A-442-600-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-600/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00678-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 5 300 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. kovo 5 d. D. K., vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Pylimo g. 4, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadinti automobilio priekinis ir galinis dešinės pusės lieti diskai, priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, priekinė dešinės pusės apatinė svirtis ir guoliavietė, priekinis dešinės pusės amortizatorius, traversas, galinė dešinės pusės guoliavietė, galinė dešinės pusės išilginė traukė, galinė dešinės pusės skersinė viršutinė traukė, galinis dešinės pusės amortizatorius, taip pat reikėjo remontuoti ratų suvedimą, priekinėje dešinėje pusėje pakitusius tarpus tarp variklio gaubto ir sparno bei priekinėje dešinėje pusėje tarp sparno ir durų pakitusį tarpą. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino D. K. žalą 5 300 Lt, susijusią su automobilio remontu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266, 6.271 ir 6.1015 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Teigė, kad Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, tvirtino, kad iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nebuvo pateikti dokumentai, kuriuos privalu pateikti reikalaujant žalos atlyginimo dėl kelių transporto priemonės apgadinimo. Nepridėta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Teigė, kad nebuvo atsižvelgta į dalių nusidėvėjimą, į pareiškėjo reikalavimą nepagrįstai buvo įtraukti pridėtinės vertės mokestis ir išlaidos automobilio remontui. Nebuvo duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki eismo įvykio. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Teigė, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, jo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, nes šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašė sprendimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo priimti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad atsakingas už gatvių priežiūrą yra atsakovas. Atsakovui buvo skirta lėšų gatvių priežiūrai, kurias atsakovas gali naudoti savo nuožiūra. Be to, teisės aktai įpareigoja ir patį atsakovą numatyti lėšas gatvių tvarkymui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 300 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo 5 300 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. K. 2011 m. kovo 5 d., apie 20.23 val., vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Pylimo g. 4, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais aitvarais, taip apgadindamas vairuojamą automobilį. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“, kuri, turėdama teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, apskaičiavo šio įvykio metu patirtus nuostolius ir kompensavo juos, išmokėdama draudimo išmoką – 5 300 Lt.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 ir 12 punktais, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, CK 6.266 straipsniu bei konstatavo, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Teismas pripažino, kad byloje nebuvo objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Byloje taip pat nebuvo ginčo, kad kelio duobė, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus, taip pat nebuvo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino įvykio faktą. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, teismui nebuvo pagrindo. Pagal byloje esamas aplinkybes ir įrodymus buvo paneigti atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio.

Teismas konstatavo, kad žalos dydis taip pat įrodytas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, teismui taip pat nepateikta. Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildino iš atsakovo neveikimo, t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, taip užtikrinant saugų eismą. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, kad atsakovo argumentai, nurodant, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos pareigūnams ir toliau neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams. Taigi, byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuota, jog savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino Pylimo gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta D.

K. vairuojama transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos buvo priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas turtinės žalos atlyginimas. Teismas vadovavosi CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu.

CK 6.251 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nebuvo nustatyta. Byloje esantys įrodymai patvirtino, jog bendras žalos dydis – 5 300 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Teismas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, konstatavo, kad yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 5 300 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat pareiškėjas teismui buvo pateikęs mokėjimo nurodymą už teisinę, kuris patvirtino 200 Lt išlaidas už skundo parengimą, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas (ABTĮ 44, 45 straipsniai).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Remiasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, 81 straipsniu, 85 straipsnio 4 dalimi bei 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, turėjusias reikšmės ginčo eigai, neištyrė įrodymų tinkamumo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui priteista žala, susidariusi už dviejų ratų remontą, kai viso ginčo automobilio rinkos kaina svyruoja nuo 3 000 iki 7 000 Lt. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilio remonto darbai buvo atlikti ir kad už juos būtų atsiskaityta. Vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, negalima daryti. Be to, pažyma, kurioje nurodyta automobilio remonto sąmata, surašyta tik po 2 dienų nuo eismo įvykio.

Byloje nebuvo pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad eismo įvykis tikrai buvo. Remiasi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120, 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, 2, 3, 26, 28 ir 29 punktais, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. balandžio 30 d.) 23 ir 24 straipsniais. Teigia, kad šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Mano, kad jei eismo įvykis ir buvo, vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui.

Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes. Laiko, kad ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Akcentuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovui atsakomybę taikė vadovaudamasis Kelių priežiūros tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, tačiau neatsižvelgė į jo 42 punktą bei 30 punkto nuostatą, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose.

Mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Bylos nagrinėjimas neužsitęsė, tuo labiau dėl atsakovo kaltės. Mano, kad šiuo atveju teisinės pasekmės dėl žalos nustatomos viešosios teisės normomis, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos neturėtų būti taikomos.

Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Remiasi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 19 d.) I dalies 9.5., 9.6.1. punktais. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju draudėjas pareiškėjui pateikė „Opel“ įgalioto serviso „Auto vici“ pažymą su būsimų transporto priemonės remonto išlaidų apskaičiavimu. Ši pažyma patvirtina, kad nuostolio dydį sudaro darbų, dalių kaina, joje pareiškėjas, darydamas įrašus ranka, apskaičiavo būtinas automobilio remonto išlaidas be pridėtinės vertės mokesčio. Taip pat remiasi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 II dalies 5.1.3. punktu ir pažymi, kad automobilis buvo draustas išskaitant nusidėvėjimą.

Teigia, kad byloje esantys Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimas, eismo įvykio vietos schema, duomenys apie transporto priemonės sugadinimus, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, „Opel“ įgalioto serviso „Auto vici“ pažyma patikimai patvirtina, kad transporto priemonė įvažiavo į dėl atsakovo neveikimo kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę ir buvo sugadinta. Atsakovas abejoja dėl transporto priemonės apgadinimų atsiradimo, tačiau nepateikia įrodymų savo prielaidoms pagrįsti. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas neginčijo transporto priemonės techninės apžiūros akto.

Remiasi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120, 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, 29.1. punktu, Turto vertinimo metodikos (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, galiojusi iki 2012 m. balandžio 18 d.) 80, 81 punktais. Nurodo, kad Transporto priemonės apžiūros aktas buvo pasirašytas pareiškėjo nustatyta tvarka atestuoto ir turinčio teisę vertinti transporto priemones asmens, todėl tai yra leistinas rašytinis įrodymas, patvirtinantis aplinkybes dėl transporto priemonės sugadinimo.

Pabrėžia, kad byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas nebuvo atsargus, atidus. Nurodo, kad tik atsakovas, kaip savininkas, privalo prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančiuose keliuose. Todėl jis nepagrįstai siekia perkelti šią savo pareigą policijos pareigūnams.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašo priimti sprendimą dėl atsakovo apeliacinio skundo savo nuožiūra.

Atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią subrogacijos pagrindu (Civilinio kodekso 6.1015 str.).

Nustatyta, kad D. K., vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, 2011 m. kovo 5 d., apie 20 val. 23 min., įvažiavo į Kauno miesto savivaldybėje, Pylimo gatvėje, ties pastatu Nr. 4, esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Kadangi automobilis buvo apdraustas, AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto įvykio išmokėjo 5 300 Lt draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės 5 300 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo 5 300 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Šio įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Nagrinėjamu atveju atsakovas – Kauno miesto savivaldybė – iš esmės nekelia ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (Pylimo g.,) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad transporto priemonė „Opel Vectra“ 2011 m. kovo 5 d. įvažiavo į Pylimo gatvėje, ties pastatu Nr. 4, Kaune, esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota, kad eismo įvykio metu buvo apgadinti automobilio dešinės pusės ratai (b. l. 9-10).

Tačiau AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyta, kad buvo apgadinti automobilio priekinis ir galinis dešinės pusės lieti ratlankiai, priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, priekinė dešinės pusės apatinė svirtis ir guoliavietė, priekinis dešinės pusės amortizatorius, traversas, galinė dešinės pusės guoliavietė, galinė dešinės pusės išilginė traukė, galinė dešinės pusės skersinė viršutinė traukė, galinis dešinės pusės amortizatorius, taip pat reikėjo atlikti ratų suvedimą, atstatyti priekinėje dešinėje pusėje pakitusius tarpus tarp variklio gaubto ir sparno bei priekinėje dešinėje pusėje tarp sparno ir durų pakitusį tarpą (b. l. 14).

Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad šie transporto priemonės techninės apžiūros akte užfiksuoti transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent nagrinėjamo eismo įvykio metu. Kaip minėta, policijos pareigūnų eismo įvykio vietoje sudarytoje eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota, kad eismo įvykio metu buvo apgadinti tik automobilio dešinės pusės ratai. Be minėto transporto priemonės techninės apžiūros akto, pareiškėjas teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, kad automobilis minėto įvykio metu buvo sugadintas daugiau nei nurodyta eismo įvykio vietos schemoje.

Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokia buvo automobilio būklė iki nagrinėjamo eismo įvykio momento, nors iš bylos duomenų matyti, kad automobilio pagaminimo data yra 2001 m. (b. l. 7, 14). Byloje esanti 2011 m. kovo 7 d. UAB „Kauno saulėtekis“ AUTOVICI pažyma apie nustatytus automobilio „Opel Vectra“ defektus (b. l.

15) taip pat nepatvirtina, kad pažymoje nurodyti detalių keitimai ir remonto darbai turėjo būti atlikti būtent dėl eismo įvykio metu atsiradusių automobilio apgadinimų.

Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad visi pareiškėjo nurodyti automobilio „Opel Vectra“ apgadinimai atsirado būtent D. K. įvažiavus į Pylimo gatvėje, ties pastatu Nr. 4, Kaune, buvusią neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę. Be kita ko, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių kokias nors realiai patirtas minėto automobilio remonto išlaidas. Paties pareiškėjo nurodyta 5 300 Lt turtinė žala nėra paremta konkrečiais paskaičiavimais, todėl nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio turtinė žala galėjo būti patirta dėl eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotų automobilio dešinės pusės ratų apgadinimų. Taigi atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog visi nurodyti automobilio apgadinimai kilo transporto priemonei įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, o taip pat iš pareiškėjo pateiktų duomenų nesant galimybės nustatyti, kokia žala buvo padaryta dėl automobilio dešinės pusės ratų apgadinimo, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pareiškėjas neįrodė padarytos turtinės žalos, o taip pat ir priežastinio ryšio tarp kelio trūkumų ir nurodytos žalos. Nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo nelaikytinas pagrįstu, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai pripažino įrodytomis visas civilinės atsakomybės sąlygas, priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys