatymo analogiją atsižvelgti būtent į šiuose įstatymuose įtvirtintas poveikio priemonių skyrimo terminų skaičiavimo taisykles.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir kituose pirmiau įvardytuose įstatymuose. Taigi konstatavus teisės spragą, būtent ši bendro pobūdžio taisyklė pagal įstatymo analogiją taikytina ŽEI pagal VIĮ skiriant poveikio priemones viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas ŽEI sprendimas, išnagrinėjus trečiųjų suinteresuotų asmenų 2013 m. vasario 28 d. skundą bei 2013 m. balandžio 18 d. ir 2013 m. gegužės 13 d. patikslintus skundus, buvo priimtas 2013 m. gruodžio 3 d., t. y. daugiau kaip po 3 mėnesių nuo skundų gavimo dienos. Nors ginčijamas sprendimas buvo priimtas praleidus VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių terminą, tačiau, kaip buvo minėta prieš tai, nurodytas terminas yra procedūrinio pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012 yra išaiškinęs, jog šio termino trukmę sąlygoja būtinybė inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis, ir dėl objektyvių priežasčių gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui.

Tačiau toks išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai apeliantas neteikia argumentų dėl tokio pažeidimo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindu naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Remdamasis pateiktais LVAT išaiškinimais bei atsižvelgdamas į ŽEI nagrinėtos medžiagos apimtį, į tai, kad R. S. ir E. R. net kelis kartus tikslino savo pateiktą skundą, teismas konstatavo, jog 3 mėnesių termino praleidimas atsakovo sprendimui priimti nepadarė jokios įtakos pastarojo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl tokio termino praleidimas nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. SPR-141.

Be to, Sprendimas Nr. SPR-141 dėl poveikio priemonių pareiškėjams taikymo buvo priimtas praėjus mažiau kaip 2 metams nuo pirmojo „Mano Druskininkai“ numerio išleidimo datos (2011 m. gruodžio 24 d.), todėl darytina išvada, kad pagal analogiją taikytinas terminas sankcijoms paskirti taip pat nebuvo praleistas, todėl šiuo pagrindu naikinti ginčijamą sprendimą irgi nėra pagrindo.

Teismas, pasisakydamas dėl VIĮ 22 straipsnio 6 dalies pažeidimo, vadovavosi VIĮ 2 straipsnio 29 dalimi, kurioje nurodyta leidėjo sąvoka, VIĮ 2 straipsnio 75 dalimi, kuris numato viešosios informacijos rengėjo apibrėžimą, VIĮ 2 straipsnio 76 dalimi, kurioje atskleista viešosios informacijos skleidėjo sąvoka. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad viešosios informacijos rengėju (skleidėju) iš esmės pripažįstami juridiniai (išimtinais atvejais ir fiziniai asmenys), kurie daro arba gali padaryti lemiamą įtaką skelbiamos informacijos turiniui, priimantys arba galintys priimti sprendimus dėl visuomenės informavimo priemonės pobūdžio, periodiškumo, platinimo, kainos, darbuotojų priėmimo, visuomenės informavimo priemonės skleidimo nutraukimo, reklamos ir kitų reikšmingų aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju ŽEI atlikto tyrimo metu nustatyta, kad didžioji dalis sprendimų, susijusių su leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba, buvo priimami Druskininkų savivaldybės. Pirma, ginčo leidinys iš esmės finansuojamas Druskininkų savivaldybės biudžeto lėšomis, kadangi iš pradžių Druskininkų švietimo centras leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą finansavo iš savivaldybės skirtų asignavimų, o vėliau, vos tik E. R. ir R. S. pasikreipus į atsakovą, – iš UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“, kurios visos akcijos priklauso Druskininkų savivaldybei, paramos.

Antra, būtent Druskininkų savivaldybės tarybai priklauso teisė tvirtinti ir keisti Druskininkų švietimo centro nuostatus. Atkreiptinas dėmesys, kad šie nuostatai Druskininkų savivaldybės tarybos buvo pakeisti jau ŽEI atliekamo tyrimo metu (2013 m. balandžio 26 d.), nurodant Druskininkų švietimo centro papildomas veiklos sritis – knygų, periodinių leidinių, laikraščių, žurnalų ir periodinių leidinių leidybą. Trečia, Druskininkų savivaldybė savo sprendimais reguliavo ir leidinio „Mano Druskininkai“ skelbiamos reklamos kainas bei lengvatas, be to, jai buvo suteikti įgaliojimai ir šio leidinio spausdinimo paslaugų pirkimui.

Taip pat nustatyta, jog leidinyje „Mano Druskininkai“ ypač gausu Druskininkų savivaldybės administracijos darbuotojų ar kitų savivaldybės atstovų parengtos informacijos. Teismas pažymėjo, kad tokia informacija užimdavo nuo 1 iki 4 leidinio puslapių. Taigi, teismo vertinimu, minėtos aplinkybės paneigia pareiškėjų argumentus, kad Druskininkų savivaldybė neprisidėjo prie leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos, kadangi, kaip matyti, būtent Druskininkų savivaldybė buvo pagrindinė ginčo leidinio finansuotoja ir informacijos rengėja (skleidėja), nors pagal VIĮ ji tokia veikla užsiimti negalėjo.

Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjų teiginius, kad Druskininkų švietimo centras pagal VIĮ 22 straipsnio 6 dalį turi teisę leisti ginčo leidinį. Teismas sutiko, kad VIĮ 22 straipsnio 6 dalis suteikia išimtį mokslo ir mokymo įstaigoms, kurios yra savivaldybės įstaigos, būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, tačiau tokia išimtis nereiškia visiško tokių įstaigų leidžiamų leidinių turinio laisvumo. Teismas pažymėjo, kad teleologinis VIĮ 22 straipsnio 6 dalies aiškinimas suponuoja, jog įtvirtintu ribojimu siekiama užkirsti kelią manipuliuoti informacija per valdomas žiniasklaidos priemones.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Druskininkų švietimo centras yra savivaldybės biudžetinė įstaiga. Kaip teisingai pažymi atsakovas, pagal BĮĮ 3 straipsnio 1 dalį biudžetinė įstaiga gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja biudžetinės įstaigos nuostatams ir jos veiklos tikslams. CK 2.74 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Pagal Druskininkų švietimo centro nuostatų 10 punktą, pagrindinė šios įstaigos paskirtis – vidurinės mokyklos tipo suaugusiųjų mokymas. Taigi sistemiškai aiškindamas anksčiau minėtas teisės aktų nuostatas, atsižvelgdamas į VIĮ 22 straipsnio 6 dalies tikslus, teismas padarė išvadą, kad mokslo ir mokymo įstaigoms suteikta teisė būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais tik tokių leidinių, kuriuose pateikiama informacija, susijusi su šių įstaigų tikslais, t. y. švietimo (mokymo) paslaugų teikimu, o, ne kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, jog leidinyje „Mano Druskininkai“ buvo publikuojami straipsniai apie Druskininkų savivaldybės tarybos narius, administracijos darbuotojus, interviu su jais, informacija apie Druskininkų savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus, Druskininkų įvykius, renginius, reklama, televizijos programa.

Teismo vertinimu, toks leidinio „Mano Druskininkai“ turinys yra nesuderinamas su Druskininkų švietimo centro tikslais ir, kaip teisingai konstatavo ŽEI skundžiamame sprendime, pažeidžia VIĮ 22 straipsnio 6 dalies nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodymas pašalinti VIĮ 22 straipsnio 6 dalies pažeidimą yra visiškai teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad alternatyvių nustatyto pažeidimo pašalinimo būdų nurodymas nelaikytinas pareiškėjų veiklos ribojimu ar laikraščio leidybos uždraudimu, o tik paaiškinimu, kokiu būdu nustatytas pažeidėjas gali būti pašalintas.

Teismas, pasisakydamas dėl VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo, pažymėjo, kad pareiškėjai, nesutikdami su šiuo pažeidimu, nurodo, jog pastarasis yra nemotyvuotas, iš Sprendimo Nr. SPR-141 nėra aišku, kas laikoma išankstiniu nusistatymu ar grupinių politinių interesų tenkinimu. Tačiau teismas atmetė tokius pareiškėjų motyvus. Teismo vertinimu, žurnalistinės kampanijos, rengtos pagal išankstinius nusistatymus, tenkinant grupinius, politinius interesus faktas išsamiai pagrįstas atsakovo nustatytomis ir skundžiamame sprendime nurodytomis aplinkybėmis, nurodant ir konkrečius leidinio „Mano Druskininkai“ straipsnius, atitinkančius tokios žurnalistinės kampanijos vykdymą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog ŽEI atliko išsamų leidinio „Mano Druskininkai“ turinio tyrimą ir nustatė, kad minėtame leidinyje sukurta savita platforma Druskininkų savivaldybės administracijai, Druskininkų savivaldybės merui ir savivaldybės tarybos pozicijos nariams teikti informaciją visais klausimais. Be to, leidinyje pateikiama išskirtinai teigiama informacija apie Druskininkų savivaldybės administraciją, Druskininkų savivaldybės merą ir savivaldybės tarybos pozicijos narius, tuo tarpu apie Druskininkų savivaldybės tarybos opozicijos narius, subjektus, su kuriais Druskininkų savivaldybė turėjo ginčus, ir kitus asmenis, kurie reiškė Druskininkų savivaldybei nepalankų požiūrį, pateikiama kritika.

Šias atsakovo nustatytas aplinkybes taip pat patvirtina tai, kad Druskininkų savivaldybės administracijos darbuotojų parengtų publikacijų, kuriose pateiktas teigiamas Druskininkų savivaldybės mero ar tarybos pozicijos narių vertinimas, pradžia dažniausiai būdavo šio leidinio pirmuosiuose, t. y. svarbiausiuose, puslapiuose. Teismo vertinimu, toks nuolatinis kryptingas Druskininkų savivaldybės mero ir tarybos daugumos teigiamų savybių, pasiekimų išaukštinimas ir opozicijai priklausančių tarybos narių nuolatinis kritikavimas įrodo grupinių, politinių interesų tenkinimą, pasitelkiant žiniasklaidos priemones, t. y. leidinį „Mano Druskininkai“, kas patvirtina atsakovo nustatytą VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas Nr. SPR-141 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjų skundai atmetami kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo E. R. atsiliepime prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių jo turėtas išlaidas, teismui nepateikė, todėl šių išlaidų nepriteisė.

III. Pareiškėjas Druskininkų švietimo centras apeliaciniu skundu (VII t., b. l. 162–167) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti pilna apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išaiškino ir taikė VIĮ 22 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, kitus straipsnius.

2. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai išaiškino VIĮ 22 straipsnio 6 dalį, paneigdamas įstatymo leidėjo nurodytą išimtį, t. y. teisę mokslo ir mokymo įstaigoms, kurios yra savivaldybės įstaigos, be jokių papildomų ribojimų būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais. VIĮ taip pat nenumato ir jokių papildomų reikalavimų mokslo ir mokymo įstaigų rengiamai viešajai informacijai. Įstatymo leidėjui neįtvirtinus mokslo ir mokymo įstaigoms taikytinų išskirtinių draudimų ar ribojimų rengiamos informacijos turiniui, joks organas, pareigūnas ar institucija, įskaitant atsakovą, neturi kompetencijos nustatyti tokių ribojimų, t. y. pažeisti informacijos laisvės principą. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti švietimo tikslai. Akivaizdu, jog švietimo tikslai, taigi ir mokymo įstaigos veiklos tikslai, apima labai platų visuomeninių santykių spektrą, įskaitant kultūrą, ekonomiką, politiką, verslą ir t. t. Druskininkų švietimo centro leidinio „Mano Druskininkai“ turinys visiškai atitinka švietimo įstatyme įtvirtintus švietimo tikslus, taigi ir mokymo įstaigos veiklos tikslus ir šios įstaigos steigimo dokumentus.

3. Teismas nepagrįstai pripažino teisinga atsakovo poziciją dėl kitų asmenų tariamo buvimo laikraščio „Mano Druskininkai“ viešosios informacijos rengėjais, skleidėjais. Teismo sprendime nurodyti motyvai dėl Druskininkų savivaldybės lemiamos įtakos leidinio „Mano Druskininkai“ skleidžiamos informacijos turiniui, leidinio leidybai, pripažįstant savivaldybės įstaigą, instituciją viešosios informacijos rengėju, skleidėju yra nepagrįsti, kadangi teismas patvirtino nepagrįstą ir neteisėtą atsakovo ŽEI sprendime nurodytą galiojančių įstatymų interpretaciją. Atsakovas savo sprendime atskirus savivaldos įstaigos, institucijos veiksmus, atliktus galiojančių įstatymų apibrėžtos kompetencijos ir įtvirtintų pareigų ribose, aiškina ir interpretuoja kaip lemiamą įtaką leidinio „Mano Druskininkai“ skleidžiamos informacijos turiniui, leidinio leidybai ir pan., tuo paneigdamas VIĮ 22 straipsnio 6 dalies išimtį ir kišdamasis į įstatymo leidėjo kompetenciją. Teismo sprendimo motyvai, jog tvirtinant centro nuostatus yra daroma lemiama įtaka skleidžiamos informacijos turiniui, informavimo priemonės pobūdžiui, veiklai, yra nepagrįsti.

4. Druskininkų švietimo centro leidinio reklamos kainų tvirtinimas yra savivaldybės tarybos kompetencija, kas nurodyta VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte.

5. Teismo sprendime Druskininkų savivaldybės lemiama įtaka leidinio informacijos turiniui, leidinio pobūdžiui, veiklai, be kita ko, yra motyvuojama ir švietimo centro įgaliojimų suteikimu savivaldybei organizuoti viešąjį pirkimą laikraščio spausdinimo paslaugoms. Tokie motyvai yra nepagrįsti. Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio pagrindu Druskininkų švietimo centras yra perkančioji organizacija. Viešųjų pirkimo įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja įgaliojimų pirkimams organizuoti suteikimą kitai perkančiai organizacijai. Specialaus įstatymo reglamentuojami viešojo pirkimo santykiai neturi jokio ryšio su viešosios informacijos rengimu ar Druskininkų savivaldybės įtaka skleidžiamos informacijos turiniui, leidinio pobūdžiui, veiklai. Druskininkų švietimo centro nuomone, savivaldybės įstaiga, institucija ir vadovė veikė VSĮ, BĮĮ, Viešųjų pirkimų įstatymo suteiktų įgalinimų ribose ir leidinio „Mano Druskininkai“ pobūdžiui, skleidžiamos informacijos turiniui nedarė įtakos, dėl ko negali ir neturi būti pripažinti viešosios informacijos rengėjais, skleidėjais.

6. Teismas nemotyvuotai ir neteisėtai pripažino ŽEI sprendimo dalį pagrįsta dėl VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo. Šios įstatymo normos pažeidimas yra įmanomas tik objektyviai nustačius neteisingos, šališkos informacijos skleidimą ir jos panaudojimą savanaudiškiems tikslams arba konstatavus žurnalistinės kampanijos, kuri buvo surengta pagal išankstinius nusistatymus, faktą ar žurnalistinės kampanijos, tenkinant grupinius, politinius interesus, faktą. Teismas nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių žurnalistinės kampanijos rengimą leidinyje „Mano Druskininkai“. Teismas tik nurodė, jog žurnalistinės kampanijos faktas atsakovo yra pagrįstas nurodant straipsnius, atitinkančius tokios kampanijos vykdymą. Druskininkų švietimo centras nevykdė ir nevykdo jokių žurnalistinių kampanijų, neturėjo ir šiuo metu neturi jokio išankstinio nusistatymo prieš kitus asmenis. Druskininkų švietimo centro nuomone, nei ŽEI sprendime, nei skundžiamame teismo sprendime, nėra atliktas joks teisinis žurnalistinės kampanijos fakto, išankstinio nusistatymo fakto, grupinių, politinių interesų tenkinimo fakto vertinimas, tai pagrindžiančių įrodymų, aplinkybių vertinimas, todėl yra padarytas neteisėtas ir nepagrįstas VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo konstatavimas.

7. Teismui pripažinus atsakovo teisę įsakmiai nurodyti pažeidimo pašalinimo alternatyvas, o taip pat pripažinus teisėtomis pačias pažeidimo pašalinimo alternatyvas, formuojamos teismų praktikos būdu yra neleistinai plečiama atsakovo kompetencija. Pirma, atsakovui nėra suteikti įgalinimai kurti pažeidimo pašalinimo alternatyvas ar teikti įsakmaus pobūdžio paaiškinimus dėl nustatyto pažeidimo pašalinimo. Antra, nurodant savivaldybei perimti leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą, yra neteisėtai ribojama Druskininkų švietimo centro veikla, kadangi savivaldybės mokymo įstaigai teisė būti viešosios informacijos rengėju yra suteikta galiojančio VIĮ 22 straipsnio 6 dalyje. Trečia, nurodant Druskininkų švietimo centrui apriboti rengiamą informaciją, yra pažeidžiamos viešosios informacijos rengėjo teisės, ribojama spaudos leidinių konkurencija. Atsakovui įstatymu nėra suteikta teisė riboti ar kaip nors kitaip apibrėžti viešosios informacijos rengėjo skleidžiamos informacijos turinį ar spaudos leidinio temas. Be to, VIĮ nenustatė jokių specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių mokymo įstaigų leidžiamų leidinių turinį. Ketvirta, įstatymas nesuteikia atsakovui teisės administracinėmis priemonėmis uždrausti laikraščio leidybą. Nurodymas nutraukti leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą, o informaciją skleisti Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje, yra ne kas kita, kaip leidinio likvidavimas, kadangi informacija savivaldybės interneto svetainėje yra skleidžiama nepriklausomai nuo šios bylos ar atsakovo nurodymų.

Pareiškėjai Druskininkų savivaldybės administracija, Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius apeliaciniu skundu (VII t., b. l. 170–183) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesant tam jokio teisinio pagrindo išplėtė viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo sąvokas. Teismas padarė VIĮ 2 straipsnio 29, 75, 76 dalims prieštaraujančias išvadas. Atsakovas priimdamas skundžiamą aktą savo poziciją grindė LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1700/2012. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apeliantų argumentus, kad LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1700/2012 ginčo situacijai netaikytina, nes ginčo situacijos nesutampa (iš esmės skiriasi).

2. Nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad savivaldybės taryba yra institucija, kuri turi įstatymo nustatytą teisę ir pareigą (kurių savivaldybės taryba neturi teisės savo nuožiūra atsisakyti) tvirtinti ir keisti Druskininkų švietimo centro nuostatus, nustatyti asignavimus, tačiau įstatymų leidėjas, net ir esant tokiam teisiniam reguliavimui, VIĮ aiškiai įtvirtino, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas) negali būti viešosios informacijos rengėjais. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas mokslo ir mokymo įstaigoms suteikė teisę būti viešosios informacijos rengėjais nepriklausomai nuo to, jog kitame įstatyme imperatyviai įtvirtintas teisinis reguliavimas, numatantis savivaldybių taryboms teisę (pareigą) tvirtinti ir keisti šių įstaigų nuostatus, nustatyti asignavimus. Faktas, kad Druskininkų savivaldybės taryba tvirtino ir keitė Druskininkų švietimo centro nuostatus, nustatė asignavimus, jokiu būdu nereiškia, kad Druskininkų savivaldybės taryba ir/arba kita institucija dėl to galėtų (turėtų) būti pripažinta leidinio „Mano Druskininkai“ leidėju / viešosios informacijos rengėju (skleidėju) ir/arba Druskininkų švietimo centras pripažintas pažeidusiu VIĮ 22 straipsnio 6 dalį.

3. Skundžiamame sprendime apskritai nėra nustatyta jokių faktų, kurie pagrįstų, kad Druskininkų savivaldybės administracija (administracijos direktorius) ar Druskininkų savivaldybės taryba galėjo „padaryti lemiamų įtakų skelbiamos informacijos turiniui“, o tuo labiau, kad tokia įtaka faktiškai buvo padaryta. Druskininkų savivaldybės administracija (administracijos direktorius) ir Druskininkų savivaldybės taryba veikė išimtinai BĮĮ ir VSĮ suteiktų teisių ribose ir jokios įtakos susijusios su leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba nedarė. Atsakovas nepateikė teismui ne tik įrodymų, bet ir pagrįstų argumentų, kad leidinys „Mano Druskininkai“ yra leidžiamas iš biudžetinių lėšų. Tiek Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnybai, tiek atsakovui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad leidinys „Mano Druskininkai“ nėra finansuojamas iš biudžeto lėšų. Atsakovas neįvertino faktinės aplinkybės, UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ veikia pagal Lietuvos Respublikos uždarųjų akcinių bendrovių įstatymą ir nėra viešojo sektoriaus subjektas (LR viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 2 str. 22 p.) bei, remiantis Lietuvos Respublikos uždarųjų akcinių bendrovių įstatymu, bendrovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris nefinansuojamas iš savivaldybės biudžeto.

4. Pagal įstatymo leidėjo sukurtą teisinį reguliavimą, objektyviai neįmanoma teisinė situacija, kad Druskininkų savivaldybės taryba nepatvirtintų leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjo Druskininkų švietimo centro reklamos paslaugų kainų ir lengvatų, todėl šis teismo argumentas pripažintinas prieštaraujančiu teisės principui, jog teisė nereikalauja neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia).

5. Viešųjų pirkimų teisiniai santykiai yra visiškai nesusiję su leidinio turiniu.

6. VIĮ 22 straipsnio 6 dalis nenumato jokių papildomų reikalavimų mokslo ir mokymo įstaigoms pasinaudoti teise būti viešosios informacijos rengėjais, taip pat nenumato specifinių reikalavimų mokslo ir mokymo įstaigų rengiamai informacijai, leidžiamo laikraščio turiniui ar pan. Nesant tokio draudimo galima pagrįstai teigti, kad mokslo ir mokymo įstaigos gali savo nuožiūra, nepažeisdamos steigimo dokumentų ir kitų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nuspręsti dėl rengiamos informacijos pobūdžio ir turinio, leidžiamo laikraščio turinio ir kt. Teisė savo nuožiūra nuspręsti dėl leidinio ir jame publikuojamų straipsnių turinio gali būti ribojama tik įstatymu. Įstatymas nei atsakovui, nei kitai institucijai, nenumato teisės nustatyti tokius ribojimus. VIĮ nenustato atsakovui kompetencijos nustatyti reikalavimus leidinio turiniui, inter alia, spausdinamų straipsnių temoms. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad žmogaus teisių ribojimo pagrįstumo sąlygos yra šios - bet kuris teisės į saviraiškos laisvę suvaržymas turi būti „nustatytas įstatymo“ (pakankamai aiškaus ir prieinamo), privalo turėti teisėtą tikslą ir būti būtinas demokratinėje visuomenėje (EŽTT 2007 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Vereinigung Bildender Kūnstler prieš Austriją). Teismo išvada, kad Druskininkų švietimo centrui netaikomas informacijos laisvės principas, o galioja įstatyme nenumatyti informacijos laisvės ribojimai, šiurkščiai pažeidžia VIĮ 4 straipsnį bei pamatinę informacijos laisvę, kurios turinį, inter alia, sudaro teisė, nepažeidžiant imperatyvių teisės normų, savo nuožiūra pasirinkti spausdinamų straipsnių temas ir apimtį.

7. Druskininkų savivaldybės tarybos ir administracijos veiksmuose arba neveikime neteisėtumo nenustatė nei tik Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, bet ir Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje. Būtina pažymėti, kad skundas atsakovui buvo pateiktas konkuruojančių leidinių atstovų. Pareiškėjų nuomone, savaitraščio „Druskonis“ ir savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redaktorių bendras skundas atspindi neteisėtą šių subjektų siekį riboti konkurenciją ir visuomenės informavimo pliuralizmą. Apeliantų esminiai argumentai, atsikertant į atsakovo sprendime nurodytą faktą – neva neužtikrinama sąžininga konkurencija visuomenės informavimo srityje, nebuvo teismo visiškai nagrinėjami, nevertinami. Teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo argumentais. Tokia situacija prieštarauja LVAT praktikai, kai teismas pasisako, jog sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus.

8. Siekiant konstatuoti VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimą, privalo būti konstatuota šioje teisės normoje numatytų faktų visuma, t. y. (i) žurnalistinės kampanijos faktas; (ii) išankstinio nusistatymo faktas arba (ii) grupinių, politinių interesų tenkinimo faktas. Nėra pagrindo pripažinti, kad buvo nustatytas žurnalistinės kampanijos faktas. Nei skundžiamame akte, nei skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kurie konkrečiai straipsniai yra laikomi „žurnalistine kampanija“, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant esmines procesines pareiškėjų teises paneigti aiškiai nepagrįstus ir neteisėtus skundžiamo akto teiginius. Skundžiama akte ir skundžiamame sprendime taip pat nėra nurodyta jokių motyvų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kuriais nustatytas išankstinio nusistatymo faktas arba grupinių, politinių interesų tenkinimo faktas. Dar daugiau, nėra nurodyta, kas yra subjektai, kurie turėjo tariamą „išankstinį nusistatymą“ ir/arba „tenkino grupinius, politinius interesus“. Nei atsakovas tyrimo metu, nei teismas nepagrindė, kuo remiantis neva apeliantai vykdė išankstinius nusistatymus, tenkino grupinius, politinius interesus. Atsakovas tyrimo metu neva konstatavo, jog leidinyje spausdinami straipsniai yra užslėpta politinė reklama, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ne atsakovo kompetencijai ir ne pagal VIĮ yra priimami sprendimai dėl politinės reklamos pažeidimų. Tokiems pažeidimams konstatuoti turi būti vadovaujamasi Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymu, kuris reglamentuoja politinės reklamos, taip pat užslėptos politinės reklamos nuostatas, o ATPK numato administracinę atsakomybę už reikalavimų, keliamų politinei reklamai, nesilaikymą. Apeliantams yra žinoma, kad VRK atsakovui yra pateikusi pažymą, kurioje konstatuojama, jog nėra politinės reklamos pažeidimų ne rinkimų kampanijos metu. Įrodymų vertinimas glaudžiai susijęs su įrodymų pakankamumo problema, nes, vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Taigi iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais, nevertindamas apeliantų argumentų.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į apeliacinius skundus (VIII t., b. l. 5–17) prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodo, kad žurnalistų etikos inspektorius ir administraciniai teismai viešosios informacijos rengėjais laiko ne konkrečias publikacijas parengusius žurnalistus ar apžvalgininkus, o visuomenės informavimo priemones valdančius asmenis (žiūrėti, pavyzdžiui, LVAT 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525- 2002/2013), nes svarbiau yra ne tai, kas fiziškai parengė konkrečią informaciją, o tai, kieno interesais veikdamas jis tai atliko. Atsižvelgdamas į visas atlikto tyrimo metu nustatytas aplinkybes, ypač į Druskininkų savivaldybės tarybos, Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus bei jo vadovaujamos Druskininkų savivaldybės administracijos atliktus veiksmus, priimtus sprendimus ir galėjimą padaryti lemiamą įtaką visiems su leidinio „Mano Druskininkai“ veikla susijusiems aspektams, taip pat įvertinęs leidinyje paskelbtos informacijos turinį, Žurnalistų etikos inspektorius nustatė, kad de facto visi apeliantai yra leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjai / viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai).

Žurnalistų etikos inspektorius neginčija apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytų aspektų, kad Druskininkų savivaldybės taryba turi teisę (ir pareigą) tvirtinti bei keisti biudžetinių įstaigų nuostatus, skirti asignavimus ir tvirtinti biudžetinių įstaigų teikiamų paslaugų kainas, tačiau esminę reikšmę turėjo tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tomis teisėmis buvo naudotasi. Akcentuoja, kad Žurnalistų etikos inspektorius neginčija švietimo (mokymo) įstaigų teisės būti viešosios informacijos rengėjais (leisti laikraščius, leidinius, mokslinius žurnalus), tačiau jų leidžiamų leidinių turinys turi apsiriboti informacijos, susijusios su švietimo (mokymo) funkcijos teikimu, skleidimu.

Šiame kontekste papildomai pažymi, kad, nekontroliuojant savivaldybės institucijų ir įstaigų rengiamos informacijos turinio, ne tik būtų sudaryta galimybė joms manipuliuoti informacija per valdomas visuomenės informavimo priemones, bet ir būtų sudaryta galimybė kitiems viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) nebaudžiamiems skleisti dezinformaciją apie bet kurį asmenį ar įvykį tuo atveju, kai ją parengė savivaldybių institucijos ir įstaigos. Pabrėžia, kad Žurnalistų etikos inspektorius konstatavo ne politinės reklamos pažeidimą o žurnalistinės kampanijos, rengiamos pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus, egzistavimo faktą (VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimą).

Todėl apeliantų argumentas, kad Žurnalistų etikos inspektorius veikė ne savo kompetencijos ribose, yra atmestinas. Žurnalistinės kampanijos, rengiamos pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus, egzistavimo faktas nustatomas išanalizavus visas ginčo atveju reikšmingas aplinkybes. Išnagrinėtu atveju tokią Žurnalistų etikos inspektoriaus išvadą lėmė ne viena konkreti publikacija, o išplėstinė leidinio „Mano Druskininkai“ turinio analizė ir jos metu nustatytų aplinkybių visuma. Siekdamas visapusiškai įvertinti reikšmingas aplinkybes, Žurnalistų etikos inspektorius atliko visų iki sprendimo priėmimo išleistų laikraščio „Mano Druskininkai“ numerių turinio analizę, be to, kreipėsi į VRK prašydamas pateikti nuomonę, ar konkrečios šešios leidinio „Mano Druskininkai“ publikacijos (ar jų visuma) atitinka politinės reklamos požymius.

VRK pirmininko 2013 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 2-742(1.5) Žurnalistų etikos inspektoriui buvo nurodyta, kad VRK darbo grupės nariai ir didesnė dalis VRK narių yra linkę pritarti pozicijai, jog vertinimui pateiktos publikacijos ar bent jau didesnė jų dalis turi politinės reklamos požymių. Kartu nurodė įvairias Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme numatytas sąlygas, kurioms esant (ne)konstatuojamas politinės reklamos egzistavimo faktas. Pažymi, kad savivaldybės institucijų ir įstaigų konkuravimas su kitų vietos laikraščių leidėjais nesiderina su VIĮ nustatytais imperatyvais.

Pabrėžia, kad teismo pareigos (nurodyti priimto sprendimo motyvus) apimtis gali skirtis priklausomai nuo teismo procesinio sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-349/2014). Konkrečiu atveju teismo sprendime motyvuotai įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, pateiktas tinkamas jų teisinis kvalifikavimas. Iš teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kuo teismas rėmėsi darydamas išvadą, kad Žurnalistų etikos inspektorius priėmė tinkamą ir teisėtą sprendimą.

Pareiškėjai Druskininkų savivaldybės administracija, Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu į Druskininkų švietimo centro apeliacinį skundą (VIII t., b. l. 1–3) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Pareiškėjai sutinka su Druskininkų švietimo centro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas Druskininkų švietimo centras atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (VIII t., b. l. 19–22) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas nurodo, kad palaiko apeliantų argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. R. atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus (VIII t., b. l. 23–32) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad tiek ŽEI sprendimas, tiek teismo sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, o apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepagrįsti ir atmestini. Apeliaciniuose skunduose absoliučiai nenurodomas nei vienas argumentas, kuris paneigtų ŽEI sprendime padarytas pagrįstas išvadas, kurios buvo padarytos analizuojant konkrečius leidinio „Mano Druskininkai“ straipsnius ir publikacijas bei leidinio turinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. SPR-141 pareiškėjai (Druskininkų švietimo centras, Druskininkų savivaldybės administracija, Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius) įspėti dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas ŽEI 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko galioti. Su tokiu sprendimu nesutikta, dėl ko pateikti Druskininkų švietimo centro ir Druskininkų savivaldybės administracijos, Druskininkų savivaldybės tarybos, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės apeliaciniai skundai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo dėl papildomų įrodymų išsireikalavimo.

2015 m. balandžio 28 d. Vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas bendras Druskininkų savivaldybės tarybos, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės, Druskininkų savivaldybės administracijos ir Druskininkų švietimo centro pareiškimas dėl atsisakymo nuo skundų ir apeliacinių skundų.

Pareiškime nurodoma, jog Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorė ir Druskininkų savivaldybės administracija atsisako 2014 m. sausio 2 d. skundo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. SPR-141 ir visų skunde pareikštų reikalavimų, taip pat atsisako 2014 m. liepos 25 d. apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo. Kartu pareiškiama bei patvirtinama, jog pareiškėjams yra žinomos ir suprantamos visos tiek skundų, tiek apeliacinio skundų atsisakymo teisinės pasekmės.

Identiškas pareiškimas padarytas ir iš biudžetinės įstaigos Druskininkų švietimo centras pusės.

Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje, pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 2 dalį teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

Taigi, turint omenyje ABTĮ 133 straipsnio nuostatą, apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo atsisakymą, gali nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2993/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-657/2014).

Pareiškėjui atsisakius skundo, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukus, pareiškėjo apeliacinio skundo nagrinėjimas nebetenka teisinės prasmės ir nenagrinėjamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-753-442/2015).

Bylą tikrinančios Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų (apeliantų) pateiktas atsisakymas nuo skundų atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Pareiškėjai yra nurodę bei patvirtinę, jog jiems žinomos tiek skundų, tiek apeliacinio skundų atsisakymo ir administracinės bylos nutraukimo pasekmės. Vadinasi, kliūčių, dėl kurių pareiškėjų skundų atsisakymas negalėtų būti priimtas, nėra, kas lemia pareiškėjų skundų atsisakymo priėmimą bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo naikinimą bei administracinės bylos pagal pareiškėjų Druskininkų švietimo centro, Druskininkų savivaldybės administracijos, Druskininkų savivaldybės tarybos ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės skundus atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. S. ir E. R. dėl sprendimo panaikinimo nutraukimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų Druskininkų savivaldybės tarybos, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės, Druskininkų savivaldybės administracijos ir Druskininkų švietimo centro atsisakymą nuo skundų priimti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjų Druskininkų švietimo centro, Druskininkų savivaldybės administracijos, Druskininkų savivaldybės tarybos ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės skundus atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. S. ir E. R. dėl sprendimo panaikinimo nutraukti, pareiškėjams atsisakius skundų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius