A-556-1984-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1984/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00748-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybei ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos socialinės pašalpos priteisimo, piniginės socialinės paramos gavėjo statuso atstatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2) ir patikslintais skundais (I t., 39–40; II t., b. l. 43; 67), prašydamas:

1. Panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 7900 „Dėl mokėjimo nutraukimo“;

2. Priteisti 1 575 Lt, 2 377,10 Lt (t. y. 1 260 Lt, 945 Lt, 126,70 Lt, 3,50 Lt ir 41,90 Lt) neišmokėtą socialinę pašalpą, 2 835 Lt neišmokėtą socialinę pašalpą už 2013 m. balandžio–gruodžio mėnesius ir 630 Lt neišmokėtą socialinę pašalpą už 2014 m. sausio–vasario mėnesius;

3. Atstatyti piniginės socialinės paramos gavėjo statusą nuo 2014 m. kovo mėn., kol nepasikeis jo socialinė padėtis;

4. Atlyginti teismo proceso išlaidas (t. y. 25 Lt transporto išlaidas, 4,45 Lt pašto paslaugų išlaidas, 4,40 Lt dokumentų kopijavimo išlaidas).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2012 metais nutraukė socialinės pašalpos mokėjimą, kai jis raštiškai atsisakė dirbti jam primestą darbą. Iš Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo 14 darbų pareiškėjui buvo pasiūlytas 5.1.7 punkte nurodytas darbas, o pokalbio metu – 5.1.4 punkte nurodytas darbas. Kadangi pareiškėjas yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, tai šie darbai žemina jo, kaip išsilavinusio žmogaus, orumą ir laiko tai priverstiniu darbu.

Pareiškėjo manymu, jei tai darbas, tai remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu turi būti sudaryta darbo sutartis, mokami mokesčiai valstybei, žmogus turi būti socialiai apdraustas, turi eiti darbo stažas, o jei tai talka, tai ji negali būti ilgesnė kaip 2 darbo dienos ir negali būti privaloma ir niekas negali versti atidirbinėti už socialinei pašalpai sumokėtus pinigus, nes tai yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuota pagalba nepasiturinčiam žmogui. Juk žmogus dirbo šioje valstybėje, mokėjo mokesčius ir turi teisę gauti socialinę pagalbą jį užklupus nelaimėms.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. 1500 „Dėl pagalbos (talkos) darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 105-3759), talka yra fizinių asmenų telktinė tarpusavio pagalba žemės ir namų ūkio darbams dirbti, atliekama nemokamai, o savivaldybėje realiai ji atliekama už socialinę pašalpą (Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo 2012 m. vasario 2 d. Nr. T-205 nuoraše 14 punkte yra net įvertinta 3,75 Lt viena visuomenei naudingos veiklos valanda).

Be to, „Dėl pagalbos (talkos) darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ numatyta, kad kiekvieno talkininko pagalbos trukmė negali būti ilgesnė kaip trys dienos iš eilės (realiai 5 darbo dienos – privalomos 40 val./mėn., kad gautų socialinę paramą). Lietuvoje darbuotojo ir darbdavio santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, bet pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (Žin., 2011, Nr. 155-7353), šie santykiai yra panaikinti, nes tai įvardijama kaip talka, numatyta Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 21-506; 2000, Nr. 61-1818).

Iš darbuotojo atimamos Lietuvos Respublikos darbo kodeksu apibrėžtos teisės – teisė į darbą (galimybė užsidirbti laisvai pasirenkamu darbu), teisė į tinkamas darbo sąlygas, teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisė į tinkamą atlyginimą, teisė jungtis į organizacijas, teisė sudaryti kolektyvines sutartis (teisė į kolektyvines derybas), vaikų ir paauglių teisė į apsaugą, dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą, teisė į profesinę orientaciją, teisė į profesinį mokymą, teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas, teisė į orumą darbe, teisė į darbo sutartis, teisė į teisingas darbo valandas ir poilsio valandas.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad papildomai 2013 metais dėl socialinės pašalpos skyrimo nesikreipė. Nurodė, kad kreipėsi tik 2012 metais ir byloje yra pateikti tai patvirtinantys dokumentai. Teigė, kad su visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašu buvo supažindintas po to, kai buvo nutrauktas paramos skyrimas ir pats to paprašė. Tai patvirtinantys dokumentai yra byloje. Patikslino, kad su minėtu aprašu buvo supažindintas vėliau, o ne tada, kai pasirašė dokumentus.

Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 146–148; II t., b. l. 63–65) ir teismo posėdžio prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad teisės aktų pagrindu 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjui skirta socialinė pašalpa. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. birželio mėn. periodiškai pareiškėjui buvo skiriama socialinė pašalpa. Teisės aktų nustatyta tvarka savivaldybės administracija turėjo teisę pasitelkti asmenis, kurie gauna pinigines socialines pašalpas, visuomenei naudingai veiklai. Socialinės paramos skyrius, vykdydamas teisės aktų reikalavimus, pasiūlė pareiškėjui dalyvauti šioje veikloje, tačiau pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. pareiškimu atsisakė dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, todėl pareiškėjui buvo nutraukta paskirta socialinė piniginė parama.

Nurodė, kad teisminio proceso laikotarpiu pareiškėjas papildomai nesikreipė dėl pašalpos skyrimo, nors tokią galimybę jis turėjo. Nors pareiškėjas nurodo, kad visuomenei naudingai veiklai priskiriami santykiai yra darbo santykiai ir su pareiškėju turėjo būti sudaryta darbo sutartis, tačiau tai civiliniai santykiai ir darbo sutartis šiuo atveju negalėjo būti sudaroma. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo priteisti nurodytą žalą bei bylinėjimosi išlaidas nėra. Pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, socialinė parama skiriama kas trys mėnesiai.

Paramą pareiškėjui skyrė savivaldybės, kurioje gyvena pareiškėjas, Socialinės paramos skyrius. Norint pratęsti socialinės paramos skyrimą, pareiškėjas turi pateikti atitinkamus dokumentus įstatymo nustatyta tvarka, o Socialinės paramos skyrius įvertina, ar pareiškėjas atitinka įstatymo numatytas sąlygas gauti socialinę paramą. Todėl pareiškėjo reikalavimas atstatyti socialinės paramos gavėjo statusą yra nepagrįstas, kadangi tai nėra administracinių teismų kompetencija, tai yra išskirtinai savivaldybės prerogatyva.

Jei teismas pripažintų, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimas buvo neteisėtas, priteisti turtinę žalą už visą laikotarpį nėra pagrindo, nes trims mėnesiams yra paskiriama parama. Po to vėl skiriant pareiškėjui socialinę paramą Socialinės paramos skyrius vertina, ar pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus, ar išliko sąlygos, kurios buvo nustatytos anksčiau. Todėl už visą laikotarpį priteisti turtinę žalą nėra pagrindo. Nurodė, kad dėl pareiškėjo prašymo ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą buvo priimtas įsiteisėjęs 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-521-621/2013.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkte numatyta, kad, jeigu teismas jau išnagrinėjo bylą, kurioje dalyvavo tos pačios proceso šalys ir ginčas buvo dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, byla yra nenagrinėjama. Nurodė, kad teikė 2014 m. vasario 17 d. pažymą, įrodančią, kad pareiškėjui nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. imtinai buvo mokėta piniginė socialinė parama. Tai įrodo, kad pareiškėjas ne tik 6 mėnesius nuolat gaudavo socialinę paramą.

Pareiškėjui buvo ne tik žodžiu, bet ir raštu išaiškintos pasekmės, jeigu jis atsisakys dirbti visuomenei naudingą darbą. Nurodė, kad Socialinės paramos skyrius socialinę pašalpą pareiškėjui paskyrė 2012 m. kovo 19 d. sprendimu – byloje yra pareiškėjo pasirašytas sutikimas su nurodytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjui paskyrus socialinę pašalpą, tą pačią dieną jis parašu patvirtino, jog susipažino su Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarka. Prašė skundo dalį dėl sprendimo panaikinimo, turtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl norminio akto ištyrimo palikti nenagrinėtą, kadangi šis klausimas jau išspręstas.

Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., 141) ir teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Socialinės paramos skyrių, pateikė prašymą, kuriame pasirašė, jog sutinka su tuo, kad bus tikrinami duomenys, susiję su jo socialine padėtimi ir turtu, darbo biržos duomenys ir kt. Priimant asmens prašymą dėl paramos skyrimo, kiekvienas asmuo yra supažindinamas su visomis sąlygomis – su Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarka ir kitais nuostatais. 2012 m. kovo 19 d. pareiškėjas su šiomis sąlygomis buvo supažindintas pasirašytinai. Iki to laiko, t. y. nuo 2011 m. birželio mėn., kai pareiškėjas gaudavo socialinę pašalpą, kiekvienąkart pareiškėjas teikdavo naują prašymą kas trys mėnesiai. Nurodė, kad parama skiriama 3 mėnesių laikotarpiui, o po 3 mėnesių pareiškėjas kreipiasi su raštišku prašymu pratęsti piniginę paramą. Asmuo tai gali padaryti per du mėnesius nuo paskirtos paramos pasibaigimo dienos. Parama skiriama nuo pareiškimo parašymo pirmo mėnesio pirmos dienos. Taip pat nurodė, kad sutinka su atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės išdėstytais argumentais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu (II t., b. l. 75–80) administracinės bylos dalį dėl reikalavimo atstatyti piniginės socialinės paramos gavėjo statusą nutraukė. Pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus atsakovams Radviliškio rajono savivaldybei ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 7900 „Dėl mokėjimo nutraukimo“ panaikinimo, neišmokėtos socialinės pašalpos priteisimo bei teismo proceso išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl savivaldybės administracijos skyriaus akto, susijusio su piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimu, teisėtumo ir pagrįstumo, dėl neišmokėtos socialinės pašalpos priteisimo bei piniginės socialinės paramos gavėjo statuso atstatymo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.) 25 straipsnio 6 dalimi, 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-182 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. gegužės 17 d.), 41.6, 42.4 punktais, Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-203 (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 27 d.), 2 punktu, Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205 (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. birželio 21 d.), 2, 8 ir 9 punktais. Teismas nurodė, kad iš šių teisės normų akivaizdu, jog visuomenei naudingi darbai (veikla) yra neatlygintina asmens, gaunančio socialinę pašalpą iš savivaldybės, veikla (darbas), kurią jis privalo atlikti, t. y. socialinę pašalpą gaunantiems asmenims Įstatyme yra įtvirtinta imperatyvi pareiga dalyvauti savivaldybės administracijos nustatyta tvarka organizuojamuose visuomenei naudinguose darbuose (veikloje) ir prisidėti prie savivaldybės, kuri jam skiria piniginę socialinę paramą, bendruomenės viešojo intereso.

Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjas pateikė 2012 m. kovo 19 d. prašymą piniginei socialinei paramai gauti Nr. 17138 ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 5504 buvo pratęstas socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. pareiškimu atsisakė dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, o Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius pareiškėjo ginčijamu 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 7900 nutraukė socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2012 m. balandžio 1 d. dėl nedalyvavimo visuomenei naudingoje veikloje.

Nors byloje nėra pateiktas nustatytos formos nukreipimas pasitelkti visuomenei naudingai veiklai, tačiau byloje nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo nukreiptas dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje (pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, jog iš Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo 14 darbų jam buvo pasiūlytas 5.1.7 punkte nurodytas darbas, o pokalbio metu – 5.1.4 punkte nurodytas darbas) ir iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. pareiškimu atsisakė dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. balandžio 2 d. pareiškimą, 2012 m. balandžio 30 d. raštu Nr. S-187-(2.3) informavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (Žin., 2011, Nr. 155-7353) 9 skirsnio 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, rajono savivaldybės administracija turi teisę pasitelkti nedirbančius ir nesimokančius darbingus, piniginę socialinę paramą gaunančius asmenis visuomenei naudingai veiklai atlikti; vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-182, 42.4 punktu, socialinė pašalpa nutraukiama, jei asmuo nedalyvauja visuomenei naudingoje veikloje iki tol, kol pašalpos gavėjas įvykdys pareigas.

Teismo vertinimu, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas pagal nustatytą formą buvo supažindintas raštiškai su Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašu, patvirtintu Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205, laikytina, kad pareiškėjas raštiškai pagal nustatytą formą nebuvo supažindintas su pastaruoju tvarkos aprašu, tačiau šiuo konkrečiu atveju tai nelaikytina esminiu procedūros pažeidimu, kadangi pareiškėjas teikdamas 2012 m. kovo 19 d. prašymą piniginei socialinei paramai gauti Nr. 17138 pasirašė, jog susitinka dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, taip pat 2012 m. balandžio 30 d. raštu Nr. S-187-(2.3) buvo informuotas apie pasekmes, kurios gali kilti atsisakius dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, ir minėtą tvarkos aprašą pridėjo prie skundo teismui.

Teismas konstatavo, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi Įstatymo 25 straipsnio 6 punktu, turėjo teisę reikalauti, jog pareiškėjas (piniginės socialinės paramos gavėjas) vykdytų įstatymų nustatytą pareigą ir atliktų savivaldybės administracijos organizuojamus visuomenei naudingus darbus (visuomenei naudingą veiklą), todėl pareiškėjui (piniginės socialinės paramos gavėjui) neatlikimas įstatymų leidėjo nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje sukelia įstatyme nurodytas teisines pasekmes – socialinės paramos teikimo atitinkamu būdu nutraukimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 7900, kuriuo nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2012 m. balandžio 1 d. dėl nedalyvavimo visuomenei naudingoje veikloje, teisėtas ir pagrįstas.

Teismas pareiškėjo argumentą, kad iš Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo pasiūlytas 5.1.7 punkte nurodytas darbas ir 5.1.4 punkte nurodytas darbas žemina jo, kaip išsilavinusio žmogaus, orumą, tai yra priverstinis darbas ir niekas negali versti atidirbinėti už socialinei pašalpai sumokėtus pinigus, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d.) apibrėžtas sąvokas, vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (3 str. 2 d.); savivaldybės bendruomenė – savivaldybės nuolatiniai gyventojai, bendrais viešaisiais poreikiais, interesais ir savivaldos teisiniais santykiais susieti su savivaldybės taryba ir kitais viešojo administravimo funkcijas atliekančiais savivaldybės subjektais (3 str. 11 d.). Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, yra Radviliškio rajono savivaldybės gyventojas, o tai Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo prasme reiškia, kad jis yra šios savivaldybės bendruomenės narys. Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205 patvirtintame Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos apraše visuomenei naudingai veiklai priskyrė įvairius savivaldybės teritorijų, skirtų visuomenės poreikiams, tvarkymo darbus, kultūros ir sporto renginių organizavimo pagalbinius darbus, pagalbą pagyvenusiems ir neįgaliems asmenims, apleistų kapų tvarkymą, kitus žmogaus gyvybei ir sveikatai pavojaus nekeliančius ir specialaus pasiruošimo bei kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, t. y. bendruomenės viešąjį interesą atitinkančią veiklą. Tuo siekiama teisės ir visuomenės požiūriu pozityvių tikslų – skatinti asmens pilietiškumą, iniciatyvumą, darbinę motyvaciją ir aktyviai prisidėti prie bendruomenės gyvenimo. Konstitucinė nuostata, draudžianti priverčiamuosius darbus, nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali, nes tokie darbai pareiškėjui nebuvo skirti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai vartoja talkos sąvoką. Teisės aktuose vartojamos visuomenei naudingų darbų (visuomenei naudingos veiklos) sąvokos negali būti tapatinamos su talkos sąvoka. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 1500 „Dėl Pagalbos (talkos) darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 105-3759) ginčo kilimo metu nebuvo aktualus, nes, be kita ko, buvo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 827.

Teismas pareiškėjo argumentus dėl susiklosčiusių darbo santykių taip pat atmetė kaip nepagrįstus, kadangi Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos 4 punkte ir Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo 7 punkte numatyta, kad santykiai, atsirandantys tarp visuomenei naudingos veiklos organizatoriaus ir visuomenei naudingos veiklos atlikėjo, yra civiliniai teisiniai santykiai. Taip pat Telkimo visuomenei naudingiems darbams tvarkos 5 punkte, be kita ko, numatyta, kad su visuomenei naudingų darbų atlikėjais sudaroma rašytinė visuomenei naudingų darbų atlikimo sutartis (pavyzdinė jos forma pateikta 1 priede).

Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymų ištirti norminio administracinio akto teisėtumą buvo priimtas jau įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-521-621/2013.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas privalėjo vykdyti nustatytą pareigą dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, pareiškėjas jos neįvykdė ir šios pareigos nevykdymas buvo pagrindas neskirti jam piniginės socialinės pašalpos. Teismas, įvertinęs visumą nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių, priėjo išvadą, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 7900 „Dėl mokėjimo nutraukimo“ yra pagrįstas, teisėtas ir jo panaikinti nėra pagrindo, tuo pačiu nėra pagrindo įpareigoti išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už jo nurodytus laikotarpius. Kadangi pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas atmestini, todėl teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl teismo proceso išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str.).

Dėl pareiškėjo reikalavimo atstatyti piniginės socialinės paramos gavėjo statusą teismas konstatavo, kad administracinis teismas neturi viešojo administravimo įgaliojimų, nevykdo viešojo administravimo funkcijų, todėl ir negali nagrinėti pareiškėjo reikalavimo dėl piniginės socialinės paramos gavėjo statuso atstatymo. Kompetentinga viešojo administravimo institucija, turinti teisę skirti ir mokėti piniginę socialinę paramą, yra savivaldybės administracija (Įstatymo 30 str. 2 d. 1 p.). Naują sprendimą dėl piniginės socialinės paramos teikimo turi priimti pagal kompetenciją savivaldybės administracija. Todėl bylos dalį dėl reikalavimo atstatyti piniginės socialinės paramos gavėjo statusą nuo 2014 m. kovo mėn., kol nepasikeis jo socialinė padėtis, teismas nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 84–85) prašo patikrinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, liko neišnagrinėti daugelis klausimų, susijusių su prieštaravimais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kadangi teismo metu daromi garso įrašai, galima paklausyti tų įrašų. Teismo sprendimas tik patvirtina jo teiginį, kad tai prievartinis darbas, nes ne kartą yra minimas žodis „privalo vykdyti, atlikti“, o tai priverstinio darbo simbolis. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą realiai negalima traktuoti kitaip, kaip priverstinio darbo įteisinimas, todėl jis prašė išsiaiškinti, ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismo sprendime nutylima, kad pareiškėjas gaudavo ne grynuosius pinigus, kuriais būtų galima laisvai disponuoti, o pinigai buvo pervedami į MAXIMĄ kortelę. MAXIMA artimiausia parduotuvė randasi už 2 km nuo pareiškėjo. Pažymi, kad teismo sprendimas yra šališkas. Teismas neįvertino to, kad jis atsisakė darbo tik po to, kai susipažino su realia situacija. Atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime yra parašyta, kad „Paskelbti šį sprendimą leidinyje „Valstybės žinios“.“, tačiau to nepadaryta. Kadangi Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius iš pareiškėjo nenorėjo priimti prašymo dėl socialinės pašalpos, tai jį nusiuntė registruotu laišku (yra teismui pateikti laiško ir kvito nuorašai), o toliau visus dokumentus pristatinėjo per teismą, todėl atsakovų teiginiai, kad jie nežinojo jo socialinės padėties, yra melas arba savo pareigų nevykdymas. Šiaip Lietuvos Respublikos gyventojams reikalinga ne socialinė pašalpa, o legalus ir normaliai apmokamas darbas. Remiantis Įstatymo ir teismo sprendimo logika, tai kiekvienas Lietuvos Respublikos gyventojas, dirbantis valstybinėje įstaigoje ir negaminantis jokio konkretaus produkto, o gaunantis iš valstybės pinigus, privalo dirbti viešuosius darbus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde pabrėžiamas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo galimas nesuderinamumas su Lietuvos Respublikos Konstitucija bei siekis šį momentą išsiaiškinti. Taip pat teigiama apie nevisapusišką bylos išnagrinėjimą, su kuo Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje numatyta, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Apeliacinės instancijos teismui nepavyko nustatyti, kad minėta taisyklė būtų buvusi pažeista. Kreipiantis į teismą teisminės gynybos buvo pateikti trys reikalavimai. Į visus juos teismas atsakė bei atsakė argumentuotai. Tikrinamoje administracinėje byloje iš esmės kilo tik teisės aiškinimo bei taikymo klausimai. Buvo aktualu nustatyti, ar pareiškėjui (apeliantui) galėjo būti paneigta teisė į socialinę pašalpą atsisakius dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Dėl faktinių bylos aplinkybių ginčo iš principo nebuvo. Šiaulių apygardos administracinis teismas ir pateikė teisinį vertinimą, kodėl paliktinas galioti 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 7900 „Dėl mokėjimo nutraukimo“ bei netenkintini kiti reikalavimai.

Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., t. y. 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 7900 „Dėl mokėjimo nutraukimo“ priėmimo metu) buvo numatyta, kad savivaldybės administracija turi teisę pasitelkti piniginę socialinę paramą gaunančius asmenis visuomenei naudingai veiklai atlikti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Atsisakius joje dalyvauti, ir teisę nutraukti piniginės socialinės paramos mokėjimą, jei socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai neįvykdo bent vienos iš pareigų, įvardytų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 25 straipsnyje. O viena iš socialinę paramą gaunančių nepasiturinčių gyventojų pareigų būtent ir yra pareiga dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje (visuomenei naudingi darbai – telktinės neapmokamos nedidelės visuomeninės paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui - Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo, patvirtinto Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-203 – redakcija galiojusi iki 2012 m. gegužės 27 d., 2 p.) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (25 str. 6 d.).

Nėra disputo dėl to, jog savivaldybės administracijos organizuotoje visuomenei naudingoje veikloje dalyvauti buvo aiškiai atsisakyta, todėl visiškai teisėtai bei pagrįstai ir priimtas 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 7900 “Dėl mokėjimo nutraukimo”. Likę kiti du reikalavimai iš esmės yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo. Įstatymų leidėjo neįvykdytas imperatyvas paneigia teisę ir į prašomų sumų priteisimą bei socialinės paramos gavėjo statuso turėjimą.

Priimtiną sprendimą įtvirtina ir formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1117/2013; teisminio proceso Nr. 3-65-3-00210-2012-5) nurodė, kad “<...> piniginės socialinės paramos gavėjui neatlikimas įstatymų leidėjo nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, sukelia įstatyme nurodytas teisines pasekmes – socialinės paramos teikimo atitinkamu būdu nutraukimą“.

V. Dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nesuderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucija Vyriausiasis administracinis teismas toje pačioje 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1117/2013; teisminio proceso Nr. 3-65-3-00210-2012-5) pažymėjo, jog „Apelianto argumentai apie priverčiamuosius darbus neatitinka nei faktinių aplinkybių, nei Socialinės paramos įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo. Konstitucinė nuostata, draudžianti priverčiamuosius darbus, nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali, nes tokie darbai pareiškėjui nebuvo skirti. Byloje nustatyta, kad apeliantas (piniginės socialinės paramos gavėjas) nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. vykdė Socialinės paramos įstatymu nustatytą piniginės socialinės paramos gavėjo pareigą. Tai liudija, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu sutiko su įstatymu nustatytomis sąlygomis ir prisidėjo savo visuomenei naudingu darbu prie bendruomenės interesų. Apeliantui (piniginės socialinės paramos gavėjui) 2011 m. lapkričio 24 d. raštu pareiškus, kad jis atsisako dirbti visuomenei naudingus darbus, t. y. atsisako atlikti Socialinės paramos įstatyme numatytą piniginės socialinės paramos gavėjo pareigą užsiimti bendruomenei, kurioje gyvena, naudinga veikla, atsakovas jo nebekvietė prisidėti prie šios veikos, o veikė taip, kaip numatyta pagal Socialinės paramos įstatymą - <...>.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovo veiksmai pareiškėjui atsisakius atlikti visuomenei naudingus darbus buvo teisėti, atitinka Socialinės paramos įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas Socialinės paramos įstatymo nuostatas taikė iš esmės teisingai. Apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą vadovaudamasis prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktais, yra tik apelianto nuomonė, kuri neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Socialinės paramos įstatymo nuostatos, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Bylą nagrinėjančiam teismui nekilo abejonių dėl taikytinos teisės atitikties Konstitucijai.”

Ir šioje tikrinamoje administracinėje byloje nėra pagrindo daryti priešingų išvadų, kadangi faktinių bylos aplinkybių skirtumas nėra esminis, o taikytinas reguliavimas iš principo nepakitęs.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, teisėjas iš tikro negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra tik bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai.

Kaip matyti iš byloje turimos medžiagos, pareiškėjas (apeliantas) yra pateikęs tik bendro pobūdžio teiginius, kad visuomenei naudingas darbas atitinka priverstinio pobūdžio darbų sąvoką. Tai teisiškai nebuvo pagrįsta, todėl deklaratyvaus pobūdžio teiginiai niekaip negali nulemti kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, nepaisant pastarosios aplinkybės, bylą apeliacine tvarka tikrinantis teismas, ir pats neįžvelgia ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo nesuderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nesant abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius