A-502-1907-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1907/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03820-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą išnagrinėti iš esmės: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas), per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 38 504,52 Lt.

Skunde (b. l. 1–6, 27–28) pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio, įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas) jam buvo mokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), buvo paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas sužinojo apie pažeistas savo konstitucines teises taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Jis į teismą iš karto nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymais pareiškėjas prašė Muitinės departamentą išaiškinti pensijos perskaičiavimo ir kompensavimo mechanizmą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau atsakovas pranešė, kad nesprendžia pensijų kompensavimo ir grąžinimo klausimų.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento, ir Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 11–13) paaiškino, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus sprendimas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui mažesnę valstybinę pensiją nei paskirtoji atitiko tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir negali būti panaikintas. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui paskirta pareigūno valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nemažinama. Atsakovai pabrėžė, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Apie paskirtos valstybinės pensijos mažinimą ir nesutikimą mokėti visą pensiją jis buvo informuotas Muitinės departamento 2010 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 3B-7.14-3484 ir 2013 m. birželio 28 d. raštu Nr. (7.61)3B-7647, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 25 d., t. y. praleido 1 mėnesio terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą tenkino – atnaujino jam terminą skundui paduoti ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, 38 504,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai (b. l. 43–48).

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (pvz.: 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-844/2013).

Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Taigi šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad apie nepriemokos neteisėtumą sužinojo po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., yra nereikšmingi, nes sužinojimo momentas siejamas su pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje taip pat išaiškino, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.).

Nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Kad tarp šalių buvo kilęs ginčas, patvirtina tai, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 26 d., 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti pensiją, o šis atsisakė tekinti jo prašymus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprivalėjo ginčyti atsakovo atsakymų. Todėl Muitinės departamento teiginiai, kad pareiškėjas praleido terminą ginčyti 2010 m. balandžio 28 d. ir 2013 m. birželio 28 d. raštus, yra nereikšmingi.

Nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas), nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Šį faktą konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei, atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį.

Pagal ABTĮ 13 straipsnį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Tai aptarta išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo įsitikinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų, t. y. ir pareiškėjo, pažeistų teisių gynybą.

Atsakovas 2010 m. balandžio 28 d., 2013 m. birželio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 19 d. raštuose pareiškėjui nurodė, kad nesprendžia valstybinių pensijų kompensavimo bei grąžinimo klausimų ir neturėjo informacijos, kada pareiškėjui bus grąžinta neišmokėta pensijos dalis. Pareiškėjas, remdamasis Muitinės departamento atsakymais į jo prašymus, negalėjo manyti, kad jis savo teises gali ginti per 3 metų terminą nuo pirmosios pensijos gavimo dienos. Pareiškėjas jau 2010 m. balandžio 26 d. kreipėsi dėl sumažintos pensijos išmokėjimo.

Jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Jis nebuvo informuotas, kad savo teises dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo galėjo ginti per trejų metų terminą. Kad tokios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (pvz.: administracinės bylos Nr. AS502-169/2014, A502-751/2014).

Taigi vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais šiuo atveju pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl terminas skundui paduoti atnaujintas.

Ištyręs Muitinės departamento 2013 m. spalio 10 d. pažymą Nr. 6F-63 teismas nustatė, kad dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui susidarė 38 504,52 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoka. Kadangi pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Muitinės departamento kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ši pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (b. l. 53–55) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Pareiškėjas dar 2010 m. balandžio 26 d. prašyme išdėstė Muitinės departamentui savo abejones dėl valstybinės pensijos mažinimo teisėtumo ir išreiškė ketinimus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau šios teisės per 3 metus nerealizavo, nors objektyviai svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nebuvo. Todėl ABTĮ 34 straipsnyje nustatytų skundo padavimo teismui termino atnaujinimo sąlygų nėra.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priteisdamas pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, pritaikė negaliojančią teisė normą, t. y. vadovavosi senos redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi.

3. Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. Nr. XII-86, toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis yra išdėstyta taip: „Pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija pagal tai, kurioje iš šių institucijų asmuo tarnavo paskiausiai. Jeigu asmuo paskiausiai tarnavo Lietuvos Respublikos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos muitinėje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, pensijas jam ir jo šeimos nariams skiria Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos arba Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.“

4. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, iki šio įstatymo įsigaliojimo Generalinės prokuratūros, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos arba Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos paskirtas valstybines pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Taigi pareiškėjui iki 2013 m. sausio 1 d. paskirtą valstybinę pensiją nuo 2013 m. sausio 1 d. privalo mokėti VSDFV. VSDFV direktoriaus 2013 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-54 VSDFV Vilniaus skyriui pavesta vykdyti Muitinės departamento paskirtų valstybinių pensijų mokėjimo funkciją, todėl šioje byloje atsakovu turėjo būti patrauktas VSDFV Vilniaus skyrius.

Pareiškėjas J. D. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 62–66) paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d. ir galiojančias šiuo metu, pensijų asmenims, tarnavusiems Muitinės departamente, skyrimo funkcija priskirta Muitinės departamentui, ši institucija yra tinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas. VSDFV įgaliota institucija laikytina tik kaip atsakovo – Lietuvos valstybės – atžvilgiu priimto sprendimo vykdytoja, kuri atsakinga už valstybės biudžeto lėšų panaudojimą vykdant Muitinės departamento ir / ar teismų sprendimus dėl neišmokėtų pensijų mokėjimo. Pareiškėjas pažymi, kad jeigu būtų buvęs patvirtintas pensijų kompensavimo mechanizmas, jis nebūtų teikęs šio skundo. Jo nuomone, apelianto sąmoningas atsisakymas vykdyti Konstitucinio Teismo nutarimus, nesąžiningas elgesys su buvusiais tarnautojais, piktnaudžiavimas procesine padėtimi teismuose, griauna šalies piliečių pasitikėjimą valstybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui praleistą terminą kreiptis į teismą, nes pareiškėjas dar 2010 m. balandžio 26 d. prašyme Muitinės departamentui išdėstė savo abejones dėl valstybinės pensijos mažinimo teisėtumo ir atskleidė ketinimus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau šios teisės per 3 metus nerealizavo, nors objektyviai svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nebuvo.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija sprendė, jog išvardytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino kreipimosi į teismą terminą.

Taigi minėtoje nutartyje (administracinė byla Nr. AS502-169/2014) terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių, aplinkybių.

Pažymėtina, jog tokiomis pačiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis vadovaujamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz.: administracinės bylos Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014).

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pareiškėjas J. D. buvo veikiamas tų pačių bendro pobūdžio objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui, todėl pirmosios instancijos teismas jau vien dėl to turėjo patenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą kreiptis gynybos į teismą.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti išdėstytas kitas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, bei tai, kad pareiškėjas nedelsdamas po sužinojimo apie sumažintą pensiją 2010 m. balandžio 26 d. ir 2013 m. gegužės 7 d. prašymais kreipėsi į Muitinės departamentą, buvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pripažino, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, laikytina papildomais argumentais, dėl kurių terminas skundui galėjo būti atnaujintas.

Apibendrinant nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas J. D. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkino pagrįstai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pritaria ir kitiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kurias iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui priteista 38 504,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį. Toks sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą poziciją, todėl nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisę, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti vien dėl formalaus proceso teisės normų pažeidimo nėra jokio pagrindo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 išaiškino, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-86 redakcija), Muitinės departamento asmeniui paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimo funkcija (nuo 2013 m. vasario 2 d.) yra pavesta VSDFV Vilniaus skyriui (VSDFV 2013 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. V-54 1.1 p.). Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Vilniaus skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija (nuo 2013 m. vasario 2 d.) nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2013 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą.

Tikrinamu atveju atsakovas pagrįstai pastebėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. kovo 20 d. priimant skundžiamą sprendimą buvo aktuali Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d. Todėl atsižvelgiant į pasikeitusį reguliavimą nagrinėjamoje byloje atsirado būtinybė spręsti Lietuvos valstybės atstovo Muitinės departamento pakeitimo VSDFV teritoriniu skyriumi klausimą. Tačiau nepaisydama aplinkybės, kad į šią bylą nebuvo įtrauktas naujas proceso dalyvis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimas yra iš esmės teisėtas, nes ginčo šalys (pareiškėjas ir atsakovas) nustatytos tinkamai, dėl jų teisių ir pareigų – pasisakyta teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė